Šį savaitgalį, liepos 26–27 dienomis, vyks dar vieni išskirtiniai Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atlaidai – Kryžių kalno.
Kryžių kalnas yra unikalus pasaulinis reiškinys, pasipriešinimo okupacijai simbolis. Jis tapo tarptautiniu taikos, vilties ir tikėjimo ženklu, o tai Kryžių kalno atlaidams suteikia ypatingą globalų matmenį. Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993-iaisiais tik sustiprino šios vietos reikšmę.
Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbina Šiaulių vyskupą emeritą EUGENIJŲ BARTULĮ.
„Visi kryžiai kaip atminimo ženklai įprasmina mūsų kasdienybę, primena įvykius ir kviečia augti tikėjime, gaivinti mūsų krikščioniškas vertybes“, – tikina jis.
Kryžių kalno atlaidų istorija yra sena, tačiau patys atlaidai atgaivinti palyginti neseniai – 1997 metais. Jūs esate vienas iš jų gaivintojų. Priminkite, kaip viskas vyko.
Manau, kad tikrasis Kryžių kalno gaivintojas yra Šventoji Dvasia, mus vedanti tikruoju meilės keliu per kančias į žvaigždes.
1993 metų rugsėjo 7 dieną Kryžių kalne apsilankė popiežius Jonas Paulius II, čia aukojo šventąją Mišių auką. Jo buvimas išgarsino Kryžių kalną ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Atmintini popiežiaus žodžiai pagal Evangeliją: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Šias mintis mes skaitome šventojo Jono Evangelijoje.
Taigi popiežius Jonas Paulius II yra tikrasis Kryžių kalno garsintojas. O aš šiek tiek vėliau, 1997-aisiais, įėjau į šią aplinką, atnaujinome Kryžių kalno atlaidus. Juos džiaugsmingai švenčiame kiekvienais metais nustatytą dieną – tai yra liepos mėnesio paskutinis sekmadienis. Einame į piligriminį žygį ir kartu po pietų, trečią valandą, su visais Lietuvos vyskupais ir kunigais švenčiame šventąją Mišių auką.
Kryžių kalno atlaidai sutraukia tūkstančius žmonių iš Lietuvos, piligrimų iš kitų šalių. Kuo ypatingas Jūsų sumanytas žygis pėsčiomis nuo Šiaulių katedros iki Kryžių kalno? Atstumas juk nemenkas – apie dešimt kilometrų. Kartu su maldininkais žygiuojate ir Jūs pats.
Tai gilus sutapimas. 1997-ieji, liepos 13 diena. Ingresas – mano įėjimas į Šiaulių katedrą. Tai buvo nepaprastas įvykis. Važiavau iš Kauno, mane lydėjo autobusai, daug mašinų. Ir kiekvienoje mūsų, Šiaulių, vyskupijos vietoje – pirmieji buvo Skėmiai – pabučiavau žemę. Kiekvienoje parapijoje – ar Baisogaloje, ar Šeduvoje, ar Kairiuose – visur buvo iškilmingas sutikimas.
Jau 28-eri metai, kai iškilmingai įėjau į Šiaulių katedrą. Tuomet šią dieną Kryžių kalne pastačiau labai gražų gelsvą kryžių, kuris ir dabar spindi centriniame įėjime dešinėje pusėje su užrašu: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją!“
Šio koplytstulpio apačioje – Marijos atvaizdas, o viršuje – krucifiksas, kryžius, kur Išganytojas ištiesęs rankas kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.“ Būtent nuo šios valandos 1997-ųjų liepos 13-ąją prasidėjo mano naujas gyvenimas Šiaulių vyskupijoje.
Ir nedidelis atstumas iki Kryžių kalno – dešimt kilometrų, ir džiaugsmingas žygiavimas su jaunimu, su pagyvenusiais žmonėmis – šios nuostabios akimirkos tęsiasi iki šių dienų.
Jūsų manymu, ką šiuolaikiniam žmogui reiškia piligrimystė į Kryžių kalną? Kas traukia žmones čia atvykti?
Kai einame į Kryžių kalną, mes meldžiamės, kalbame rožinį, giedame giesmes. Dalyvauja ne tik eiliniai žmonės, bet ir mokyklos. Labai gera, kai katalikiškos pakraipos „Sandoros“ mokyklos direktorius, ir pats keliaudamas, fotografuodamas, uždega jaunimą. Savo giesmėmis visada džiugina muzikos mokytoja Rolanda Kalakauskienė.
Visa tai rodo, kad turime turėti vedlius. Be vadovų jaunimui sunkiau. O kai jie patys eina, dalyvauja, tuomet ir jaunimas patraukia. Reikia gerų ganytojų – ne tik kunigų, bet ir pasauliečių, kurie degtų tikėjimo ugnimi ir vestų jaunus žmones į Kryžių kalną.
Pasakojama, kaip kartą viena mokytoja į Kryžių kalną atvedė grupelę vaikų. Šie nusipirko suvenyrinius kryželius, priartėję prie Kryžių kalno kiekvienas numetė po mažytį kryželį ir nusisukę iškeliavo. Galbūt tokie atvejai yra pavieniai, bet jie rodo dvasios stygių. Mums reikia gelmės. Reikia suprasti, ką reiškia Kryžių kalnas. Aplankyti ne tik jį, bet ir šalia esantį pranciškonų vienuolyną. Čia gyvenantys broliai gali paaiškinti, patarti žmonėms, atskleisti Kryžių kalno prasmę.
Labai svarbu, kad vyresni žmonės, kurie bendrauja su jaunimu, rodytų gražų pavyzdį ir vestų jaunąją kartą tikėjimo keliu.
Koks Jūsų asmeninis ryšys su Kryžių kalnu? Kokią vietą jis užima Jūsų dvasiniame gyvenime?
Bėgant laikui galvojau, kaip reikėtų giliau prisiliesti prie Kryžių kalno. Tuomet su tautodailininku Vytautu Ulevičiumi sumanėme aplink Kryžių kalną įrengti keturiolikos Kryžiaus kelio stočių apmąstymo koplytstulpius. Ir šis tautodailininkas – jau garbaus amžiaus, daugiau kaip 80 metų – ėmėsi darbo.
Jo sukurtos Kryžiaus kelio stotys visiems labai aiškios, išskirtinės, statytos ant tvirto akmeninio pagrindo. Įdėta daug darbo.
Visa tai reikalinga dėl to, kad atėję į Kryžių kalną galėtume apmąstyti Kristaus kančią, apeiti Kryžiaus kelius.
Dabar Kryžių kalnas su Kryžiaus kelio stočių apmąstymu tapo gilesnis, prasmingesnis. Žmonės atneša įvairių kryžių – ir dėkodami, ir prašydami palaimos. O Kryžiaus kelio stočių apmąstymas mus veda prie Kristaus kančios gelmės, nes per Kryžių atpirkta žmonija.
Jūsų nuomone, kaip Kryžių kalnas turėtų būti puoselėjamas ateityje, siekiant išsaugoti jo autentiškumą ir dvasinę galią?
Norėdamas dar labiau atskleisti Kryžių kalno grožį, jo prasmę, 2000-aisiais išleidau savo nuotraukų albumą pavadinimu „Kryžių kalnas“. Jame yra trys skyriai: pirmajame – „Širdies šviesoje“ – pristatomi įvairūs kryžiai; antroje dalyje – dėkojimo ir prašymo kryžiai; trečioje – atminimo kryžiai.
Toks skirstymas leidžia geriau suprasti apie Kryžių kalno kryžius, kurie mums labai brangūs. Pavyzdžiui, atminimo kryžiai… Žvelgiu į šį „Kryžių kalno“ albumą, dabar gulintį ant stalo, ir regiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotą kryžių praėjus metams po jo viešnagės 1993-iaisiais – jis pastatytas Kryžių kalno papėdėje: „Ačiū jums, lietuviai, už šį Kryžių kalną, liudijantį Europos ir viso pasaulio tautoms didį šio krašto žmonių tikėjimą. Jonas Paulius II.“
Matydami šį Jono Pauliaus II kryžių dėkojame Dievui, kad popiežius buvo apsaugotas, kai 1981-aisiais buvo pasikėsinta į jo gyvybę.
O mano ingreso dieną, 1997-ųjų liepos 13-ąją, čia pastatytas kryžius „Dieve, laimink Šiaulių vyskupiją“.
Žvelgdami į kitus kryžius, atminimo kryžius, matome ir Kelno arkivyskupo, atvykusio į Kryžių kalną su kunigais, padėkos kryžių. Seserys kazimierietės Kryžių kalne taip pat pastatė savo kryžių, trokšdamos, kad jis išgarsintų jų nepaprastai brangią Motiną Mariją Kaupaitę, kuri 1907-aisiais Amerikoje ir 1920-aisiais Lietuvoje įsteigė Šventojo Kazimiero seserų kongregaciją.
Visi kryžiai kaip atminimo ženklai įprasmina mūsų kasdienybę, primena įvykius ir kviečia augti tikėjime, gaivinti mūsų krikščioniškas vertybes.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
