Lankydamasis Lietuvoje Šventasis Tėvas Pranciškus pasakė 7 oficialias kalbas ir keletą neoficialių, pvz., linkėdamas ramaus poilsio susirinkusiems prie Apaštalinės nunciatūros ar kalbėdamas kontempliatyvaus gyvenimo seselėms Kauno arkikatedros koplyčioje. Norėdamas pasiekti klausytojo širdį popiežius savo kalbose naudojosi aplinkos vaizdiniais: upės, Rygos vargonai, krepšinio komandos, populiarios dainos ar net himno žodžiai. Agluonoje sakydamas homiliją jis citavo vyskupą Boleslavą Sloskaną, kuriam užvesta beatifikacijos byla. Jis drauge su Teofiliumi buvo Anzero saloje. Lietuvoje popiežius neįvardijo nei vieno mūsų šventojo, neištarė garsiai nei vieno žodžio apie palaimintąjį Teofilių… Visgi daugiau nei paminėjimas ar citavimas buvo pasakyta simboliais, prisilietimais, ašaromis ir malda.
Į visą popiežiaus kelionę galime žvelgti kaip į palaimintojo Teofiliaus žodį mums. Visa ši kelionė lyg Teofiliaus pamokslas popiežiaus lūpomis ir gestais. Kaip popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė buvo Sąjūdžio mitingų ir Baltijos kelio tąsa, taip šią apaštalinę Pranciškaus kelionę galime pavadinti palaimintojo kankinio Teofiliaus švęstos beatifikacijos tąsa. Palaimintasis Teofilius drauge su popiežiumi Pranciškumi pradėjo naują, Lietuvai taip reikalingą „Lietuvos kankinių Sąjūdį“, apie kurį vasarą keliaudamas po Solovkų salas pranašaudamas nuolat kalbėjo tėvas pranciškonas Benediktas Jurčys. Spalio 6 dieną vyksiančios iškilmingos partizano, Lietuvos valstybės vadovo, generolo ir kankinio Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės bus dar vienas šio Teofiliaus įžiebto sąjūdžio žingsnis.
Pasekime ieškodami popiežiaus žodžiuose ir gestuose to, ką atpažintume kaip kankinio Teofiliaus dvasią, jo tylius pėdsakus.
Įžanginėje video žinioje kreipdamasis į jo laukiančius Baltijos šalių žmones popiežius paminėjo laisvės kankinius, kurių „praeityje sudėtos aukos atnešė šių dienų laisvę“.
Pirmojoje oficialioje kalboje Prezidentūros aikštėje susitikime su Prezidente ir visuomenės atstovais jis pirmiausia akcentavo laisvės šimtmetyje tekusius sunkius išbandymus ir kankinystę, kuri yra mūsų stiprybės šaltinis, mūsų šaknų tvirtumas. Užsimindamas apie tautos sielą popiežius išvardino toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą. Tai nepaprastai didis įvertinimas nuskambėjęs iš pontifiko lūpų. Visos šios savybės ypač buvo budingos ir palaimintojo Teofiliaus charakteriui, lygiai kaip jam tinka „tilto“ apibūdinimas, nes Teofilius savo gyvenimu ir tarnyste pažino ir jungė Rytų ir Vakarų kultūras.
Stebint popiežiaus apsilankymo Vilniaus Aušros Vartuose į akis krenta viena pamaldi močiutė ištikimai rankose laikanti Teofiliaus maldynėlį, išleistą Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo Rožančiaus draugijos. Popiežius ilgiau nei įprastai buvo prie jos sustojęs, ją palaimino ir tikrai matė kankinio Teofiliaus atvaizdą. Labai simboliškas, labai jautrus, labai prasmingas toks susitikimas, ir pačiam Teofiliui gera kai jo atvaizdas surandamas maldą mylinčiame žmoguje.
Susitikimas su jaunimu vyko katedros aikštėje, ten kur prieš daugiau nei metus įvyko palaimintojo Teofiliaus beatifikacija. Teko girdėti žmonių liudijimus, kurie ėjosusitikti popiežių, nes juos ypatingai paveikė Teofiliaus beatifikacijos šventė. Tiek popiežius Pranciškus, tiek palaimintasis Teofilius suranda kelią į kiekvieno širdį ir traukia prie Kristaus tiek jaunus, tiek vyresnius.
Kalbėdamas jaunimui Šventasis Tėvas vėl pakartojo jo pontifikate nuolat skambantį kvietimą į „Švelnumo revoliuciją“. Kaipgi šiame kvietime į švelnumą gali neprisiminti palaimintojo Teofiliaus, kurio švelnus ir malonus būdas, begalinė kantrybė ir pagarba kitam ištirpdydavo net pačius storiausius širdies ledus. Švelnumo revoliuciją Teofilius skelbė ir platindamas Dievo Gailestingumo ar Išganytojo Širdies pamaldumus. Kviesdamas ir sunkiausiu žiaurumo bei teroro metu atrasti iš Dievo meilės srovenančią paguodą.
Savo spontaniškame paraginime popiežius Pranciškus kvietė jaunimą nepamiršti savo tautos šaknų, nes tik pasiekdami savo šaknis galime toliau tęsti tautos istoriją. Taip pat ragino jaunimą bendrauti, kalbėtis su senoliais. Šis kvietimas yra programinė užduotis Teofiliaus ir visam Lietuvos kankinių sąjūdžiui bei tolimesnei mūsų parapijinei, katechetinei veiklai. Parapijose mes turime įvairiais programas, kursus, bet neturime Lietuvos kankinių kurso, kuris mūsų jaunimui atvertų nuostabų tikėjimo grožį suspindėjusį kankinių gyvenimo aukoje: šv. Brunono, Vilniaus pranciškonų kankinių, Kražių kankinių, pal. vysk. Teofiliaus, vysk. Vincento Borisevičiaus, arkiv. Mečislovo Reinio, Adelės Dirsytės, Prano Dovydaičio, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, gen. Adolfo Ramanausko-Vanago, kun. Juozo Zdebskio, kun. Alfonso Lipniūno ir daugybės kitų. Mūsų tautos šaknyse yra daugybė šventųjų kankinių ir jie mus palaiko.
Vykime šv. Mišioms į Kauną. Popiežių ir visus keliaujančius pasitinka Kaišiadorių vyskupijos sveikinimai ant Žiežmarių tilto bei vieno verslininko padovanotas didžiulis plakatas Antakalnio kaime su Teofiliaus kanoniniu paveikslu, kurio apačioje užrašyti drąsinantys žodžiai.
Prie altoriaus greta Trakų Švč. M. Marijos – Lietuvos Globėjos paveikslo ankstyvą sekmadienio rytą buvo iškilmingai procesijoje atneštas ir viešam kultui išstatytas palaimintojo Teofiliaus relikvijorius, kurį šv. Mišių pradžioje smilkymo metu pagerbė pontifikas. Taigi kankinio Teofiliaus kūnas buvo kartu su Kristaus Vietininku ir šimtatūkstantine tikinčiųjų bendrija Santakos parke, kur anot Šventojo Tėvo, Nėris atiduoda savo vandenis Nemunui ir praranda save. Tokios išeinančios, save atiduodančios Bažnyčios jis trokšta. Tokia buvo ir vyskupo Teofiliaus ekleziologija nuvedusi jį iki didvyriškos kankinystės.
Pamokslą popiežius Pranciškus pradėjo kalba apie kryžių, vėl primindamas daugybę mūsų kankinių. Jų pamiršimą, neturėjimą kontakto su tikinčios liaudies iškentėta realybe kuriant dabartį Pranciškus vadina tiesiog „steriliu ir tuščiu požiūriu“. Petro Įpėdinis kvietė priimti mažuosius, silpnuosius, „palikti nuošalėj skubėjimą, nerimą, išmokti pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje“.
Homilijoje ir Viešpaties Angelo maldoje buvo prisimintas Kauno getas. Palaimintasis Teofilius drauge su Kauno benediktinėmis vienuolėmis nuo nacių slėpė žydų mergaitę.
Susitikime su kunigais ir pašvęstojo gyvenimo nariais Popiežius vėl sugrįžo prie kankinių. Jo spontaniškuose kalbos intarpuose buvo vis raginama prisiminti savo kankinius. Praniškus sakė: „Žiūrėdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių; esate kankinių vaikai“. Čia galime prisiminti 1990 m. kovo 11 dieną, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose nuskambėjusią pranašišką laisvės kankinės, Eucharistijos bičiulių narės, visuomenininkės Jadvygos Bieliauskienės kalbą, pasakytą prieš pat paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę. Ji sakė: „Mes esame stiprūs, apie mus, prieš mus ir šalia mūsų yra nesuskaitoma galybė mūsų kankinių, mūsų didvyrių kovotojų, kurie krauju atpirko mūsų laisvę. Jie netikintiems pavyzdys, tikintiems – didelė mistinė galia. Jie mūsų talkininkai, budintys ant mūsų laisvės kelio, jie padės mums būti vieningiems, nugalėti didžiausius sunkumus. Būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“ Argi ne tas pats kvietimas, ne tas pats kankinių balsas?
Toliau popiežius kunigams ir pašvęstiesiems asmenims priminė artumo svarbą. Artumas su Jėzumi tabernakulyje ir artumas žmonėms. Arkivyskupas Teofilius buvo labai atsidavęs Eucharistijos garbintojas, ilgas valandas adoruojantis Jėzų Švenčiausiame Sakramente, įsteigęs pirmąją nuolatinę adoraciją Lietuvoje. Jo artumas žmonėms, tiksliau ganytojiška meilė nuolat liepsnojo širdyje. Džiaugėsi, kad gali būti arti žmonių net kalėjimuose ir lageriuose.
Ir paskutinis popiežiaus Pranciškaus kelionės į Lietuvą sustojimas bei labai asmeniškas susitikimas su Palaimintuoju kankiniu ir kitais kankiniais – Vilniaus KGB vidaus kalėjimo aplankymas, kur apie 10 mėnesių kalėjo vyskupas Teofilius nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. lapkričio mėn. Popiežius giliai susitelkęs ilgai tyloje meldėsi kameroje kur kalėjo Matulionis ir kiti vyskupai, kunigai, po to ranka prisilietė prie Palaimintojo relikvijos. Šventasis Tėvas šiai kamerai padovanojo ir įžiebė Italijoje juvelyrų pagamintą aliejinį žibintą primenantį katakombose pirmųjų krikščionių degintas alyvines lempas, nes slapčia turėdavo melstis. Šio muziejaus aplankymas sulaukė didelio dėmesio pasaulio spaudoje ir gausybės komentarų, aptarimų. Vėliau pats pontifikas spaudos konferencijoje lėktuve ir trečiadienio bendrojoje audiencijoje vis kalbėjo apie šį apsilankymą, nes pabuvęs kamerose ir pamatęs šaudymo patalpą jis jautėsi tiesiog priblokštas ir sugniuždytas, jis verkė, dėl žmogaus žiaurumo, kuris buvo ir kartojasi šiandien kitose pasaulio vietovėse.
Melsdamasis prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Romos vyskupas meldė, kad išliktume budintys ir nepamirštume savo tėvų, kurie daug iškentėjo. Prašė Dievą, kad „Lietuva būtų vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja“.
Peržvelgę visą šią kelionę mes matome, kad visa apjungianti gija buvo kvietimas prisiminti savo šaknis, prisiminti kankinius ir tapti vilties ir santarvės, artimo meilės vieta. Toji Teofiliaus ir kitų kankinių kameroje uždegta ugnelė yra pirmas žybsnis šviesos sklindančios iš minėtojo Vilties švyturio, iš Popiežiaus įžiebto naujojo Kankinių sąjūdžio, kuris taip reikalingas Lietuvai ir visai Europai.
