Pirmosios pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos metinės pažymėtos tokiomis sukaktimis: 85 m., kai 1933 m. vyskupas kankinys grįžo į Lietuvą; 80 metų, kai 1938 m. Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje pradėta vesti Švč. Sakramento adoracija; 80 m., kai 1938 m. Budapešte vykusiame tarptautiniame Eucharistiniame kongrese vysk. T. Matulionis vadovavo lietuvių maldininkų grupei; 80 m., kai 1938 m. buvo konsekruota Šančių bažnyčia, kuriai Švč. Jėzaus Širdies titulą parinko ir kurios dekoravimu rūpinosi vysk. T. Matulionis.

Išsipildžiusi vysk. Teofiliaus svajonė

1933-ųjų spalio 19-ąją vakaro violetu gaubiamas Kauno geležinkelio stoties peronas alsuote alsavo laukimu. „Bukietų bukietai žydi minioje“, – rašė „Šaltinio“ laikraščio korespondentas Stasys Daunys. Pagaliau iš tunelio išnyra traukinys. Karo invalidų orkestras užgroja džiaugsmo maršą. „Valio,“ – šaukia minia, ore sukasi iškeltos kepurės, ant vagonų krinta žiedai: „Štai pasirodo, senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kunigai, kiti kaliniai. Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę.“ Sveikinimo žodį taręs Kauno arkikatedros adminstratorius kan. Povilas Dogelis sugrįžusius kalinius nuvežė į šv. Zitos viešbutį. Vyskupą Teofilių svetingai priėmė kunigų seminarija. Kauno metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas pakvietė pas save, kaip brangų asmeninį svečią. Padėkos vizito atėjusį vysk. T. Matulionį mielai priėmė prezidentas A. Smetona. 

Į Lietuvą sugrįžusių vyskupo ir kunigų pirmasis rūpestis buvo pranešti apie tai Šv. Tėvui Pijui XI ir padėkoti už globą, rūpestį, maldas ir palaiminimą. Vyskupas Teofilius kardinolo Eugenio Pacelli vardu pasiuntė telegramą. „Vyskupą kankinį Teofilių Matulionį pažinau tada, kai jis atvyko Lietuvon iš sovietų konclagerio iškeistas su kitais į lietuvius komunistus. Dėl nuovargio, kankinimų bei išgyvenimų konclageryje vyskupo kankinio, kaip ir kitų grįžusių, išvaizda išspaudė kiekvieno juos mačiusio graudžią ašarą. Jų visų išvaizda buvo matyti nuotraukoje, padarytoje Kauno geležinkelio stotyje. Visi stengėmės vysk. T. Matulionį guosti, pamylėti, kad greičiau pamirštų žiaurų bei skausmingą konclagery išgyventą laiką“, – rašė generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. 

1934 m. kovo 24-ąją vysk. T. Matulionis buvo priimtas Pijaus XI privačioje pusvalandį trukusioje audiencijoje. Tuo tarpu Kaunas – Lietuvos Bažnyčios širdis – 1934 m. pavasarį pulsavo artėjančio Pirmojo tautinio Eucharistinio kongreso ritmu, į kurį įsijungė ir iš Romos sugrįžęs vysk. Teofilius. Kauno arkivyskupo-metropolito Juozapo Skvirecko įgaliotas lankė Veliuonos ir Krakių dekanatų parapijas, konsekravo Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią. Vizitacijų metu ragino tikinčiuosius siekti didesnio atsidavimo ir glaudesnio asmeninio ryšio su Išganytoju.

1934 m. birželio 28 dieną 16 val., kaip rašė Lietuvos pirmojo Tautinio Eucharistinio kongreso organizacinio komiteto pirmininkas kan. Povilas Dogelis, džiaugsmingai prabyla vainikais ir vėliavomis pasipuošę Kauno bažnyčių varpai: „Toji sutartinė varpų giesmė kvietė visus Lietuvos vaikus palikti trims dienoms savo rūpesčius, darbus, skausmus ir nusilenkti Eucharistiniam Kristui.“ Kaunas pasipuošė Popiežiaus ir Lietuvos tautinėmis vėliavomis. Bažnyčios ir įstaigos apšviestos. Virš radijo stulpų ypač iškilmingai atrodė keli šviesos kryžiai. Eucharistiniame kongrese dalyvavo apie 100 tūkst. Tikinčiųjų. „Kongrese visų akys buvo nukreiptos į popiežiaus legatą kard. Eugenio Pacelli“ (Pijus XII), – atsiminimuose rašė kun. Jonas Gasiūna. – Jis ne tik kaip popiežiaus legatas į save visų dėmesį traukė, bet ir savo asmenybe išsiskyrė iš kitų: laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, aukštas, lieknas, asketiškos išvaizdos, susikaupęs, per bažnytines iškilmes nekreipiąs daug dėmesio į keliamas ovacijas, geras kalbėtojas ir pamokslininkas, gražiai giedąs. Tikrai tikusi asmenybė atstovauti Šv. Tėvui“, – sakė vysk. K. Paltarokas.

Birželio 28-ąją 17 val. iš šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios prasidėjo eisena prie būsimosios Prisikėlimo šventovės, kur bus šventinamas iš Palestinos pargabentas kertinis akmuo. Po arkivyskupo metropolito J. Skvirecko ir prezidento A. Smetonos iškilmių proga tartų žodžių ant pašventinto kertinio akmens vysk. T. Matulionis aukojo šv. Mišias. Birželio 30 d. prie šv. Mykolo arkangelo (įgulos) bažnyčios, prasidedant Švenčiausiojo Sakramento adoracijai, jos dalyvis kun. Petras Rauda atsiminimuose rašė: „Švenčiausiąjį Sakramentą išstato neseniai iš Sovietų lagerio grįžęs vysk. T. Matulionis. Visa gausiai susirinkusi tikinčiųjų armija pasišovusi garbinti Jėzų galingai skambančia giesme…“ 

Liepos 1-ąją išsipildė vysk. Teofiliaus svajonė – Tėvynei pasiaukoti Išganytojo Širdies globai: buvo priimtas ir visų Lietuvos ganytojų, tarp jų ir T. Matulionio, pasirašytas Lietuvos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai aktas. 

Globojant ateitininkus ir pavasarininkus

„Įslinkau į kunigų seminarijos sodelį. Visiška tyla ir ramybė. Sodelio krašte, ant suolelio atradau besėdintį Ekscelenciją. Atrodo gerai, saule įdegęs,“ – 1936 m. rašė „Mūsų laikraščio“ redaktorius kun. Juozas Prunskus, norėdamas pakalbinti iš didelės kelionės, JAV ir Šventosios Žemės į Kauną sugrįžusį vyskupą Teofilių. Galėtume pridurti: vidinės šviesos nutviekstas ir žvalumo kupinas stojęs į atsivėrusios vyskupiškosios tarnystės vieškelį. Karmelitų šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Vincentas Mieleška, dviejų Seimų narys, Šv. Juozapo darbininkų draugijos pirmininkas, „Carito“ sąjungos pirmininkas, kuris 1933 m. spalio 17-ąją Indrajos geležinkelio stotyje laukė Maskvos traukinio ir perskaitė Šv. Tėvo apaštalinį palaiminimą, neretai aplankydavo pamiltąjį ganytoją. 

1936 m. gruodžio 13-ąją kun. V. Mieleškos rūpesčiu pastatytą Petrašiūnų šv. Vincento Pauliečio bažnyčią konsekravo Vatikano atstovas arkiv. Antonio Arata, iškilmių proga homiliją pasakė vysk. Teofilius Matulionis. Tačiau vysk. Teofilių ir kun. Vincentą labiausiai suartino rūpestis jaunimo krikščioniškuoju ugdymu. Brolijos, draugijos, organizacijos ir jų veikimo būdai buvo pati aktualiausia tema, kurią gvildendavo su vienu iš ateitininkijos kūrėjų, pavasarininkų organizacijos dvasios vadu kan. Povilu Dogeliu ir „Saulės“, M. Pečkauskaitės gimnazijų kapelionu, moksleivių ateitininkų sąjungos dvasios vadu kun. Kazimieru Žitkumi. Jie neslėpė savo liūdesio, jog tautininkai idealistams ateitininkams kliudo, pasak kan. P. Dogelio, gražų darbą dirbti. 1934 m. gruodžio pabaigoje Marijonų salėje susirinkę ateitininkų atstovai policijos buvo išvaikyti, kun. K. Žitkus kviestas į nuovadą. 

Kokia buvo vyskupo kankinio asmeninė pozicija ir kokiu būdu ji buvo reiškiama? Galima drąsiai teigti, jog tikrai ne žodžiais, o buvimu šalia, dalyvavimu ateitininkų ir pavasarininkų renginiuose. 1936 m. lapkričio 21-ąją vykusioje studentų ateitininkų konferencijoje 50-ojo jubiliejaus proga buvo sveikinamas tautininkų valdžios nemalonėn patekęs Vasario 16-osios akto signataras, vadovavęs Ministrų III kabinetui, Ateities federacijos pirmas vadas, VDU profesorius Pranas Dovydaitis. Labai svarbus, dvasią pakeliantis buvo vyk. J. Matulionio dalyvavimas ir jo tartas nuoširdus sveikinimo žodis. „1936 m. gruodžio 21 d. Kauno ateitininkai moksleiviai išleido mašinėle rašytą savo leidinį „Laikinosios sostinės švyturys“. Gavau pirmąjį sąsiuvinį. Numeris pilnas idealizmo. Moksleiviai ateitininkai valdžios draudžiami veikti, turi slapčia veikti. Ir to veikimo vaisius – slapčia leidžiami rankraštiniai laikraštėliai“, – rašyta kan. Dogelio dienoraštyje. Vartinėdamas kun. Žitkaus atneštą „Laikinosios sostinės švyturį“, vysk. Teofilius taip pat džiaugėsi idealizmu, jaunų širdžių užsidegimu.

„Birželio 23 d. išvykau iš Romos, kad suskubčiau birželio 26 Vabalninkan, ateitininkų šventėn, – atsiminimuose rašė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. – 550 metų krikščionybės jubiliejaus ir 20 metų Lietuvos nepriklausomybės priedangoje moksleiviai ateitininkai suvažiavo iš 11 gimnazijų švęsti Biržų kuopos 25-mečio. Ryte 6 val. klojime buvo posėdis, jame dalyvavo vysk. Matulionis, prof. Kemėšis, prof. K. Pakštas, dr. Dielininkaitis, kun. Žitkus, kun. Sušinskas, keletas kapelionų, keliolika studentų ir apie 250 moksleivių. JE vysk. Matulionis atlaikė votyvą ir išdalijo moksleiviams šv. Komuniją. Per iškilmingus pietus perskaičiau Šventojo Tėvo kalbą lietuviams maldininkams. Gerieji mano vaikai geriausia nuotaika nenorėjo skirstytis…“ 

Žinant, jog Vabalninkas yra kun. Žitkaus, poeto Vinco Stonio, lyrikos rinkinio „Ašarėlės“ autoriaus tėviškė, nesunku įsivaizduoti jį kartu su vysk. Teofiliumi vaikščiojant vaizdingomis Vabalos pakrantėmis. Kalbėjosi, šnekučiavosi, pasakojo… Turbūt nė minties nebuvo, jog 1943 m. vysk. Matulioniui išvykus į Kaišiadorius, šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios rektoriumi kurį laiką bus kun. K. Žitkus (1953–1959 Kunigų seminarijos rektorius).

Kauno arkikatedros administratorius kan. Povilas Dogelis, artimai bendravęs su prel. Aleksandru Dambrausku, Adomu Jakštu, kartu su vysk. Teofiliumi jį lankydavo ligoninėje. 1938 m. vasario 19 d. prel. Dambrauskui iškeliavus amžinybėn, iškilmingose laidotuvėse tarp kitų garbingų asmenų kan. Dogelis išskyrė maldoje panirusį vysk. Matulionį.

Kan. Povilo Dogelio kviečiamas vysk. Teofilius dalyvaudavęs pavasarininkų organizacijos sueigose, iškeldamas pavasarininkų reikšmę, tardavo įkvepiantį žodį. 1939 m., atgavus Vilnių, Ateitininkų suvažiavime vyskupų T. Matulionio ir M. Reinio karštas sveikinimas, pasak kan. Dogelio, sukėlė tikrą ovaciją. 1940 m. vasario 16-ąją, minint Nepriklausomos Lietuvos 22-ąsias metines, pirmą kartą toji sukaktis buvo švenčiama ir Lietuvos sostinėje. Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje vysk. Teofilius Matulionis aukojo pontifikalines šv. Mišias, jos buvo transliuojamos per radiją, giedota tautinė giesmė „Lietuva Tėvyne mūsų“.

Adoruojantys angelai

Prieš aštuoniasdešimt metų,1938 m. gegužės 25–29 dienomis Budapešte buvo rengiamas 34-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Ir iš Lietuvos rengėsi vykti maldininkų grupė. Kongreso pasirengimo komitetui ir grupei vadovauti buvo pakviestas vysk. T. Matulionis, nariai dr. L. Bistras, kun. V. Mieleška. 

Komitetas, laikydamas Eucharistinį kongresą atsvara ateistinei propagandai, populiarino šią idėją Lietuvoje. Todėl buvo pageidauta, kad 1938 m. gegužės mėn. pamokslai būtų sakomi marijologinėmis, eucharistinėmis temomis, kad būtų meldžiamasi kongreso intencija. Budapešto Eucharistinio kongreso komitetas, sužinojęs, kad dalyvaus lietuvių grupė su vysk. J. Matulioniu priešakyje, labai prašė Ekscelenciją būti gegužės 28 d. sesijoje, vadinamoje „Union Oriental“ ir kartu su Rytų apeigų vysk. P. Būčiu MIC paruošti pranešimą.

Šv. Mikalojaus rektorius ir benediktinių vienuolyno kapelionas, didelis Švč. Sakramento garbintojas vysk. Teofilius į Kauną sugrįžo tarytum atjaunėjęs, naujos energijos kupinas. Visą kelią kirbėjo mintis, kokius žingsnius jau žengė sudarytas komitetas (pirmininkas JE T. Matulionis) amžinajai Švč. Sakramento Adoracijai įvesti. 

1938 m. balandžio 9 d. „Šaltinio“ 15-ajame numeryje jau buvo išspausdintas atsišaukimas „Į katalikiškąją Lietuvos visuomenę“ skelbiantis, jog „550 metų katalikiškosios Lietuvos ir 20 metų Laisvos Tėvynės sukaktims įamžinti kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tuo tikslu įvedama amžinoji Švč. Sakramento adoracija laikinojoje sostinėje Kaune, senutėje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, kuri turi geriausias tam reikalui sąlygas: yra arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo. Kad minimoji bažnyčia būtų pritaikyta tokiam aukštam tikslui, ją reikia tinkamai suremontuoti – papuošti, įvesti šildymą ir t.t. Specialistų inžinierių apskaičiavimu, tam reikia apie 90 tūkst. litų.“ Į šį kvietimą gyvai atsiliepė visa Lietuva, o komitetas paskelbė sakralinio meno konkursą.

Buvo pats liepų žydėjimas, viduvasaris, kai iš Budapešto grįžusį vysk. Teofilių eskizais nešinas aplankė dailininkas scenografas, 1937 m. Paryžiuje pasaulinėje parodoje garbės diplomą pelnęs Liudas Truikys. Trims bažnyčios gotikiniams langams suprojektuoti vitražai su adoruojančiais angelais patraukė vysk. Teofiliaus dėmesį, palietė jo širdį – vaizdas atitinka intenciją ir vedamąją mintį. Jis pritarė pasiūlymui atsisakyti 9 buvusių altorių ir įrengti vieną centrinį Adoracijos altorių, už jo – Nukryžiuotasis. Virš presbiterijos arkos suprojektuotas Švč. Sakramento simbolis su įterptu Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. Laiške savo artimam bičiuliui kun. Vincentui Dainiui vysk. Teofilius rašė: „Tėve Vincentai, turiu prašymą į Jus. Jei atsitiktinai būsite Miunchene, užeikite į p. Mejerio vitražų fabriką ir sužinokite, ar jie negalėtų pagaminti mums vitražų langam. Norėčiau užbaigti šventovės atnaujinimą, kur vyksta perpetua adoratio Sanctissimi Sacramenti (amžinoji Švč. Sakramento adoracija). Lietuvoje kol kas tai vienintelė vieta, kur prieš išstatytą Švč. Sakramentą nuo 6 val. ryto iki 8 val. 30 min. vakaro lietuvių tautos vardu meldžiame Išganytoją: kad Jėzus Kristus būtų geriau pažintas, pagarbintas ir mylimas; kad būtų galima satisfacere pro commissis iniuriis (atlyginti už padarytus įžeidimus); kad būtų padėkota Švenčiausiajai Išganytojo Širdžiai už Jo globą mūsų tėvynei ir kad išprašytume daugiau šventumo mūsų tautai. Kiekvieną dieną vakarais kalbame vieną šv. Rožinio dalį už tėvynę. Mūsų laikais reikia kiek galima daugiau ir uoliau melstis.“

Kol pagal L. Truikio projektą užsakyti vitražai buvo gaminami Miunchene, Franco Mayrio vitražo ir mozaikos studijoje, bažnyčioje vyko remonto darbai. Statybinius reikalus vysk. Teofilius išmanė ne blogiau už profesionalus. Klebonaujant Bikavoje jo pastangomis buvo rekonstruota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, visam gyvenimui į jo sielą įsispaudė Petrograde Už Nevos Vartų jo statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia… 

Statybinius reikalus vysk. Teofilius aptarinėdavo su kraštiečiu kun. Mamertu Lumbe. Švietėjas, lietuviškų mokyklų steigėjas, religinių organizacijų vadovas kun. M. Lumbė, 1926 m. paskirtas į Šančių parapiją, užsimojo pastatyti naują erdvę mūrinę bažnyčią. Architektas Algirdas Šalkauskis, VDU rektoriaus prof. Stasio Šalkauskio brolis, pateikė modernų projektą, statyba, kad ir „klupinėdama“, bet yrėsi priekin… Vysk. Matulionis buvo nuvykęs į Šančius, su kun. Mamertu apėjo baigiamus statyti maldos namus. Pagal viską, įspūdis buvo neblogas. Paklaustas, koks bus naujos bažnyčios titulas, kun. Lumbė sakė, jog kai kurie parapijiečiai norėtų sugrąžinti pirmos medinės katalikų bažnyčios šv. Kryžiaus Išaukštinimo vardą. Bet vyskupas kankinys T. Matulionis įtikino, jog prasmingiausia vis dėlto būtų Švč. Jėzaus Širdies titulas, juolab, jog Kaune, laikinojoje sostinėje, tokio nėra… Taip ir buvo nutarta. Panašu, kad baigiamoje statyti Šančių bažnyčioje vysk. Teofilius buvo apsilankęs su tuo pačiu konkursą laimėjusiu dailininku Liudu Truikiu. 1938 metais gruodžio 25 dieną šv. Mišios pirmą kartą buvo aukojamos naujai pastatytoje Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčioje, kurios altoriaus arkadą puošė L. Truikio freska – muzikaliu ritmu išdėstytų keturiolika mėlynų arkangelų figūrų auksiniame fone.