Marijonų generolas ir 1911 m. Fribūre jo įkurto marijonų noviciato magistras t. Jurgis Matulaitis lotyniškai rašė Diarum – dienoraštį (vertė teol. lic. Stanislovas Poniškaitis). Datos, įvykiai, žmonės, komentarai, išvados – viskas, kas kruopščiai visus metus buvo fiksuojama – pagilina Bažnyčios istorijos žinias, iškelia asmenybes, daug ką paaiškina.
„Nejaugi rūdyti kur susirietus ir susitraukus iš baimės?“
1910 metų vasarą marijonai Jurgis Matulaitis su Pranciškumi Būčiu, Jonu Totoraičiu bei keliais kandidatais išsinuomojo netoli Daugpilio, ant Dauguvos upės kranto, grafo Pliaterio vilą. Įsirengtoje koplyčioje sekmadieniais aukodavo šv. Mišias, kurorto svečiams ir apylinkės gyventojams sakydavo pamokslus. Šiokiadieniais gyveno vienuolinį, bendruomeninį gyvenimą, kuris Akademijoje buvo neįmanomas. Vysk. P. Būčys atsiminimuose rašė, jog dvasinį skaitymą atlikdavo lauke, gryname ore, buvo gera, net palaiminga atmosfera. Tačiau besiskleidžiančius planus sugriovė 1910 m. lapkričio 4 d. rusų valdžios išleistas aplinkraštis visiems vyskupams. Buvo matyti, kad netoleruojami net tretininkai ir maldos apaštalavimo brolijos, kad jų organizavimas laikytas dideliu, persekiojimo vertu nusikaltimu. Daugelis kunigų, kurie buvo įtarti žiną apie tokių slaptų vienuolynų buvimą, buvo tardomi, nušalinami nuo savo pareigų ir baudžiami. „Bažnyčia visur persekiojama ar bent varžoma, visiškai negali kaip reikiant darbuotis ir plėtotis, – 1911 m. rašė t.Matulaitis, – daugelyje šalių kai kurių vienuolijų neįsileidžia, iš kitų šalių vienuoliai laukan varomi, viešai dirbti ir įstoti draudžiama. Taigi kas belieka daryti? Nejaugi vis nusileidžiant ir nusilenkiant prieš visokius neteisingus Bažnyčios priešininkų įstatymus ir norus nieko neveikti? Nejaugi išsižadėti brangiausių idealų, rūdyti kur susirietus ir susitraukus iš baimės? Jei taip elgtumės, tai sulauktume to, kad kurią dieną mums uždraus ir katalikais būti. Sunku čia mums ant vietos organizuotis ir dvasiškai išsilavinti.Tai kodėl negalime sau pasiieškoti kitur geresnės ir patogesnės vietos. Jei negalima Rosijoje gerai atlikti noviciato, tai kas neleidžia išvažiuoti į užsienius? Kad tik būtų tikras, geras noras, o vietos ant žemės vis sau surasime, kad ir Šveicarijoj ar Amerikoj…“
Pasak t. Būčio, „tada marijonų generolas sumanė noviciatą kelti į Fribūrą, ten pasivadinus bendrabučiu prie universiteto, auklėti būsimuosius marijonus, įrašant juos universiteto studentais ar kolegijos moksleiviais. Iškilo klausimas, kuriam reikia atsižadėti profesūros Petrapilyje – man ar Matulevičiui. Marijonų vienuolijos konstituciją Apaštalų Sostas jau buvo patvirtinęs, aš jau buvau padaręs įžadus ir dėl to būčiau galėjęs tapti naujokų vedėju. Bet Matulevičius pasiryžo pats kraustytis į Šveicariją, o mane paliko akademijoje. Jo pažiūrą parėmė Marijonų vienuolijos generolas tėvas V. Senkus.“
1911 m. liepos 27 d. Gelgaudiškyje vykusioje atnaujintos vienuolijos generalinėje kapituloje mirusio generolo t. Senkaus įpėdiniu buvo išrinktas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. „Mudu su Totoraičiu atlikome „obedienciją“ (pareiškėme paklusnumą), pabučiuodami jam ranką ir sukalbėjome Te Deum laudamus.“
Liepos 31 d. Diarium – dienoraštyje atsirado pirmas tėvo Jurgio lotyniškas įrašas: „Šią dieną apie 11 val. priešpiet Jurgis Matulevičius (Matulaitis) iš Varšuvos, Insbruko atvyko į Šveicarijos miestą Fribūrą bei atėjo į bendrabutį, vadinamą „Canisianum“. Toje kolegijoje jau rado savo kolegą Vincentą Dvaranauską, kunigą iš Seinų vyskupijos. Tuo metu ten drauge gyveno 5 skirtingų tautybių asmenys.“ Rašyta trečiuoju asmeniu, o jo pagrindinis „veikėjas“ Jurgis Matulaitis (Georgijus Matulevicz) dėl konspiracijos niekaip netituluojamas.
Prabėgus mėnesiui, kai susirinko naujokų dešimtukas, kai vis dažniau apsilankydavo į rekolekcijas atvykstantys katalikai pasauliečiai, buvo nutarta, jog Matulaitį kiti nevadintų Tėvu, o kreiptųsi paprastai įvardžiu, kad nebūtų atskleidžiamas viešumai neskirtas gyvenimas ir nebūtų rodomas tarpusavio santykis.
Kun. Marjanas Višnevskis, buvęs prof. kun. Matulaičio auklėtinis seminarijoje, akademijoje ir noviciate, atsiminimuose rašė: „1911 m. rugpjūčio pradžioje atsidūriau Fribūre. Lengvai suradau marijonų namelį. Tėvas Matulevičius mane sutiko tokiu džiaugsmu, tarsi jis tik mane vieną turėtų. Tenai radau visą būrį linksmai besikalbančių, saugiai besijaučiančių draugų laisvoje šveicarų žemėje. Buvo mažai laiko išsikalbėti, nes tuoj prasidėjo aštuonių dienų rekolekcijos, kurios turėjo baigtis per Žolinių šventę, rugpjūčio 15 d., mūsų priėmimu į noviciatą. Rekolekcijos prabėgo kaip viena diena. Tik dabar pažinau savo magistrą iš arti jo mėgiamiausiame darbe. Jautėmės, kad esame viena, meilės apimta šeima, susitelkusi po Marijos apsiaustu, prie gerojo Tėvo širdies. Trumpai tariant, Tėvas iš karto sugebėjo sukurti noviciate tokią atmosferą, kad pasijutome kaip nerūpestingi, lepinami vaikai. Visur juokas ir juokas: ar kas pastums, ar nusičiaudės, ar pamos pirštu, ar dvasinio skaitymo metu netyčia iškreips žodį – jau juokas. Kartą nenugirdau skambučio pietums. Išėjau į koridorių, visur tyla. Pamaniau, kad lektorius užmiršo paskambinti. Tuoj smarkiai skambinu ir bėgu į valgomąjį – visi sėdi prie stalo… Prapliupo toks juokas, jog maniau, kad besijuokdami visi uždus, ypač kun. Kulvietis ir kun. Vaitkevičius, kuris savo humoru pralenkdavo visus. Žinoma, ne visada buvo juokas, nes noviciatas mums teikė daug sunkaus ir sąžiningo darbo. Mums prasidėjo tikras darbymetis: dvasinis noviciate ir protinis universitete.”
Bendraminčiai kan. A. Kakovskis – Varšuvos arkivyskupas, kun. O’Rurke – Rygos vyskupas
„Atvyko Magnificencija rektorius Kakovskis, su kuriuo Matulaitis apsvarstė reikalus, susijusius su Petrapilio akademija, – rašyta 1913 m. rugpjūčio 9 d. kan. Aleksandrui Kakovskiui rektoriaujant, kun. Pranciškus Būčys MIC buvo jos inspektorius – 1913 m. nieko ypatingesnio neatsitiko, tik akademijos rektorius Kakovskis tapo Varšuvos arkivyskupu. Man teko eiti rektoriaus pareigas.“
1914 m., grįždamas iš Amerikos ir neturėdamas galimybės pasiekti Fribūrą, t. Jurgis apsistojo Varšuvoje, toje pačioje grafaitės Cecilijos Pliaterytės mokykloje. Pirmiausia padarė vizitą arkivyskupui Aleksandrui Kakovskiui, aplankė ir sufraganą Kazimierą Ruškį. Ganytojai nustebo ir kartu apsidžiaugė, sakydami, jog be darbo jo nelaikys. Kad „nesirgtų šveicariška liga“ buvo siunčiamas dalyvauti Varšuvos inteligentams rengtose konferencijose. 1915 m. liepos mėnesį ark. A. Kakovskis kunigaikštienei Magdalenai Radvilienei, didelei lietuvių draugijos globėjai ir rėmėjai, priklaususią mažą Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlę pavedė marijonams. Ten vykdavo ir kun. Jurgio MIC sielovadinės konferencijos jaunimui. Varšuvoje susidarius marijonų būreliui ir iškilus klausimui, ar neatsirastų vietos oficialiam marijonų centrui įsikurti, ark. A. Kakovskis iš palankumo ir draugiškumo kun. Matulaičiui-Matulevičiui 1915 m.vasarą Bielianų senąjį kamaldulių vienuolyną pavedė marijonams. Varšuvos pašonėje išaugo pirmieji atnaujintosios Marijonų vienuolijos namai Lenkijoje.
Yra ir daugiau faktų apie ark. Kakovskio ir Marijonų generolo t. Matulaičio dalykinius ryšius, bendras sąsajas su istoriniais įvykiais. 1919 m. spalio 28 d. Varšuvos šv. Jono katedroje vyko vyskupu nominuoto Vatikano nuncijaus Lenkijai, o taip pat Rytų kraštams ark. Achhile Ratti (Pijus XI) konsekracija. Dalyvaujant 21 vyskupui, tarp jų ir Vilniaus vysk. Jurgiui Matulaičiui, konsekracijos apeigoms vadovavo Varšuvos arkivyskupas kardinolas Aleksandras Kakovskis. 1927 m. liepos 2 d. kardinolas A. Kakovskis vadovavo Vilniaus katedros aikštėje vykusiai Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo ceremonijai.
„Šiandien devintą valandą prasideda 4 dienų rekolekcijos, – tęsiamas rugpjūčio 9 d. aprašymas. Pratybas atliekame aštuoni kunigai: Matulaitis, kuris joms vadovauja, Vaitkevičius, Dvaranauskas, Kudirka, Navickas, Kulvietis, Bronikovskis, taip pat į svečius atvykęs Mogiliovo vyskupijos kunigas grafas Eduardas O‘Rurkė.“
1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus katedroje, vykstant vyskupo Jurgio Matulaičio ingresui, atskiroje kėdėje presbiterijoje buvo Rygos vyskupas nominatas grafas O’Rourke. Netrukus, gruodžio 15 d., Vilniaus katedroje vyko nepaprastos iškilmės – naujai paskirto Rygos vyskupu Eduardo Aleksandro O’Rourke konsekracija. Jį konsekravo vysk. Jurgis Matulaitis, asistuojant Žemaičių vysk. Pranciškui Karevičiui ir prel. Kazimierui Michalkevičiui. Vysk. Pr. Būčys atsiminimuose rašė, jog 1923 m. iškilus reikalui sušaukti Marijonų vienuolijos generalinę kapitulą, t. Jurgis sukvietė marijonų namų atstovus į neutralią vietą – Dancingą, į didžiulį seserų vienuolyną, esantį vysk. O’Rurke valdžioje. „Vysk. O’Rurke buvo labai palankus Lietuvai ir marijonams. Asmeniškai buvo prietelis Matulevičiaus ir mano.“
„Baigėme dvasines pratybas. Kun.O’Rurke per Insbruką išvyko į Petrapilį, – rašyta rugpjūčio 18 d. Per šitas rekolekcijas labai jaučiausi nuvargęs ir pailsęs, be to, dar jas vesdamas turėjau daugiau kitais rūpintis, negu savimi. Tiek tik matau, kad visas esu pilnas netobulybių, tikras ir didelis nusidėjėlis. Ką tik savo gyvenime paliečiu, ką tik paimu, kokia tik priederme apsvarstau, visur matau paklydimus, prasižengimus, daug netobulybių. Už tai, laikydamas tas rekolekcijas, stengiausi apskritai atnaujinti savo dvasią, atgaivinti savyje dvasiškojo gyvenimo ir savo pašaukimo idealus, pakelti aukščiau savo sielą Dievop.“
Dvasinių pratybų dalyviai Kuraitis, Jurgutis, Bistras
1911 m. rugsėjo 13 d. rašyta: „Kunigai Jurgutis ir Kuraitis baigė dvasines. Abu prašė, kad kitais metais galėtų būti priimti į mūsų kongregaciją. Tėra tik tokia kliūtis, kad jie yra įsiskolinę; ne taip, kad būtų įsipareigoję tas skolas tuoj pat grąžinti. Abudu pasikalbės su geradariais – galbūt visiškai atleis nuo tų skolų. Kitų kliūčių nėra, kad jie galėtų būti kuo nuoširdžiausiai priimami. Abu šiandien išvyko.“
Lietuvių filosofijos pradininkas prof. kun. Pranas Kuraitis, būdamas Seinų seminarijos klierikas,1903 m. kovo mėn., šv. Tomo Akviniečio iškilmingame minėjime, savo referatą pirmą kartą perskaitė lietuviškai. Peterburgo dvasinėje akademijoje jo mokslinio darbo vadovu buvo fundamentinės teologijos (apologetikos) profesorius kun. Pranciškus Būčys MIC. Į Fribūro marijonų noviciatą atvyko Liuvene universitete prancūzų kalba parengęs disertaciją apie V. Vunndto pažinimo teoriją ir 1911 m. gavęs teologijos daktaro laipsnį.
Peterburgo dvasinėje akademijoje studijuodamas, Vladas Jurgutis žavėjosi sociologijos profesoriumi kun. J. Matulevičiumi-Matulaičiu. Jam vadovaujant parašė trijų profesorių aukštai įvertintą darbą „Filosofiniai marksizmo pagrindai“. Kun. V. Jurgutis 16 metų buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius, prefektas, įsitraukė į atsistatančios Lietuvos veiklą: 1920–1922 m. buvo Steigiamojo seimo narys (išrinktas Krikščionių demokratų partijos), 1922 m. – užsienio reikalų ministras. Nuo 1922 m. iki 1929 m. buvo Lietuvos banko valdytojas, faktiškasis pinigų emisijos politikos vadovas. V. Jurgučio vadovaujamas Lietuvos bankas 1922 m. įvedė tvirtą nacionalinę valiutą – litą, padengtą auksu. Galima sakyti, jog Akademijoje kun. prof. J. Matulaitis išugdė būsimąjį Lietuvos banko valdytoją Vladą Jurgutį, skelbusį: „Rankos, kurios žarsto pinigus, turi būti švarios“. Profesorius visą gyvenimą ne tik žavėjosi Jurgiu Matulaičiu, jį gerbė, bet ir jautė kaltę, kad dėl intensyvios ekonominės ir pedagoginės veiklos nutolo nuo kunigystės. Kun. Stasiui Irtmanui 1960 m. kalbėjo: „Kada ark. Matulevičius gulėjo dr. Hagentorno ligoninėj, aš buvau nuėjęs jo aplankyti. Bet prie ligoninės susvyravau. Bijojau. Numaniau, kad jis pasakys: tu turi tą ir tą padaryti. Jaučiau, kad negalėsiu aš tam pasipriešinti… Dabar į bažnyčią aš einu per užpakalines duris. Bet ateis laikas, kada aš pas marijonus grindis plausiu. Tai bus mano paskutinė karjera.“ V. Jurgutis savo didžiulę, apie 20 tūkst. litų vertės biblioteką testamentu buvo užrašęs marijonams.
1912 m. sausio 11 d. Diarum – dienoraštyje parašyta: „Ponas Bistras, baigęs dvasines pratybas išvyko į Ženevą. Pasirinko kunigo kelią ir taip pat kurį laiką tirti save, kad pažintų savo pašaukimą į mūsų kongregaciją. Nusprendė, sutvarkęs savo reikalus Ženevoje, grįžti pas mus į kolegiją…“
Tuokart negrįžo, nors 1914 m. buvo įstojęs į Žemaičių kunigų seminariją, 1921 m. baigė Fribūro universitetą ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Jis buvo I, II ir III Seimo narys, trumpai pirmininkavo I ir II Seimui, keturiuose ministrų kabinetuose (1923–1927 ir 1939 m.) ėjo švietimo ministro pareigas, 1925–1926 metais aštuonis mėnesius vadovavo Ministrų kabinetui, tuo pat metu buvo krašto apsaugos ir trumpai užsienio reikalų ministras. XX vyriausybėje, būdamas švietimo ministru, vykdė griežtą Lietuvos krikščionių demokratų partijos privalomo tikybos mokymo ir pedagogų skyrimo politiką. Užėjus okupantams liko Lietuvoje, du kartus tremtas, grįžęs į Kauną, gyvenęs vienišas, ignoruojamas, sovietinės valdžios nereabilituotas, paguodą radęs maldoje ir bažnyčioje.
Roma: jėzuito t. Leduchovskio patarimas: „Age quod agis“ (Daryk, ką darai)
„Spalio 1 d. mus aplankė kunigas Sergijus Grum Gžimailo, su mumis papietavo ir pasivaikščiojo, žadėjo vėl atvykti po 10 ar 12 dienų.“ Kas jis? Kun. Jurgio pažįstamas, į katalikybę perėjęs lenkų-rusų kilmės grafas, teologiją Insbruko vienuolyne studijuojantis ir savo pašaukimą tiriantis, plačios erudicijos, diplomatiniais gabumais pasižymėjęs kunigas. Yra žinoma, kad popiežius Pijus X kun. Grumą labai vertino ir tikėjosi jo pagalbos dėl Rusijos pravoslavų ir katalikų Bažnyčių susijungimo. 1911 m. rudenį išvyko į Romą, kur, buvo manoma, kad jam atviros visų bažnytinių įstaigų durys. Marijonų paprašytas jis Šv. Sostui pateikė platesnę informaciją apie katalikų Bažnyčios padėtį Rusijoje. 1911 m. lapkričio 14 d. Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir jos generolas t. J. Matulaitis išvyko į Romą Studijų kongregacijai įteikti Peterburgo dvasinės akademijos rektoriaus A. Kakovskio realiaciją (pranešimą) ir Vienuolių kongregacijoje gauti formalų marijonų noviciato Fribure patvirtinimą.
Sutvarkęs būtiniausius oficialius reikalus, tėvas Jurgis, kaip iš anksto buvo susitaręs, aplankė mons. Antaną Steponą Sapiegą, būsimąjį Krokuvos arkivyskupą. „Netrukus, – rašyta J. Matulaičio dienoraštyje, – mons. Sapiega man padarė propoziciją, kad persikelčiau į Romą ir ten atstovaučiau Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, net Poznanės ir Galicijos Bažnyčių reikalus ir kad informuočiau Apaštališkąjį Sostą apie tose šalyse Bažnyčios padėtį. Sakė, kad tada aš gaučiau valdininko vietą Šv. Kongregacijoje (Consistorialis), kur sprendžiami visi svarbių svarbiausi Bažnyčios dalykai, kad tokiu būdu galėčiau dalyvauti visuose posėdžiuose ir turėčiau balsą. Dabar kaip tik patogus laikas tokį valdininką paskirti. Romoje toks atstovas būtinai reikalingas, nes ateina painios informacijos –klaidingos, netikros, neaišku, kuo pasitikėti. Mons. Sapiega paklausė, ar nebūtų galima Marijonų vienuoliją perkelti į Romą ir vesti abu darbu…“
Kokių jausmų ir minčių sukėlė netikėtai išgirstas pasiūlymas, liudija įrašas dienoraštyje: „Visą rytą turėdamas laisvą, meldžiaus Šv. Petro bazilikoje ir Dievo akivaizdoje svarsčiau Sapiegos projektą. Besimeldžiant Dievas suteikė malonės ir šviesos. Priėjau išvados, kad dabar apie tai nė manyti negalima atsitraukti nuo tiesioginio savo darbo… Tiesa, aukštesnę vietą turint, savo įtaka galima apimti plačiau, bet kas pasakys, kad tada bus įtaka ir tai dar gera įtaka. Tai yra antgamtinė sritis. Tik vienas Dievas žino, kur būdamas žmogus daugiau gali padaryti Dievo garbei.“
„Mes esame antgamtinio gyvenimo atstovai, todėl turime pirmiau jį palaikyti savyje“, – t. Jurgio Matulaičio širdį lietė jo aplankyto Jėzaus Draugijos generolo patarėjo (vėliau generolo) t. Vladimiro Leduchovskio žodžiai. „Turime žiūrėti, kad tarp žmonių atstovautume antgamtinius reikalus, Bažnyčios reikalus, Evangeliją, o ne kokius pašalinius dalykus.“ Dienoraštyje pažymėta, jog t. Leduchovskis patarė gerai pažinti filosofiją, nes be jos teologiniai, ypač pozityviniai, mokslai paskui kabo lyg ore. Teologijoje svarbu pažinti šv. Tomą ir jo laikytis. „Pasakiau, kad mes rūpinamės asketiką pastatyti ant sveikų teologijos ir filosofijos pagrindų. Pabrėžiau, kad mes ypač rūpinamės, kad mūsų vienuolija neturėtų nei tautinių, nei politinių, nei socialinių atspalvių, o būtų tik katalikiška, bažnytinė institucija, norinti už viską labiau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Užsiminiau apie mons. Sapiegos propoziciją, apie kurią, matyt, su juo buvo kalbėta. Jis man trumpai ir aiškiai pasakė: „Age quod agis“ (Daryk, ką darai). Tai mane dar labiau sustiprino. Po pietų nuvykau į Šv. Petro baziliką ir prisiekiau prie Šv. Apaštalo karsto, kad iš visų jėgų stengsiuosi, darydamas, kas galima, kad nei aš pats, nei vienuolija, nei jos nariai netarnautume jokiems pašaliniams tikslams, bet vien tik Dievui, Bažnyčiai ir sielų išganymui.“
Tačiau vienas vizitas, apie kurį t. Jurgis galvojo keliaudamas į Romą, neįvyko. Sužinojęs kur apsistojusi grafaitė, t. Leduchovskio jaunesnioji sesuo Julija Marija Leduchovska, pasirinkusi vienuolinį vardą Jėzaus Marija Uršulė, norėjo be išankstinio susitarimo jai padaryti staigmeną. Bet į durų skambutį niekas neatsiliepė… Koks minčių spiečius tada sukosi t. Jurgio galvoje, lėtai žingsniuojant Romos gatve? Vis dėlto pažintis Varšuvoje su grafaite, slaptąja vienuole Pliateryte, kaip ir pažintis Petrapilyje su grafaite uršuliete Leduchovska, jų krikščioniškosios socialinės, švietėjiškos ir katechetinės veiklos patirtis tarsi grindė lietuvių moterų vienuolijų kūrimo kelią. Šis reikalas buvo gyvas ir Fribūro marijonų noviciate, seserims kryžietėms, paulietėms kunigai vesdavo konferencijas. 1912 m. kovo d. dienoraštyje rašoma: „Matulaitis pradėjo vesti dvasines pratybas lenkaitėms, kurios atvyko iš Lozanos. Prie jų prisidėjo kai kurios Fribūro lenkaitės iš miesto ir St. Croix ( šv. Kryžiaus) akademijos. Šios pratybos vyksta pas seseris vienuoles dela Misericorde (Gailestingumo) viloje.“ (2003 m. popiežius Jonas Paulius II kanonizavo ir paskelbė Uršulę Leduchovską šventąja.)
Taikli akis, taikli ranka, taiklus žodis ir ir taiklus sprendimas
Išbuvęs dvi savaites Romoje, t. Matulaitis grįžo pas naujokus ir rado viską, kaip buvo palikęs. Nuotaikos tos pačios: darbo metu tyla, per pertraukas juokas ir juokas. Atrodė jau susigyvenę, lyg sulipę vienon šeimon. Trinties tarp lietuvių ir lenkų nebuvo. Vieni mokėsi lietuviškai, kiti mokėjo arba bandė mokytis lenkiškai. Pasak bene uoliausio „lietuvniko“ kun. Marjano Višnevskio, Magistras visus jungė, derino, stūmė pirmyn. Išėjęs į miestą, grįždavo su parinktų knygų pundu. Visiems rekomendavo studijuoti šv. Tomą. „Ten rasite teologiją, asketiką ir mistiką. Studijos ir skaitymas turėjo padėti sveikai asketikai. Tai viena. Antra, buvo svarbu užgrūdinti, ištobulinti prigimtį.“
„Matydami jo visada giedrą ir besišypsantį veidą, mes nenujautėme jį sunkiai kenčiant. Visą laiką koplyčioje klūpojo kietoje klaupkoje, kol susipratome padėt jam po nesveikom kojom minkštą divonėlį… Mokėjo nežymiai. Savimylą aplamdyt. Būdavo, pavyzdžiui, pasigiri, kad sekėsi su kuo nors padiskutuoti. Tėvas Matulevičius smulkiu žodelyčiu pakreipdavo kalbą į kokį nors mažmožį ir nutraukdavo mano įkarštį. Pajusdavai žmogus, lyg kas nosį būtų nušluostęs… Susigėdęs žiūrėdavai į Mokytoją, o jis nusišypso, pažvelgia į akis ir vėl grįžta prie nutrauktos kalbos. Padariniai būdavo puikūs: gydė savimylą, bet netramdė žmogaus.Ko jis, regimai, nepakentė mano išpažintyse ar negalėjo kitu būdu pataisyti, tai ėjo išpažinties pas mane. Tą padarė taip paprastai ir nuolankiai jis, mano Mokytojas ir Generolas, kad iki šiol negaliu pamiršti savo susijaudinimo… Kaip giliai ir plačiai ateitin siekė jo numatymai ir pastabos!“
Tėvas magistras stengėsi novicijams išlavinti natūralų žvalumą: taikli akis, taikli ranka, taiklus žodis ir balsas ir taiklus sprendimas, kad nereikėtų kartoti nė taisinėti. Sakydavo: „Suformuluok savo mintį aiškiai, pirm negu ją pasakysi; išreišk ją rūpestingai ir tvirtai; kiekvieną skiemenį ištark gerai, be mikčiojimo ar užsikirtimo; ant altoriaus pastatyk kieliką ir padėk mišiolą taip, kad nereikėtų taisinėti.“ Jo auklėjimas alsavo dinamizmu ir laisve, arba, kaip dažnai sakydavo, „Dievo vaikelių laisve“.
Kiekvienas būdavo įspėjamas, kas gresia, jei rusų valdžia marijonų noviciatą susektų. Kun. Jonas Sobčykas atsiminimuose rašė: „Prisimenu, kad, netrukus po atvykimo į Fribūrą, pradėjau galvoti apie darbą misijose. Tėvas Matulevičius ėmėsi aiškinti, kad privalome grįžti į savo kraštą ir darbuotis ten, nes pas mus to reikia daugiau negu misijose. Laukiniai bus mažiau atsakingi prieš Dievą, nes apie jį nieko negirdėjo, negu pas mus, kur kraštas neva katalikiškas, o gyvenime to katalikiškumo tiek maža. Kai, skaitydamas apie mūsų vienuolijos pagrindinius tikslus, ėmiau karštai ginti tautinius reikalus, jis keletą kartų priminė, kad politika ne mūsų reikalas. Kunigas bus didžiausias patriotas ir daugiausiai pasitarnaus kraštui, kai bus geras ir šventas kunigas, nes tada jis dirbs kiekvienos tautos pagrindų sustiprinimui. Kai rusus kai kurie pavadindavo „maskoliais“, jis sudrausdavo ir pabrėždavo, kad apie jokią tautą nedera atsiliepti įžeidžiamai. Jeigu kurios tautos žmogus ką pikto padarė, tai nereikia smerkti visos tautos.
1911 m. gruodžio pabaigos dienoraštyje pastebėta: „Iš kitų sunkesnių reikalų drauge svarstėme, kaip reiktų elgtis, kai kas nors mūsiškius užsipuola ar net skleidžia šmeižtus, neteisingai kaltina, pavyzdžiui, modernizmu ar kitais panašias dalykais. Kiekvienam reikia saugotis, kad neužsirūstintų, neprarastų pusiausvyros, neapleistų savo darbų ir melstis. Geriausia apsauga nuo tokio pobūdžio išpuolių, jei vyskupams, taip pat Šventajai (Vienuolių) kongregacijai būna pranešama apie tai, ką mes veikiame. Reikia visuomet rūpintis, kad su vyskupais turėtume glaudesnį ryšį, kad jie žinotų apie mūsų darbus.“
