Kryžius seniausias, universaliausias ir labiausiai pasaulyje paplitęs simbolinis ženklas. Kryžiai – ir mūsų tautos dvasinės kultūros didžiausias bei slėpiningiausias lobis. Jie priklauso prie archajinių lietuvių dailės kūrinių, nes kaip saulės, šilumos, žaibų simboliai kryžiai žinomi jau nuo akmens amžiaus. Lietuvoje ant kalvų, piliakalnių, pakelėse, galukaimiuose ir kapinėse nuo seno statomi kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės. XIX a. pirmojoje pusėje kryžių žemaičiuose būta tiek daug, kad tarpas nuo vienas kito nebuvo didesnis kaip kelios dešimtys metrų. Tą kryžių gausą ir mistišką jų grožį pastebėję svetimšaliai, Lietuvą nekartą savo raštuose vadino „kryžių šalimi“.

Tačiau tik vienintelėje vietoje, netoli Šiaulių, vos už šešių kilometrų nuo Meškuičių, prie kelio į Rygą, stūkso Kryžių kalnas, liaudies vadinamas Jurgaičių, Daumantų piliakalniu, Pilies, Maldų kalnu, Šventakalniu, arba tiesiog Pilimi. Niekur kitur nerasi tokios kryžių gausybės, tokio nepakartojamo krikščionybės susipynimo su pagonybe, dvasingumo sankaupos, meninio polėkio, primityvizmo samplaikos su aukščiausiu intelektu.

Tiesa, Lietuvoje dar yra Šiluva – bažnyčios sakralizuota koplyčia, Orvidų sodyba – individuali šventumo vieta, tačiau Kryžių kalnas – vienintelė lietuvių misticizmo apraiška kultūroje. Tai liaudies meno ansamblis, kuriame sukaupta per 100 000 tūkstančių į žemę įkastų kryžių, mažų kryželių, rožinių, šventųjų paveikslėlių bei skulptūrų. Kristaus kančios ir atpirkimo simboliais apkabinėti didieji kryžiai, jų pristatyta ant medžių kelmų, jie piramidėmis stiebiasi kryžių paūksmėse, bangomis kyla prie Švč. Panelės ar Kristaus kojų, žvalgosi į vakaro žaras nuo kryžių skersinių, skęsta rudenio šalnų nurudintoje žolėje ar slepiasi nuo speigo baltuose sniego vėpūtiniuose. Kryžių tokia daugybė, jog atrodo, kad jie iš visos Lietuvos sunešti per kelis šimtmečius.

Senovėje Jurgaičių kalnas buvęs vienas krašto gynybinės sistemos piliakalnis. Vėliau, Lietuvoje įvedus krikščionybę, prigijo kryžių statymo paprotys, o memorialiniuose paminkluose greta buvusių stabmeldiškų simbolių atsirado krikščioniškieji. Žmonės pasakoja, kad kryžiai kalne pradėti gausiau statyti po 1831 m. sukilimo, o ypač po 1863 m. kada caro valdžia uždraudė statyti kryžius ne tik pakelėse, bet ir kapinėse. Tas draudimas galiojo net iki 1896 m. Pirmieji kryžiai buvę aukšti ir labai kuklūs. Iš rąstų sukalti mediniai kryžiai neturėjo jokių puošybos detalių ar kalvių nukaltų „saulučių“, dažnai būdavo maldininkų čia pat (vietoje) padaromi.

Bronius Kviklys Mūsų Lietuvoje pateikia pasakojimą apie pirmojo kryžiaus atsiradimą:

Vienas tėvas turėjęs mylimą dukterį, kuri susirgusi, ir niekas neįstengęs jai padėti. Tėvas ištisas dienas ir naktis budėjęs prie jos lovos, tačiau kartą labai nuvargęs ir užsnūdęs. Jis sapnavęs šviesiais drabužiais apsirengusią moterį, kuri tarusi: „Jei nori, kad tavo duktė pagytų, turi pats padaryti medinį kryžių ir jį nunešti į Pilies kalną ties Meškuičiais“. Nelaimingas tėvas taip ir padaręs. Jo darytas kryžius buvęs labai sunkus, ir jis vargęs 13 valandų, kol pasiekęs kalną. Tada jis pabučiavęs kryžiaus medį ir jį pastatęs kalne. Grįždamas namo, jau pusiaukelėje, sutikęs pasveikusią dukrą. Ji pasakojusi, kad kai tik tėvas išėjęs iš namų kryžium nešinas, sveikata ėmusi gerėti, o kai jis pasiekęs Pilies kalną, duktė jau iš lovos atsikėlusi.

XIX a. pradžioje kryžių ant kalno būta per 150 ir jų kasmet vis daugėjo. Šventasis kalnas jau plačiai žinomas visoje Lietuvoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., kryžių bebuvo apie 50, o 1938 m. skaičius siekė 400. Kryžius statė vargų ir ligų prispausti, įžadus padarę žmonės, tvirtai tikėję pasveiksią. Kryžiai buvo statomi ir žuvusiems, be žinios prapuolusiems, tremtiniams, nuteistiesiems, istorinių įvykių ar jubiliejų paminėjimui.

Sovietmečiu kryžių statymas nebuvo toleruojamas, o pats kalnas tapo nepageidaujama, netgi draudžiama vieta, priešiška sovietinei ideologijai. Tačiau kryžių, atvirai priešiškų užrašų vis daugėjo (1959 m. būta apie 1000 kryžių), o vietos valdžia niekaip neįstengė su tuo susitvarkyti. Tada 1961 m. balandžio 5 d. naktį, buldozeriais buvo nulaužti, sutraiškyti ir į pakalnę nustumti visi kryžiai. 586 didelius, 610 vidutinių ir 581 mažesnį medinį kryžių sudegino čia pat, trijuose laužuose, metalinius išvežė į metalo sąvartyną ir išlydė, o betoninius ir akmeninius nugabeno į Šiaulius, kur akmenų trupintuvais susmulkino ir panaudojo kelių tiesimui. Kalnas buvo apsodintas medeliais, o viršūnėje – pastatytas memorialinis akmuo su įrašu 1861–1864, sukilimo šimtmečiui paminėti.

Tikintiesiems nesiliovus nešti ir statyti kryžių, kalną pradėjo saugoti. Po pirmojo nusiaubimo Kryžių kalnas dar kelis kartus buvo periodiškai niokojamas: 1973 m. balandį, 1974 m. lapkritį, 1975 m. ir paskutinį kartą – 1985 m. kovo 15 d. Tačiau visos valdžios pastangos nuėjo veltui – naktimis it grybai po lietaus išdygdavo mažesni ir didesni kryžiai. Juos plukdė upe, nešė paupiais, gabeno laukų keliukais. 1982 m. galvota net patvenkti Kulpę ir, užtvindžius aplinkinę teritoriją, kalną paversti sunkiai prieinama sala. Tačiau nei valdžia, nei visokio plauko kolaborantai neįstengė užgniaužti nebylaus pasipriešinimo režimui, tautos dvasios ir po 1985 m. liovėsi niokoti skausmo, vilties, nepalaužiamo tikėjimo ir laisvės ilgesio simbolį – Kryžių kalną.

1993 m. rugsėjo 7 d. Kryžių kalne lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis, susižavėjęs mūsų tautos tikėjimo simboliu, kalbėjo: Šį kalną turite rodyti visai Europai, visam pasauliui.

Dabar Kryžių kalną žino visi: į jį nešami ir vežami kryžiai iš viso pasaulio, jame lankosi įvairių tautų, įvairių konfesijų žmonės.

Gana ilga ir Kryžių kalno vaizdų fiksavimo istorija. Ji sietina su domėjimusi Lietuvos etnografija, istorija, ir kryžiais – specialiai. Apie tai daug rašė kaimyninių tautų, ypač lenkų, periodika, o nuo XX a. pradžios ir lietuviška, kai pasirodė spaudoje iliustracijos. Dar 1860 m. lenkų žurnale Tygodnik Illustrowany (Iliustruotas savaitraštis) Nr. 40 įdėti A. Römer‘io piešti žemaičių kryžiai. Ir vėliau žurnalas neužmiršta tos temos, ypač XX a. pradžioje. 1901 m. Nr. 18 randame visą piešinių Žemaičių ir Lietuvos kryžiai puslapį, o 1902 m. Nr. 44 jau publikuojamos ir 7 fotografijos Žemaičių kryžiai ir koplytstulpiai. Straipsnio autorius A. Jaczynowskis rašo, kad daugumą nuotraukų jam atsiuntė panelė K. Moncevičiūtė, su kuria vasarą keliavo arkliais per Žemaitiją. Jis stebisi, kad matė tūkstančius kryžių.

1903 m. (Tygodnik Illustrowany Nr 43) tas pats A. Jaczynowskis ir Lietuvos papročiais besidomįs L. Krzywicki‘s su lietuviškų kryžių fotografijomis jau dalyvavo Varšuvos fotografų draugijos paskelbtame konkurse. Grafo St. Zyberko-Platerio, žinomo fotografo, o vėliau tapusio ir lenkų kino operatoriumi fotografijų iš Lietuvos gausu lenkų žurnale Wieś Iliustrowana, o 1912 m. Nr. 4 greta kitų yra iš tiesų reta, galima sakyti, reportažinė fotografija Kryžiaus pašventinimas (fotografuota 1905 m.). Vėliau šiame žurnale spausdinami ir A. Jaroševičiaus piešti kryžiai, mat Vilniuje buvo išėjęs jų albumas.

Viena tokių stebuklingųjų vietų yra garsusis Kryžių kalnas, kuriam aplankyti ir medžio kryžius aukoti daromi apžadai. Savo pažadėtąją auką, medžio kryžių, stato tame šventakalny tik tuomet, kada jau troškimai išsipildo. Tai tokiais šventais pasižadėjimais ant to piliakalnio išaugo keturių šimtų kryžių miškas.

Papasakojęs Kryžių kalno istoriją, ypač pabrėžęs, kiek daug kryžių išaugo per 1863 m. sukilimą ir po jo, fotografas apgailestauja: Pokariniu laikotarpiu kryžių statymas pas mus labai sumažėjo, todėl ir Kryžių kalno kryžiai gali išnykti.

Laimei ar nelaimei, Jurgaičių piliakalnis sulaukė ir kito pokario, kada kalne kryžiai buvo masiškai naikinami ir tokiais pat tempais atstatomi, bet kalno kryžių fotografijos išgulėjo ilgai ir dabar prieinamos visiems. Neperdedant galima sakyti, kad fotoalbumo Kryždirbystė Lietuvoje dokumentinė medžiaga toli pralenkė savo pirmtakus: 1912 m. A. Jaroševičiaus Vilniuje išleistą piešinių albumą Lietuvių kryžiai ir 1926 m. dailininko A. Varno Kaune sudarytą 100 egzempliorių 2–jų dalių fotoalbumą Lietuvos kryžiai. Beje, A. Varno darytos didelio formato kryžių fotografijos tais pat metais pabuvojo tarptautinėje taikomosios dailės parodoje Monzoje (Italija). Tad ir šiauliečių sumanymas surengti tarptautinę fotografijos parodą, skirtą Kryžių kalnui, turi savo šaknis.

Ypač reikėtų prisiminti R. Požerskio Atlaidų ciklą ir knygą, išleistą Čikagoje bei atskirą seriją fotografijų iš Kryžių kalno, iš kurių viena puošia jau Atgimimo laikais Berlyne išleisto lietuvių fotografijos katalogo viršelį. Ir dabartinėje šiauliečių parodoje R. Požerskis tebėra meniniu požiūriu stipriausias autorius. Nors jau turime knygų, skirtų Kryžių kalnui (A. Ostašenkovo, R. Dailidės, H. Smilgio), vis dėlto 2000 m. Baltų lankų išleistas fotoalbumas apie Orvidų sodybą (sudarytojas V. Žukas) yra aukštesnio lygio leidinys. Jis turėtų būti pavyzdys ir naujai knygai apie Kryžių kalną. Kol kas apie Kryžių kalną daugiau dominavo informaciniai ir teminiai leidiniai. Bene tobuliausias tokio pobūdžio leidinys – H. Smilgio knygelė su tekstais keliomis kalbomis. A. Ostašenkovo knyga – bandymas sukurti autorinį leidinį. Panašūs ir kino bei videofilmai apie Kryžių kalną, nors čia vaizdo skalė platesnė: nuo emocingų impresijų su muzika iki pačių šiauliečių mėginimo sukurti visos Kryžių kalno istorijos videofilmą. Reiktų, kad kas nors iš fotografų pagyventų vienuolyne prie Kryžių kalno, pastudijuotų šią vietą su fotoaparatu įvairiais metų laikais, per šventes, būtinai žmonių veidus per sambūrius ir meldžiantis. Būtina pratęsti puikią R. Požerskio Atlaidų tradiciją.

Šis tekstas panaudotas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus išleistos knygos „Kryžių kalnas ir jo fiksavimo vaizdais istorija“