Pal. J. Matulaičio minėjimo dienomis iš jo dvasinio paveldo mokomės „į viską žiūrėti iš amžinumos aukštybių ir viską amžinumos svarsčiais sverti…“

„Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys“

Bielianuose įsižiebęs marijonų židinys generolo t. Jurgio Matulaičio akiratyje išliko ir jam tapus Vilniaus vyskupu. Gavęs žinią apie iškilusius sunkumus, laiškuose jaunesnius brolius marijonus ir guodė, ir dvasiškai stiprino: „Józiu, negalima pasiduoti nusivylimui. Gera turėti aukštus idealus, bet reikia atminti, kad jų siekiama paprastu kasdieniniu keliu, vargingai, sunkiu darbu, nuopuoliu ir nepasisekimais. Jeigu pasirinktu keliu žmogus eis su tikėjimu, jis tikrai žengs priekin. Pasitikėk Dievo pagalba ir jo malone.“ Išgirdus, kad br. Juozas Jarzebovskis norėtų ramesnio, jo vienuolinį pašaukimą atitinkančio darbo, iš Vilniaus į Varšuvą skrieja tokie Tėvo Jurgio žodžiai: „Józiu, kad galėčiau ištrūkti iš Vilniaus ir vėl darbuotis kaip anksčiau pas jus. Ką bedarysi? Reikia sėdėti Čia, nes taip liepė Šv. Tėvas. Bet sunku, oi, kaip sunku! Dievo valia…“ Kitame laiške siunčia paguodą: „Brangus kunige Juozai, rašai, kad kryžių nestokoja. Tai tik mažiukai. Kunigo gyvenime jų bus daugiau ir didesnių. Nieko nuostabaus, nes esame Nukryžiuotojo kunigais.“

Atsakydamas į kun. Stepono Varšavskio laišką dėl Bielianų nuosavybės derybų su Varšuvos arkiv. kardinolu A. Kakovskiu, vyskupas J. Matulaitis dėsto: „Nepatariu kardinolui siuntinėti jokių memorialų, tik nuolankius prašymus… Kun. Bronikovskis, būdamas pas mane, sakė, kad kardinolas yra gerai painformuotas ir tą reikalą tvarko… Gink Dieve, prašymas neturi reikšti nei grasinimų, nei ultimatumų…Tuo nieko neišgąsdinsite. Jei Bielianuose nebus mūsų, bus kiti. Aštriu tonu ir grasinimais pakenksime tik sau.“

Kituose laiškuose marijonams jis pataria pirmiausia atsižvelgti į tikslą, į dalyko esmę ir apsvarsčius nuspręsti, ar tikslas geras, ar dalykas tinkamas. O jau paskui reikia pradėti rūpintis, kaip pašalinti pasiryžimą įvykdyti trukdančias kliūtis. „Nors ir nepavyktų darbas ar sumanymas, Dievas priims ir gerus norus, ir sumanymus, ir pastangas. Pas Dievą nieko nepralaimėsime, o tik dar pelnysime. O pas žmones? Ką čia taip labai gali pralaimėti ir ko čia taip bijotis? Jei tikrai visa ko būsi išsižadėjęs ir viską dėl Dievo apleidęs, ką žmonės galės tau padaryti? Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys, į pragarą tavęs nenuvarys, jei pats ten eiti nenorėsi. Net nuo žemės tavęs nenustums. Kur nusiųs, ten rasi žmones, ten galėsi jų išganymui darbuotis. Pagaliau visur yra Dievas ir visur vienoks kelias į dangų.“

Kaip netobulumus kantriai nešti

Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio akiratyje buvo ir jo įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija. Žinodamas vyriausios sesers Petronėlės cholerišką temperamentą, vysk. Jurgis laiškuose ją lenkdavo į meilingumo, gerumo dorybių praktiką. Patardavo vis labiau pamilti Viešpatį, juo pasitikėti ir visą vadovavimo darbą, administravimą pavesti Dievo Apvaizdai, kasdienos darbus pasidalyti su kitomis seselėmis. 1920 m. balandžio 8 d. laiške ses. P. Uogintaitei vyskupas rašo: „Paprastai nėra žmogaus be šiokių ar tokių silpnybių. Branginkite kiekvieną jėgą, kiekvieną asmenį, kurį Dievas siunčia, kad ir ne taip tobulą, kaip norėtųsi. Pagaliau Vienuolija nėra jau visiškai tobulųjų draugija, o tik tokių, kurie siekia tobulybės ir prie jos stengiasi eiti.“

Primindamas, kaip santykyje su žmonėmis reikia didelės artimo meilės, taip santykyje su savimi pačiais reikia didelio pasitikėjimo Dievu, vysk. Matulaitis vienai vienuolei pataria: „Tik niekad nereikia nusiminti dėl savo netobulybių ir silpnybių. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas… Tik stenkis vis eiti tobulyn ir kilti. Nežiūrėk taip labai, kiek dar kelio lieka nueiti. Dievas atlygina už pastangas ir gerus norus. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, tik vis žeminkis Dievo akyse, o Viešpats, matydamas nužemintą tavo širdį, neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau pasitikėkime Dievu.“ Kitoj vietoj jis pažymi: „Prie tobulybės priklauso ir mokėjimas savo netobulumus kantriai nešti, geriau sakant, kantriai ir patvariai su jais kovoti.“

Kun. Vladislovui Lysikui tėvišku rūpesčiu persunktame laiške vysk. Jurgis teigia: „Kai Dievas suteikia progą pažinti trūkumus, tai didelė jo malonė. Nereikia nusiminti, bet nuolat save tvardyti. Pastangas ir gerą valią Dievas visada priims, nes infirma et ignobilia elegit Deus (Dievas išrinko silpnus ir prastuolius)“. O pats, pasibaigus rekolekcijoms, dienoraštyje liudija: „Matau, Viešpatie, kaip tavo gausios malonės, tekėdamos nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauna nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tai ačiū tau, gailestingasis Dieve!“

„Matant nematyti, girdint negirdėti“

Būdamas Marijampolėje tėvas Jurgis užeidavo pas brolienę Veroniką Kęstučio gatvėje. Ilgai kalbėdavosi su jos ateistinių pažiūrų broliu Feliksu Vitkausku. Tais pašnekesiais, matyt, norėjo jį paveikti. Kartą, vyskupui besišnekant su Feliksu, sutemo. Namuose telefono nebuvo, negalėjo iš vienuolyno iškviesti broliuko. O laikai tada buvo neramūs. Gatve einantį vyskupą apmėtydavo užgauliais žodžiais, šūkaliojo įžeidimus. Kartą grįžtančiam iš pasitarimo tėvui Jurgiui kažkas stvėrė už pelerinos ir ėmė tąsyti. Mat po 1926 m. rinkimų krašto valdymas buvo atitekęs socialistų ir socialdemokratų blokui. „Reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų“, – sakydavo, patardamas, kokių natūralių pedagoginių priemonių imtis, norint ugdyti ramybės dorybę.

Tėvas Jurgis neslėpė, jog irgi būdavęs jautrus: „Girdint kalbas prieš mylimus žmones, prieš savo tautą, niekad negali būti malonu… Ir aš seniau tokias kalbas girdėdamas labai atjausdavau. Bet dabar jos labai menką man daro įspūdį. Jei kur girdžiu, praskamba, ir tiek. Raminuosi tuo, kad mes nuo tų kalbų nei blogesni, nei geresni nebūsime. Tegu sau kalba, ką nori, o mes žiūrėkime savo ir dirbkime, kad būtume kaskart geresni. O jau graužtis dėl tų kalbų visai nėra ko.“ Laiške marijonui kun. Jonui Totoraičiui priminė:„Mes neatsižadame nė tėvynės meilės. Pagal Šv. Tomo mokslą meilė pertinet ad virtutme pietatis (priklauso teisingumo dorybei). Taigi, tobulinantis ir tos dorybės negalima apleisti. Ir čia, man rodos, kad geriausiai patarnausime kiekvienas savo tėvynei pirmų pirmiausia rūpindamiesi suteikti jai Kristaus mokslą…“