Dalinamės ištrauka iš archyvinio 1934 metų „L’Osservatore Romano“ numerio, kuriame aprašomas pal. Teofiliaus Matulionio atvykimas į Romą.
Šią naktį traukiniu iš Florencijos atvyko titulinis Matregos vyskupas ir Leningrado arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pagalbininkas vyskupas Teofilius Matulionis ir Sibiro Cis-Baikalo regiono apaštalinis administratorius kunigas Julijonas Gronskis, du didvyriški tikėjimo liudytojai, išgyvenę sovietinius kalėjimus, kuriuose buvo pasmerkti kentėti iš neapykantos jų tikėjimui. Šventasis Tėvas Pijus XI kaip didžiausio palankumo ženklą pasitikti svečių maloningai nusiuntė savo namų valdytoją monsinjorą Camillą Caccia Dominionį ir slaptąjį popiežiaus kamerherą monsinjorą Carlą Confalonierį. Svečių sutikime taip pat dalyvavo Cillium titulinis vyskupas Boleslavas Sloskansas, Popiežiškosios komisijos santykiams su Rusija monsinjoras Filippas Giobbe, minėtosios komisijos raštvedys kunigas Nicolas Bratko, Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto įgaliotinis Kazimieras Graužinis bei Kunigų Marijonų kongregacijos generalinis prokuratorius t. Kazimieras Rėklaitis, Popiežiškosios rusų kolegijos prorektorius t. Philippas De Regis SJ, Popiežiškojo Rytų instituto profesorius t. Ledit SJ ir kiti, kurių vardai užsimiršo.
Titulinis Matregos vyskupas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. Lietuvoje. 1928 m. gruodžio 8 d. buvo paskirtas vyskupu ir Leningrado arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pagalbininku.
Nuo 1923 m. iki 1926 m. (iš tiesų 1925 m. – V. Ž.) ir nuo 1929 m. iki 1933 m. buvo kalinamas dėl tikėjimo. Spalį buvo išleistas iš kalėjimo ir grąžintas Lietuvai mainais į Lietuvoje kalintus bolševikus.
Mūsų skaitytojams jau žinomi, bent jau iš dalies, neapsakomai skausmingi įvykiai, kuriuos teko išgyventi šiam herojiškam sielų ganytojui, kuris kartu su kitais kunigais patyrė sovietinių engėjų kankinimus ir patyčias dėl tikėjimo.
Kun. Julijonas Gronskis gimė 1877 m. Lietuvoje. Teologijos studijas baigė Leningrade (Peterburge) ir 1903 m. buvo įšventintas į kunigus. Mokytojavo ir kunigu tarnavo Rygoje.
1917 m. Mogiliovo arkivyskupas jį paskyrė Tomsko (Sibire) klebonu ir dekanu. 1926 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas Sibiro Cis-Baikalo regiono apaštaliniu administratoriumi. 1931 m. rugpjūtį buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą dėl neapykantos katalikų tikėjimui.
Kun. Julijonas Gronskis prieš jo valią sovietų valdžios išvarytas (iš Sovietų Sąjungos) ir grąžintas Lietuvai, šių metų kovo 16 d. atvažiavo į Kauną.
Vertė Viktorija Malikova, „Mažas pasaulis“
— Sauliaus Augustino Kubiliaus, Vatikano radijo žurnalisto, Teofiliaus Matulionio fondo atstovo Romoje, komentaras
Palaimintasis Teofilius Matulionis pagal turimus rašytinius šaltinius pirmą kartą į Romą atvyko traukiniu 1934 m. kovo 23 d., penktadienį, ir jau kitą dieną popiežiaus Pijaus XI buvo priimtas audiencijoje. Kelionėje iš Kauno vyskupą lydėjo kunigas Julijonas Gronskis, kaip ir palaimintasis Teofilius, sovietų Rusijoje kalintas dėl savo tikėjimo. Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ publikacija apie vyskupo kankinio pirmąjį apsilankymą Romoje verčia abejoti, ar popiežiaus audiencija įvyko kitą dieną, t. y. kovo 24 d. Pagal Vatikano dienraščio tų pačių metų kovo 25-osios publikaciją, Leningrado arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pagalbininką vyskupą Teofilių Matulionį popiežus Pijaus XI galėjo priimti tą pačią svečių iš Lietuvos atvykimo į Romą dieną – kovo 23-iąją.
Vaidotas Žukas prieš kelias savaites atsiuntė man į Romą klausimą, ar nėra Vatikane palaimintojo Teofiliaus nuotraukų, kitų atminimo ženklų iš jo pirmosios kelionės 1934 m., iš susitikimų su popiežiumi Pijumi XI? Teiraudamasis Vatikane, gerokai nusivyliau. Iš to, ką pamačiau, susidarė įspūdis, kad oficialūs popiežių fotografai, dirbę Vatikane XX amžiuje, pasibaigus sutartims išsinešė savo fotografijų archyvus. Ne vieną pontifiką fotografavusios Felici’ių šeimos archyvas uždarytas. „Giordani Fondas“, prieinamas visiems Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ fotografijų skyriaus lankytojams, iš 1934 metų teturi kelias dešimtis nuotraukų. Beliko atsiversti iliustruoto Vatikano dienraščio 1934-ųjų komplektą.
Vyskupas išlipo Romos geležinkelio stotyje kovo 23-iosios pavakare. Mano nuostabai, Vatikano laikračio reportažas apie jo sutikimą Romoje gerokai skiriasi nuo ligi šiol skelbtų žinių. Tačiau apie tai vėliau. Verčiu kitą sudvigubintą „L’Osservatore Romano“ kovo 26–27 numerį. Palaimintojo nuotrauka (fot. Felici) pirmajame puslapyje, iš fono aišku, kad vyskupas su jį lydinčiu kunigu J. Gronskiu Vatikano fotografo sutiktas popiežiaus rūmuose.Ir iš tiesų, kovo mėnesio pabaigos numeriuose T. Matulionis minimas ne vieną kartą. Vartant puslapius aiškėja, kad popiežius jo laukė. Į Romą traukiniu atvykusį vyskupą geležinkelio stotyje pasitiko Šventojo Sosto, Lietuvos Respublikos pareigūnai ir grupė Romos lietuvių. Šis įvykis atpasakotas 1981 m. Romoje išleistoje Teofiliaus Matulionio monografijoje „Nemarus Mirtingasis“. Joje, be kita ko, prisimenama, kad Romoje vyskupo Teofiliaus laukusios delegacijos turėjo gerokai pakantrauti, nes T. Matulionis pakeliui buvo sustojęs Padujoje (Padova), lankėsi Šv. Antano Paduviečio bazilikoje, keitė traukinį, todėl pavėlavo į Romą…
Po nuotrauka užrašas: „Vyskupas Teofilius Matulionis, Matregos titulinis vyskupas ir mons. Julijonas Gronskis, Sibiro Cis-Baikalo Apaštališkasis administratorius, išgyvenę sovietinius kalėjimus, po popiežiaus audiencijos“.
„L‘Osservatore Romano“ yra vakarinis Vatikano laikraštis, išeinantis pavakare su kitos dienos data. Kovo 25 d. reportaže, pasirodžiusiame kovo 24-iosios pavakare, pranešta, kad „Šią naktį traukiniu iš Florencijos atvyko…“. Taigi reportažas parengtas para anksčiau, nes rašoma „Šią naktį…“, nors dar pavakarė. Bet argi tai labai svarbu? Grįžkime prie kovo 25 d. publikacijos.
Delegacijų, laukusių atvykstančių kankinių, sudėtis priverčia suklusti: ją sudaro ne tik popiežiaus namų valdytojas, bet ir vienas iš popiežiaus asmeninių sekretorių – Carlas Confalonieris. Tai vertinga detalė: popiežius Pijus XI norėjo, kad stotyje pasitinkant vyskupą Teofilių, jam atstovautų ne tik jo rūmų atstovas mons. Camillas Caccia Dominionis, bet ir vienas iš asmeninių sekretorių (jų buvo du), lyg iš traukinio ką tik išlipusiam vyskupui Teofiliui būtų ištiesta paties popiežiaus ranka. Šis faktas ligi šiol nebuvo žinomas.
Nemažiau įdomus ir anksčiau nepastebėtas – Marijonų kongregacijos generalinio prokuratoriaus t. Kazimiero Rėklaičio dalyvavimas. Būtent Marijonų namuose Romoje apsigyveno atvykęs vyskupas Teofilius, greičiausiai – ir su juo keliavęs kun. J. Gronskis.
Šiuose Marijonų namuose tą patį kovo 23 d. vakarą svečiai sulaukė dar vienos staigmenos: rado kvietimus į popiežiaus audienciją dar tą pačią naktį. Akivaizdu: popiežius Pijus XI buvusiam kaliniui vyskupui T. Matulioniui rodė ypatingą dėmesį.
Ta proga norisi prisiminti, kad abu Romos geležinkelio stotyje palaimintojo Teofiliaus laukusieji prelatai – Camillas Caccia Dominionis ir Carlas Confalonieris – būsimi kardinolai: C. Caccia Dominionis Pijaus XI paskiriamas kardinolu 1935-aisiais, C. Confalonieris – 1958-aisiais, jau popiežiaus Jono XXIII. Confalonieris, būsimasis Kardinolų kolegijos dekanas, 1978 m. vadovavo dviejų popiežių laidotuvėms: Pauliaus VI, kuris šiemet bus paskelbtas šventuoju ir Garbingojo Dievo tarno Jono Pauliaus I.
Kardinolas Confalonieris ir vėliau atidžiai stebėjo už tikėjimą persekiojamus lietuvius. Apie tai liudija jo parašytas įvadas itališkai išleistoje sovietų kalinės Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės maldaknygėje „Marija, gelbėki mus!“ (Roma, 1962), kurios pirmąjį savilaidos numerį parengė lietuvės kalinės Magadane 1953 m. vasario 16 d.
Kunigą Teofilių Matulionį Matregos tituliniu vyskupu paskyrė popiežius Pijus XI 1928 metais. Jis buvo vienas iš penkių sovietinėje Rusijoje popiežiaus nurodymu slapta įšventintų vyskupų. Tačiau popiežius Pijus XI jau gerokai ankščiau buvo informuotas apie T. Matulionį. Kalbėdamas Kardinolų konsistorijoje apie padėtį sovietų Rusijoje („Gratum Nobis“, 1923 m. gegužės 23 d.) prisiminė kun. Teofilių Matulionį su kitais bolševikų nuteistaisiais ir įkalintais Rusijos katalikų Bažnyčios dvasininkais, tarp kurių buvo ir arkivyskupas Jonas Ciepliakas, būsimasis Vilniaus arkivyskupas (pirmasis palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio įpėdinis, palaidotas Vilniaus arkikatedroje).
Tomis dienomis, kai į Romą atvažiavo vyskupas Teofilius, popiežius Pijus XI buvo neapsakomai užimtas, o visa Roma buvo apgulta nesuskaičiuojamų maldininkų minių. T. Matulionis atvyko į Romą Didžiosios Savaitės išvakarėse, penktadienį, kovo 23 dieną. Velykų Prisikėlimo sekmadienis tais metais (kaip ir šiemet) – balandžio 1 d. Velykų sekmadienį popiežius Pijus XI kanonizavo garsųjį Italijos šventąjį kun. Joną Boską. Vyskupas T. Matulionis dalyvavo kanonizavimo iškilmėse Šv. Petro bazilikoje ir po Mišių – iškilmingame popiežiaus palaiminime Šv. Petro aikštėje.
Be to, Romoje buvo ruošiamasi Šventųjų Metų pabaigai. Minėti Kristaus Atpirkimo, Jėzaus mirties ir prisikėlimo 1900 metų jubiliejų popiežius Pijus XI pradėjo lygiai prieš metus. Šventąsias duris atidarė 1933 m. Didįjį Šeštadienį, o jos uždaromos buvo T. Matulioniui esant Romoje, 1934 m. balandžio 2-ąją, t. y. antrąją Velykų dieną. Taigi vyskupas Teofilius į Romą atvyko ir kaip Šventųjų Metų piligrimas.
Maldininkų antplūdis Romoje per didžiąsias šventes visai normalus reiškinys. Tačiau 1934 m. Velykos į miestą pritraukė ligi tol neregėtas žmonių minias. Į kun. Jono Bosko kanonizavimą ir Šventųjų metų uždarymą į Romą atvyko piligrimai ir iš Lietuvos. Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano“ kovo 22 d. numeryje pirmajame puslapyje atkreipė dėmesį į atvyksiančią Lietuvos katalikų delegaciją, priminė, kad tai bus jau antroji grupė Romoje Šventaisiais Metais (pirmoji lankėsi 1933-ųjų birželį). Beje, Vatikano laikraštis Teofiliaus apsilankymo dienomis įspėjo skaitytojus daugiau neprašyti kvietimų į renginius, nes visi bilietai išdalinti…
Jono Bosko kanonizavimas per 1934 metų Velykas turėjo reikšti Šventųjų Atpirkimo Metų kulminaciją. Susidaro įspūdis, kad vyskupas T. Matulionis su kun. Julijonu Gronskiu išsiruošė į Romą pačiu netinkamiausiu metu. Tačiau jiems atvykus, popiežius Pijus XI panorėjo juos susitikti „jau pačią jų atvykimo dieną“. Lieka neaišku, ar palaimintasis Teofilius spėjo dar tą patį vakarą nuvykti pagal popiežiaus kvietimą. Vatikano dienračio reportažas leidžia manyti, kad audiencija įvyko ne kitą dieną, o kovo 23-iąją. Jei taip – laikraščio pirmojo puslapio nuotraukoje užfiksuota vyskupo Teofiliaus vizito Romoje pirmoji diena, tuoj po popiežiaus audiencijos.
Ir dar viena pastaba apie mums nelabai žinomą kunigą Julijoną Gronskį (mirė Kaune 1944 m. kovo 15 d.), lydėjusį vyskupą Teofilių Matulionį kelionėje į Romą. Vatikano dienraštis pateikė trumpą kun. J. Gronskio biografiją, pagal kurią jis, ištremtas iš Sovietų Sąjungos, tik prieš aštuonias dienas buvo parvykęs į Kauną, o kovo 23 d. jau atvyko į Romą su vyskupu T. Matulioniu. Galima sakyti – į popiežiaus Pijaus XI audienciją dar alsuodamas kalėjimo oru.
