Sukanka 150 metų, kai 1865-aisiais Krosnos valsčiaus Saltininkų kaime gimė kun. dr. Antanas Staniukynas, Šv. Kazimiero seserų vienuolijos steigėjas ir pirmas jos dvasios vadas, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų kunigų vienybės sąjungos organizatorius, katalikiškos ir tautinės dvasios žadintojas, publicistas.

„Seinų seminarijai reikia atiduoti prigulinčią pagarbą už išauklėjimą mirijados uoliausių ir sumaniausių budintojų mūsų tautos iš kelių amžių letargo“, – rašė jos auklėtinis kun. Antanas Milukas. Seinus pavadinęs Lietuvos Atėnais, jis pažymėjo, jog XIX a. pabaigoje pirmas jiems pamatą dėjęs buvo krosniškis, Suvalkų gimnazijoje lietuvių tautosaką rinkęs kun. Antanas Staniukynas. Jis „Aušros“ laikais tapo klierikų organizatoriumi, pasak kun. A. Miluko, „įstengusiu sutraukti juos į vieną ultrapatriotinę draugiją“, kuri lietuviškus laikraščius ir knygas paskleidė po visą savo ir net Vilniaus vyskupiją. 1888 m. klierikas Staniukynas, seminarijoje įkūręs slaptą draugiją, kurios tikslas buvo palaikyti žmonėms lietuvišką dvasią ir geriau pasiruošti pastoraciniam darbui, išrinktas pirmininku, šių pareigų atsisakė, rekomendavęs vieną iš savo uoliausių pasekėjų Tomą Žilinską. Mat tuo metu, kilus sumanymui leisti „Varpą“ ir „Ūkininką“, vyko ilgas ir platus klieriko Staniukyno susirašinėjimas su Varšuvos ir Maskvos studentais, Seinų seminariją laikiusiais stipriausiu lietuvybės ramsčiu.

1889-ieji, birželio 15 d., šeštadienis. Seinų katedroje, vyskupui P. Wierzbowskiui vadovaujant, vyksta kunigystės šventimų apeigos. Prieš altorių kniūbsčias guli Antanas Staniukynas. Lietuviškai parašę dedikaciją, bendraminčiai klierikai neopresbiteriui ta proga padovanojo mišiolą. Kaip vienybės ženklą ir priesaką saugoti lietuvybę, besąlygiškai tarnauti Lietuvai. Primicijos vyko gimtosios Krosnos parapijos bažnyčioje. Monografijos apie kun. Staniukyną autorius A. Kučas rašė: „Žmonių spūstis buvo didžiausia. Visi jį pažinojo ir juo džiaugėsi. Jis toks aukštas ir lieknas, visas spindėjo dvasiniu susikaupimu. Palaiminęs našlę, savo mamytę, (Elzbietą Jogytę-Staniukynienę – I. P.), jis pašventintais delnais palietė jos skruostus ir tuojau pajuto jos šiltas ašaras…“

Dar prieš šventimus seminarijoje vyravo nuomonė, kad Staniukyno į lietuvišką parapiją neskirs. Taip ir buvo. Į Mozūrus, kun. V. Bartuškos nuomone, buvo paskirtas vien dėl to, kad seminarijoje organizavo lietuvišką sąjūdį. Vysk. Pr. Būčys taip pat apgailestavo: „Kad ir labiausiai Lietuvą mylėdamas, kun. Staniukynas pateko vikarauti į lenkiškąją Seinų vyskupijos dalį.“ Netolimoje parapijoje vikaravo bendraamžis kun. Jonas Kriščiukaitis (vėliau marijonas, Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretorius). Juodu dažnai susitikdavo, diskutuodavo, dalindavosi teologine literatūra. Abu susirašinėjo su kun. Justinu Staugaičiu (vėliau tapusiu Vasario 16-osios akto signataru, Telšių vyskupu).

Kun. Antanas atliekamą nuo pastoracijos laiką skyrė savarankiškoms teologinėms studijoms, dvasiniam tobulėjimui, saviugdai. 1896 m. rugpjūčio paskutinę savaitę Lomžoje pas vienuolius kapucinus atlikęs rekolekcijas, trijuose puslapiuose išdėstė jų turinį ir pasiryžimus: „Didžiausia yda – puikybė (yra dar tinginys, ėdrumas ir atšalimas pildyme dvasiškų pareigų savo). Dėl išnaikinimo puikybės, o sudrūtinimo pamato nusižeminimo, žadu iki kitų rekolekcijų per visus metus sergėtis puikybės ir viso to, kas iš jos gema, darant rokundą ypatingą sąžinės ir tokių nuopuolių dusyk ant dienos ir paženklinant jų sklaitlių ant sieninio kalendoriaus dėl sulyginimo ir persitikrinimo apie žygį [pažangą] tame darbe.“

Gavęs bažnytinės ir carinės valdžios leidimą, 1898 m. pavasarį kun. Staniukynas išvyksta į Šveicarijos Fribūro katalikišką universitetą, kur filosofijos studijoms užsirašo kaip Augustinas Gerulis. Toliau – neilgos studijos Romoje ir nuolatinė korespondencija su į Ameriką išvykusiu seminarijos laikų bičiuliu kun. A. Miluku, kuris jį primygtinai kvietė atvykti talkinti lietuvių išeivijos pastoracijai. Atsakydamas draugui, kun. Antanas rašo turįs pagundą priimti pasiūlymą, bet dar nori studijuoti. Toliau netikėtai pareiškia: „Bet ar jūs patys kartais negalėtumėt pirmiaus aplankyti Rymą ir prie tos progos pasimatyti su manim? Turiu ant mįslių deputaciją nuo katalikų Lietuvių pas Šv. Tėvą su atsidavimu Jam prigulinčios paguodonės ir suteikimu surinkto nuo Lietuvių Šv. Petro skatiko. Manding, jog Lietuviai, kaipo atskira tauta, dar niekad neprisiartino prie Šv. Tėvo, išreikšdami savo meilę ir prisirišimą prie Aukščiausiojo Piemens [Ganytojo], išrodydami Jam savo tautos tikėjimišką ir dorišką padėjimą ir melsdami nuo Jo Lietuvai palaiminimo. Gražią kada pavasario, gal rudens dieną ar nepamatys Rymas Lietuvių būrio, tautiškai apsirėdžiusio, su vėliavomis savo draugysčių? Dieve tai duok…“ Tada, pasak A. Kučo, viešoji pasaulio nuomonė būtų atkreipta į mažą, kenčiančią ir skriaudžiamą Lietuvą

1899 m. spalio 15 d. laiške iš Jeruzalės kun. Milukui, savo pagrindiniam rėmėjui, kuris parūpindavo Mišių stipendijų iš Amerikos, aprašęs kelionės įspūdžius, praneša, kad įsikūrė dominikonų vienuolyne ir Jeruzalės Biblijos institute studijuoja Šv. Raštą. Beveik dveji metai Jeruzalėje buvo įtempto darbo metai: kun. Staniukynas uoliai studijavo, dalyvavo keturiose biblinėse ekspedicijose, rašė į lietuviškus katalikiškus laikraščius, mokėsi kalbų. Gimnazijoje ir seminarijoje pramokęs lenkų, lotynų ir prancūzų, o Romoje – italų kalbos, Palestinoje išmoko aramėjų, asirų ir anglų kalbas.

1901 m. birželio 30 d. kun. Antanas Staniukynas iš Seinų diecezijos, Varšuvos provincijos, pasak topografijos ir hebrajų kalbos profesoriaus dominikono t. Vincento Hugueso, vyras pavyzdingo maldingumo, švelnumo ir nepaprasto darbštumo, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Norėjo „kur Europon prie aukštesnių mokslainių persiimti mokslo kvapu ypač bibliškoje šviesoje“, bet aplinkybės vertė grįžti į Lietuvą.

Pirmajame gimtinėje kun. Milukui rašytame laiške pasakoja, jog Seinų vyskupas A. Baranauskas jį buvo numatęs skirti į Simną, o paskui, A. Kučo žodžiais tariant, „parsitraukti arčiau – seminarijon“. Tačiau planus nutraukia netikėta vysk. Baranausko mirtis. Ir vėl, kaip nepataisomas „litvomanas“, teologijos daktaras kun. Staniukynas dvejus metus kilnojamas net po septynias lenkiškas parapijas. Tokia nedalia laiškuose guodžiasi tėvams dominikonams V. Huguesui ir R. Savignacui. O jie savo ruožtu kviečia sugrįžti į Jeruzalės dominikonų vienuolyną. Tačiau kun. Miluko raginimas atvykti į Ameriką pagaliau leistų dirbti su lietuviais, būti tarp tautiečių.

xxx

„…Kas bus vadu tų mergaičių? Kas jas mokįs pirmutinius žingsnius žengt, kas joms kelią rodys? Atrask da pirma tam tyčia ne jaib- kokį, bet stropų, tvirtą, pilną pasišventimo, tam tik visa širdžia atsidavusį kunigą, nes be to nieko neišeis – visas mūsų užmanymas grius“, – 1904 m. rugsėjo 9-osios laiške iš Seinų rašė kun. Vincentas Dvaranauskas, atsakydamas į kun. A. Miluko pranešimą, kad Amerikos lietuviai kunigai svarsto apie galimybę, iš Šveicarijos Ingenbohlino Šv. Kryžiaus seserų mergaičių mokymo ir auklėjimo įstaigos atsikvietus kelias lietuvaites, vienuolyną įkurti Amerikoje. O gruodžio 8 d. laiške jis pataria pakalbinti į Ameriką atvykusį kun. Staniukyną: „Yra tai žmogus gana išsilavinęs, matęs svieto, stropus kunigas, gal jis kuom nors prisidėtų prie to naudingo triūso.“

1904 m. liepos 31 d. kun. Staniukynui, Harisburgo vyskupo J. Shanahano paskirtam vadovauti dviem Karmelio ir Šamokino – lietuviškoms parapijoms, suprantama, teko viską gerai apsvarstyti. Kunigų mintis steigti vienuolyną, kurio tikslas būtų ruošti mokytojas lietuvių mokykloms, yra gera, ir jų prašymo imtis organizacinių darbų atmesti jis negalįs. Tačiau reikėsią pasinerti į dviejų apleistų parapijų pastoraciją, surinkti lėšas jų skoloms padengti, pastatyti naują bažnyčią… Iš savo patyrimo žinojo, kad jokia parapija nepajėgs viena išlaikyti ir mažo vienuolyno – lėšas teks telkti iš visos lietuviškos išeivijos. Vis dėlto 1905 m. lapkričio 28 d. kun. Milukas laiške Kazimierai Kapaitei praneša, jog kun. Staniukynas sutikęs tvarkyti vienuolyno reikalus: „Nebijok! tai tikrai Jums Apvaizdos atsiųstas į Ameriką kunigas. Prie tam patriotas. Taipgi daug žinąs apie zokoninkes (vienuoles – I. P.). Ir po šiai dienai koresponduoja jis su Jeruzolimos savo pažįstamomis sesutėmis. Tu pati nusidyvysi jį pamačius.“ Pasak A. Kučo, atsiradus tikram ir atsidėjusiam vadovui, vienuolyno reikalai jau ėmė spręstis ne metais, bet mėnesiais ir savaitėmis. 1905 m. birželio 20 d. laiške į Šveicariją Kazimierai kun. Antanas rašo, kad jos brolis kun. Kaupas ir kun. Milukas „palenkė mane rūpintis apie įtaisymą Jums vietos savo parapijoje. Su dideliu džiaugsmu sutikau ant to… Malonu man tik priminti, jog rūpestis apie Jūsų reikalus eina ir pinigai renkas.“

Po dešimties dienų laiške kun. Kaupui praneša, kad birželio 26 d. seserų reikalu jis buvęs pas Harisburgo vyskupą Shanahaną, kuris pažadėjo tuojau parašyti Šv. Kryžiaus seserų viršininkei, ar ji sutiktų tas naujokes išleisti į Ameriką. Gavęs palankų atsakymą, jis parašysiąs į Romą, prašydamas galutinio leidimo steigti kongregaciją. Tuo tarpu kun. Staniukynas, atkakliai mindamas lėšų rinkimo taką, kun. Kaupui rašo, kaip jam sekasi, kokius sunkumus patiria, pažymėdamas, jog „darbas turės augti pamažu, prie pasišventimo gal keletos tik ypatų“. Greta piniginių rūpesčių kilo naujas, lietuvaičių vienuolynui nepalankus vėjas. Vyskupas Shanahanas laiške kun. Kaupui ir kun. Staniukynui netikėtai pareiškia abejonę, ar nevertėtų lietuvėms glaustis prie kurio esamo stipresnio vienuolyno, o ne kurti atskirą kongregaciją: „Jei tas bandymas nepasisektų, po dviejų trijų metų vienuolija subyrėtų, tai tos vargšės merginos išsisklaidytų Dievas žino kur. Klajojančios (tramp) seserys dabar jau bemaž prilygsta klajojančių kunigų skaičiui! Niekas to geriau nežino kaip aš čionai Harisburge, tame didžiuliame Rytų geležinkelių centre.“ Lietuvius kunigus, vienuolyno steigimo iniciatorius, šis vyskupo rūpesčio kupinas laiškas privertė susitelkti. Buvo sudarytas fondas lietuviškam vienuolynui remti, nes kun. Staniukynas įtikino vysk. Shanahaną, jog tikrai pavyks įsteigti atskirą kongregaciją. Pakeitęs savo nuomonę, vyskupas pradėjo rūpintis naujos vienuolijos konstitucija.

1905 m. lapkričio 2 d. iš Šveicarijos į Ameriką atvykusios kun. Kaupo lydimos Kazimiera Kaupaitė, Judita Dvaranauskaitė ir Antanina Unguraitytė įžengė į Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių vienuolyną Skrantone. Jų globėjas kun. Staniukynas, negalėjęs jų pasitikti, nes buvo išvykęs į misijas Kanadoje, novices pasveikino laišku, drąsindamas: „Auksą bando ugnis, o priešinybės patinkančius Dievui žmones.“ Noviciatą pradėjusios lietuvaitės buvo priimtos į aukštesniąją mokyklą – seminariją.

Įsigijus Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių kongregacijos leidimą ir perėmus regulą kaip pavyzdį tvarkant kitus būtinus reikalus, iškilo klausimas, kokį vardą naujo vienuolyno seserims pasirinkti. Kun. Antanas pasiūlė jas vadinti Šv. Kazimiero seserimis. Gavęs išsamesnių žinių, vyskupas Shanahanas džiaugsmingai sutiko: „Šv. Kazimiero vardas yra skambus, tinkamas ir gražus.“ Kazimiera Kaupaitė iš pradžių norėjo kokio nors kito, su Marija susijusio vardo, todėl kun. Antanui teko motyvuoti savo spendimą: „Žinote Šv. Kazimierą buvus ypatingu Dievo Motinos mylėtoju. Kaip gražu jo pavyzdžiu sekti…“

1907 m. balandžio 6 d. Vatikano Šventojo tikėjimo platinimo kongregacijos prefektas Sochis raštu pranešė, jog leidžiama steigti Šv. Kazimiero seserų kongregaciją su sąlyga, kad ji būtų grynai diecezinė, kad turėtų vietos vyskupo patvirtintą regulą ir konstituciją. Vyskupas, pranešęs gerą žinią kun. Staniukynui, įpareigojo žengti kitą žingsnį. Parengti Konstituciją nebuvo lengva. Nemažai reikšmės turėjo ir kai kurie grynai išoriniai dalykai, dėl kurių kun. Antanas tarėsi su Kazimiera Kaupaite: „Turiu pasiklausti Jūsų rodos (patarimo) dalyke Šv. Kazimiero seserų apsirengimo. Vokiškų Šv. Kryžiaus seserų, tiesa, gražus, bet reikia pasakyti, jog tai apsirengimas vokiškų seserų. Taigi, Sesutės, pasirodavokite tarp savęs, pasiklauskite senesnių zokoninkių ir pasirūpinkite apie lietuviškų seserų drabužius.“ Kitame laiške, tardamasis dėl regulos, kun. Antanas pažymi: „…lietuviškos sesers turės dar prieglaudas našlaičių, nusilpnėjusių ir senelių, jei reikės – tarnaus ligonbučiuose (ligoninėse) ir užlaikys imigrantų namą.“

1907 m. rugpjūčio 30 d. Mount Saint Mary‘s koplyčioje, Skrantone, įvyko istorinės vysk. Shanahano vadovaujamos pirmųjų kazimieriečių įvilktuvių apeigos. Ketvirtadienį, rugpjūčio 29 d., 8 val. ryto šv. Mišias aukojo kun. Antanas Kaupas, Kazimieros brolis, vietinės Šv. Juozapo lietuvių parapijos klebonas. Jam asistavo kun. Antanas Staniukynas, tapęs naujos vienuolijos kapelionu ir dvasiniu vadovu. Jis lotyniškai perskaitė vyskupo prašymą įsteigti Šv. Kazimiero seserų kongregaciją ir palankų Vatikano atsakymą. Vienuoliškais rūbais persirengusios lietuvaitės kaip nutraukiamų su pasauliu ryšių ženklą gavo naujus vardus: Kazimiera Kaupaitė – sesers Marijos, Judita Dvaranauskaitė – sesers Marijos Immaculatos, Antanina Unguraitytė – sesers Marijos Conceptos. Tik vieną dieną dėvėjusios naujokių apdarą, trys lietuvės priėmė vienuolių rūbą – juodą atgal krentantį vualį ir žiedą. Sekmadienį, rugsėjo 2 d., seselės kazimierietės dalyvavo lietuvių Šv. Juozapo bažnyčios pamaldose, kur žmonių spūstis buvo tokia didelė, kad jos vos galėjo prasiskverbti pro džiūgaujančius žmones.

Naujosios vienuolijos kapelionas ir dvasios vadas kun. A. Staniukynas pasirūpino pastatyti pirmąją lietuvišką mokyklą, išnuomojo namus seserims apsigyventi. 1908 m. sausio 6 d. seserys kazimierietės pradėjo dirbti mokykloje. Kunigai, dirbantys lietuviškose parapijose, ėmė prašyti mokytų vienuolių savo parapijų mokykloms. Nekalčiausios Marijos Širdies seserys, vadovaujamos motinos Cirilės, ir toliau auklėjo naujų kazimieriečių būrį. „Jūsų laiškas apie mažąsias Kazimieraites Mt. Carmely ir Scrantone, – rašė jai vyskupas Shanahanas, – buvo toks malonus, kad nors kartą gyvenime dėkojau Dievui, jog esu gyvas. Tai buvo kažkas nepaprasta, kas pakėlė nuotaiką daug aukščiau už daugelį ilgų dienų prieš tai.“

xxx

„Aš dirbu nesitikėdamas pas žmones atlyginimo, ir dėl to abejutiškas esu kas link žmonių pagyrimo ar papeikimo“, – savo bičiuliui kun. A. Kaupui rašė kun. Antanas. Lankydamas lietuviškas parapijas ir matydamas, kokių sunkumų klebonams tenka patirti, įsitikino, kokia svarbi pašaukimo brolių parama ir bendras planuotas darbas. Tokia mintis jau buvo gyva ir tarp Lietuvos kunigų. Apie tai jis sužinojo iš kun. J. Totoraičio 1907 m. laiško, kuriame jis rašė, kad Marijampolėje įvyko steigiamasis Kunigų susivienijimo susirinkimas ir, atsiuntęs įstatus, prašė dėl jų pareikšti savo nuomonę.

Sulaukęs daugelio lietuvių kunigų pritarimo, suformulavęs būsimos Amerikos lietuvių kunigų sąjungos tikslus ir uždavinius, kun. Antanas juos išspausdino atskiru leidiniu „Sąjungos sumanymas“ ir 1909 m. kovo 29 d. išsiuntinėjo visiems Amerikos lietuvių kunigams. „Sumanymas“ nurodė organizuojamos sąjungos narių pareigas ir pagrindinius uždavinius (katalikiškas laikraštis, mokykla, misijos, blaivybė, emigracija). Siekiant lankstesnės organizacinės veiklos, visos Amerikos lietuvių parapijos buvo suskirstytos į šešias provincijas: Bostono, Niujorko, Skrantono, Filadelfijos, Pitsburgo ir Čikagos. Kiekvienos provincijos visuomeninę veiklą koordinavo vienas kuris nors įtakingesnis kunigas. 1909 m. gegužės 5 d. Niujorko „Astor House“ viešbutyje įvyko šešių Amerikos provincijų atstovų susirinkimas – savanoriškais pagrindais, vadovaujantis idealizmu, buvo įsteigta Amerikos lietuvių Romos katalikų kunigų vienybės sąjunga (pirmininkas – kun. A. Staniukynas, sekretorius – kun. S. Čepanonis, iždininkas – kun. S. Pautienius).

Kunigų vienybės sąjunga, pasak A. Kučo, – kun. Antano Staniukyno dvasios kūrinys. Jos užuomazgoje glūdi gilus tikėjimas ir šventoji tėvynės meilė. Jos veikloje – artimo meilė, švietimas ir tauraus lietuvio formavimas. Jos stiprybė – vienybė. „Kad Kunigų sąjunga per penketą savaičių tapo gyvu kūnu, iškalbingai liudija, koks buvo kun. Staniukyno autoritetas ir įtaka. Juk jis niekur nebuvo užėmęs jokios aukštos vietos, o savo menką kleboniją iškeitęs į elgetavimą remti dideliam pasiaukojimui – Šv. Kazimiero seserims, būsimoms išeivių lietuvių auklėtojoms.“

Vienas pačių svarbiausių, tačiau sunkiausiai įgyvendinamų Kunigų sąjungos nutarimų buvo laikraščio leidimas. Tam reikėjo pinigų, savos spaustuvės ir tinkamų žmonių. Kol kas buvo paskirtas tik vienas žmogus – redaktorius kun. Antanas Kaupas, jam talkinti turėjo šešių provincijų atstovai. Kadangi laikraščiui buvo parinkta vieta Wilkes-Barre, visi techniniai klausimai gulė ant vietos klebono kun. V. Vizgirdos pečių. Rūpesčių našta slėgė ir redaktorių kun. Kaupą, kuris gegužės 21 d. laiške kun. Staniukynui guodėsi: „Aš gavau lyg proto sumišimą, atsiradęs visai netikėtoje redaktoriaus rolėje. Nežinau, nei ką pradėti, nei ką daryti.“ Kun. Staniukynui buvo nelengva tai skaityti, juk rašo vienas gabiausių ano laiko publicistų, pagarsėjęs savo Karvojaus laiškais „Žvaigždutėje“, siuntinėjęs straipsnius į Lietuvos laikraščius it atsiliepdavęs į kiekvieną svarbesnį Amerikos lietuvių gyvenimo klausimą. Pirmasis „Draugo“ numeris išėjo 1909 m. liepos 12 d. Laiškas po laiško pas kun. Staniukyno plaukė pirmieji „Draugo“ vargai. Į visus reikėjo atsiliepti, rasti išeitį, nes laikraštis negalėjo laukti, jis turėjo pasirodyti „sotus ar alkanas“. Todėl Kunigų sąjungos pirmininkui teko prašyti iš jos narių papildomų mokesčių, prašinėti paskolų, ieškoti kitokių finansavimo šaltinių. Daug sunkumų patyręs, redaktorius kun. Kaupas netgi prašė jį atleisti. 1910 m. lapkričio 25 d., suprasdamas ir užjausdamas, kun. Antanas jam taip rašė: „Dėl tos idėjos, vienybės, kaip ką pakentėti nesibijokim. Gal vienas kitas, o net ir dešimtas pasišventimo nesupras ir neapibrangys, gal pasekmės pasišventimo apsireikš tik veikėjui mirus, ir tik tada gal pas žmones rasti kilnus darbas pripažinimą, bet už tai, juo mažiau ir juo vėliau atlygys žmonės, juo gausiau ir greičiau atiduos Dievas.“

Rūpindamasis laikraščio leidimo materialiniais reikalais, kun. Staniukynas keletą metų kiekvienos savaitės „Draugo“ numeriui pateikdavo savo pamokslus. Rašė traukiniuose, jų laukdamas stotyse, svetimose klebonijose, ligoninėse ar net pasitraukęs į nuošalų vienuolyną rekolekcijų. Seserims kazimierietėms išvertė „Įžadų katekizmą“, „Ypatingą sąžinės sąskaitą“, „Dvasinio gyvenimo vadovėlį“, „Apmąstymus“. „Didesnysis katalikų tikėjimo katekizmas“ ir „Mažasis katalikų tikėjimo katekizmas“ buvo skirti lietuviškoms mokykloms. Parengė komentarus Naujojo Testamento 2-ajam leidimui (vysk. J. A. Giedraičio vertimas).

Būdamas jautrus žmonių nelaimėms, kun. Staniukynas nuo pat atvykimo į Ameriką didelį dėmesį skyrė našlaičių ir netekusių globos senelių reikalams. Juos kėlė 1906 m. vykusiame Amerikos lietuvių katalikų federacijos kongrese, jų nepamiršo ir steigdamas Kunigų sąjungą. Labdaros reikalus jis išjudino tiek, kad 1914 m. Čikagoje kovo 29 d. buvo įsteigta Lietuvių Romos katalikų labdaros sąjunga, kuriai perdavė savo surinktus 1 500 dolerių ir kurios iždininku sutiko būti. Jo įnašo dėka Labdaros sąjunga šalia kazimieriečių vienuolyno galėjo nupirkti sklypą našlaičių prieglaudai statyti.

Kun. Staniukynas yra asmeniškai šelpęs daug mokslus ėjusių kunigų, siųsdamas jiems Mišių stipendijas. Savo aukomis rėmė „Saulės“ ir kitas švietimo draugijas Lietuvoje. Jis teikė nuolatinę piniginę paramą pirmojo lietuviško elementoriaus autoriui, žinomam patriotui poetui Ksaverui Sakalauskui-Vanagėliui. Nuoširdžiai globojo Amerikos lietuvius kunigus. Norintieji keltis į kitą parapiją dažniausiai kreipdavosi į kun. Staniukyną, ir jis mielai padėdavo, dėl to tardamasis su vyskupais. A. Kučas savo monografijoje rašo: „Jis uoliai prisidėjo prie Amerikos lietuvių pastangų gauti lietuvį vyskupą. Kai tos pastangos nedavė vaisių, tai daug kas žiūrėjo į kun. Staniukyną kaip savą vyskupą, kuris daug gali vien savo kuklios asmenybės autoritetu.“

xxx

Lankydamas lietuvių parapijas ir rinkdamas aukas naujai kongregacijai, kun. A. Staniukynas atvyko į Čikagą, kur gyveno daug lietuvių. Jį priėmęs arkivyskupas J. E. Quigley’is pasiūlė seseris kazimierietes apgyvendinti Čikagoje. Buvo duotas leidimas statyti motininius vienuolijos namus, tam reikalui arkivyskupas suteikė 3 000 dolerių paskolą. 1911 m. namai buvo baigti. 1912 m. kitoje gatvės pusėje išaugo namas kapelionui, kuriame taip pat įsikūrė „Draugo“ redakcija ir spaustuvė.

Misijos, jų plėtra lietuviškose parapijose buvo kitas svarbus kun. Staniukyno, Kunigų sąjungos pirmininko, rūpestis. Seinų seminarijoje jo įkurtos slaptos klierikų draugijos puoselėtojas Kazimieras Kudirka, tapęs vienuoliu kapucinu, Lietuvoje garsėjo savo misijomis. Svarstyta, kodėl jo nepasikvietus į Ameriką. 1910 m. atvykusio tėvo Kazimiero misijos turėjo didelį atgarsį. Iš daugybės tėvo Kazimiero rašytų laiškų matyti, kad visą misijų organizavimą, planavimą, susirašinėjimą su klebonais iš anksto atliko kun. Staniukynas. Kurį laiką jis rėmė tėvo Kazimiero sumanymą Amerikoje steigti lietuvių kapucinų šaką, bet nebuvo platesnio pritarimo ir kapucinų centro paramos. Pats kun. Antanas, savo širdyje seniai nešiojęsis troškimą tapti vienuoliu, vengė savo gyvenimą susieti su vienuolynu, kur nebūtų galimybės dirbti tarp lietuvių. Slaptai atnaujinta marijonų vienuolija buvo arčiausiai širdies, nes ji buvo lietuviška, rūpinosi misijomis, apštalavimu ir auklėjimu. Kun. Staniukynui dabar atrodė esanti puikiausia proga pačiam stoti į marijonus ir juos įkurti Amerikoje. Parašė laišką kun. Vincui Dvaranauskui, sesers Immaculatos broliui, ir kun. Jurgiu Matulaičiui (palaimintajam), atnaujintos vienuolijos generolui, kviesdamas kurtis Čikagoje. 1912 m. sausio 6 d. gautas atsakymas, kad tuo tarpu marijonai negali keltis į Ameriką, nes kaip kunigai visi priklauso nuo savo vyskupų, nuliūdino: „Kas bus su manim? Tai būtų gyvenimo būdas, prie kurio stengiausi, bet kurio lig šiol neįveikiau.“ Tačiau pavasarėjant, gavus kun. J. Matulaičio laišką, užliejo džiaugsmo banga. Generolas rašė, kad jį mielai priima į savo vienuolyną ir, kol kun. Antanas atliks noviciatą, atsiųsiąs kun. Juozą Vaitkevičių jo pavaduoti. Iš pagarbos ir dėkingumo kun. Antanas marijonams nusiuntė 50 dolerių Mišių intencijų.

1912 m. balandžio 12 d., kalbėdamasis su Čikagos arkivyskupu Quigley’iu, gavo jo leidimą stoti į marijonus. Tačiau vėl užgulė nerimo mintys, kaip atitrūkti nuo visų reikalų – rekolekcijų, kapelionijos statybos, aukų rinkimo, „Draugo“ rengimo, kandidačių ieškojimo. Kitos dienos užrašuose pažymėta: „Negalėdamas vienuolijon stoti, jaučiuosi kaip žemės netekęs.“ Blaškydamasis tarp savo norų ir pareigos, gegužės 7 d. parašė laišką į Šveicariją kun. Matulaičiui pranešdamas, jog atvažiuoti negali, ir paprašė, kad marijonai atvyktų į Ameriką ir čia kurtų savo vienuoliją. Siūlė iš pradžių apsigyventi kapelionijoje: „…manau, kad ruiminga (erdvi) kapelionija prie seserų vienuolyno, kurią beveik Jūsų vienuolijai stačiau, visiems šiems tikslams gražiai patarnautų.“

1913 m. kun. Matulaitis nutarė vykti į Ameriką ir ten steigti pirmąjį marijonų židinį. Kartu su juo liepos 22 d. į Čikagą atvyko du noviciatą baigę kunigai Feliksas Kudirka ir Julijonas Kazakas. Kaip seniai laukiami svečiai apsistojo kun. Antano kapelionijoje. Čikagos arkivyskupas Eduardas Qiugley’is, kun. Staniukynui tarpininkaujant, naujuosius misionierius priėmė maloniai ir labai palankiai. Kun. Jurgis Matulaitis paaiškino savo tikslą ir paprašė leidimo darbuotis jo arkivyskupijoje. Dešimt dienų, pradedant nuo rugpjūčio 2-ąja, jis vedė seserims kazimierietėms rekolekcijas, sakė pamokslus. Turėdamas didelį patyrimą, sudarant vienuolių įstatus, jis peržiūrėjo ir pataisė Šv. Kazimiero seserų vienuolijos konstituciją. Rekolekcijoms pasibaigus, asistuojant kun. Staniukynui, kun. Matulaitis vadovavo įžadų apeigoms. 8 naujokės padarė seserų įžadus, o 11 kandidačių gavo naujokių abitus.

1913 m. rugpjūčio 18 d. Čikagoje formaliai įkūrė pirmuosius marijonų vienuolijos namus, kurie laikinai prisiglaudė kun. Staniukyno kapelionijoje. Vienuolijos generolas, išvykdamas atgal į Europą, čia paliko du savo narius: kun. F. Kudirką paskyrė namų viršininku, o kun. J. Kazaką – pirmuoju patarėju. Pagal marijonų įstatus, viršininkas privalėjo turėti du patarėjus. Todėl antruoju generolas paskyrė kun. Staniukyną. Tas paskyrimas nebuvo pakeistas nė vėliau, kai į Ameriką atvažiavo daugiau marijonų, kurie padėjo rengiant „Draugą“ – perėmė jo administravimą, o vėliau ir visą laikraštį.

1916 m. rugpjūčio 22 d. kun. Antano dienoraštyje rašyta: „Pradėjau labiau įsitikinti apie reikalą palikti seseris ir įstoti į Tėvų marijonų kongregaciją. Tik svarstau, ant kiek tas mano žygis bus teisėtas (pateisinamas).“ Marijonai šiam ketinimui pritarė, tačiau sakė, kad būtų geriau palaukti karo pabaigos. Prabėgus metams, iš Lietuvos į Ameriką atvykęs marijonas kun. Pranciškus Būčys (vėliau rytų apeigų vyskupas) 1917 rugsėjo 17 d. laiške kun. Staniukynui, kurį arkiv. Mundeleinas pakvietė dėstyti kolegijoje, rašė: „Dviem daiktais džiaugiuosiu: kad katedros kolegijoje yra lietuvių kalba ir kad Tamsta jos mokysi. Važiavimas į Šveicariją nepabėgs“. Vadinasi, ryžtas važiuoti į marijonų vienuolyno noviciatą buvo tvirtas, nors jau skaudžiai kamavo džiova. 1918 m.dienoraštyje atsiranda įrašas: „Mąstau apie atlikimą generalės išpažinties.“ Atsisakęs klebonystės Vaukegane, kun. Pr. Būčys atvyko į Čikagą ir kasdien lankydavo ligonį. Vėliau atsiminimuose rašė: „Ta išpažintis buvo taip sąžiningai ir taip tvarkingai paruošta, jog su pertraukomis tęsėsi tris dienas. Neliko nė vieno sąžinės kampučio neatskleisto; nė dvasinio trūkumo dulkių tas mirštantis kunigas nepaliko neiššlavęs iš savo atminties. prisiminus po 30 metų dar graudu darosi, ir ašaros rieda iš akių.“ Kunigas Antanas Staniukynas mirė 1918 m. gruodžio 15 d. Čikagoje, Šv. Kazimiero seserų vienuolyne.