Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir…“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir ne vienus metus artimai bendrauti.

Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės. Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį savo herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Monsinjoras Kazimieras

Užtat įpareigojimas rengti reportažus, nuolat stebint, ieškant reikšmingesnių detalių ir nuolat galvojant, ką, parbėgęs į redakciją, rašysi, mano saldžias iliuzijas pavertė niekais. Dabar jau reikėjo kitaip ruoštis garbaus svečio vizitui ir toptelėjo, kad pagaliau turiu pateisinamą motyvą pasibelsti į monsinjoro Kazimiero Vasiliausko duris. Taip įsidrąsinęs ir atėjau į Katedrą.

Monsinjoras priėmė, kaip jam buvo įprasta – šiltai tarsi brolį ar seniai pažįstamą bičiulį. Žinoma, praeis ne vieni metai, kol išgirsiu ne vien dėl tuščios savimeilės giliai įsispaudusius žodžius: Esu teoriją sukūręs, kad žmonės lyg radijo imtuvai ir siųstuvai kartu. Tada lengva bendrauti, kai ant tų pačių bangų. Man atrodo, kad mūsų bangos susisiekia.

Kartą virtuvėlėje vaišindamas kraštiečių iš Vabalninko atvežtomis gėrybėmis, šeimininkas nutaisė šelmišką miną: Žinai, kodėl tas sūris toks skanus? Todėl, kad aš ganiau tų karvučių proproproseneles. Patylėjęs pridūrė ir pamokslų joms, kai sueidavo į būrį, paskelbdavęs. Šnekučiuojantis beveik visada monsinjoras prisimindavo gimtą žemės pėdą. Biržai, Kupiškis, Vabalninkas – šie vietovardžiai, apipinti gražiausiais prisiminimais, įsiterpdavo kone į visus pokalbius. Gimtinę jis sapnuodavęs net ant gultų Vorkutos lageryje. Labai dažnai monsinjoras prisimindavo ir iškilius savo krašto žmones.

——————–

Iki pat žemiškos būties saulėlydžio jis neužmiršo Katedros grąžinimo tikintiesiems 1988-ųjų spalį. Nepaprastai daug džiaugsmingų veidų, laimės jūra, o prieš trejetą metų, kai minėjome dešimtmetį, šventovėje – vien rūpesčio paženklinti veidai. Nelaimingų žmonių nemažėja. Šias monsinjoro mintis užsirašiau kažkurią dieną 2001-aisiais. Apie gyvenimo lygį jis spręsdavo ne pagal valdžios skelbiamus rodiklius. Kaip buvęs kolchozo buhalteris, gerai žinojęs, kaip padaryti, kad popieriuje karvė duotų dvigubai pieno. O kieme, prie šiukšlių konteinerių, matydavęs gal dar daugiau vargstančių žmonių.

Panašu, kad Katedros, sovietų paverstos Paveikslų galerija, likimas monsinjorui neatrodė labai slogus.

Katedra nebuvo paversta sandėliu. Paveikslų galerija, koncertų salė – tai ne blogiausias šventovės likimas sovietmečiu. Kada – tada ar dabar – į Katedrą ateina dvasiškai turtingesni žmonės? Po Katedros skliautais skambėdavo klasikinė muzika, kuri dažniausiai labai artima bažnytinei. Dabar Katedra – turtuolių dvasinė maitintoja.

Prisimenant begalinę monsinjoro toleranciją, žinant, kad jis niekada nieko nepasmerkė ir neteisė, vis dėlto galima spėti, kad tarp daugybės veidų jo akys matydavo ir tokių naujųjų maldininkų, kurie dar neseniai į bažnyčią kojos nekeldavo. Aukštiems funkcionieriams ir prakutusiems kapitalizmo pionieriams mišios tapo gero skonio ženklu. Užtat monsinjoras ir ištarė tokius, atrodytų, jam nebūdingus žodžius: turtuolių dvasinė maitintoja.

Ne paslaptis, kad monsinjoras buvo nuolat graibstomas, visiems – ypač prakutusiems versle, prasimušusiems tarnyboje – reikalingas kaip bet kokio šurmulio sėkmės garantas, o jis, deja, nemokėjo atsisakyti niekam.

Net neklausiamas monsinjoras yra ne kartą man atsidusęs dėl tos kone prievolės lankytis įvairiausiuose pobūviuose, sykiais ir kartu su Justinu Marcinkevičiumi. Valdininkų puotoje jis atrodė niekam nereikalingas, svetimas, lyg susigūžęs kampininkas. Tą pačią dieną buvome ir pas kardinolą (kardinolas Vincentas Sladkevičius). Kaip pasikeitė poetas! Atrodė visa kūrėjo didybe iškilęs iki debesų!

———————

Buvo dar viena, plačiajai visuomenei mažiausiai pastebima jo gyvenimo dalis. Dvasininko pašaukimas, kaip jį suvokė monsinjoras, akino jį padėti kiekvienam, kas atėjo pasidalinti savo rūpesčiais ir skausmais, nelaimėmis ir dvasios žaizdomis.

Dabar tokią laimę turiu – po dvi tris valandas kalbuosi. Negaliu pasakyti žmogui, kad skirsiu dešimt minučių. Jaučiuosi panašus į daktarą – dvasios ligų šiandien, atrodo, daugiau negu kūno. Tie ligoniai gydomi duodasi tik tuo atveju, jei į jų bėdas atsiliepi jautriai. Žmonėms reikia, kad juos išklausytų. Reikia kam nors su pasitikėjimu išsipasakoti.

Monsinjoras neslėpė, kad ilgi pokalbiai su dvasios sopulių kamuojamais žmonėmis jam pačiam kainuoja daug sveikatos.

Vakar mane šnekino į depresiją puolę žmonės. Jie ateina kaip vampyrai, nori nenori turi būti donoras. Užtat šiandien aš – puskvailis. Likau visai be miego. Bet kitaip neišeina. Tik rožančių kalbėti būtų kulto tarno darbas. Dvasininko pašaukimas – pasaulėžiūros problemos, žmogaus vidinis pasaulis. Kenčiančių dabar yra labai labai daug, ir kenčiantys yra patys geriausi, patys jautriausi žmonės. Šviesiausios dūšios yra badmiriaujančios. Mano pastoracinė gudrybė: jei atėjo žmogus, priimk taip, kad jis vėl ateitų. Neatstumk. O jei: Ar moki poterius? – tai ne nuo to galo tie darbai prasideda.

Ne paslaptis, kad mūsų pastoracija patyrė ne tik daug sunkios kovos dienų ir metų, bet taip pat labai daug kančių ir pralaimėjimų. Per tuos metus daug žmonių nutolo nuo tikėjimo, kai kurie, be abejo, dėl mūsų kaltės. Kunigo priedermė – būti Žmogaus ir Dievo taikintoju. Rūpintis kiekvieno žmogaus siela. Meilė – pagrindinė vertybė ir energijos šaltinis.

Jis buvo šalia daugelio mirštančiųjų, išklausė netikėtas, kartais labai gilias, kaip pats sakė, išpažintis, padėjo išeiti ir Juozui Baltušiui, ir Eduardui Mieželaičiui. Atmintyje įstrigo monsinjoro pasakojimas apie kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino atsisveikinimą. Šis iškilus, ne tik sielovadai, bet ir kultūrai nusipelnęs dvasininkas, ilgametis Kernavės bažnyčios klebonas, artėjant mirties valandai, per artimuosius perdavė monsinjorui norįs pasipasakoti apie savo gyvenimą ir priimti šventus sakramentus.

Tą savo gyvenimo suvestinę jis pradėjo labai iškilmingai kaip tikras milžinas. Kalbėjo, kaip per šešiasdešimt kunigystės metų kvietęs parapijiečius mylėti Dievą ir Tėvynę.

Kunigo veidas, atrodė, šviečia viltimi ir ramybe, tačiau, atsisveikindamas su Milžinu, monsinjoras pajuto, kaip šiam ilgą ir prasmingą kelią nuėjusiam kunigui vis dėlto labai sunku skirtis su gyvenimu. Nelengva buvę kalbėti apie gyvenimo viršukalnės, apie tai, kas išliks, už ką pagirs Dievo angelai. Gerokai nustebau, kai monsinjoras pasakė tą nelengvą minutę pasitelkęs anuomet ypatingai populiarų, mano labai mėgstamą Vladimirą Vysockį – paskaitė mirštančiajam paskutines šio didžio aktoriaus ir bardo eilutes.

Milžinui patiko poeto žodžiai apie tai, kad jis nebijo stoti prieš Aukščiausiąjį, turi kuo jam pasiteisinti. Tada pasakiau, kad mes su didele viltimi tikime, kad ir Tu, kunige, turėsi labai daug ką papasakoti Aukščiausiajam iš savo tokio sudėtingo, kartais pilno prieštaravimų, įvairių dramų ir tragedijų gyvenimo.

——————-

KGB saugyklose ilgai dūlėjo Komijos šachtose anglį kasusio Kazimiero Vasiliausko laiškas vienam Lietuvos vyskupui, kurio pasisakymas, išspausdintas „Tiesoje“, pasiekė lagerį ir užgavo katorgininkų jausmus. Kiek atsimenu, šis 1955-aisiais rašytas vyskupo sugėdinimo aktas pas monsinjorą sugrįžo po daugelio metų ir visai netikėtai – gavo jį, nežinia kaip aptiktą, iš kito kunigo. Tada likimo broliai – suvargę šachtininkai – liepė man apibarti didelę nuodėmę, kaip jiems atrodė, padariusį vyskupą.

Monsinjoras laišką vyskupui iš tikrųjų rašė kančios bičiulių vardu.

Šiandien, išlindęs po darbo iš šachtos, kur jau penkti metai dirbu ir prakaitu turiu išsikovoti sau teisę gyventi, susitikau su būreliu tautiečių. Daugelis jų man gerai pažįstami, kaip puikūs tautiečiai ir tikintieji, kaip brangūs kančios ir darbo bičiuliai.

Ne kartą teko su jais nuoširdžiai išsikalbėti, ir pokalbių metu supratau, kokie jie yra brangūs ir pagarbos verti žmonės. O iš kitos pusės – kaip daug yra netekę, kaip skaudžiai ir neteisingai apiplėšti. Ir dėl ko? Ar tik ne vien dėl to, kad jie panorėjo likti tyrai ištikimi savo tėvynei ir tikėjimui. Kaip tie pirmieji krikščionys, jie pasirinko kančios ugnį, bet neišbėrė smilkalo grūdelių ant netikrų dievų aukuro. Žiūri į juos ir negali atsistebėti, iš kur pas juos tiek daug sveikos nuovokos ir gilios išminties, besirenkant tai, kas brangiausia šiandieniniame painiame vertybių chaose. Juk daugelis jų – tik paprasti artojėliai, nepažįstą nei filosofijos, nei literatūros <…>

Aš tik čia, Šiaurėje stebėdamas mūsų tautos tragediją, suvokiau, kokių didžių ir baisių aukų pareikalauja ištikima meilė savo principams ir idealams… O, kad Ekscelencija žinotumėte, kokiomis kančiomis ir aukomis papuoštas mūsų keliais. Kokia didinga, graži ir drauge baisi šiandien Šiaurė. Kiek čia gyvybių be laiko užgeso. Kiek čia pačių tyriausių, gražiausių, idealų ugnimi liepsnojusių jaunysčių pavargo ir mirė šachtų tamsoje, drėgmėje, dūmuose, dulkėse, dujose <…>

Ir štai šį kartą tautiečiai gyvai aptarinėjo Jūsų Ekscelencijos pasirašytąjį ir „Tiesoje“ išspausdintą atsišaukimą. Daugelį jų tas atsišaukimas labai nustebino ir įskaudino. Kai kurie jų iš Jūsų Ekscelencijos rankų gavo sutvirtinimo sakramentą, daugeliui jų įskiepijote meilę tėvų tikėjimui ir šaliai <…>

Jie su giliu liūdesiu ir truputį susierzinę klausinėjo vienas kito, kokios gi priešo dovanos, gąsdinimai, apgaulės ar pažadai galėjo priversti garbingą ir visuomet tvirtą Jūsų Ekscelencijos ranką padėti parašą po tuo atsišaukimu, kuris savo esme yra palaiminimas veiklos tų, kurie griovė mūsų šventoves, spjaudė ir niekino tai, kas mums brangiausia, žudė ir naikino tuos, kurie išdrįso likti ištikimais savo tėvų žemei ir tikėjimui…

Kalinių sumanytas planas, kad laiškas po ilgos kelionės patektų tiesiai vyskupui į rankas, žlugo paskutinėje kelio atkarpoje, kai laiškas jau buvo pasiekęs ne tik Vilnių, bet ir vyskupo kanceliariją. Tai paaiškėjo po daugelio metų, o tada laiško aidas į Komiją sugrįžo po poros savaičių. Vyskupus gyventi mokai, – atvestas pas saugumietį išgirdo kalinys. Tuo metu gyvenęs lageryje, Kazimieras Vasiliauskas buvo vėl įkištas į kalėjimą.

————————

Kai pirmą kartą lankiau monsinjorą Raudonojo kryžiaus ligoninėje, įėjęs į palatą, prisėdau šalia lovos ir sumurmėjau kažką panašaus į Sveikatą nutarėte pataisyti. Monsinjoras atsakė: Turiu rimtų pataisymų ir prašneko apie kepenų bėdas. Visų alkoholikų liga. Bandžiau protestuoti, koks, atseit, Jūs alkoholikas. Ar žinai, kiek mišių esu laikęs, o ten kiekvieną sykį aukodamas vyną geri.

Skaidrų monsinjoro humorą atsimename daugelis kam pasisekė būti su juo pažįstamiems. Antai muziejininkas Romualdas Budrys sykį pagyrė naują, kailinę su apvadu monsinjoro kepurę. Oho, kokia graži Jūsų kepurė, monsinjore! Atsakymas pasigirdo akimoju: Tai jau čia ne vienas žulikėlis ją pastebėjo.

Šmaikštumo monsinjoras neužmiršo net artėjančios atomazgos akivaizdoje. Kartą, einant palatos link, iš matymo, kaip sakoma, pažįstamos seselės suokalbiškai pakuždėjo, girdi, ką tik lankėsi profesorius. Nieko nelaukdamas naujiena pasidalijo ir pats monsinjoras: Landsbergis buvo atėjęs. Visą Lietuvą išnarstėm – dabar jau viską žinau. Po kurio laiko duris pravėrusi sesutė priminė, kad atėjo pietų metas. Ačiū, nenoriu. Landsbergis atsinešė, tai ir aš pavalgiau. Taip ir šnekučiavomės, kol monsinjoras, staiga susirūpinęs, tarė: Atsiprašau, turiu atlikti tam tikras procedūras. Jeigu jų neatliksiu, mums visiems čia bus labai negerai.

Palatoje buvome dviese, tačiau monsinjoras, ko gero, turėjo mintyse ir seseles, kurias jis tiesiog dievino. Likimas viską sudėliojo taip, kad tūkstančiams žmonių padėjęs nepasiklysti gyvenimo kryžkelėse, paskutinįjį gyvenimo pusmetį jis gerais žodžiais daugiausiai malonino Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės seseles.

Seselės – aukso žmonės! Kokios jos nuostabios! Jos – vargšės. Ką jos uždirba, o koks gerumas! Ligoninėje supratau, kad tai – ne vien skausmo namai. Kai seselės slaugo kepenimis sergantį ligonį, tai – vienoks gailestingumas. Kas kita, kai koks supjaustytas nusikaltėlis spjaudosi ir šaukia, o ji atsiklaupusi prie jo. Taip mylėti aš negalėčiau. Ligoninė man tapo gailestingumo mokykla.

———————–

Monsinjoro mintys vis dažniau krypo į ten… Turiu ruoštis ilgai kelionei. Visko, visko užteko iš Dievo pusės. Tik aš pats kartais nesugebėdavau, o taip ir sveikatos užteko, ir gerą darbą visuomet turėjau, gerų draugų, daug knygų gerų perskaičiau. Ypatingai norėčiau padėkoti Dievui, kad man davė, atrodo, gerą širdį. Daugiausiai džiaugiuosi, kad įdomią gyvenimo kelionę užbaigiu nepiktas.

Raudonojo kryžiaus ligoninės seselės su ašaromis akyse kalbėjo apie monsinjoro mirtį. Pasak vienos jų, per dvidešimt darbo metų tik kelios tremtinės, šviesios moterys, išėjo taip ramiai kaip monsinjoras. Sudie, einu ilsėtis.

Be ligoninės personalo, paskutinis monsinjorą lemtingo šeštadienio pavakarę aplankė J. Marcinkevičius. Monsinjoras gana ramiai, lygiai kvėpavo, kartais, vos vos praplėšdamas akis, sušnibždėdavo – ačiū, ačiū.

Poetui atrodė, kad monsinjoras dėkoja ne už aplankymą – už gyvenimą.