Kazimieras Paltarõkas gimė 1875 10 22 Gailioniuose (Linkuvos vlsč., Panevėžio apskr.), mirė 1958 01 03 Vilniuje (palaidotas Panevėžio katedroje). Panevėžio vyskupas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1926).
Išsilavinimas ir pastoracinė veikla
Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1902 baigė Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge; įšventintas kunigu. Po studijų kunigavo Liepojoje, nuo 1906 – Surviliškyje. Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, blaivybės draugijos skyrių.
Pedagoginė veikla
Nuo 1911 Kauno kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją, 1914 paskirtas vicerektoriumi. Susistemino pastoracinės teologijos kursą, parengė jo vadovėlių. Parašė sociologijos veikalą Socialinis klausimas (1914), kuriame išdėstė socialinės katalikybės idėjas. Per I pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuacija į Smolenską. 1918 grįžo į Kauną, tvarkė apgriautus seminarijos pastatus, rengė vadovėlius, nuo 1922 Teologijos‑filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius ir katedros vedėjas. Daug dėmesio skyrė jaunimo ugdymui: 1902–26 mokytojavo įvairiose mokyklose, parašė tikybos pradžiamokslių (1916 161940), katekizmų (1918 111940), Šv. Rašto istorijų, pirmasis Lietuvoje įvedė šv. Mišias jaunimui.
Administracinė veikla
1918 pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, nuo 1919 – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėjas, nuo 1921 – vyskupijos socialinės akcijos sekretorius, nuo 1922 – bažnyčios turtų valdymo tarybos narys. 1926 konsekruotas vyskupu, paskirtas pirmuoju naujai įkurtos Panevėžio vyskupijos vyskupu. Panevėžyje pastatydino katedrą ir įkūrė kapitulą, įrengė Katalikų veikimo centro būstinę (čia buvo ir Panevėžio balso redakcija), prie kurijos – centrinę vyskupijos biblioteką. Panevėžio vyskupijoje įkūrė 11 parapijų, pastatydino 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje kilus Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos vyriausybės konfliktui tvirtai rėmė katalikiškas jaunimo organizacijas. Siekė naujovių Lietuvos Katalikų Bažnyčioje atsisakant kai kurių konservatyvių bruožų: didelių klebonijų ūkių, civilinės metrikacijos nepripažinimo, rinkliavų iš parapijiečių.
Pirmasis (1937) viešai pradėjo kelti kunigų pajamų reformos klausimą. Rūpinosi katalikiškomis organizacijomis: Katalikų veikimo centru, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. 1930 Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją įsakė kunigams leisti rengti ateitininkų susirinkimus klebonijose, zakristijose, bažnyčiose; pats dalyvaudavo jų susirinkimuose. 1949 sovietų valdžios reikalavimu persikėlė į Vilnių, iš čia administravo Panevėžio vyskupiją ir LSSR priklausančią Vilniaus arkivyskupijos dalį. Nepaisydamas draudimų katekizavo vaikus ir teikė Sutvirtinimo sakramentą, 1954 iš Religinių reikalų tarybos įgaliotinio išrūpino, kad kunigams būtų leidžiama katekizuoti vaikus (leidimas galiojo iki 1958).
1955 konsekravo vyskupus P. Maželį ir J. Steponavičių.
Sovietiniu laikotarpiu siekė apsaugoti Kauno kunigų seminariją nuo per didelio valdžios kišimosi. Parašė ir išleido literatūros pastoracijos, katalikų veikimo ir kitais aktualiais klausimais, daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų.
(Visuotinės lietuvių enciklopedijos informacija)