Kokia buvo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laikysena to istorinio iššūkio atžvilgiu? Kokias pastangas ganytojas dėjo, saugodamas Bažnyčią nuo policijos savivalės, užtardamas į manifestacijas įtrauktus ir carinės valdžios baudžiamus kunigus?

Bajorų draugystės patarė vengti

Kaip paprasti žemaičiai matė sulenkėjusių bajorų politines manifestacijas, vyskupas M. Valančius išdėstė savosios „Palangos Juzės“ herojaus Juzupo Viskanto žodžiais: „Siuvau Užuprūdžių, Rukiškio, Žiliškių ir Bajoriškių ūlyčiose. Tuo tarpu ponybė pradėjo bažnyčiose kaži kokias ten giesmes giedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponios apsidarė juodai [gedulas dėl paskelbtos baudžiavos panaikinimo]. Visa tai rodė juodą debesį nelaimių atslenkant. Ką aš, nors jaunas, matydamas, tylėjau it žuvis vandenyj ir tyčiomis ėjau prie plikių žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.“

Kokia iš aukščiau neganda bekiltų, ganytojas mokė nuolankiai ją priimti: „Kentėkite visa, ką daleis Viešpats, nerūgokite ir žinokite, jogiai sulauksite gadynės, kurioj praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose lietuviškai ir žemaitiškai šventas giesmes.“ Tačiau tuo metu bajorų draugystės patarė geriau vengti. Kodėl? Iš vienos pusės, valstiečiai, kuriems mažai rūpėjo bajorijos valstybingumo idėja, patys baiminosi, kad jie viliojami norint sukompromituoti prieš valdžią ir sugrąžinti baudžiavą. Iš kitos – numatyto sukilimo organizatoriai  suprato, jog be kaimo žmonių paramos pergalės nebus.

Tad palenkti valstiečius į savo pusę buvo siekiama, net organizuojant bendrus pasilinksminimus. „Mes lenkų pabūgom, – yra pasakojęs buvęs baudžiauninkas. – Slapstėmės, kur urvuose miegojom. Ponai keršijo rusams už baudžiavos panaikinimą. O kas nepritarė lenkmečiui, juoba kas priešinosi, tyčia ar netyčia davė kokią žinią apie būrius, tuos nuožmiai žudė.“

Bajorų partija, kaip monografijoje rašė A. Alekna, buvo galinga ir net grėsminga, nes kiekvienas bažnytinės tvarkos besilaikantis kunigas galėjo būti viešai paskelbtas tėvynės priešu. Kaip, pavyzdžiui, ir gubernatoriaus, ir bajorų vyskupui skųstas Ukmergės klebonas Henrikas Balevičius. Jis taip vyskupui aiškino: „Jaunimas, mažiau pagirtino elgimosi, įsiveržė į bažnyčią ir šaukiančiu balsu ėmė giedoti lenkišką tautinę giesmę. Žmonės tame nedalyvavo. Išėjęs iš klausyklos, prašiau liautis, liepiau suskambinti prie altoriaus, ir tai nesustabdė.“

Kunigas daugiau nei 4 valandas negalėjo Mišių pabaigti dėl užsispyrėlių giedojimo. Per pamokslą pabarus, kad netikusiu giedojimu bažnyčioje daroma netvarka, Ukmergėje, kaip rašė A. Alekna, kun. H. Balevičiui buvo paskelbtas boikotas, kaip šnipui, išsiuntinėti raštai, kad niekas su juo pažinties nepalaikytų, nevaikščiotų pas jį. Per Dievo Kūno procesiją maršalka Končia atsisakęs kunigui asistuoti. Suprantama, kodėl Kauno dekanas kun. Babravičius, vyskupui pranešdamas apie iš Babtų į Vandžiogalą surengtą procesiją, prašė „jo nekišti pirmyn, nes visuomenė jį užmušianti akmenimis.“

Kauno gubernatoriui paskundus Naujamiesčio kleboną kun. Balandį, kad per Mišias dvarininkai, nedalyvaujant kito luomo žmonėms, vargonams pritariant giedojo žinomą kurstomąją giesmę, vyskupas Valančius taip jam aiškino: „Kunigas, užimtas Mišiomis negalėjo drausti. Aš nesuprantu, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis beginklis kunigas galėjęs sustabdyti tai, ko negali sustabdyti policija visomis, kokias turi, priemonėmis.“

Tąsyk išteisinęs ir apgynęs kun. Balandį, kitąkart panašiu atveju jam parašė tokį laišką: „Iš civilės valdžios atsišaukimo įsitikinau, kad Tamstos pasielgimas turėjo būti peiktinas ir atkreipiantis  į save policijos domę, todėl didesnės nelaimės išvengimui, kuri Tamstą, be abejo, būtų turėjusi ištikti, įsakau Tamstai tuojau važiuoti į Dotnuvą atlikti mėnesinių rekolekcijų.“ Ir Telšių klebonui kun. Moncevičiui ganytojas tėviškai patarė: „Statai save į aiškų pavojų išvežimo iš krašto. Perspėju, kad būtumei atsargesnis ir neduotum progos panašioms skundoms.“

Kodėl vyskupas reikalavo kariuomenės viršininką patraukti teisman?

1861 m. balandžio 14 d. per Panevėžyje vykusį dvarininkų suvažiavimą pirmą kartą pradėtos giedoti lenkų tautinės giesmės greitai plito po visą apskritį. Lygiai tokiu pat greičiu Varnius pasiekdavo gubernatoriaus skundai, vyskupą Valančių versdami ieškoti išeities iš padėties. Sužinojęs, jog areštuotas jaunimą giesmių mokęs Panevėžio gimnazijos kapelionas, gubernatoriui rašė: „Kun. Kareiva laikomas be jokio tyrinėjimo, nežinodamas, kame jo pasakytas pamokslas prasilenkia su Evangelijos mokslu, veltui laukdamas išteisinimo ir paleidimo.“ Ir vyskupo žodis laimėjo – kapelionas buvo išgelbėtas.

Veltui nepraskambėjo ir vyskupo protestas dėl policijos šeimininkavimo Panevėžio bažnyčioje. Sužinojęs, kad pulkininkas Dobrovolskis su ginkluotais kareiviais pradėjo areštuoti giedančius žmones ir kad buvo kilusi didelė sumaištis, gubernatoriui taip pareiškė: „Gavęs žinoti apie tokį liūdną atsitikimą, skubinuos pranešti apie tai Tamstai su nuolankiausiu iš mano pusės prašymu, ar ne teiksies Tamsta iš savo pusės įsakyti, kad šiame  atsitikime būtų pritaikytas str. 12 t. 14 įstatų (1857 m.), palei kurį kalti atsitraukimo nuo taisyklių apie tvarką ir ramumą bažnyčiose siunčiami į teismą, vis viena, koki ypata tai būtų padariusi, o kad sustabdyti ateityje panašius atsitikimus, taip užgaunančius mūsų tikėjimo šventas paslaptis, įsakyti policijos vyresnybėms ir kariškiesiems viršininkams, kad pagal Aukščiausiąjį įsakymą nedrįstų tokiuose atsitikimuose griebtis jokių priemonių Dievo namuose.“

Kitaip sakant – vyskupas Valančius reikalavo kariuomenės viršininką patraukti teisman už netvarkos darymą bažnyčioje. Ką į šį Kauno gubernijoje negirdėtą pareiškimą atsakė gubernatorius? „Aš kreipiaus į kariškąjį Kauno gubernijos viršininką general-majorą Semionovą, prašydamas jo priminti kariškiesiems viršininkams, kad jie, gerbdami bažnyčios šventumą, nesigriebtų jose policinės prievartos priemonių, bet pasitenkintų prižiūrėjimu.“

Nemalonus iškvietimas pas vidaus reikalų ministrą

… Kaune, anapus Nemuno, pagal administracinį padalinimą Lenkijos karalystėje, 1861 m. liepos 31-ąją, minint Liublino unijos metines, iškilmingą, su kryžiumi ir bažnytinėmis vėliavomis, procesiją vedė trys kapomis apsivilkę kunigai augustijonai. Prabėgus dienai kitai, vyskupas Motiejus sulaukė Kauno gubernatoriaus Mikolajaus Muravjovo naujo prašymo, kad imtųsi priemonių politinėms, nors bažnytinį pobūdį turinčioms, manifestacijoms stabdyti: „Žinodamas Tamstos išmintingą atsargumą ir griežtumą valdyme, visiškai esu įsitikinęs, jog Tamsta pasirūpinsi neleisti dalykui eiti prie kokio nors nelaimingo galo.“

Tačiau primygtinai reikalaujant dėl manifestacijų pareikšti savo nuomonę, kurią buvo žadama persiųsti Rusijos vidaus reikalų ministrui, vysk. M. Valančius Kauno gubernatoriui pranešė, jog savo vyskupijoje paskelbtu cirkuliaru priminęs dvasininkams nenutolti nuo Evangelijos mokslo, įsakančio klausyti vyresnybės, griežtai uždraudęs giedoti lenkų tautines giesmes bažnyčiose. Išleistame vyskupo aplinkraštyje kunigams pažymėta: „Tai įsakydamas, reikalaujant civilinei valdžiai, turiu viltį, jog dvasininkija parodys jai pritinkantį išmintingumą ir neužsitrauks bausmių, nuo kurių apsaugoti nebūtų mano galioje.“

Atsakymas gubernatoriui pulsuoja ir ganytojišku rūpesčiu: „Daugelyje bažnyčių ir gavus uždraudimą, giedota, nors dvasiškija, kiek galėdama, priešinosi. Jos kaltinti negali. Ką gi kunigas prie altoriaus gal padaryti giedojimų sustabdymui? Ar gi galima su bažnyčios tarno pagalba išvaryti iš bažnyčios daugybę žmonių? Atkalbinėjimas irgi mažai ką gal padaryti, klebonas dėl to kenčia atvirą persekiojimą. Dvasiškija elgėsi labai atsargiai, kaltinti jos dėl svietiškių giedojimo jokiu būdu negalima. Išsiųsti kunigus būtų kenksminga, padarytų žmonėms labai blogą įspūdį.“

Vis dėlto vyskupas M. Valančius 1861 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Peterburgą pasiaiškinti ir pačiam vidaus reikalų ministrui. Ten praleido du mėnesius, ieškodamas užtarimo pas įtakingus valdžios asmenis. Galbūt tikėjosi gauti audienciją pas carą Aleksandrą II, kurio palankumą vyskupas buvo pelnęs. Šį kartą, atsirėmus senomis pažintimis, jam pavyko šią kilsiančią prieš jį administracinę audrą sutramdyti.

„Jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių“

Vyskupui grįžus iš Peterburgo, kurį laiką stojo tyla. Sustabdžius manifestacijas Varšuvoje, jos liovėsi ir Lietuvoje. Savo požiūrį į politinius judėjimus M. Valančius yra išdėstęs savo užrašuose: „Žmogaus gyvenime yra periodas, kuriame jauni žmonės nori išlepinti visus savo piktus pageidavimus it velyti sau, kad nebūtų nei Dievo danguje, nei velnio pekloje. Tasai pats dedas ir su cielomis tautomis, kurios, norėdamos išlepinti savo piktus norus, įkrinta į anarchiją, materializmą ir paleistuvystę, idant geriaus tą visą galėtų atsiekti, nori, kad nebūtų nei Dievo, nei tikėjimo, kurį visokiais būdais žmonių širdyse rūpinasi apsilpninti, bet tas jiems nepasiklos, nes V Kristus pasakė, kad bažnyčios nepergalės nei pragaro vartai.“

1862 m. pradžioje, kai vyskupas, ruošdamasis vykti į Romą, prašė Vyriausybės leidimo, generalgubernatorius V. Nazimovas neleido, nors atsakė mandagiai: „Tamstos tikrai krikščioniškos pastangos ir naudinga įtaka drauge su ta visuotina pagarba, kurią Tamsta esi įgijęs savo vyskupijoje, labai reikalingos tvarkai palaikyti. Kas žino, ar kas kitas, Tamstai išvažiavus, įstengtų su pasisekimu pildyti įvairias ir sunkias ganytojo priedermes… iki galutiniam valstiečių klausimo išrišimui. Dvasininkija Tamstos artimiausiu vadovavimu, didesniu pasiekimu galėtų veikti, kad palaikytų dar gana tamsų ir lengvatikį valstiečių luomą tame įsitikinime, jog jie tiktai kantriai ir ramiai laukdami savo likimo išrišimo, gali apsisaugoti nuo pražūtingų pasekmių, į kurias gali būti kurstytojų įtraukti.“ Šis laiškas rodo, kokį didžiulį pasitikėjimą tarp caro valdininkų M. Valančius turėjo.

„Dabar jau mano vaikai, jau nebe vaikai, bet viri fratres [broliai]. Todėl ir kreipiuosi į jus kaip jau subrendusius virus cooperatores in vinea Domini [Viešpaties vynuogyno bendradarbius]“, – šitaip vyskupas M. Valančius 1862 m. gruodžio 13 d. pasveikino jį aplankiusius naujai įšventintus kunigus Petrą Šauluševičių ir Justiną Dovydavičių. – Matydamas, kas darosi, jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių. Katalikų Bažnyčia daug nukentės. Taip jaučia mano širdis. Todėl sakau jums, kai apsigyvensite paskirtoje vietoje, nesimaišykite į politiką, prisaikdinu jus Dievo vardu. Laikykitės savo pareigų: altoriaus ir brevijoriaus. Liūdni ateina laikai.“

Kun. J. Dovydavičius atsiminimuose pažymėjo: „Toji vysk. Valančiaus kalba, pasakyta su tokia vyskupiška užuojauta, taip man įsmigo į širdį, kad ir šiandien, rodos, matau anos valandos vyskupo veidą, pilną meilingumo ir nujautimo ateinančių politinių baisenybių.“ Iki audros, 1863 m. sukilimo, buvo likęs geras mėnuo.