Tuojau po skvero atidarymo gavau Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininko Sanios Kerbelio prašymą Seime inicijuoti atmintinos dienos įteisinimą. S. Kerbelis rašte siūlė: „[…] paskelbti Lietuvos Respublikos mastu spalio 22 d. Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo diena. Data pasirinkta neatsitiktinai: 2021 10 22 Šiauliuose buvo atidarytas pirmas šalyje Pasaulio Tautų Teisuolių memorialinis skveras“ (Prašymas Nr. SN(T4)-G(A)-11, 1 p.). Idėja aptarta ir pristatyta Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje 2021 m. lapkričio 8 d., vėliau ją pristačiau Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje, kad su ja susipažintų viso pasaulio lietuviai.
Įstatymo projekto tikslas – įamžinti Lietuvos piliečius, turinčius Pasaulio tautų teisuolio vardą, įteisinant spalio 22-ąją kaip atmintiną dieną, susijusią su istorija, visuotinių vertybių propagavimu, atminimo kultūros puoselėjimu.
Ledai pajudėjo. Labiausiai diskutuota dėl visiems priimtinos datos. Vakar kartu su Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininke Paule Kuzmickiene registravome patobulintą Atmintiną dienų įstatymo projektą, kuriuo siekiama kovo 15-ąją paskelbti Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Seimo narė P. Kuzmickienė savo pranešime rašo:
„Lietuvos žydų gelbėtojai yra verti išskirtinio valstybės dėmesio ir visuomenės pagarbos. Šiandien šių žmonių herojiškos istorijos ir nuopelnai Tėvynei bei žmogiškumui, deja, mūsų visuomenei yra per mažai žinomi. Vilniuje niekaip nepavyksta pastatyti paminklo, nors, tiesa, pavienių gražių iniciatyvų yra – architekto Tauro Budzio pasaulio tautų teisuolių paminklų ženklinimas ar Šiauliuose praeitais metais atvertas Pasaulio tautų teisuolių skveras“.
Po beveik metus trukusių svarstymų buvo pasirinkta ne mano siūlyta data, susijusi su A. Toleikio skulptūros „Jungtis“ atidengimu Šiauliuose, o buvo pasirinkta kovo 15-oji.
Kodėl kovo 15-oji? Kodėl Ona Šimaitė?
Todėl, kad 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą maistą, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta, kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje, bet išliko tvirta.
O. Šimaitė gimė 1894 m. Akmenėje, mirė 1970 m. Prancūzijoje, netoli Paryžiaus. Jos garbei Jeruzalėje auga O. Šimaitei skirtas medis, Vilniuje yra jos vardo gatvė, Vilniaus universitete kabo lenta, primenanti čia dirbusią bibliotekininkę, pastaraisiais metais žydų gelbėtoja vis dažniau pri(si)menama ir gimtojoje Akmenėje.
Su O. Šimaitės asmenybe plačiau susipažinau dirbdamas JAV Kento universiteto archyvuose, kur tarp Lituanistinių rinkinių radau daug medžiagos ir apie garbiąją išeivę iš Akmenės. Bibliotekoje saugomas O. Šimaitės dienoraščio originalas, kuris labai populiarus tarp skaitytojų, tyrėjų, sulaukia didžiulio istorikų dėmesio. Išvaduota ir konclagerio ji liko gyventi Paryžiuje, vėliau persikėlė į Izraelį ir aprašė savo išgyvenimus dienoraštyje. Kento valstybinio universiteto bibliotekoje yra saugomi jos dienoraščiai nuo 1953 iki 1970 metų. Dienoraščius sudaro 29 knygos, iš kurių sunumeruotosios nuo 3 iki 13 buvo parašytos Izraelyje, o kitos – Paryžiuje.
Priminsiu, kad Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1600 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, iš kurių 921 asmenys Jad Vašem yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais (2021 m. lapkričio 14 d. duomenys).
Daugelis esame girdėję prasmingus žodžius, atspindinčius žydų gelbėtojų esmę: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“. Norisi tikėti, kad „Atsiminęs vieną Pasaulio tautų teisuolį – atsimeni visą pasaulį“. Geopolitinė šių dienų situacija, deja, primena, kad istorinę atmintį reikia puoselėti nuolatos.