„Gedulingas džiaugsmas“. Tokį keistą pavadinimą turi vienas ankstyviausios pal. Jurgio Matulaičio biografijos skyrelis. Jis – apie įspūdingą įvykį, apie vieną tėvo Jurgio datą.
Svarbiausias pal. J. Matulaičio biografijos1 datas daugelis žinom ir prisimenam. Gruodžio 1-oji – konsekracijos ir gruodžio 8-oji – įžengimo į Vilniaus vyskupo sostą dienos, sausio 27-oji – gimimo dangui diena; birželio 28-oji – beatifikacijos diena; liepos 12-oji – didžiųjų padėkos už beatifikaciją iškilmių Marijampolėje diena, virtusi kasmetinio t. Jurgio minėjimo – atlaidų – centru. Aišku, yra ir daugybė kitų, gal ne taip lengvai atmintyje iškylančių, pavyzdžiui, kunigystės šventimų ar vienuolinių įžadų. Vis dėlto kalbama ne apie jas.
Yra viena data, kurią esam lyg ir primiršę. O gal ji ir neatrodo kaip nors ypač svarbi (bent jau man taip buvo). O toji data – šiandien, prieš 90 metų. Tiksliau – 1934 m. spalio 24-oji ir 25-oji – tėvo Jurgio žemiškųjų palaikų perkėlimas iš Kauno į Marijampolę. Aišku, faktą žinojau. Nuolat matau ir nuotraukas Pal. Jurgio Matulaičio muziejuje.
Bet… Skaitau tą knygos skyrelį ir esu apstulbusi. Kaip gali būti, kad iki šiol nesuvokiau: gi būta galingo liudijimo, stebinusio ir džiuginusio net pačius dalyvius, tikros manifestacijos, pačiu vyksmu skelbusios, kas buvo ir kas tebėra t. Jurgis marijonams, Vargdienių seserims, Lietuvai, Bažnyčiai. Tiesa, esu jau seniai kažkur skaičiusi ar girdėjusi, kad būtent tai, kas vyko tas dvi spalio dienas, kas švietė žmonių veiduose, ir buvo galutinė ir lemiama paskata tėvams marijonams pradėti beatifikacijos bylą.
Buvau girdėjusi. O vis dėlto šiandien girdžiu lyg iš naujo. Taigi:
Slenka dienos, mėnesiai, metai. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus palaikai ilsisi (Kauno – aut. past.) bazilikos požemyje. Tačiau jis rodosi dar gyvas ir gyvena su gyvaisiais. Tai spaudoje, tai žmonių lūpomis nuolat minimas jo vardas, gėrimasi jo dvasia, stebimasi jo darbais.
Kada tik atidarytas bazilikos požemis, visuomet prie jo karsto dega porą žvakių, o neretai rasi ir vieną kitą asmenį, paskendusį tylioje maldoje. Ir miręs jis traukia prie savęs, guodžia, stiprina. Žmonės tą jaučia ir savaime sunkesnėse valandose ima šauktis maldoje jo pagalbos.
Bet itin artimas jis pasilieka marijonams, kaip Vienuolijos Atnaujintojas ir Tėvas. Taip jiems norėtųsi jį turėti arčiau, kad kuo dažniau galėtų aplankyti ir dvasia pasikalbėti. Todėl pamažu bręsta noras arkivyskupo Jurgio kūną iš bazilikos požemių išimti ir perkelti kitur. Tai daryti dar verčia ir kitos priežastys.
Kiekvieną pavasarį, kai smarkiai išsilieja Nemunas ir Neris, bazilikos požemiai yra pilni vandens. […]. Jau 1929 m. toks potvynis užlieja visą rūsį. Arkivyskupo karstas buvo visiškai apsemtas ir iškeltas. Į tai maža kreipta dėmesio, nes jis buvo palaidotas dviejuose karstuose: aklinai užlituotame metaliniame ir ąžuoliniame. Taigi vanduo, rodos, kūno pasiekti negali. Tačiau, kai vanduo atslūgo, karstas rastas ant šono. Atstatant į vietą, iš karsto išsiliejo raudonos spalvos vanduo. Tad tapo aišku, kad vanduo yra kokiu nors būdu pasiekęs kūną ir nuo violetinių rūbų nusidažęs. Bet ką gi daryti? Karstas ir toliau liekasi toje pačioje vietoje.
Tik 1934 m., švenčiant Marijonų vienuolijos atnaujinimo 25 metų sukaktį, nutarta garbinguosius palaikus perkelti Marijampolėn. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas tam pritaria, o Vilkaviškio vysk. A. Karosas leidžia arkivysk. Jurgį palaidoti Marijampolės parapijos bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje. Kūno perkėlimo iškilmės paskirtos spalio 24–25 dieną.
Karstas iš požemio buvo išimtas dalyvaujant Kauno miesto gyd. S. Virkučiui, dr. A. Gyliui, Kauno kapitulos atstovui kan. P. Dogeliui, policijos atstovams ir Marijonų Vyresniesiems. Atidarius metalinį karstą, jame rasta daug vandens. Skiedros visiškai supuvusios, rūbai, ypač alba, taip pat apipuvę. Tačiau iš karsto nesijautė jokio dvokimo. (Oficialiame 1934 m. spalio 20 d. protokole, surašytame ant dr. A. Gylio privatinės vidaus ir nervų ligų ligoninės firminio blanko ir pasirašytame kun. J. Vaišnoros MIC ir dr. A. Gylio, teigiama: „Atidarius rasta: jokio dvokimo, kuris gaunasi kūnų oksidacijos metu, nebuvo. Tik buvo juntamas pagalvio pūvančių medžio drožlių kvapas.“)
Dalyviams buvo aišku, kad tame pačiame karste laidoti antrą kartą negalima. Bet kaip perkelti į naują karstą? Juk mirusio kūną, kuris mažiausiai penkerius metus mirko vandenyje, baugu ir paliesti. Bet visų nustebimui arkivyskupo Jurgio kūnas buvo ir sveikas, ir toks stangrus, kad visiškai be jokios baimės buvo galima perkelti į naują metalinį karstą vien tik rankomis. Kūnas visiškai kietas, tik kiek tamsesnės spalvos. Dvokimo visą laiką nesijautė jokio. […] Metalinis karstas įdedamas į naują ąžuolinį karstą. Taip pasiruošta kūno perkėlimui.
Iškilmės prasideda Kaune spalio 24 d. 7 val. Kauno Marijonų bažnyčioje. Tėvas Generolas A. Cikoto atlaiko iškilmingas šv. Mišias. Nedidelė bažnytėlė negali sutalpinti visų žmonių. Mieste sujudimas. Apie trečią valandą po pietų bazilikos šventoriun pradeda rinktis visų Kauno bažnyčių gedulingosios procesijos, ilgiausios eilės organizacijų, studentijos, moksleivijos. Atvyksta ir Respublikos prezidentas A. Smetona, visi ministeriai, aukštieji kariškiai ir valdininkai. Pasirodo, kad arkivysk. Jurgis Matulevičius ir po septynerių metų dar tebėra brangus, užtat visi nori jį pagerbti.
Netrukus geležinkelio stoties link pasijudina didžiulė procesija, kuriai vadovauja Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas, asistuojamas gausaus būrio dvasiškijos. Ir vėl gatvėse aidi liūdni choro garsai, kaip ir prieš septynerius metus. Lyja smarkus lietus, bet žmonių minios. Arkivyskupas Jurgis grįžta savo gimtojon parapijon, kaipgi jo nepalydėti.
Karstas įdedamas į atskirą vagoną, išpuoštą žalumynais ir vainikais. Daugelio palydėjusių ašaros maišosi su lietaus lašais. Traukinys pasijudina. Arkivyskupo Jurgio karstą lydi septyni vyskupai: arkivysk. P. Karevičius MIC, Telšių vysk. J. Staugaitis, Panevėžio vysk. K. Paltarokas, Kaišiadorių vysk. J. Kukta, Vilkaviškio vysk. koadjutorius M. Reinys, Podlesės (iš Lenkijos) vysk. H. Przedzieckis, vysk. P. Būčys MIC, Marijonų Generolas A. Cikoto, Lenkijos Marijonų atstovai ir per 30 kunigų.
Kazlų Rūdos katalikai jau iš anksto laukia ateinant traukinio. Jie nori ne tik pagerbti arkivysk. Jurgio palaikus, bet ir patį karstą pamatyti. Stoties viršininkas atidaro vagoną. Giliu atodūsiu, o kai kas ir atsiklaupęs palydi traukinį Marijampolėn.
Nors lyja smarkokas lietus, tačiau Marijampolės parapijos šventorius jau nuo 5 valandos vakaro pilnas žmonių. 6 val. 35 min. suskamba bažnyčios varpai. Tai ženklas, kad tuo momentu iš Kauno išėjo traukinys, veždamas arkivysk. Jurgio karstą. Žmonės ima rinktis dar gausiau. Daugumos rankose žvakės. Pro vartus įslenka gedulu perrištos organizacijų vėliavos, o paskui jas ilgos virtinės narių. Kuo gausingiausiai pasirodo Marijampolės moksleivija su savo pedagogais. Geležinkelio stotyje susikimšimas neorganizuotos visuomenės. Stoties perone išsirikiuoja ginkluota kareivių garbės kuopa su įgulos vadu pulk. A. Svilu priešakyje. Kariuomenės užpakalyje sustoja 26 organizacinės vėliavos. Kitą perono pusę užima dvasiškija. Vien kunigų procesijoje pasitikti karsto atėjo 65, o klierikų ir vienuolių 90.
Traukiniui stotyje sustojus, išlipa vyskupai ir kiti palydovai. Prie papuošto vagono prieina aukštieji Marijampolės inteligentai ir iš vagono išneša arkivysk. Matulevičiaus karstą, lyg parodydami, kad jiems malonu į savo miestą sulaukti tokių garbingų palaikų. Tuo tarpu karo orkestras groja gedulo maršą, kariuomenė gerbia ginklu, o vėliavos žemai nusilenkia prieš karstą, kurį tuojau ant savo pečių paima vienuoliai marijonai. Išmuša didingas ir gilios tylos momentas.
Karstas uždedamas ant aukšto katafalko, kuris buvo parengtas ant sunkvežimio, viso apipinto vainikais ir gėlėmis. Procesijai vadovauja penki vyskupai, apsirengę pontifikaliniais rūbais. Pasijudina procesija. Paskui karstą eina karo orkestras, giminės, inteligentija ir kariuomenė. Iš šalių viso kilometro ilgumo procesiją apsupa špaleriais fakelų nešėjai, kurių buvo iki 200.
[…] Arčiau bažnyčios gatvėse žmonių dar daugiau, o Vytauto gatvėje laukia išsirikiavusi kariuomenė. Pasitikimo iškilmėse dalyvavo apie 7000 žmonių. (Spauda prideda dar keletą detalių: „Tokių […] iškilmių Marijampolė dar nematė. Nors taip lijo lietus, bet tūkstančiai žmonių iš miesto ir apylinkių susigrūdo gatvėse, nuo bažnyčios iki gel. stoties. Takas buvo nuklotas eglių šakomis.“2)
Po mišparų ir pamokslo (jį sakė vyskupas P. Būčys MIC3) žmonės pro karstą plačia juosta bažnyčioje slinko 35 minutes, atiduodami pagarbą garbingiems palaikams. Budėjimas prie karsto tęsėsi visą naktį. Žmonėms praretėjus, prie karsto suklaupia dvylika Vargdienių Seselių, o per 100 jaunimo pradeda giedoti rožančių.
Jau trečią valandą ryto prasideda šv. Mišios ir iki 10 valandos be jokios pertraukos laikomos prie visų penkių altorių. Pasitaikius gražiam orui, spalio 25 d. taip gausiai pradeda rinktis žmonės, kad visa valanda anksčiau turi atvykti kariuomenė ir šauliai tvarkai palaikyti. Bažnyčion įleidžiama tik organizacijos ir vyresnieji moksleiviai. Vėliavos išsirikiuoja prieš karstą. Iškilmingosioms šv. Mišioms, kurias celebruoja Vilkaviškio vysk. A. Karosas, atvyksta vidaus reikalų ir švietimo ministeriai, aštuoni vyskupai, 164 kunigai, labai daug aukštosios inteligentijos ir vienuolių: Jėzuitų, Pranciškonų, Domininkonų, Saleziečių, Seserų Kazimieriečių, Elzbietiečių, Širdiečių, Moterų Kultūros Draugijos atstovės. Aplink katafalį sustoja Vargdienių Seserų Vienuolija.
Po šv. Mišių pamokslą sako vysk. J. Staugaitis. Jis savo pabaigos žodžiais visiems išspaudžia džiaugsmo ašaras, pasakydamas, kad galbūt netrukus eisime su dar didesnėmis iškilmėmis prie arkivysk. Jurgio karsto ir tuos palaikus kelsime ant altoriaus pagarbinti.
Paskutinės pamaldos. Vargdienių Seserys nuo katafalio ima vainikus […]. Marijonai kunigai ima savo garbingojo Tėvo karstą ir neša į sarkofagą, papuoštą gyvom gėlėm. Prieš sarkofagą visi vyskupai, abu ministeriai. Karstą tuoj paslepia gėlės. Visi skirstosi nenoromis. Tos didžiosios iškilmės, kurios panašios ne į gedulingas laidotuves, bet į didelio džiaugsmo šventę, jau praėjo…4
Beje, būta ir savotiško šių įvykių preliudo. Netgi labai reikšmingo. O prisimenama apie jį irgi ne taip jau dažnai:
1934 m. marijonai šventė savo atnaujinimo 25-metį. Ta proga popiežius juos priėmė specialioje audiencijoje. Šio susitikimo dalyvis kun. Janas Sobčikas rašo: „Maloningosios Dievo Apvaizdos patvarkymu turėjau laimės dalyvauti privačioje Šventojo Tėvo Pijaus XI audiencijoje mūsų vienuolyno nariams, kurioje mūsų generolas t. A. Cikoto vienuolijos vardu Jo Šventenybei padovanojo Atnaujintojo t. Jurgio Matulevičiaus portretą. Šventasis Tėvas, pasveikinęs mus visus, sustojo prie padovanoto portreto ir pasakė: „Gratum donum quia gratissima persona“ („Miela dovana, nes labai mielas asmuo“ – lot.). (Vysk. Jurgis su Achille Ratti – būsimuoju popiežiumi Pijumi XI – susitiko 1919 m., šiam esant vizitatoriumi Lenkijai ir aplinkiniams kraštams. Arkivysk. A. Ratti keletą kartų svečiavosi Vilniuje, vysk. Jurgis visuomet jį aplankydavo, būdamas Varšuvoje. Jie intensyviai susirašinėjo arkivysk. A. Ratti tapus nuncijumi Lenkijoje.) Ir po akimirkos susimąstymo: „Vir vere sanctus“ („Tikrai šventas žmogus“ – lot.). Tuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę.“5
1 Kajetonas Zajančkauskas, „Nuo piemenėlio iki arkivyskupo. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus biografija“. Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1939 m.
2 „Suvalkietis“, Marijampolė, 1934 m. spalio 28 d. Nr. 43 (235).
3 Žr. ten pat.
4 Kajetonas Zajančkauskas, „Nuo piemenėlio iki arkivyskupo. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus biografija“. Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1939 m., p. 90–98.
5 Tadeusz Górski MIC, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas, 2009 m., p. 477–478.