Pagal pal. Jurgio Matulaičio „Manuscripta Lituana, De Labore“ („Apie darbą“) parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS.

Darbas – tai rimtas, atitinkamas pašaukimui triūsas. Be šios sąlygos darbas tik užslėptų, pagražintų gražų, darbštų tinginiavimą – būtų netvarka. <…> Visų užsiėmimų eilės tvarka turėtų būti tokia: kas būtinai reikia, kas naudinga, kas malonu, prie ko žmogus palinkęs.

Slaptas Jėzaus gyvenimas iki trisdešimties metų tęsėsi kaip darbo gyvenimas. <…> Ką dirbo Viešpats Jėzus? Visų pirma tai, kas reikalinga, naudinga, kas atitiko Jo pareigas ir pašaukimą; tai, ką paliepė tėvai. Paprastus darbus dirbdavo. Rodos, nieko ypatingo. Jo bendrapiliečiai nazaretiečiai Jį pažino kaip dailidės sūnų (Mt 13, 55) ir Jį patį kaip dailidę (Mk 6, 3). Tai buvo paprastas rankų darbas, kursai tiesiogiai net nesisiejo su Dievo garbe ir nereikėjo jokių ypatingų gabumų.

Jėzus dirbo malonius ir nemalonius, lengvus ir sunkius darbus. Kas liepta, kokia Dievo valia, tai ir darė – be skirtumo. Turėjo savo pagrindinį amatą, bet dirbo ir daug kitų darbų. Išskyrus šventes, kai eidavo Jeruzalėn, viena Jo diena buvo kaip kita: kasdien tas pats darbas. Dirbo su šv. Juozapu, bet padėdavo ir savo Švenčiausiajai Motinai. Tarnų neturėjo, pats viską darė. Jėzaus pavyzdys moko mus nesibaidyti jokio darbo.

Jėzus nuolat vienydavo maldą su darbu, darbą su malda. Mokėjo neapleisti intencijos, vidinės maldos, kuri darbui nekenkia. Paskui, atidėjęs apaštališkus, triūsus eidavo melstis bent naktį, jei dieną nebuvo kada. Ilgesnį laiką tam pašvęsdavo. Tokiu būdu darbas tampa darbu dėl Dievo, virsta į dievobaimingumo dorybę, yra tarnavimas Dievui malda.

Kaip Jėzus dirbo? Visuomet dirbo su gera, vidine, prakilnia, aukšta intencija. Ji auksu paversdavo tą darbą. Taip tas darbas tiko Dievui ir Dievo Sūnui; ir jo gyvenime užėmė žymią vietą. Jėzus dirbo nuo jaunumės, nuolat, per visą gyvenimą. Kai tik galėjo, būdamas kūdikis jau padėdavo tėvams, kaip galėdavo ir ką galėdavo. Kaip mažai Dievas reikalauja: tik dirbk, ką gali.

Jėzus dirbo <…> rimtai, sunkiai, kiek galėdamas, nepasiduodamas nuovargiui ir nusilpimui. Jo darbas buvo ne tik dėl mankštos ir smagumo, bet užsiėmimas, kuris alsino, išsemdavo jėgas. Jo amatas buvo sunkus, reikėjo gerai paplušėti, kad užsidirbtum duoną. Jo rankos buvo pūslėtos ir kietos.

Kodėl Viešpats dirbo? Nes darbas – kiekvieno žmogaus pareiga. Darbas – tai kūrimo, išsilaikymo, augimo ir tobulinimosi taisyklė. Tam tikra prasme – tai tikslas, dėl kurio mus sukūrė Dievas: davė būvį, laiką, jėgas, kad visa tai naudotume dėl Dievo garbės, dėl mūsų tobulinimosi ir dėl žmonių gėrio.

Kaip paukštis sukurtas skraidyti, taip žmogus – dirbti (Job 5, 7). Darbas priklauso prie žmogaus prigimtinių užduočių. Darbas yra išlikimo ir augimo taisyklė. Mus Dievas be mūsų sukūrė, bet neišsilaikome, neaugame be mūsų pačių darbo. – „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10). Darbas – pažangos taisyklė: ir pavienių žmonių, ir visuomenės, ir tautų. Be darbo žmogus rūdija, apsileidžia ir jis, ir gamta aplink jį. Kuo žmogus darbštesnis, tuo panašesnis į Dievą, qui semper operatur (lot. „kuris darbuojasi nuolat“). Net rojuj dirbti privalėjo (Pr 2, 15). Darbas žmogų ugdo ir formuoja. Jis yra žmogaus pareiga. Kas nieko neveikia, jau blogai daro: nieko neveikdamas praranda laiką, eikvoja jėgas, genda pats.

“Darbu ne tik atlyginame už nusidėjimus, bet jis apsaugo ir nuo nupuolimų. Kai žmogus užimtas, apsilpsta ir nutyla geiduliai. Kūnas nuvargsta, nebesipriešina.”

Jėzus savo pavyzdžiu norėjo priminti mums šią pareigą ir parodyti, kaip ją pildyti. Visų pirma darbas yra atgailojimo už nuodėmes, atsipirkimo nuo nuodėmių dėsnis. Darbas – geriausia atgaila. Darbas kaip atgaila turi du privalumus: pirma, tai švenčiausia ir geriausia atgaila, verta didžiausio pagerbimo, nes Dievas ją skyrė (Pr 3, 19: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“). Pašventinta ta atgaila ir pakelta dar aukščiau pagal Jėzaus pavyzdį ir dalininkavimą. Jo rankos ją pašventė. Jis taip pat ir atpirko dirbdamas.

Antra, pats savaime darbas yra geriausia ir protingiausia atgaila: visiems tinka ir visiems skirta, ir visiems nurodyta. Tai tikrai yra mūsų nuodėmių atgaila, atgaila dėl to, kad darbas turi būti rimtas, atitinkantis pašaukimą ir pareigas; ir dėl to, kad prilygsta žmogaus prasikaltimui. Dėl pirmosios nuodėmės darbas tapo sunkus, su nuovargiu susijęs, alsinantis. Jis yra už nusidėjimus skirta bausmė, kurios taip dažnai nusipelnome. Yra visokių atgailos darbų, kuriuos nurodo Bažnyčia: maldos, išmaldos, pasninkai, tačiau darbas turi ypatingų privalumų, ypatingą vertę. Melstis galima ne visada, ne tiek ir ne taip ilgai, kaip dirbti. Dievui daug mielesnis šlovinimas, kylantis iš dirbančių rankų. Išmaldą duoti gali tik tie, kas dirba ir nusipelno. Pasninkas tik tada yra atgaila, kai sujungtas su darbu. Kas lovoje guli iki 11 valandų po pietų, lengviau apsieina be valgio.

Trečia, darbu ne tik atlyginame už nusidėjimus, bet jis apsaugo ir nuo nupuolimų. Kai žmogus užimtas, apsilpsta ir nutyla geiduliai. Kūnas nuvargsta, nebesipriešina. Taigi, darbas – geriausiais vaistas nuo pagundų: Ne satanas inoccupatum inveniat! (lot. „Tegul šėtonas neranda neužsiėmusio!“). Darbas yra sielos ir kūno sveikatos versmė. Pagundų daugiausia tuomet, kai gyvename dykinėjimo rojuje. Tai tarsi stovintis vanduo, kuris ima dvokti. Kol žmogus užsiėmęs darbu, pikta dvasia neprieina. Kas nedirba, nuo tūkstančio piktų dvasių turi gintis, kas dirba – vien nuo tingėjimo. Kada žmonės daugiausia nusideda? Kada turi daug laiko, kada nuo darbo laisvi, per šventes, karnavalus, atostogas. Žmogus gali būti visą savaitę geras, bet šventadienį – niekas. Nuodėmių darbai laiko užtvenkę tvaną. Nelaimė, jei kam viskas be vargo ir sunkaus darbo apsieina. Taigi todėl ir Jėzus naudojo darbą kaip atpirkimo įrankį.

Darbas – dvasinio gyvenimo kilimo ir pažangos dėsnis, įstatymas. Dievas laimina pastangas: dorybės, nuopelnas, dangus, vaisius ir atlygis patys nenukrinta. Tobulybė taip pat reikalauja kantrybės ir pastangų per daugelį metų, dažnai iki mirsiant. Danguje tiek turėsime laimės, kiek čia darbu užsipelnysime. Darbas – tai aukso vertės dalykas! Darbas yra atgaila, bet taip pat ir pasitenkinimas. Jis sielą pakelia.

<…> Dirbo Jėzus ir dirba visi, kurie Jo dvasia nori gyventi: apaštalai, vienuoliai, šventieji; visa žmonija ir Bažnyčia. Žmonijos gyvenimas – tai atgailos ir darbo žingsniavimas per pasaulį. Jėzus eina prieš mus, darbų ir vargų kryžių užsidėjęs ant pečių. Tikrąjį kryžių jis neilgai nešė, bet darbo kryžių nuo jaunumės iki mirties. Turime ne tik žiūrėti į Jėzų, bet ir čia Juo sekti.

Turime pasiryžti dirbti daugiau už kitus, už bedievius. Turime darbą mylėti, gerbti, branginti – visokį, kurio pareikalaus pareigos ir gyvenimas: kūno ir dvasios, lengvą ir sunkų, mažą ir didelį, garsų ir niekam nežinomą, garbų ir žemą. Visokį darbą Jėzus pašventė, pakėlė, išaukštino. Visoks darbas garbus, jei Jo dvasioje atliktas. Darbas – šventas dalykas, šventuosius šventus padarė; ir pasauliui neša laimę, ir Kristaus karaliją kelia bei platina. Kristaus karalija negali gyvuoti ir augti be tikrų darbininkų ir be tikro darbo.

Ir apaštališko darbštumo bei uolumo pavyzdį Viešpats davė savo mokytiniams: Žodžio skelbimas, Sakramentų dalinimas, kitoks triūsas dėl sielų. Visas Jėzaus gyvenimas – darbo ir veiklumo gyvenimas, didelio nuolatinio, įtempto darbo. Jis ėjo iš misijos į misiją: nuolatinės kelionės, pamokslai, ligonių ir varguolių aprūpinimas. Per visą dieną visą laiką užimtas, dar ir nakties laiko pridėdavo. Taip kartą Kafarnaume, kai po ištisos dienos darbų vakare sunešė pas jį iš apylinkės ligonius, jų nepavarė, iki paskutinio aprūpino (Mt 8, 16). Taip pat, kai motinos atvedė pas Jį vaikelius palaimint (Mt 19, 13). Jėzus mažai gaudavo poilsio ir tas pats dažnai buvo sutrumpintas, bet nepyko ir nesiskundė. Tyruose norėjo pailsėti su mokytiniais, bet štai susirinko minios žmonių, ir Jis ilgai jas mokino (Mk 6, 34).

Ir šis Jo darbas nebuvo vien dėl smagumo, ne mėgėjiškas, bet sunkus darbas, pareigos, pašaukimo išpildymas. Darbas, kuris vargino ir alsino. Viešpats jautė nuovargį. Taip nuilsęs, negalėdamas eiti toliau, sėdosi prie Jokūbo šulinio (Jn 4, 6). Kartą užmigo iš nuovargio laivelyje (Mt 8, 24). Nuo darbo Jo neatgrasė, neatitraukė nei kelių prastumas, nei apylinkių, nei žmonių, nei prastas oras, nei gyvenimo būdo aštrumas: pasninkavo, meldėsi naktimis (Mt 4, 2; Lk 6, 12). Jėzus buvo darbininkas, ir darbštus, tikras. Aštrus gyvenimas ir sunkus darbas paliko savo žymes ant Jo veido, rankų, kojų, viso kūno. Veidas rodė darbą Nazarete, darbą ir vargus apaštalavimo kelionėse. Potyriai sunkūs ir skaudūs, žemės bėdos ir vargai atsispindėjo ir Jo veide.

Išganytojas visur tas pats. Jau savo paslėptame gyvenime davė mums darbštumo pavyzdį. Taip pat ir viešajame. Tik toks skirtumas, kad čia Jo darbas apėmė platesnę dirvą, jis sunkesnis, prakilnesnis, intensyvesnis. Darbų ir vargų kryžius nuolat ėjo paskui Viešpatį, Jo pečius apsunkindamas kaskart daugiau.

Taip pat jisai turi būti ir mūsų nuolatinis draugas. Pirmutinis kryžius – tai darbų ir vargų kryžius dėl žmonių ir Bažnyčios labo. Kristaus karalija reikalauja tikrų darbininkų, o ne diletantų (Lk 10, 2). Kristaus apaštalas yra ne tik kareivis, bet ir darbininkas. Messis multa, operarii pauci. Rogate Dominum messis ut mittat operarios (lot. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad siųstų darbininkų“). Dėl to išsirinko sau apaštalus iš darbininkų, daugiausia vargdienių tarpo.

“Žmogaus gyvenimas prabėga akimirka po akimirkos, ir kiekviena jų, viena po kitos, krinta į amžinybės įsčias ir nustoja būti laiku. Tačiau prieš ten įžengdamos, kiekviena stoja prieš Aukščiausiąjį ir liudija už mane arba prieš mane, apie gerą arba blogą mano gyvenimą.”

Apaštalo triūsas panašus į žvejo amatą, žuvų gaudymą; į darbininko vynuogyne besidarbuojančio, į artojo lauką prižiūrinčio (Mk 1, 17; Lk 9, 62). Tik aršiu darbu ir triūsu Kristaus karalija gali augti ir mumyse, ir tarp kitų. Už tai visi, kurie Jėzaus dvasios turi, tarp darbų brangino ištvermę. <…> Darbu, prakaitu aplaistyta dirva atneša vaisių. Pažiūrėk, kokia plati dirva: kiek sielų, nunokusių ir pribrendusių dėl Kristaus karalijos, nėra kam jų suorganizuoti, patraukti. Kiek sielų klaidžioja, nėra kas eitų ieškoti. Kiek žmonių mėtosi, karščiuojasi, nėra kas Kristaus dvasią į jų darbus įneštų. Dirva plati, kiek dar darbo!

Todėl visi, kurie Kristaus dvasia persiėmę, taip darbą brangino ir darbštūs buvo. <…> Palaimintos rankos ir kojos, kurios nusilpsta betarnaudamos ir nuilsta besidarbuodamos dėl Bažnyčios ir sielų. Galva, kurią skauda besidarbuojant dėl Kristaus, – koks tai nuopelnas! Quaerens me sedisti lassus. Redemisti crucem passus. Tantum labor non sit cassus (lot. „Ieškodamas manęs, Tu prisėdai pavargęs. Tu atpirkai mane kentėdamas ant kryžiaus. Tiek vargo tenebūna veltui“).

Euntes flebant, mittentes semina sua, gaudebunt congr. Manipulos (lot. „Eina žmogus ir verkia, sėklą nešdamas sėjai, o sugrįš su džiaugsmu namolei, derlingu nešinas pėdu“). (Ps (125) 126, 6). Laukia dangaus užmokestis.

Laiko vertė matuojama didumu tos kainos, kurią Kristus už jį sumokėjo ir didumu to gėrio, kurį gali per jį gauti. <…> Žmogaus gyvenimas prabėga akimirka po akimirkos, ir kiekviena jų, viena po kitos, krinta į amžinybės įsčias ir nustoja būti laiku. Tačiau prieš ten įžengdamos, kiekviena stoja prieš Aukščiausiąjį ir liudija už mane arba prieš mane, apie gerą arba blogą mano gyvenimą.

Ne tik tas tuščiai leidžia gyvenimą, kas dykinėja, bet ir tas, kuris dirba ne pagal Dievo valią. Dievo valia – tai matas. Esmė – ko nori Dievas. Pavyzdžiui, kiek valandėlių, nenaudingai prarastų, skaitymui tokių dalykų, kuriuos skaitome tik šiaip sau, kad skaitytume. Tik tada, kai dirbame taip, kaip Dievas nori, galime sakyti, kad gerai darbuojamės. Kitaip, nors ir žingsniuojame, bet šalia kelio, ar tai būtų mokslo sritis, ar praktinis gyvenimas.

Kaip reikia dirbti ir naudotis laiku? Gyvenimo pagrindas – nuolatinė tvarka. Ne veltui sakoma apie vienuolius: kas regulai gyvena, tas Dievui gyvena. Dienos tvarka yra menas, su kurio pagalba padauginama laiko viskam. Kas savęs tuo neįtikins, klaidžios minčių netvarkoje, pasiduos nuotaikoms ir aplinkybėms, valios nepastovumui. <…> Sutvarkytame gyvenime nėra dykinėjimo, nes kiekvienas darbas numatytas savu laiku. Naudinga skirti laiko tokiam numatymui.

Laikas tirpsta, todėl tuo labiau verta gaudyti kiekvieną akimirką, pastebėti tas keletą minučių tarp ilgų valandų, tuos laiko trupinėlius, kai, pavyzdžiui, lauki telefono skambučio, kai eini nuo vieno darbo prie kito. Ir jas reikia kaip nors panaudoti. Gyventi reikia nuosekliai ir tvarkingai, be tinginystės ir be karščiavimosi, viską gaivinant tyromis paskatomis ir gera intencija. Tik neapdairumas niekam neturi laiko.