Kaip XIX a. pradžioje kilusį žemaičių tautinį sąjūdį savo autoritetu palaikė ir Alsėdžių aplinkoje pradininkams prieglobstį suteikė vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, taip amžiaus viduryje jo įpėdinis vyskupas Motiejus Valančius pasiekė, kad Varniuose įsižiebtų ir degtų dvasinės kultūros ir nacionalinės savimonės formavimosi židinys.
Varnių padangėje sužibusios žvaigždės
„Senovėj konsistorius Žemaičių vyskupystės kartais buvo Varniuose, kartais Alsėdžiuose – pagal norą vyskupo, tuo sykiu esančio… Metuose 1803 vyskupas Juzupas [J. A. Giedraitis] tapęs tikru Žemaičių vyskupu, perkėlė konsistorių iš Alsėdžių į Varnius…“ Taip „Žemaičių vyskupystėje“ rašęs M. Valančius nedvejodamas liko reziduoti Varniuose, kad, pasak bičiulio arkivysk. I. Holovinskio, konsistorija, seminarija ir katedra visada jaustų rūpestingą ganytojo žvilgsnį.
„Medinis vyskupo namas, pastatytas sufragano kunigaikščio Giedraičio Simono lėšomis, paliktas man iki gyvenimo pabaigos, – rašyta „Namų užrašuose“. – Užveisiau prie jo gražų vaismedžių sodą…“ Minint šį faktą tiktų žvilgtelėti į gilesnę „sodo“ prasmę. Nasrėnuose prie gimtosios sodybos žydėjęs sodas, prie Žemaičių Kalvarijos ir Kražių mokyklų glaudęsi medžių guotai vyskupui Motiejui atmintyje išliko tarytum vienos kūrybinės minties sujungtos bendrijos vaizdinys.

Toks pat tautinių ir kultūrinių siekių simbolis kaip Žemaičių akademija, apie kurią XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje svajojo Petrapilyje profesoriavęs kunigas Valančius ir Vyriausiojo senato trečiojo departamento skyriaus archyvaras Simonas Daukantas. Peterburge, Daukanto ir jo draugų, susirūpinusių savo tautos likimu, besidominčių Lietuvos istorija, aplinkoje, galutinai subrendo Valančiaus planas parašyti didelį istorijos veikalą „Žemaičių vyskupystė“. 1948 m. Vilniuje išleisto veikalo išnašose matyti, kad autorius kai kur remiasi Daukanto duotais Lietuvos Metrikos nuorašais ir jo „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu. Dviejų žemaičių Peterburge užsimezgęs bendradarbiavimas srauniai tekėjo ir tada, kai 1845 m. rudenį Varnių kunigų seminarijos rektoriumi paskirtas M. Valančius energingai ėmėsi homiletikos kurso sulietuvinimo.
„Skaitydamas džiaugiausi, kad, nors nesilaikyta gramatikos, tačiau kalba gryna, vienintelis kalbos grynumo pavyzdys pamokslininkams“, – taip Daukantas laiške vertino Valančiui atsiųstos ir jo spaudai parengtos K. Sirvydo knygos „Punktai sakymų“ antrąją laidą. Bičiulį ragino, kaip buvo žadėjęs, pakartotinai išleisti visą Mikalojaus Daukšos „Postilę“, skelbti prenumeratą, o klierikus lietuvių kalbos patarė mokytis iš Simono Stanevičiaus 1829 m. Vilniuje perspausdintos gramatikos. „Neparašei, – kitame laiške rūpinosi Daukantas, – ar gavai kokių žemaitiškų knygų iš Kražių bibliotekos, reikia pasirūpinti, nes Varnių yra skurdi senais spaudiniais, ypač norintiems mokytis šios kalbos, nėra vadovėlių. Kalvinistai Mintaujoje išleido Naująjį testamentą, 1701 metų Karaliaučiaus leidinį, kurį kadaise pas mane lyginome su mūsų Šv. Raštu. Ši knyga parašyta labai gryna kalba, išskyrus kelis žodžius, todėl ji skaitytina, jei ne dėl mokslo, tai bent dėl kalbos grynumo.“
1950-ųjų rudenį, užveistiems sodinukams pirmuosius vaisius subrandinus, S. Daukantas jau buvo pakelyje. Vyskupas jį pas save į Varnius pakvietė „dėl smagesnio darbštumo ant lietuvystės lauko“, žadėdamas mokėti algos 200 rublių už jo triūsą dėl tėvynės. Ką reiškė „dviejų Lietuvos žvaigždžių“, kaip Daukantą ir Valančių pavadino XIX a. rašytojas Mikalojus Akelaitis, buvimas Varnių padangėje? Šį klausimą aptarinėję istorikai kunigai A. Alena, J. Stakauskas priėjo vieną bendrą išvadą: Daukantas tautinio sąjūdžio dalyvius uždegė savo žodžiu ir vaizdais, betgi Valančius savo darbu lietuvių visuomenėje daug kuo jį pagrindė. Gal Daukantas taip ir būtų likęs neišgirstas, kaip be atgarsio nuskambėjo XVI a. pabaigoje patriotiškojo Žemaičių kanauninko M. Daukšos karštas šauksmas už gimtąją kalbą, nes tada dar nebuvo tinkamo visuomeninio pagrindo.

„Turiu vilties, kad arčiau susikūmuosime“
„Sumišimui nutilus, aukštas mokslinyčių vyresnysis [kurator] Kartaševskis sutaisė Telšiuose bajorišką mokslinyčią. Kad spėriau vaikai maskoliškai pramoktų, atsiuntė perdėtinį nekunigą…“ Į vadinamąją „Žemaičių vyskupystėje“ aprašytą mokslinyčią M. Valančius buvo paskyręs Kražių mokykloje buvusį jo mokinį, gabumais pasižymėjusį kunigą Ambraziejų Pranciškų Kašarauską. Vokiečių ir prancūzų kalbomis skaitydamas įvairią Vakarų Europos gamtamokslinę literatūrą kun. Ambraziejus pelnė garsaus Lietuvos erudito vardą. Neatsitiktinai Kauno Statistikos komitetas priėmė jį tikruoju nariu, o Vilniaus Archeologiškoji komisija pakvietė būti nariu – bendradarbiu. Argi ne Varniuose, kur būriavosi inteligentijos atstovai, kur pumpurus krovė tautinės veiklos žiedai, tinkamiausia vieta būtų skleistis kun. Kašarausko įvairiapusiams gabumams?
Neatsitiktinai vyskupas Valančius, numatęs jam pareigas parengti botanikos vadovėlį būsimajai seminarijos parengiamajai mokyklai, atkėlė jį į Varnius. O čia padėjėjo sulaukė ir Simonas Daukantas, nors anksčiau jie susitikę nebuvo, tačiau draugyste plykstelėjusi pirmoji pažintis atnešė gražių vaisių. Garsaus Kretingos pamokslininko t. Ambraziejaus Jurgio Pabrėžos, su kuriuo susirašinėjo ir bendradarbiavo vyskupas Motiejus, įkvėptą polinkį rinkti smulkiąją tautosaką Daukantas kaip estafetę perdavė kun. Kašarauskui. Jis užmezgė ryšį su Raseinių apskrities dvarininku, istorinių ir statistinių Žemaitijos aprašymų autoriumi Ignu Bušinskiu, susirašinėjo su Lietuvos istorijos tyrinėtoju mėgėju, vyskupų Giedraičių giminaičiu Marcijonu Giedraičiu, į Varnius kvietėsi nepritekliuose vargstantį poetą Valerijoną Zagurskį-Ažukalnį.
Iš miestelio S. Daukantui išvykus, varniškiai matydavo, kaip savo užveistame sode vyskupas Motiejus, vaikščiodamas su kun. Kašarausku, kalbasi nepažįstama kalba. Kaip anksčiau jo bičiulis Simonas sode vyskupą mokė vokiečių kalbos, taip dabar kun. Ambraziejus stengėsi perteikti žemaitiškai tarmei sunkiai įveikiamą prancūziško žodžio skambesį. Popietinėmis valandomis vyskupas ilgai kunigo „negaišuodavo“, nes žinojo, kad ant medžiais apaugusio kalnelio, kur stovėjo dar jam rektoriaujant pastatyta Dievo Motinos koplytėlė, laukia susirinkę klierikai. Tarp jų būdavo ir seminarijos literatai Klemensas Kairys su anykštėnu Antanu Baranausku, kuriam, matyt, bus turėjęs nemaža įtakos, atkreipdamas poeto dėmesį į nepakartojamus liaudies kūrybos klodus.

Vyskupui Motiejui Valančiui jo vardo dienos proga Antanas Baranauskas parašė eiliuotą lietuvišką seminarijos klierikų sveikinimą. Vienas per kitą seminaristai sužinodavo, kad Varniuose iš Rietavo su savo leidžiamų „Kalendorių“ (Metskaitlių) krepšiu yra atvykęs Laurynas Ivinskis. Su juo, švietėju, rašytoju, būdavo įdomu ne tik aptarti kultūrinio gyvenimo naujienas, bet ir įteikti savuosius literatūrinius kūrinius. Ir A. Baranausko „Anykščių šilelio“ poema pirmiausia buvo išspausdinta L. Ivinskio leidžiame „Kalendoriuje“.
1850 m. iš Žemaičių vyskupijos administratoriaus J. K. Gintilos perėmęs Lauryno Ivinskio „Kalendoriaus“ cenzūravimą M. Valančius nuo šios pareigos nebesitraukė ligi pat lietuviškos spaudos uždraudimo. Jei reikėjo, nevengė teksto taisymų, redagavimų (pvz., Biblijos citatų vertimo). 1855 m. aprobavo L. Ivinskio verstą vokiečių rašytojo Kristupo Schmido didaktinę apysaką „Genovaitė“, kurios pagrindu paimta Vakarų Europos literatūroje paplitusi legenda apie ХIII a. Brabanto kunigaikštytės krikščioniškos moralės tvirtumą.
„Esu patenkintas, kad mūsų keverzonės spausdinamos. Dėl atsiskaitymo rašiau ir kartoju, jog nuostolio nebus“, – rašydamas spaustuvininkui Adomui Zavadskiui vyskupas Motiejus pridūrė: „Turiu vilties, kad arčiau susikūmuosime.“ Ir pagaliau išdėstė, ką buvo numatęs ir gerai apgalvojęs: „Ar nereikėtų Maloningajam Ponui įsteigti pagal profesiją knygyną Varniuose? Girdėjau, kad ponas Volfas, Peterburgo spaustuvininkas, apie tai galvoja, o mes labiau norėtumėm Maloningojo Pono. Netgi nekenktų ir spaustuvę pas mus įsteigus, jeigu tik civilinė valdžia leistų. Galima pas mus per metus išparduoti knygų už 40 000 sidabro rublių. Tokia juk pinigų apyvarta verta šio projekto.“

Vėliau džiaugėsi, jog ta įstaiga vyskupijai buvo labai naudinga, nes žemaitiškos knygos į visas šalis ėjo taip gausiai, kad pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus. Pasiūlymas A. Zavadskiui patiko, jis apsilankė Varniuose, ir netrukus knygyno steigimo projektas buvo įgyvendintas. Vilniaus spaustuvė spausdino ne vien S. Daukanto, L. Ivinskio, M. Valančiaus darbus, bet ir religinę literatūrą, kuri tiesiausiu keliu pasiekdavo Varnių kunigų seminarijos auklėtinius. Varnių knygynas veikė iki pat 1864 m. – spaudos draudimo laikų. Prie jo taip pat buvo biblioteka, kuriai vadovavo Aleksandras Kobylinskis, ir Lauryno Ivinskio įsteigta skaitykla.
„Pelkėtą miestelį pradėjo labiau žvyru pilti“
„… Surinko žinias apie žemaitišką liežuvį ir, išguldęs [išvertęs] knygas Naujojo įstatymo Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus, išspausdino Peterburge. Paskiau, knygas tas kunigams išdalijęs. Liepė pagal tas mokti žmones.“
„Žemaičių vyskupystėje“ išdėstęs savo pirmtako kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio nuopelnus Varniams, vyskupas M. Valančius „Namų užrašuose“ pažymėjo, jog garsusis miestelis, jam ten gyvenant, „buvo kiek tiek laimingas.“ Ganytojo rūpesčiu vidaus reikalų ministras jo mylysta Perovskis leido Varniuose įsteigti „aptieką“ (vaistinę), čia apsigyveno daktaras Vladimiras Andriejauskis.
„Savo lėšomis sušelpiau iš senų laikų čia buvusią parapinę mokyklą, kur mokė vaikus skaityti ir rašyti žemaitiškai, maskoliškai ir lenkiškai. Pelkėtą miestelį pradėjo labiau žvyru pilti, nes to reikalavo pašto kelias.“ Ir pašto karietos daugiau neaplenkdavo Varnių, šūsniai laiškų guldavo ant vyskupo Motiejaus stalo. Tik žvilgsnį metęs į Kazanės pašto antspaudą, pajusdavo, graikų kalbos profesoriaus Andriaus Mato Ugianskio kilnų mostą. Dar Kražių gimnazijoje mokytojaudamas M. Valančius įžvelgęs šio jauno bajoraičio kultūrinius siekius, ypač nudžiugo, sužinojęs, kad jis užsimojo parengti lietuvių kalbos žodyną, važinėjo į Karaliaučių susipažinti su lingvistu Fridrichu Kuršaičiu.

„Reikia stebėtis, kad mūsų kalba per kelis amžius ištvėrė beveik be jokių permainų, – laiške M. Valančiui rašė prof. Ugianskis. – Lietuvis jokioje svetimoje kalboje negalėjo rasti tokių gražių, vaizdžių frazių, kaip savo kalboje, ir dėl to mylėjo savo kalbą labiau už visas kitas. Stropiai tyrinėjant lietuvių kalbą ir lyginant ją su kitomis, nekartą reikia stebėtis, kaip galėjo kalba paprastų žmonių lūpose pasiekti tokio aukšto tobulumo… perviršydama nekartą pačią graikų kalbą…“ M. Valančius A. M. Ugianskiui nusiuntė savo „Žemaičių vyskupystę“, kun. V. Juzumo „Kelią į dangų“, Kazanės universitetui bibliotekai padovanojo knygų, už ką rektorius atsiuntė padėką.
Vilniaus gubernijos Drisos apskrityje Sarijos dekanate tarnavęs kun. Juozas Čiulda, parašęs lietuvių kalbos gramatikos knygą „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“, dedikavo ją Jo Mylystai žemaičių vyskupui M. Valančiui. Viename 1855 m. laiške kun. J. Čiulda jam aiškino, jog savo žemaičių kalbos gramatiką parašęs lenkiškai, kad Lenkijos ir Lietuvos lenkai suprastų, „kas gi ta per kalba lietuvių, ar žemaičių, kurią kartais ir istorija nerausta prisiminti su tam tikru pagyrimu“. Aiškiai didžiuodamasis savąja kalba, J. Čiulda mano, kad ji neturi būti vien liaudies kalba, vartojama tik religijos skelbimo reikalams, bet „turi lavėti kitų Europos kalbų pavyzdžiu“, turi virsti literatūrine tautos kalba. Pastarosios pagrindu siūloma imti žemaičių tarmę, praturtintą taip pat „lietuvių – aukštaičių – tarmės dalykais“.
Ne tik giliai sujaudino, bet ir energingai vyskupą Valančių įkvėpė iš Kuršo rašytas Mikalojaus Akelaičio laiškas apie sumanymą leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį. „Štai, Gerbiamasis Ganytojau, nauja sritis nuopelnams, kuriuos esi padaręs lietuviams. Tamstos vardą amžiais laimins, bet to negana. Pagalios Tamsta neieškai garbės pas žmones, kaip vyras teisingas, Dievo dvasios, darbuojasi tiktai Dievo garbei ir artimo išganymui. Iškelk tik Tamstą tą naudingą sumanymą….“
1859 m. vasario 17 dieną Liaudies švietimo ministerijos tarnautojas Napoleonas Praniauskas iš Peterburgo Valančiui atsiuntė laišką, kuriame yra tokios eilutės: „Ponas Simonas Daukantas man rašo iš Svirlaukio, jog Šviesiausias Kunige Ganytojau, norėdamas įsteigti periodinį laikraštį žemaičių kalba, skirtą žemdirbystei bei kaimo verslams, manai paduoti prašymą vidaus reikalų ministrui dėl laikraščio leidimo…“ Kaip šį reikalą Valančius dėstė vidaus reikalų ministrui? „…Rusai ir latviai turi gazietų ir kitokių laikraštiškai leidžiamų knygelių, bet žemaičiai ir lietuviai, kurie irgi sudaro dalelę Maloningiausiojo Ciesoriaus pavaldinių, lig šiol neturi tokio laikraščio, kuris padėtų jiems naudotis švietimo vaisiais. Todėl pasiryžau priminti Tamstai šį trūkumą tikėdamasis, kad Tamsta maloningai teiksies pažvelgti į šį dalyką ir neatsakysi savo aukštai viršininkiško pripažinimo mano sumanymui.“
Vyskupas laiške aiškino, jog būsimam leidiniui „Pakeleivingas“ redakcija turėtų būti sudaryta, tiesiogiai jam prižiūrint ir kad jam būtų pavestas cenzūravimas. Nors pridėjo: „Iš savo pusės drįstu prašyti tikėti, kad vyriausybės pasitikėjimas bus šventai užlaikytas“, tačiau, oficialiai valdžiai būgštaujant Valančiaus kietos pozicijos, storos sienos pramušti nepavyko… Kokia turėtų būti „Pakeleivingo“ svarbiausia mintis ir tematika, vyskupas Motiejus raštu pasidalijo su Rietavo dvaro paveldėtoju grafu Irenėjum Kleopu Oginskiu, pagrindiniu lietuviškų leidinių, „Kalendoriaus“, savo ir kitų autorių raštų, mecenatu. Ir šįsyk buvo galima tikėtis grafo Oginskio paramos, kaip būdavo visada, kiekvieną kultūrinę ar socialinę akciją pradedant. Dėkodamas už gerą žodį vysk. Valančius viename laiške grafui atsakė: „Tarp daugybės kitų priešingų nuomonių tame dalyke, Šviesiausiojo Kunigaikščio nuomonė taip man svarbi, jog priešingų galiu nežiūrėti.“
Taigi Varniuose kultūrinis gyvenimas toliau tekėjo vyskupo Motiejaus nutiesta vaga. Miestelyje gyvenę ar ilgėliau apsistoję lituanistinio sąjūdžio dalyviai mėgdavo rinktis diskusijų į L. Ivinskio įsteigtą skaityklą. Laisvalaikiu ar švenčių dienomis varniškiai organizuodavo istorinių Žemaitijos vietų lankymą ir net apžiūrinėdavo Varnių gyventojos Karačkienės namuose įsteigtą „muzeumą“. „Namų užrašuose“ vyskupas prisiminė: „Kunigai, turėdami pas mane reikalų, ir dvarininkai, būriais rinkdamiesi, ypač per mano vardines, duodavo miesteliui daug uždarbio. Gerai todėl jam klojos…“