1625 m. Indijoje išsilaipino pirmasis žinomas lietuvis – jėzuitas Andrius Rudamina. Tokia kelionė tuo metu prilygo beprotybei: pusė metų jūroje, ligos, mirtys ir visiškai nepažįstama kultūra priešakyje. Šiemet minimos 400-osios šio neeilinio įvykio metinės.

Beprotiška kelionė

Knygos „Rudamina. Pirmasis lietuvis Indijoje“ autorius ir buvęs ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša LRT RADIJUI sako, kad būtent A. Rudamina jam buvo atspirties taškas pradėti kurti Lietuvos ir Indijos santykių pasakojimą.

„Jis – pirmeivis, pirmasis dokumentuotas lietuvis, atvykęs į Indiją. Raštu užfiksuoti ne tik metai, bet konkretus mėnuo, konkreti data. Galbūt anksčiau, mūsų probaltiškais laikais, kai arijai keliavo per žemynus, buvo ir tų būsimųjų lietuvių, nukakusių į tą žemyną. Bet iš tų modernesnių laikų, tai, ką mes žinome, Andrius Rudamina tikrai yra pats pirmasis“, – pasakoja L. Talat-Kelpša.

Knygos iliustratorė Elzė Milašiūtė pažymi, kad pakviesta iliustruoti šią knygą sutiko nedvejodama. Iliustratorė pasakoja, kad turėjo sukurti ne tik A. Rudaminą kaip veikėją, bet ir visą jo aplinką, bei iliustruoti visą knygos turinį.

E. Milašiūtė pripažįsta apie A. Rudaminą sužinojusi visai neseniai – tuomet, kai ir buvo pakviesta prisidėti prie šio projekto.

„Mane pačią šokiravo, kad mes turime tokį žmogų, kuris išsilaipino Indijoje tokiu laikotarpiu. Nes tuo metu tai buvo beprotiška kelionė“, – stebisi E. Milašiūtė.

L. Talat-Kelpša pažymi, kad knygos herojus A. Rudamina – dalis didesnio paveikslo, apie kurį mes kaip visuomenė žinome per mažai. Anot jo, A. Rudaminos gyvenimas iliustruoja ankstyvųjų moderniųjų laikų Lietuvą – kas joje vyko, kokie žmonės gyveno, kur jie mokydavosi, kokias knygas skaitydavo, kokių vilčių turėdavo.

„Rudamina yra viso šito gyvenimo dalis. Ir ta knyga, jo gyvenimo istorija labai gerai iliustruoja tą mūsų spragą, kuri, kai domiesi, užsipildo neįtikėčiausiais aspektais“, – aiškina L. Talat-Kelpša.

Atsisakė politinės karjeros

Buvęs ambasadorius pasakoja, kad A. Rudaminą tėvai mokytis išsiuntė į Liuveną – tuometinius Nyderlandus, dabartinę Belgiją. Vakarų Europoje jis studijavo teisę, susidūrė su lotyniškąja raštija ir vertė į ją į lenkų kalbą.

„Tai buvo išsilavinęs, šviesus žmogus. Bet jis jautė pašaukimą – dieviškąjį pašaukimą, rinkosi tokį būtent kelią. Tėvas buvo jam numatęs politinę karjerą“, – teigia pašnekovas.

Pasak L. Talat-Kelpšos, jei ne ankstyva tėvo mirtis, A. Rudamina galbūt ir būtų tapęs didžiu valstybės veikėju, o šeima dar bandė nuo dvasininko kelio A. Rudaminą atkalbėti.

„Šeima susibūrusi bandė dar jį nuo pašaukimo apsaugoti, skubiai apvesdinti. Tai jis jau kai skuodė nuo parinktos galimos pačios ir išvažiavo, – šypsosi pašnekovas. – Tada, įstojęs į jėzuitus, buvo išsiųstas mokytis į Romą. Ir Romoje, pasak jo paties ar jo draugų pasakojimų, matė viziją. Ir ta vizija šaukė vykti į Indiją misionieriškos veiklos.“

1625-ųjų pavasarį, nurimus srovėms, A. Rudamina su dar vienuolika misionierių ankštame laivelyje beveik be maisto ir be geriamo vandens praleido šešis mėnesius, pasakoja L. Talat-Kelpša.

„Dalis iš jų nuo ligų keliaudami mirė. Visą tą kelionės džiaugsmą ar košmarą matydavai. Ir tada pagaliau patenki į visiškai nežinomą žemę, visiškai nepažįstamą kultūrą. Neįmanoma su žmonėmis, kur išsilaipini, susikalbėti, o turi su jais užmegzti kontaktą ir pradėti ganytojišką veiklą. Tai toks buvo A. Rudamina“, – pastebi L. Talat-Kelpša.

Buvęs ambasadorius pažymi, kad A. Rudamina Lietuvoje labiau žinomas kaip pirmasis lietuvis Kinijoje. Indijoje misionierius užsibuvo neilgai – įkandus uodui ir pašlijus sveikatai, jėzuitas buvo išsiųstas į Kiniją, kurios klimatas jam buvo palankesnis.

„Kinijoje jis irgi paliko įspūdingų pėdsakų. Yra vertimų. Jis buvo, liudytojų teigimu, pramokęs neblogai mandarinų kalbą. Jis tikrai visą gyvenimą domėjosi astronomija, supažindino, pasak vienos legendos, ir Kinijos imperatoriškąjį dvarą su astronominiais prietaisais“, – apie ne tiek pažįstamą A. Rudaminą pasakoja L. Talat-Kelpša.

Ieškojo jungčių ir skirčių

Knygos iliustratorė E. Milašiūtė sako, kad pradėjusi kurti, ieškojo vizualinių elementų, kuriais galėtų sujungti Lietuvos ir Indijos istoriją, kultūras. Iliustratorė tuomet tyrinėjo mongolų laikotarpio indiškas miniatiūras.

„Kaip tik tuo metu ten labai suklestėjo tapyba ir miniatiūros, ir architektūros dekoravimas. Ir atradau, kad labai įspūdingi jų raštai – gėlės ir gėlių motyvai, augaliniai motyvai, gamtiniai motyvai. Ir pagalvojau, kad pas mus yra visai panašiai“, – aiškina E. Milašiūtė.

Iliustratorė pasakoja, kad nors gėlių raštai atrodo skirtingai, reikšmės išlieka tarsi tos pačios, tad knygoje būtent gėlėmis ji norėjo apsupti A. Rudaminą.

„Kol jis yra Lietuvoje, jį supo lietuviški raštai, ir po to, kai jisai palieka namus ir pradeda keliauti, aš jį apsupu indiškais raštais. Ir knygoje taip pat vienas iš tokių stiprių vizualinių elementų yra spalvos. Norėjau atskirti, irgi parodyti tuos skirtingus laikotarpius – Lietuvoje ir tada Indijoje. Lietuviškoms spalvos labiau pasirinkau šaltas, o indiškoms – kaip tik tokias ryškias, neonines. Tuo pat metu parodžiau ir jungtį tarp mūsų kultūrų ir skirtį“, – pasakoja E. Milašiūtė.

Pašnekovė sako, kad A. Rudaminos ryžtas ir beprotiškumas žavi – net ir kai viskas aplink nestabilu, o aplink pilna pavojų, jis vis tiek ėmėsi tos veiklos, kuriai jautė pašaukimą.

„Ir jokie tėvai, ir jokie giminės, norintys apvesdinti, nesustabdys, – juokiasi E. Milašiūtė. – Žmogus turėjo ryžto, ir tas ryžtas mane įkvepia, kad jis toks beprotiškas.“

A. Talat-Kelpša sako, kad tokių „bepročių gerąja prasme“ Lietuvos ir Indijos santykių istorijoje būta ir daugiau, pavyzdžiui, po trijų šimtų metų kelionę į Indiją, tik jau motociklu, pakartojęs Antanas Poška.

„Irgi žmogus susigalvojo, turėjo savo matymą, idėją ir ją nusprendė įgyvendinti, nesvarbu, kokios kliūtis kelyje belauktų“, – sako L. Talat-Kelpša.