Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Sąmoninga atida
Pal. Jurgis Matulaitis. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Sąmoninga atida

Autorius Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 06 13

 

„Laikant šv. Mišias, kalbant brevijorių ir kitas maldas rūpintis tikrai domę atkreipti į žodžius ir jų prasmę, kalbėti: actualis attentio1.“

Ne, tai ne patarimas ar nurodymas kitiems. Šį kartą pamoką pradedame nuo paties mokytojo asmeninio pasidalinimo – dienoraščio fragmento. Savuosius „Užrašus“ t. Jurgis dažnai atsiversdavo atlikęs rekolekcijas: kasmėnesinę susikaupimo dieną ar ilgesnes, metines. Atsiversdavo, kad surinktų maldos laiko vaisius, įvardytų Šventosios Dvasios judesius, Viešpaties kvietimus ateičiai ir pasirinktų jais gyventi. Turėjo net savitą žodį tam pavadinti – „pasiketinimai“ – vietoj įprasto ir, sakytum, kietesnio, sausesnio – „pasiryžimai“. Ką tik cituotas sakinys – būtent toks. Pirmasis, užrašytas pastraipoje, pavadintoje „Metinių rekolekcijų pasiketinimai“2 1913 metais.

Taigi pamokos tema kaip ir savaime aiški: lūpų malda. Taip pat prašymas ir užtarimas, kurių akivaizdžiausia išraiška ir forma dažniausiai ir esti būtent lūpų malda. Apie tai kaip tik dabar kalbėti norisi dėl keleto priežasčių. Visų pirma – gegužės ir birželio mėnesiais Bažnyčia mus ypač pakviečia lūpų maldai (tiesa, dažnai giesmės pavidalu) – gegužinėms ir birželinėms pamaldoms. Kartojame litanijų kreipinius, giesmių posmus. Ir pajuntu, kad einant savaitėms bent jau man vis aktualesnis tampa tasai t. Jurgio priminimas: actualis attentio.

Be to, artėja ir pal. Jurgio atlaidai. Nepajusim, kai liepos 6-osios vakaro šv. Mišias jau švęsime Lūginėje, pal. Jurgio tėviškės koplytėlėje, ir melsimės už visus, kurie atvyks į atlaidus, ir visų jų intencijomis… O tuomet tie, kurie per visą savaitę melsis prie t. Jurgio, dalyvaus šv. Mišiose, kartos maldų žodžius, patikės jo užtarimui įvairius savo reikalus ir rūpesčius, prašys reikalingų malonių. Ir – vėl bus labai svarbus tasai actualis attentio. Juk be sąmoningos atidos, jei ir atvažiuosim, dalyvausim, sukalbėsim ir t. t. – vargu ar įvyks tai, kas turėtų įvykti atlaiduose ir ko iš tiesų trokštame – gyvas susitikimas su Dievu ir Jo perkeičiančia malone.

Pradėkime ten, kur baigėme praėjusį mėnesį. Tos pačios konferencijos De oratione („Apie maldą“) antroji dalis. Pirmojoje t. Jurgis savo klausytojams (ir mums) kalbėjo apie maldą kaip tikslą. Rečiau girdėta ir mažiau įprasta. Šį kartą – apie tai, kas akivaizdžiau ir įprasčiau. Ir ypač aktualu tiems, kas apsispręs vykti į atlaidus, kad per Švenčiausiosios Mergelės Marijos ar šventųjų užtarimą savo rūpesčius, vargus ir džiaugsmus sudėtų į Viešpaties rankas ir melstų malonių. Ir stebuklų. Ir nesvarbu, ar Marijampolėje, pas tėvą Jurgį (liepos 6–14 dienomis), ar kur kitur:

Malda yra priemonė. Viena vertus – tai įprasta ir būtina priemonė. Kita vertus – pakankama ir užtenkamai galinga, kad gautume tai, ko mums reikia. Turime melstis, jei norime gauti malonę. Be malonės negali būti išganymo, o be maldos – malonės. Todėl privalome melstis. Be malonės nieko negalime, o tai reiškia – ir be maldos. Šventasis Raštas nuolat mus ragina melstis, kviečia nuolat melstis ir nepavargti, sako, kad negauname, nes blogai prašome. Išganytojas pats meldėsi. Taip pat turime ir Išganytojo priesaką melstis, paremtą poreikiu, antprigimtinės tvarkos ekonomija. Jei nesimelsi, negausi malonių. Negali jų pats sau pažadėti. To moko Bažnyčios Tėvai […]: kas atmeta malonės buvimą, tas turi abejoti ir maldos reikalingumu. Taigi, malda reikalinga taip pat, kaip ir malonė. Pamoka: Dievas dovanai duoda nepaprastas malones, tačiau tų, kurios reikalingos, kad būtume išganyti ir ištvertume gerame, reikia prašyti. Taigi, malda reikalinga kaip priemonė. Maldoje visko sau galime išprašyti. Malda – įprasta, visada prieinama priemonė (skirtingai nei sakramentai). Sakoma, kad be maldos neįmanoma laikytis įsakymų, pasipriešinti pagundoms, patirti prigimtinių malonių antplūdį. Nors neturime jėgų, galime jų prašyti, ir bus mums duota.

Melstis reikia ne tam, kad Dievą patenkintume ir nuramintume. Toks Dievo įstatymas, kad bendradarbiautume su Jo malone ir jos prašytume. Taip pat ir tam, kad save tartum pritaikytume, kad Dievo malonė galėtų veikti, kad pašalintume jai kliūtis. Malda daro mus mielus Dievui, nes yra Dievo garbinimo aktas. Be kita ko, tai lengva priemonė. Bet koks pasitikėjimas, kad būsi išganytas, yra klaidingas ir nepagrįstas, jei nesiremia malda.

Malda – pakankama priemonė. Per ją viską galime gauti. Tam, kas melsis, tobulumo kelias bus lengvas. Bus lengva atsispirti pagundoms. Šventajame Rašte randame pavyzdžius: Juozapas Egipte, Zuzana, jaunuoliai liepsnojančioje krosnyje, kuriuos apsaugo malda. Neturime tokios aistros, kurios malda nenuginkluotų. Ištvermės taip pat turime sau išmelsti. Iš tiesų maldos gana, kad išlaikytume aukščiausią tobulumą. Bet tobulumas remiasi ne pačiu meldimusi. Tam reikia nuolat širdį gręžti nuo pasaulio į Dievą, reikia savęs išsižadėjimo, ištvermės dorybėse, Dievo valios vykdymo. Reikia performuoti širdį iš žemiškos, užterštos, į antprigimtinę, dievišką, laisvą nuo savimeilės – ir visam tam pakanka maldos. Kas moka gerai melstis, moka gerai gyventi. Viso to malda pasiekia galia malonės, kuri gaunama ir kuri nepastebimai, bet galingai veikia protą ir valią, performuoja širdį, kaip cukrus vaisių.

Visa tai tinka ir maldai už artimą. Apaštalai tą suprato ir supranta dabar: meldėsi tiek pat, kiek ir dirbo; žinojo, kad maldos jėga siekia toliau nei apaštalavimo žodis. Žodis veikia iš arti, iš išorės ir momentiškai. Malda kyla aukštyn ir liejasi į vidų nuo Dievo sosto, ant viso pasaulio ir per visus amžius. Štai Šv. Stepono malda atvertė Paulių. Malda daro uolumą vaisingą ir jį didina.

Iš kur toji maldos galia? Remiasi Dievo gerumu ir gailestingumu. Tas, kas meldžiasi – prašo malonės. Mums gera, kai Dievo gailestingumas mus stiprina, nes jis yra malonus ir visa galintis. Kita vertus, malda remiasi Dievo ištikimybe ir tiesakalbiškumu, nes savo žodžiu užtikrino, kad padės kiekvienam besimeldžiančiam: „prašykite ir gausite“. Viską, ko tik prašytumėt. Taigi, viso galima pasiekti ir viską įveikti maldos galia. Dievas bus mūsų visagalintis sąjungininkas. Viską galėsime padaryti, jei Dievo visagalybė su mumis susijungs. Net kai reikalingas stebuklas, ir tai neviršija Dievo galimybių. Viskas įmanoma. Maldos galia viską gali pakeisti, net ir gamtos dėsnius.3

Cathopic.com nuotrauka

Tik štai klausimas. Kaip gebėti melstis taip, kad malda iš tiesų performuotų širdį? Ypač eilinė, paprasta ir labai įprasta lūpų malda. Arba piligriminė kelionė, dalyvavimas atlaiduose… Kaip prašyti ir užtarti taip, kad iš tiesų vyktų stebuklai? Tėvas Jurgis turi atsakymų. Ir praktinių patarimų. Kaip kaskart pamokos pabaigoje. Tik šį kartą jų gerokai daugiau. Ištisa konferencija „Apie lūpų maldą“:

Mes pirmiau išmokstame lūpų maldų, o tik vėliau – minties maldos. Naudodami lūpų maldą po kurio laiko iš pradžių pajuntame lengvumą, o vėliau ateina sunkumai, nes lūpų malda palaipsniui pereina į rutiną. Žinome, kad maldas reikia kalbėti pamaldžiai ir susikaupus, bet darosi sunku išlaikyti dėmesį. Mintis greitai apsiblausia, nelieka pakankamo dėmesio tam, ką taria lūpos. Iš to kyla nuovargis ir skrupulai.

Reikia mokytis dėmesingai melstis lūpų malda. […] Štai keletas pratimų:

lūpų maldas reikia kalbėti taip, lyg ką tik būtum jų išmokęs ir melstumeis jomis pirmą kartą, nepasiduodant įpročiui […], pabrėžiant žodžių reikšmę, įsimąstant į tai, ką kalbi, kad tikrai suprastum;

nereikia daug maldų. Geriau mažai, bet gerai, su įsimąstymu, kad mintis gyventų tuo, ką taria liežuvis. Kai norime sukalbėti daug maldų, paprastai imame skubėti, nebelieka dvasios, dingsta sąmoningumas. Bet kokia malda yra proto, valios ir širdies veiksmas. Todėl per daug neapsikraunant maldomis, svarbu tas, kurias pasirenkam, kalbėti pagarbiai ir dėmesingai;

žinomas maldas stenkis kalbėti taip, lyg kad jas ką tik dabar būtum savyje sudėliojęs iš Dievo meilės pripildytos širdies;

meldžiantis svarbu vengti trukdymų, kylančių iš pojūčių, kurie tampa išsiblaškymų priežastimi. Svarbiausia saugoti akis ir ausis;

svarbu saugoti maldai skirtą laiką. Stengtis neapleisti maldos ir netrumpinti.

Kalbant Rožinį ar Valandų liturgijos maldas svarbu žadinti dėmesingumą ir dvasios karštį stabtelint tarp atskirų dalių, pavyzdžiui, po kiekvienos psalmės, prieš ar po kiekvieno slėpinio. Patartina perskaityti komentarą ar įvadą į slėpinį. Naudinga pastebėti arba stengtis atrasti ryšį su šv. Mišių tekstais.

Dėmesį reikia žadinti nuolat ir įvairiais būdais: žiūrėti, kad pilnai tartum žodžius, nenutildamas, netrumpindamas ir nepraleisdamas; kreipti dėmesį į teksto mintį ir prasmę; ne tik budėti, kad pilnai ištartum ir suprastum žodžius, bet pastebėti tuos pamaldžius jausmus, kurie kelia Dievo link.

Jausmas gali būti vienas ir tas pats arba keistis. Jausmas gali kilti iš teksto, pavyzdžiui, psalmės, arba iš mūsų širdies, mūsų poreikių. Pavyzdžiui, kalbant psalmes, galėtų kilti nusižeminimo, meilės, garbinimo, nuostabos Dievu jausmas. Ši dėmesio rūšis yra pati geriausia ir tobuliausia. Nors ir dažnai patirtume sunkumą išlaikyti dėmesyje ir atmintyje išsireiškimų prasmę ir visumą, kad tik jų skaitymas ir malda kaip tokia nebūtų sukliudyta, nubudus jausmams, išsireiškimų prasmės suvokimas savaime bus papildytas.

Gyvai stotis Dievo akivaizdoje. Ir neieškoti Dievo kažin kur toli, bet arti savęs, savyje, o kai atrasi – kalbėtis su Juo, vienytis su Juo.

Svarbu žinoti, kad skirtingi dalykai yra kreipti dėmesį į maldą ir kreipti dėmesį į patį dėmesį. Pasitaiko, kad daroma tokia klaida ir pasiduodama iliuzijai. O iš to kyla sunkumai maldoje: žmogus ima labiausiai rūpintis kaip nors išlaikyti dėmesį, sutelktą į maldą, bet nebekreipia minties į pačią maldą ir jos žodžius. Tuomet dėmesys jau esti nukreiptas nebe į maldą, bet į savęs paties išlaikymą. Iš čia kyla daug skrupulų ir be reikalo vargstama neva dėl dėmesio trūkumo.

Cathopic.com nuotrauka

Ir – dėmesio! Beveik gali įsivaizduoti, kad t. Jurgis čia stabteli, peržvelgia savo klausytojus, įsitikina, kad jie supranta, kas sakoma, kad nenuklydo mintimis kažin kur. Gal net iš tiesų įspėja, jog tai, ką dabar pasakys, yra ypač svarbu. Viso reikalo esmė:

Juk visos pamaldumo praktikos tėra priemonės maldingumo ir dievotumo gilinimui ir ugdymui. Jos turi ugdyti manyje esminę nuostatą, kreipti sielą matyti Dievą, Jį mylėti ir Jo ieškoti. Ir esmė čia ne mechaninėje ištikimybėje ar tikslume. Išorinės praktikos tarnauja, yra priemonės tikslui siekti. Kas susitelktų į jų tobulą atlikimą – siektų nebe Dievo, o savęs paties, savo pasitenkinimo.

Bet kokios pamaldumo praktikos turi maitinti dvasinį gyvenimą, turi vienyti mus su Dievu per mūsų protą, valią, širdį.4

Iš tiesų viskas, kas svarbu, jau pasakyta. Bet neiškenčiu nepridūrusi kelių sakinių iš „Bernardinai.lt“ skaitytojams jau pažįstamo teksto – t. Jurgio konferencijos „Apie Švč. Mergelės Marijos Rožinį“. Turbūt neįmanoma pasakyti nieko gražesnio ir prasmingesnio apie lūpų maldą, kuriai (ne vien Rožiniui) iš esmės būdingas kartojimas, neretai gresiantis tapti įpročiu, rutina, atkalbėjimu:

Meilė turi tik vieną žodį, bet nuolat tardama tą vieną žodį niekuomet nesikartoja. Argi nusibosta mamai, kai vaikelis, ant jos kelių užsiropštęs, vis tuos pačius žodžius švebeldžiuoja ir vis tuos pačius bučinius ir glamones kartoja?

Ir tikras skausmas dažniausiai turi tik vieną žodį, vieną skundą, kuriuo save išreiškia, vieną dejonę, kurioje sau palengvėjimo ieško. […]

Kas gi yra pasaulyje, kas nesikartotų? Mes kasdien kartojame tuos pačius veiksmus. Dieviškų minčių ir žodžių kartojimas ne tik neveda sielos į nuobodulį, bet kaskart duoda naujų minčių, kaskart naujus jausmus žadina. Kiekvienas „Tėve mūsų“, kiekvienas „Sveika, Marija“ yra tartum dangiškosios duonos kąsnis, kuris stiprina mūsų jėgas.5

1 = sąmoninga atida

2 Jurgis Matulaitis, Užrašai, Paulius Subačius (ed.), FHM 4, Vilnius: Aidai, 1998, p. 74.

3 Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferancija „De oratione“.

4 Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferancija „De oratione orali“.

Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferancija „De Rosario B.M.V.“.