Sukanka 90 metų, kai 1927 m. sausio 27-osios rytą, gaudžiant Kauno bažnyčių varpams, pasiekė žinia, jog Amžinybėn iškeliavo apaštalinis vizitatorius, arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC. Kun. Stasys Yla rašė: „Mirus ark. Jurgiui, prasivėrė amžininkų ir buvusių jo mokinių lūpos, liudydamos, jog netekome didelio moralinio vado ir didelio lietuvio, didesnio, negu galvojome. Jo gyvenimas buvo herojiškas. Jo asmenybė buvusi šventa. Tada paaiškėjo, kad be Matulaičio talkos – patarimų, įtaigojimų, patikslinimų – vargiai būtume Lietuvoje turėję tiek ir tokių katalikų organizacijų, tokios spaudos, tokių drąsių užmojų ir pasiruošimų reformoms…“
…Sausio 27-osios popietę į Kunigų seminariją atskubėjęs Hagentorno ligoninėje prie arkivyskupo paskutinėmis valandomis buvęs kun. prof. I. Česaitis pasakojo: kaip arkivyskupas davęs paskutinius nurodymus marijonams, kalbėjęs priešmirtines maldas lotyniškai, liepęs gailestingajai seseriai pasaulietei klauptis prie jo lovos ir kartoti jo žodžius, kurie buvo Nekalto Marijos Prasidėjimo seserų vienuolijos įžadų formulė. Paskutiniai jo žodžiai buvę: „Rikiuokitės ir pasišvęskite!“
„Visos aplinkybės, – rašė kun. S. Yla, – prisimenu, mums atrodė nepaprastos. Buvau antrametis seminarijos auklėtinis, tad nesitikėjau, kad mane su kitu vyresniu klieriku siųstų į Hagentorno ligoninę budėti prie mirusiojo arkivyskupo. Buvo gal aštunta valanda vakaro, kai mudu pasikambinom į ligoninės duris. Ta pati gailestingoji sesuo, kuriai arkivyskupas buvo padiktavęs vienuolinius įžadus, įleido mus į vidų ir įvedė į velionies kambarį. Jis gulėjo toj pačioj lovoj, kurioj mirė. Buvo dar nepašarvotas, atrodė miegąs, ligi pusiau užtiestas antklode. Veidas atrodė ramus, kaip miegančio, tik išvargęs. Rankos sunertos ant krūtinės lyg maldai. Mes suklupome prie pat lovos. Mūsų žvilgsnis visą laiką buvo įsmeigtas į velionies veidą. Rodos, šiandien jį matau, kiek pasikreipusį į mus. Pakritusių plaukų sruogos savo spalva beveik susiliejo su išbalusiu veidu, kuris buvo mielas, traukte traukė į jį žvelgti, ir, man rodos, mudu daugiau į jį žiūrėjome, negu meldėmės.“
Pasklidus žiniai apie Arkivyskupo mirtį, tos pačios dienos popietę žmonės ėmė rinktis prie Hagentorno klinikos. Karstą ant savo pečių iš klinikos į Šv. Gertrūdos marijonų bažnytėlę, nešė studentai ateitininkai. „Taip ir dera tai jaunuomenei, kuri užsimojusi Kristuje Lietuvą atgaivinti“, – sakė diplomatas Eduardas Turauskas. Buvo šaltas vakaras. Be pakaitomis giedančių psalmes klierikų ir kunigų, lydėjo studentų atstovai ir nemažas būrys pasauliečių. Ilgai sekė Karmelitų bažnyčios varpai, paskui prisijungė Įgulos, pagaliau mažiausias Šv. Gertrūdos – Šaričių bažnytėlės varpas. „Vėl pamačiau jo veidą atidengus karstą, – jaudinančias akimirkas fiksavo kun. St. Yla.- Neskubėdami skirstėmės iš bažnytėlės. Neprisimenu, ar taip buvo patvarkyta, ar toks buvo tada asmeninis noras, kad iš bažnytėlės išėjau su paskutiniaisiais, tebežvelgiančiais į velionies veidą.“
„Nejauku buvo matyti, kaip tas didelis dvasios galiūnas, tas šventumu spinduliuojąs Bažnyčios kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas, – rašė Ed. Turauskas. – Liūdni ir parblokšti skirstėsi visi liūdnosios iškylos dalyviai, bet ir tikri, kad tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, bet tik geros valios žmones, pas Dangaus Tėvą.“
Sausio 28 dienos vakare vėl sugaudė Kauno bažnyčių varpai. Gedulo procesija iš Šv. Gertrūdos bažnyčios pajudėjo į arkikatedrą baziliką. Karstą vėl nešė studentai ateitininkai. Palydovų buvo minių minios. Daugybė organizacijų su savo vėliavomis ir vainikais. Iš Laisvės alėjos procesija pasuko į Vilniaus gatvę. „Nuostabu, kad ir mirus arkivyskupui Jurgiui tenka Vilniaus keliu artintis į amžinojo poilsio vietą“, – rašė E. Turauskas. Sausio 29-ąją nuo pat ankstyvo ryto į arkikatedrą baziliką rinkosi būriai žmonių. Prie visų šventovės altorių nuo 6 val. ryto buvo aukojamos šv. Mišios už mirusio arkivyskupo vėlę. Paskutinėms pamaldoms rinkosi moksleiviai, studentai, valdžios, seimo, kariuomenės, diplomatinio korpuso, latvių, baltgudžių atstovai, kunigai, kunigų seminarija, kapitula, visi vyskupai, Kauno darbininkai. Laidotuvės, pasak kun. M. Vaitkaus, buvo didingai liūdnos, įspūdingai rimtos… „Kiek nustojo Lietuva ir Katalikų Bažnyčia su a.a. Jurgio mirtimi, sunku šiandien ir įsivaizduoti. Tokie vyrai atsiranda tik iš ypatingos Apvaizdos malonės“, – tomis dienomis rašė E. Turauskas.
„Man vėl teko būti arti karsto, – rašė kun. S. Yla, – laikyti žvakę prie vyskupo Karoso. Tai man leido iš arti stebėti ir girdėti atsisveikinančiųjų kalbas prie katedros kriptos. Tai buvo pirmos laidotuvės, kokias ligi tol ir po to esu matęs, kurios išsiskyrė iš kitų kažkuo nelengvai apsakomu. Laidojant arkiv. Matulaitį, į visų katalikų bažnyčių liūdną varpų gaudesį įsijungė ir Kauno stačiatikių bei liuteronų bažnyčių varpai. Arkiv. Juozapas Skvireckas visose Lietuvos bažnyčiose įsakė aukoti gedulingas pamaldas ir skambinti gedulo varpais tris dienas rytą, vidurdienį ir vakare.“
Šią A. Smetonos mintį vėliau iš dalies pagilino rašytojas kan. Juozas Tumas- Vaižgantas: „Vyskupas Jurgis buvo tikras ir atviras lietuvis, tačiau ne tautininkas, specifiškai tą žodį suprantant. Jis buvo visos žmonijos darbininkas, nes buvo katalikiškosios, vadinas, visuotinės Bažnyčios tarnas. Jam net prikaišiojama, jog per uoliai tarnavęs Rymui. O kam gi jis, būdamas Rymo katalikas, turėjo tarnauti? Varšuvai, Maskvai, Kaunui? Tada jis būtų ministras, ne vyskupas… Jis mirė in odore sanctitatis (šventumo garse). Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarėjas? Man lengva tuo tikėti“.Artimiausias arkiv. J. Matulaičio bendradarbis marijonas vysk. P. Būčys, jau savo senatvėje, ryškindamas savo ir kitų vaidmenį Lietuvos gyvenime, taip kalbėjo: „Ne tik katalikiškos Lietuvos, bet visos mūsų tautos patriarchu buvo ir yra vyskupas Motiejus Valančius; deja, mūsų visuomenė mažai ar pernelyg retai apie tai mintija ir šneka. Dvidešimtojo amžiaus tikybiniame Lietuvos gyvenime ne tiek raštais, kiek veiklos nepaprastu naudingumu iškilo arkivyskupas Jurgis Matulevičius-Matulaitis. Kažin ar jam neteks XX amžiuj garbingiausioji vieta, kaip teko Valančiui pereitame šimtmetyje?“
xxx
Po laidotuvių prie uždarų kriptos durų žmonės klojo gėles, žibino žvakeles. Stabtelėdavo, kitas ir suklupdavo, susikaupdavo, melsdavo arkivyskupo Jurgį užtarimo… „Po keleto metų, kai Kauno rūsius buvo užliejęs potvynio vanduo, mus pasiekė žinia, kad buvęs išjudintas arkivyskupo Matulaičio karstas, – rašė kun. S. Yla. – Po to rūsys buvo vėdinamas ir jo durys laikomos atviros. Kartą teko įeiti į vidų. Tikrai karstas buvo kiek pakreiptas iš savo vietos. Kiti – Valančiaus, Paliulionio, Cirtauto – Žemaičių vyskupų karstai buvo savo vietose. Ar tai, kad šis karstas buvo paliestas, ar dėl to, kad jis aukščiau kitų iškeltas, ar tie visi buvę įspūdžiai iš seniau, vertė jam skirti ypatingą dėmesį. Berods mūsų visų sąmonėj anksčiau neaptarti įspūdžiai buvo jau išsikristalizavę į kan. J. Tumo žodžius „jis mirė in odore sanctitatis – šventumo kvapsnyje“.
1934 metais, minint Marijonų vienuolijos atkūrimo 25 metų sukaktį, buvo nutarta arkiv. J. Matulaičio palaikus perkelti tinkamesnėn ir žmonėms prieinamesnėn vieton. Arkiv. Jurgiui, Marijonų kongregacijos atnaujintojui, labai tiko būti palaidotam Marijonų bažnyčioje Marijampolėje, kur jis, beje, buvo pakrikštytas, priėmė pirmuosius sakramentus. Čia buvo palaidotas tiesioginis jo pirmtakas, „baltųjų“ marijonų vyriausias vadovas Vincentas Senkus. Čia buvo centriniai kongregacijos namai. Dvasios vaikai marijonai norėjo turėti savo Tėvą arčiau savęs, kad jo buvimas stiprintų.
Pirmiausia reikėjo identifikuoti kūną ir parengti pervežti. Išimant iš antkapio ir pakėlus galą karsto, iš jo ėmė tekėti vanduo. Pasirodė, kad viršutinėje karsto dalyje per metalo sujungimus atsiradusios dvi skylės. Nors palaikai buvo beveik aštuonerius metus išgulėję rūsio drėgmėje ir vandenyje, kūnas atrodė standus, sąnariai neišsinarstę, nebuvo jokio kūno gedimo kvapo. Palaikai buvo išdžiovinti, įdėti į naują metalinį karstą, o šis dar į ąžuolinį; taip kūnas buvo parengtas pervežti. „Prisimenu, spaudoj buvo paskelbta paprasta žinia, kad bus Matulaičio kūno perkėlimas iš Kauno į Marijampolę, – rašė kun. S. Yla.- Nebuvo jokio ypatingo garsinimo. Pasiruošimas perkelti daugiau lietė Marijampolę. Kaune, rodos, nebuvo jausti nieko, kas atkreiptų žmonių dėmesį. Pagaliau buvo prabėgę jau keletas metų, kurie turėjo išdildyti gyvus velionies prisiminimus. Tačiau Kaunas vėl parodė nelauktą dėmesį. Mane stebino, kad kunigų atvyko net iš tolimų Lietuvos vietų ir jų skaičius buvo gausus. Vėl suplaukė nekviestos žmonių minios, kurios palydėjo arkivyskupo kūną ligi Kauno stoties.“
Perkėlimo iškilmės, kaip rašė kun. Viktoras Šauklys MIC, labiau panašėjo į triumfą negu į gedulą, visa Lietuva išgyveno nepaprastai pakilią religinę dvasią. Mintis, kad ark. Matulaičio asmenyje tauta gali sulaukti naujo šventojo, kiekvienam darė nepaprastą įspūdį. Tuos lūkesčius 1934 m. spalio 25 vysk. J. Staugaitis išreiškė per pamokslą Marijampolės bažnyčioje:„Stovime prie karsto didelio žmogaus, garbingo ganytojo, didelio Lietuvos sūnaus, didelio mokytojo, galima sakyti, švento žmogaus. Mes už jį šiandien meldžiamės… Tačiau ateis laikas, kada mes čia rinksimės prie Jurgio kapo ne už jį, bet į jį melstis, kaip į mūsų šventąjį pas Dievą. Galimas dalykas, kad geriausias Dievas to vyro šventumą teiksis įrodyti antgamtiniais ženklais ir jo kūnas bus iškeltas į altoriaus garbę.“ Perkėlus palaikus į Marijampolę, Vilkaviškio vyskupas Antanas karosas patvirtino maldą į Švč. Trejybę jo beatifikacijai išmelsti.
Marijampolės šv.arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje įrengtas arkiv. Matulevičiui granito sarkofagas žmonėms buvo lengviau prieinamas negu Kaune. Jis nuolat skendėjo žmonių suneštose gėlėse ir žvakėse. Prie jo kapo melsdavosi ne tik marijampoliečiai, bet ir iš tolimų Lietuvos apylinkių atvykusieji. Ne vienas ant kapo palikdavo laiškelį su išreikšta padėka už gautąsias malones. Spaudoje vis dažniau pasirodydavo viešos padėkos arkiv. Jurgiui už jo užtarimą pas Dievą ir gautąsias malones, ypač už grąžinimą sveikatos.
Švęsdami savo sidabrinį jubiliejų, marijonai visa širdimi galėjo dėkoti Dievo Apvaizdai už sėkmingą vienuolijos augimą. Ta proga marijonų vadovybė paprašė popiežiaus Pijaus XI audiencijos, kuri buvo paskirta 1934 m. liepos 16 d. Jai priimti buvo paskirta Vatikano salė, vadinama Sala del Tronetto, kur, įteikiant savo kredencijalus Vatikano valstybės vadovui, popiežiui, būdavo priimami aukštieji valstybių diplomatai. Kun. Kazimieras Rėklaitis MIC (beatifikacijos postulatorius) atsiminimuose rašė, jog paskirtą valandą susirinko visi, Romoje buvę marijonai. Prieš pat įžengiant į audiencijos salę Pijui XI, Vatikano tvarkytojai visus išrikiavo pusračiu, pradedant nuo generolo kun Andriejaus Cikoto ir baigiant broliuku virėju, kuriam buvo pavesta prilaikyti ant puošnios kėdės pastatytą arkivyskupo Jurgio paveikslą. „Šv. Tėvui įžengus į salę, visi dalyviai suklaupė. Priėjęs prie marijonų generolo Pijus XI davė jam pabučiuoti savo žiedą ir ėjo toliau, prie kiekvieno sustodamas. Prisiartinęs prie arkiv. Matulevičiaus- Matulaičio, savo artimojo bičiulio paveikslo, Šv. Tėvas tarė: „Gratum donum, quia gratissima persona“ (Brangi dovana, nes brangiausias asmuo). Valandėlę patylėjęs, dar pridėjo: „Hic vir fuit vere sanctus“ (Šis vyras tikrai buvo šventas). Tie popiežiaus žodžiai giliai įsmigo į visų dalyvių širdis, nes tai buvo lyg neoficiali didžiojo mūsų tautos vyro kanonizacija.“