Rūpestis dėl „ gyvojo paveikslo“

„…Tada, kai žmogus vykdo Viešpaties valią, Kūrėjas iš savo iždų ima dieviškąsias spalvas ir kuria savo gyvąjį paveikslą, žmogaus asmenybę…“ Visos kun. Praciškaus Masilionio SJ (1902–1980), kuris 1947 m. įkūrė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, reikštos mintys lietė vienuolės Gemos Stanelytės dvasios gelmes. Bet rūpestis dėl „gyvojo paveikslo“, sovietinio gyvenimo, ateizmo laužomo žmogaus, ypač lyg vėjyje tuščiai besiblaškančių jaunų sielų, smelkėsi net asmeninės kaltės jausmu:

„Per išpažintį, būdavo, skundžiuosi, kad, matydama, kaip Lietuva skęsta nuodėmėse, nieko pati nedarau. Nors kunigas, būdavo, ramina: meldiesi, vykdai visus regulos reikalavimus, bet ramybės vis tiek negalėdavau atgaut. Jaučiau sąžinės priekaištą ir meldžiau Viešpatį nurodyti savąją valią“, – pasakoja ses. Gema.

1969 m. seserims eucharistietėms kilo sumanymas išplėsti tradicinę Velykų adoraciją iš Didžiojo Ketvirtadienio į Penktadienį tarp pasauliečių, paskatinti dalį paros laiko skirti bendravimui su Jėzumi –mokant gyventi Dievo akivaizdoje. O paskui pradėta pratęsti adoracijas, dieną paskirstant pusvalandžiais. Kad ir ką tą pusvalandį žmogus veiktų, – dirbtų ar mokytųsi – pirmiausia paaukoja Viešpačiui, Eucharistiniam Jėzui ir stengiasi kuo geriausiai tą darbą atlikti.

„Aš būsiu pirmas Eucharistijos bičiulis“, –- nudžiugo vyskupas tremtinys (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius (1920–2000), susipažinęs su ses. Gemos į Nemunėlio Radviliškį atvežta būsimo sąjūdžio programa. Vyskupas, palaimindamas1969 m. gimusį Eucharistijos bičiulį sąjūdį, jį tarsi palydėjo pasirinktos misijos keliu.

„Tuo metu, – atsiminimais dalijasi ses. Gema, – dirbau Kauno medicines institute moksline sekretore ir visą laisvą laiką pašvenčiau Eucharistijos bičiulių ugdymu. Būreliuose studijavome Šv. Raštą, Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, asketikos ir dogmatikos pagrindus, organizavome vaikų, jaunimo bei šeimų rekolekcijas. Rožančiaus malda „apjuosėme“ visą Lietuvą ir net kelias Baltijos šalis, ir visa tai – už tikėjimo išsaugojimą ir tautos laisvę. Atsiliepdavome į visus Bažnyčiai ir tautai iškilusius klausimus. Pirmiausia malda, ypač naktinėse adoracijose ir asmeniniu dalyvavimu visose religinėse ir tautinėse akcijose.“

„Nebijokiote būti baltomis varnomis“

Ką tuo metu reiškė Eucharistijos bičiuliai? Istorikas R.Labanauskas yra aprašęs šio sąjūdžio ištakas, raidą, išnagrinėjęs jo struktūrą ir veiklos metodus, kas rodo neginčijamą jo indėlį ir būtinybę rinkti atskirų jo dalyvių asmeninius liudijimus. Ką tuo metu reiškė Eucharistijos bičiuliai? Arkivyskupas S. Tamkevičius, kalbėdamas apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimą „dvasiniam genocidui“, Eucharistijos bičiulį sąjūdį iškelia į vieną lygmenį su Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu, pabrėžia organizacinės struktūros egzistavimo svarbą, sąjūdis turėjo įstatus, bet neturėjo narių sąrašų.. „Čia niekas neregistruos, niekas pavardžių nerašys. Kiekvienas turėkit širdy, kas ką norit atsiveskit kuriuos jau žinot...“ – tikinčiųjų susirinkimuose sakydavo ses. G. Stanelytė.

Taigi, ką tuo metu reiškė Eucharistijos bičiuliai? Antai dr. Ramunė Jurkuvienė, kurios tėvas gydytojas Povilas Butkevičius (1923–1985) buvo aktyvus šio sąjūdžio dalyvis, pogrindžio spaudos leidėjas, ir kurio namuose Kaune, Molėtų gatvėje, rinkdavosi Bičiuliai, pasakojo:

„Katalikiškose šeimose augantis jaunimas jautėsi izoliuotas nuo bendraamžių. Esi tikintis – esi kitoks. Visi rodė priešiškumą. Atrodė, kad visai nėra žmonių, kurie mąsto kaip tu. Nestoji į komjaunimą, net iš Raudonojo kryžiaus tave pašalina. Esi balta varna. „Nebijokite būti baltomis varnomis, – jaunimą guodė vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. – Kuo varna blogesnė už povą?“ Susipažinus su ses. Gema Stanelyte ir paaiškėjus, kad yra daugiau tokio jaunimo, kuris susitinka, bičiuliaujasi, buvo didelis džiaugsmas. Kaip pasaka, nesitikėjo, kad šitaip gali būti. Per pavasario atostogas vyko rekolekcijos. Ten pabuvusi, pasijutau pakylėta, viso gyvenimo dilemos, dėl kurių naktimis neužmigdavau, pradėjo stotis į vietas. Nusprendžiau: kas bus, tas, eisiu į bažnyčią. Apie savo pasiryžimą prasitariau ses. Gemai. Tuomet ji ir papasakojo, kad vienoje kaimo parapijoje, mažytėje trobelėje, gyvena vyskupas Sladkevičius, kuris kasdien meldžiasi už mus. Dvasinis ryšys svarbiau už viską – tada supratau.1971 metų gegužės 7 dieną mes, Eucharistijos bičiulių būrelis, aplankėme vyskupą Nemunėlio Radviliškyje. Vyskupas. O gyvena tokioj mažoj trobelėj, kad sutilpt visi negalėjome, apsupome jį ratu, pradėjome kalbėtis. Nuostabu buvo, kad vyskupas, sprendžiantis Bažnyčios reikalus, tau, pypliui, žiūri į akis, klauso, ką jam sakai, kartu svarsto, pataria. Jis su mumis būdavo kaip lygus su lygiais, savęs nekeldavo, kitų nemenkindavo. Tai buvo pats gražiausias auklėjimas.“

Eisenos į Šiluvą M. Marijai prašant

„Kaip žemė mums yra žemiškojo gyvenimo pagrindas, taip vidujinis jungimasis su Dievu yra dvasios gyvenimo pagrindas“, – sakė tėvas Pranciškus Masilionis, įpareigojęs seseris dvasiškai vadovauti skirtingo amžiaus bei įvairių socialinių pasauliečių būreliams. 1972 m. pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Eucharistijos bičiuliai buvo vieni uoliausių ir drąsiausių faktų rinkėjų ir perdavėjų

Apie 1974 m. ses. Gemos vadovaujami Eucharistijos bičiuliai pradėjo organizuoti eisenas, maldingas atgailos keliones į Šiluvą, Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Jos, pasak ses. Gemos, buvo įkvėptos pačios Švč. Mergelės.

–Kokiu būdu ateina toks įsitikinimas?

„Vieną kartą, kai mes meldėmės, ir aš tyliai mintyse Dievo Motinos paklausiau: „Ko tu, Marija, norėtum, kad mes padarytume Jėzaus garbei, kad tau būtų džiaugsmo. Ir tuoj man kilo mintis: „Ateikite pėsti, kalbėdami Rožančių į Šiluvą. „Toks vidinis balsas, tiesiog balsas. Tai buvo prašymas ir įsakymas. Aš pasakiau visiems, bičiuliai sutiko.

Vienus metus ėjom, o kun. S. Tamkevičius SJ (dabar arkivyskupas) sako: „Kodėl vienus, eikit ir kitus metus.“ Tada jau – kasmet. Organizavimas buvo stebuklų stebuklus. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, ne visi net paprastus telefonus turėjom, visi užkoduoti, visi sekami. Bet Viešpats taip duodavo, kad susitvarkom. Konspiraciniais sumetimais keisdavome kelionių laiką ir maršrutus. Vienąkartą iš Panevėžio į Šiluvos eiseną atvažiavo visas autobusas. Bičiuliai pasakojo, kad iš anksto išpirko visus autobuso bilietus. Visi savi…“

„Tai buvo didelis stebuklas, – patylėjusi, mintyse žvilgsniu aprėpusi savuosius, pasakojimątęsia ses. Gema. – Žmonės eina, kalbėdami rožančių, kiti pakelėje pamatę klaupiasi ant kelių, prisijungia, pasidarė didžiausia minia. Kartą buvo taip. Žmonės eina, o vienoj vietoj švilpia, traukinys atvažiuoja, o mes dar per bėgius einam. Niekas nemato, negirdi. Bet staiga vienas iš mūsų šūktelėjo – jėga visus išsklaidė. Būtų užvažiavęs traukinys. Kai supratau, kas galėjo atsitikt, man plaukai pasišiaušė. Bet, ačiū Dievui, viskas gerai. Prašvilpė tik…“

– Kaip pavykdavo eisenų dalyvius apsaugoti nuo valdžios represijų?

„Svarbiausia buvo apsaugoti nuo represijų vaikus – moksleivius. Saugumiečiai, tačiau taikė į „galvą“, tikėdamiesi taip užgniaužti maldos ir aukos dvasią. Jeigu tai būtų žmonių darbas, jis greitai būtų žlugęs, bet tai buvo Dievo reikalas. Saugumiečiai ypač sekė. Atsimenu, kartą po pamaldų žmonės neleido man išeiti iš bažnyčios, tikėdamiesi, kad sekliai pames mano pėdsakus, tačiau jie laukė pasislėpę, tikriausiai ir bažnyčioje buvo palikę savo agentą. Kai pagaliau išvažiavome, už poros kilometrų nuo Šiluvos pareigūnai sustabdė mūsų mašiną ir jėga mane ištempė. Nuvežė mane į Raseinius, rajono miliciją, tris valandas tardė ir pavakaryje išleido. Anksčiau ir po to gaudavau paštu iškvietimų apsilankyti vidaus reikalų skyriuje, saugume, bet niekuomet neidavau ir visus kvietimus „siųsdavau“ į šiukšliadėžę.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” tuo tarpu pranešdavo apie tardymus: „Įpykęs KGB viršininkas išliejo tulžį keikdamas Gemą Stanelytę, vienuoles, jėzuitus, nes jie patraukė jaunimą į eiseną, o tai jau politika.“

Bičiuliai, atstatant ir išsaugant Kryžių kalną

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, 1993 m. viešėdamas Lietuvoje, aplankė kryžiais ir kryželiais nusėtą nusėtą Kalną. Po šios kelionės popiežius padovanojo Lietuvai didelį, grąžų kryžių, kuris šiandien puošia Kalną… Tikinčiųjų kova už Kryžių kalno išsaugojimą – ištisa istorija, pilna tragiškų, o kartais ir komiškų įvykių. Tam, anot ses. Gemos, reikia atskiros studijos.

„Prisimenu vaikystėje mamytė pasakojo apie barbarišką ateistų elgesį, buldozeriu išvartant kryžius. Ar galėjau tuomet pagalvoti, kad Kryžių kalno atgimime ir man Viešpats leis asmeniškai dalyvauti. Vienam iš mūsų – Mečislovui Jurevičiui kilo mintis pastatyti kryžių šioje kalvoje. Jo minčiai su entuziazmu pritarėme visi. Kryžių padarė patys Bičiuliai, jį išpuošė religiniais tautiniais ornamentais. Nutarėme kryžių nešti patys, nakties metu.“

Pasak sesers Gemos, angelai saugojo kelionę, nes saugumiečiai visą naktį „siuvo“ plentu į kalną ir atgal. Procesija keliavo laukais ir šlaitais, naktis buvo šilta, mėnulis švietė kelią.

„Ėjome giliai paskendę maldoje. Aš baiminausi, kad nepajėgsiu panešti kryžiaus, jo svoris 50 kg, ilgis apie porą metrų, o paimti kryžių ant savopečių buvo kiekvieno ir garbės, ir meilės pareiga. Tačiau ir čia angelai manęs neapvylė. Man atrodo, kad ant savo liaunų pečių užsidėjau tik lengvutę skiedrelę ir su mielu noru būčiau nešusi visą kelią, jeigu meilė nereikalautų dalintis su kitais.“

Kalnas tuščias ir užmirštas trečią valandą džiugiai sutiko ilgai lauktą kryžių. Visa tikinti Lietuva dalyvavo šioje istorinėje procesijoje. Tą sekmadienį saugumiečiai nuvykę į Kalną ir išvydę kryžių, negalėjo atsistebėti, kaip jis čia atsirado. Taip ir nesužinojo tiesos, nors tardė tris procesijos dalyvius. Kryžių, žinoma, išrovė, supjaustė. „LKB kronikoje“ parašyta: „Tardytojas įsiveržė į Gemos J. Stanelytės kambarį… taip pat pasisavino ir bedievių išniekinto kryžiaus liekanas, kurias J.G. Stanelytė buvo įsidėjusi į celofaninį maišelį ir užrašiusi kryžiaus išniekinimo datą.“ Tačiau to kryžiaus „mirtis“, kaip grūdo, kritusio į žemę, atnešė gausų derlių. Prasidėjo stabdymui nepavaldus Kryžių kalno atstatymo procesas. Ses. Gema pasakoja apie įsimintinas ir jaudinančias akimirkas:

„Į Kryžių kalną nešėm kryžių iš Meškuičių. Kokia buvo istorija. Visi suvažiavom į Meškuičius, pasitiko kunigas, senukas, rankos dreba. Pilnutėlė bažnyčia. O jam vargšui rankos dreba, jis taip bijosi. Raminu: „Tėveli, čia ne jūsų reikalas.“ Išėjome į šventorių, susirikiavom eiti, o milicininkai per garsiakalbius šaukia: „Negalima, išsiskirstykit.” Šaukia, rėkia, o mes visi maldą „Sveika Marija“, ir drožiam sau. Kun. Algirdas Mockus ant vieno peties užsidėjęs kryžių basas nunešė nepasikeisdamas į Kryžių kalną. Vienas policininkas, pamatęs su kryžiumi ant peties svyruojantį kun. Mockų, neiškentė, nusiėmė kepurę. Gal jį iš darbo išvijo. Nepajuto, iš vidinės pagarbos nusiėmė kepurę…“

Ne vienam maldininkui, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio dalyviui, teko nukentėti – jie buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami: ses. Gema Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas.

„Tapau kaip nudžiūvęs medis“

„Aš buvau laiminga, kad visa ir kūnu galėjau atsidėti Viešpaties man paskirtai misijai, – sako,- ses. Gema. – Keliavau po visą Lietuvą, organizavau Eucharistijos bičiulius, maldingas keliones, ir visiškai nesirūpinau, kad mane seka budri saugumo akis.“

Paklausta apie tą nelaimingą dieną, kai buvo areštuota, ji tarė:

– O gal ir laiminga diena.

– Kokia buvo savijauta?

– Visada pasą nešiojausi, nes žinojau, kad tikrai galiu būt areštuota…

Ką šia tema rašė „LKB kronika“? 1980 m. liepos 11 d. G. J. Stanelytė aplankė iš Sibiro tremties sugrįžusią Nijolę Sadūnaitę. Vakare, norėdama nuvykti pamaldų į Šv. Mikalojaus bažnyčią, sėdo į autobusą Architektų gatvėje, o paskui ją įsmuko kažkoks tipas, ir Stanelytė dingo kaip į vandenį…. Visi ieškojo. Vienas tardytojas pasakė: „Mes iš tavęs antros Sadūnaitės nedarysime.“

1980 m. gruodžio 16 d. – G. J. Stanelytės teismas Kelmėje. Saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant, nebuvo pranešta net artimiausioms giminėms. Ankstų rytą, dar tamsoje, prie teismo durų susirinko būrys ses. Gemos bičiulių. Kai prie teismo sustojo pilka kalėjimo mašina, kažkas iš jos draugų, prasiskirsčius milicininkams, prišoko prie geležinės kalėjimo mašinos ir garsiai sušuko prie pat automašinos durų plyšio: „Gema. Gema. Mes su tavimi.“ Atvažiavę kunigai S. Tamkevičius, V. Vėlavičius, A. Svarinskas prisistatė kaip Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariai ir prašė leisti pasimatyti su teismo pirmininku.

Teisiamoji Stanelytė drąsiai pareiškė, kad ji organizavusi ir iš dalies vadovavusi eisenai į Šiluvą todėl, kad jai brangios senos Lietuvių tautos tradicijos. Eiseną paskatino organizuoti klystantis Lietuvos jaunimas. Lukiškių kalėjime praleisti penki siaubo mėnesiai patvirtino. Čia susidūrusi su jaunimu, praradusiu bet kokius idealus, bet kokį žmoniškumo jausmą.

Kodėl teisme atsisakė advokato ir tylėjo, ses. Gema šiandien aiškina taip: „Visą kardomąjį laiką kalbai ruošiausi. Tačiau Viešpats panorėjo kitaip. Visos mano pastangos buvo bergždžios. Jėzus kalbėjo mano sieloje: „Tu būsi mano nuolankumo liudytoja. Aš taip pat teisiamas tylėjau, nors galėjau savo kalba sutriuškinti ir sinedrijoną ir Pilotą. Manimi taip pat nusivylė savieji. Ir tu priimk tą nuolankumo auką. Ir kas man beliko daryti? Dar daugiau. Jėzus atėmė iš manęs bet kokią pasipriešinimo galimybę. Tapau kaip nudžiūvęs medis, jokios minties, jokios prošvaistės, galva kaip iššluota… Ir mano apsigynimo kalba buvo: „Esu dėkinga Viešpačiui už galimybę savo tikėjimą paliudyti laisvės kaina.“ Gal dar kai ką ir pasakiau, tačiau dabar nieko neatsimenu. Viena tik aišku, kad nuvyliau savuosius ir nustebinau teismą. Nežinomi Viešpaties keliai, o mūsų ribotam protui dažnai atrodo nelogiški ir nuostolingi.“

Teismo proceso metu, rašė „LKB kronika“, nors oras buvo šaltas ir drėgnas, bet lauke minia nesiskirstė, bet vis augo ir augo. Einantieji pro šalį klausinėjo, kokį nusikaltėlį teisia ir sužinoję, kad teisiama už religiją, už eiseną į Šiluvą, nenorėdavo tikėti ir daugelis pasilikdavo stovėti, norėdami sužinoti, kaip viskas baigsis. Atvažiavę į tolimą kelią, nevalgę, pastirę nuo šalčio, išstovėjo visą dieną gatvėj. Nors vakarop pradėjo smarkiai lyti, tačiau niekas nesiskirstė Pasibaigus teismui ir išvažiavus kalėjimo mašinai į gatvę, minia pradėjo mesti gėles ant mašinos ir šaukti: „Gema. Mylim. Gema. Mylim.“

„Dygliai iš Kristaus erškėčių karūnos”

Teismo nuosprendis – treji metai laisvės atėmimo. Bausmę atlikti bendro režimo lageryje. Pagal teismo sprendimą bausmę ses. G. Stanelytė turėjo atlikti Lietuvoje, Panevėžio moterų kalėjime. Ten jau buvo dvi Šventosios Šeimynos kongregacijos seserys, nuteistos už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą, kurios jau laukė ses. Gemos, jos sutiktuvėms taupydamos lagerio „gardumynus“. Deja, saugumiečių akys akylos, ausys ausylos… Todėl ilgais etapais ji buvo išvežta į Nižnij Tagilo lagerį.

„Apie mano areštą ir bausmės atlikimo vietą Vakarai sužinojo iš „LKB kronikos“. Į lagerį ėmė plaukti laiškai iš užsienio su reikalavimu pranešti apie laiško įteikimą adresatui. Teko lagerio vadovybei su tuo skaitytis ir nori, nenori laiškus įteikti. Kartą, operatyvinio skyriaus darbuotoja, įteikdama laiškus su ironija paklausė, ar aš pažįstu tuos žmones, kurių laiškus gaunu. Atsakiau, kad ne. „Tai kam tie laiškai?“ – mestelėjo ji. Į jos klausimą atsakiau klausimu: „Jūs komunistų partijos narė?“ „Žinoma“, – nustebo ji. „Ar jums malonu gauti laišką iš jums nepažįstamo, bet tos pačios partijos nario?“ – „Malonu“. – „Ir man malonu gauti laiškus iš to paties tikėjimo brolių ir sesių, nors asmeniškai nepažįstu.“ Iš jos veido dingo ironija, atrodo, kad mes viena kitą supratome.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ spausdindavo ses. Gemos laiškus iš Nižnij Tagilo agerio:

„Jaučiu jūsų maldas. Nuoširdžiausiai dėkoju, tikiuosi, kad ir toliau manęs nepamiršite. Žinau, kad ir laisvėje gyvenimas ne mažiau reikalauja aukų, todėl nepamirštu jūsų savo maldose, tik čia aš neturiu galimybės sutelktai maldai. Tikiuosi, kad gerasis Dievas nepaniekins mano mažos aukos.

Čia gyvenimą matau nuogaą moraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kada gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas nesvajoja apie kilnesnius idealus. Manau, kad lageryje sutiksiu ir kitokių žmonių. Didžiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus didžiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims. Labiausiai maldauju Dievą, kad niekur neprasilenkčiau su Jo valia, ypač kad Eucharistijos Bičiuliai ir seserys augtų meile bei skaičiumi ir neštų Lietuvai tikrąjį atgimimą. Nebijokime jokios ateities. Ji Viešpaties rankose, brangi ir graži, tuo labiau, kad vienas kitą remiame malda ir auka. Jūs visi gyvi mano širdyje. Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija – tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą – mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karūnos. Jie gera praktika tos teorijos, kurios buvau kilniai mokoma: pamilti pažeminimus, auką- žodžiu, paskutinę vietą ir visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką.“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dėka Vakarai nemažai sužinojo apie sovietų diskriminacijos faktus ir veidmainišką propagandą apie tikėjimo ir tautinių tradicijų „laisves“. Sovietų valdžios instancijos gaudavo Vakarų politinių ir religinių organizacijų prašymus paisyti tarptautinės žmogaus laisvės teisių konvencijos. Į ses. Gemos Stanelytės bylą atsiliepė net Anglijos karalienė, prašydama ją išlaisvinti. „LKB kronika“ pranešė: 1982 m. vasario 16 d. atlikusi pusę bausmės iš Nižnijo Tagil lagerio į Lietuvą sugrįžo ses. Gema Stanelytė“. „Grįžau iš lagerio labai išsekusi, todėl kurį laiką ilsėjaus ir stengiaus išsivaduoti iš slogių prisiminimų. Kiek atsigavusi, vėl pradėjau lankyti Bičiulius. Neilgai trukus, Viešpats vėl pakvietė mane į misijas…“

Gruzija. Moldova, Karaganda – ses. Gemos Stanelytės misijos vietos, kur ji dosniai dalinusi eucharistinio Jėzaus meilę, sulaukė didelio, grįžtamojo dvasinio džiaugsmo.

Nuotraukos iš asmeninio ses. G. Stanelytės archyvo ir kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondo.