Šv. Kazimiero amžininkas, palaimintuoju laikomas atgailos kanauninkų vienuolis Mykolas Giedraitis dar būdamas gyvas garsėjo pamaldžiu gyvenimu, šventumu bei stebuklais, dėl ko išsyk po mirties pradėtas garbinti. Kulto židinys telkėsi Krokuvoje, Atgailos kanauninkų vienuolyne, Šv. Morkaus bažnyčioje, kur vienuolis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Lietuvoje M. Giedraičio kultas lokalizuojamas kilmingos Giedraičių giminės teritorijoje, jis buvo puoselėjamas regulinių atgailos kanauninkų vienuolynuose. Šio Dievo tarno ikonografija yra negausi, tai paskatino straipsnio autorę peržiūrėti žinomus bei mažiau žinomus atvaizdus, palyginti juos tarpusavyje ir ieškoti analogų, analizuoti hagiografijų tekstus. Lietuvos kultūros paminklų sąraše minimi trys paminkliniai M. Giedraičio paveikslai, esantys Videniškių, Giedraičių, Tverečiaus bažnyčiose; žinoma Aleksandro Tarasevičiaus graviūra, paskiruose leidiniuose rasta keletas iliustracijų bei raižinių. Tverečiaus, Videniškių, Giedraičių bažnyčios M. Giedraičio paveikslų kompozicinė schema panaši, labai paprasta: tai klūpančio, besimeldžiančio Dievo tarno atvaizdai. Tačiau jie nėra kartotės, nes buvo nutapyti pagal skirtingus pirmavaizdžius, skirtingi įkvėpimo šaltiniai. M. Giedraičio vaizdavimo tradiciją nulėmė kulto raida bei hagiografijų tekstai, tačiau svarbiausias veiksnys buvo pirmavaizdžiai. Susiformavo besimeldžiančio vienuolio paveikslas, su jam būdingais atributais.