Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM), Kaune, nuo lapkričio 13 d. veikė paroda Apstu serafiškosios meilės, skirta poeto, redaktoriaus, išeivijos kultūros bei visuomenės veikėjo, teologijos mokslų daktaro, kunigo Tėvo Leonardo Kazimiero Andriekaus OFM (1914–2003) šimtosioms gimimo metinėms. Pirmą kartą buvo eksponuojamos unikalios archyvalijos: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, spaudiniai, meno kūriniai, iliustruojantys L. Andriekaus gyvenimo bei kūrybos kelią. Lankytojai galėjo susipažinti ne tik su MLLM esama medžiaga, bet ir Jo Ekscelencijos vyskupo Lino Vodopjanovo paskolintu vertingu rinkiniu, saugomu Kryžių kalne esančiame vienuolyne. Parodos meniniais akcentais tapo dailininko Viktoro Vizgirdos tapytas Leonardo Andriekaus portretas (1966), japonų dailininko Hiroshige II (1826–1880) litografijos iš ciklo 53 Tokaido trakto stotys bei Rūpintojėlis (medžio skulptūrėlė) iš L. Andriekaus meno kolekcijos, kuriuos parodai perdavė Brolis Benediktas OFM. L. Andriekaus dukterėčia Jovita Petrikienė padovanojo MLLM retų nuotraukų bei laiškų. Parodą parengė šių eilučių autorė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė. Vasario pradžioje archyvinė parodos dalis bus perkelta į Vilniaus Bernardinų bažnyčią. Nuoširdūs padėkos žodžiai tariami J. E. vyskupui Linui, br. Benediktui OFM, J. Petrikienei už parodai paskolintą bei padovanotą archyvinę medžiagą. Dėkoju J. E. vyskupui Linui už leidimą skelbti unikalią medžiagą viešoje erdvėje.

Apvaizdos stebuklas

2015-ieji paskelbti vienuolių, kunigų, pasišventusių Dievo ir žmonių tarnystei, metais. Lietuvos dvasinio pasaulio erdvėje spindi daug iškilių vardų, deja, kai kurie dar iki šiol platesnei visuomenei mažai žinomi. Istorinių pervartų metais daugelis šviesuolių, traukdamiesi nuo sovietų okupacijos, buvo išstumti į Vakarus, dirbo svetimoje žemėje ir aukojosi dėl Lietuvos. Išeiviai tapo pavyzdžiu, kaip išsilaikyti ir atsilaikyti svetur, neprarandant meilės savai kalbai, kultūrai. Maža to – svetimos aplinkos apsuptyje jie sukūrė ypatingą kultūrinę, meninę, istorinę, mokslinę vertę turintį paveldą. Viena pirmųjų vietų tenka Mažesniųjų brolių ordino OFM nariams, savo darbais įrašiusiems Lietuvos vardą į pasaulinį kontekstą. Praeities užmiršti negalima, reikia gaivinti, puoselėti, branginti tai, kas stiprina mūsų savastį.

Leonardas Kazimieras Andriekus buvo apdovanotas malonėmis. Iš pat vaikystės širdyje spurdėjo meilė Kūrėjui, tad ir pasirinko vienuolio, o vėliau ir kunigo kelią. Pasitikėdamas Apvaizda, atkakliai ir ryžtingai dirbo. Malda suteikdavo jėgų ir vilties. Viename pamoksle rašė: „Evangelija nestumia žmogaus į neviltį, nors aplink siaustų uraganai. Su religijos pagalba mes esame pajėgūs iškilti virš jų nepalaužtais dvasios sparnais. Tad ir bandykime kiekvienas pagal savo išgalę. Dievo malonės užteks visiems. Kristus atėjo į pasaulį mirti už mus visus. Visa tai iš žmogaus prigimties reikalauja persilaužimo į dvasinę pusę, be kurio niekad nebus tikros pusiausvyros žmogaus gyvenime.“ (Iš pamokslo „Gyvenimo pusiausvyra“,1980 01 26)

Iš pirmo žvilgsnio nedrąsus, kuklus, gimęs Žemaitijos Barstyčių parapijoje jaunuolis net nedrįso pasvajoti, kad jam, paprasto ūkininko sūnui, teks išvysti Austrijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų neaprėpiamus pasaulius. Dvidešimt trejų išvyko iš gimtosios žemės į tolimus kraštus. Svetimoje žemėje puoselėjo lietuvybę, dirbo spaudos darbus, rūpinosi Kenebunkporte įkurtu pranciškonų vienuolynu, vadovavo kultūros „Židiniui“ Niujorke ir Adomo Galdiko galerijai, dešimt metų buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.

Nepalaužtais dvasios sparnais

Praskleiskime archyvalijas ir iš arčiau pažvelkime į Tėvo Leonardo gyvenimo bei kūrybos kelią. Laiko ženklai: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, memorialiniai daiktai, meno kūriniai surinkti į visumą, atskleidžia mums L. Andriekų – kilnios sielos, „tikros Asyžietiškos dvasios“ Žmogų. Tai metafora, kodas, kuris padeda perprasti jo kūrybines erdves, įminti gyvenimo esmę.

Kazimieras Andriekus gimė 1914 metais, liepos 15 d., Barstyčių kaime, Žemaitijoje, mokėsi Sedoje, Skuode, Kretingoje. Pašaukimo vedamas įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną, pasirinkdamas Leonardo vardą. Ordino vadovybės kaip gabus mokinys buvo pasiųstas studijuoti į Insbruką. 1939 metais vokiečiams uždarius universitetą persikėlė į Italiją. Milane išsipildė jo gyvenimo svajonė: 1940 metais priėmė kunigo šventimus. Romos Popiežiškajame Šv. Antano universitete 1941–1945 m. studijavo bažnyčios teisę.

Parodoje eksponuojami įvairūs K. L. Andriekaus dokumentai: gimimo metrikų išrašas iš Barstyčių bažnyčios knygos, Kretingos pranciškonų gimnazijos jam išduota pažangumo pažyma, Popiežiškojo Šv. Antano universiteto Romoje studijų knygelės, įvairūs asmens tapatybės liudijimai, Lietuvos bei Amerikos pasai. Popiežiškajame Šv. Antano Romos universitete apsigynus disertaciją, L. Andriekui suteiktas teologijos mokslų daktaro vardas. Itin gražūs diplomai byloja apie jo studijas. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir kiti lietuviai intelektualai, pranciškonai neturėjo galimybės sugrįžti į okupuotą tėvynę, todėl nusprendė plėsti bei stiprinti savo pajėgas Europoje ir Amerikoje.

1946 metais pranciškonų ordino vadovybė paskyrė L. Andriekų dirbti sielovadinį pastoracinį darbą Jungtinėse Amerikos Valstijose. O to darbo netrūko: vedė rekolekcijas, aukojo šv. Mišias, kaip misionierius lankėsi įvairiose Amerikos vietovėse. Kunigo pareigos reikalavo atidos, atsakomybės, begalinės dvasinės ramybės, aukos. Tėvas Leonardas kruopščiai atliko visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 (su pertraukomis) buvo Bruklino, NY, lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresnysis; 1964–1969 m. – lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano gimnazijos rektorius; 1973–1976 m. – Kenebunkporto vienuolyno, ME, vyresnysis, 1973–1980 m. – pranciškonų vasarvietės Kenebunkporte vedėjas. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Mielas Antanai, aš kartais po keturias po penkias dienas savaitėje nebūnu namie, ir negaliu akimirksniu atsakyti į Jūsų laiškus. Taip važinėtis verčia vienuolyno reikalai. Tenka ieškoti aukų, nes reikia išlaikyti septynetą žmonių /brolių/, kurie dirba spaustuvėje. Kitaip ji susmuktų. T. Viktorui buvo lengviau, jo laikais čia gyveno dviem kunigais daugiau, kaip dabar. Pajamos už bažnytinius patarnavimus buvo didesnės. Be to, jo laikais nereikėjo taisyti namų. Dabar, po ilgesnio laiko, visi trys pastatai šaukiasi taisomi. Važinėju pas dosnesnius žmones tiesiog paduriais. Kitos išeities nėra.“ (1959 12 02)

Tėvo Leonardo spinduliuojanti vidinė ramybė, viltingas tikėjimas, apgaubdavo ir šalia esančiuosius. Rekolekcijų metu pamoksluose gvildeno tikėjimo tiesas; kalbėjo apie Markso ateistines pažiūras, Stalino ir Hitlerio terorą, jų nusikaltimus žmonijai. Iškeldamas gyvenimo problemas, krikščionių ydas, pasiūlydavo realiai paprastus sprendimus, pagrįsdamas filosofų, teologų, psichologų (šv. Pranciškaus Asyžiečio, Sartro, Teilhardo de Chardino, Tomo Kempiečio, Williamso Glasnerio, Juozo Girniaus) citatomis. Pasitelkęs didžiojo dainiaus Jono Mačiulio-Maironio, poeto Bernardo Brazdžionio kūrybą, jautriai kalbėjo apie okupuotą tėvynę. Ragino neapleisti maldos. „Religija – tai aušrinė žvaigždė, per gyvenimo vargus ir džiaugsmus vedanti mus į naują dieną.“ (Iš pamokslo „Gyvenimo pusiausvyra“, 1980 01 26)

Apstu serafiškosios meilės

Tėvas Leonardas spinduliavo meile artimui. Mažai kam žinoma jo kilniadvasiška pagalba 1944 metais Vakaruose atsidūrusiems tėvynainiams. Įdėmiai skaitydamas Vokietijoje leistą lietuvių spaudą, ieškojo pažįstamųjų, sekė rašytojų kūrybą, domėjosi išeivių kultūriniu veikimu. Spaudoje užtikęs savo bendramokslio Pauliaus Jurkaus vardą, tuojau parašė laišką. „Mielas Pauliau, Jus, be abejo, nustebins šitas laiškas, kurį rašo vienas Jūsų mokslo draugas. Jūs gal dar prisiminsite tokį Kazį Andriekų, kilusį iš Barstyčių, kuris kartu su Jumis lankė Sedos vidurinę mokyklą. Tai esu aš. Jau senai spaudoje pastebėjau Jūsų vardą, bet nebuvau tikras, ar Jūs esate tas mano mokslo dienų draugas. Neseniai perskaičiau „Tremties metuose“ Jūsų biografiją, ta abejonė išnyko ir aš pasiryžau rašyti laišką. Be to, žinodamas sunkias sąlygas tremty, pagal savo išgales, pasiunčiau Jums maisto ir baltinių siuntinėlį, kurį nuoširdžiai prašau priimti.“ (Iš L. Andriekaus laiško P. Jurkui. 1948 01 20)

Norėdamas apsaugoti tėvynainius nuo gyvenimo audrų, daugeliui jų siuntė maisto, drabužių, pinigų. Laiškai atveria jo mielaširdingą, gailesčiu ir rūpesčiu dėl artimo perpildytą sielą. Laiške A. Nykai-Niliūnui rašė: „Artėjant Kalėdoms, mums, gyvenantiems Amerikoje, rūpi sušelpti savo brolius tremty. Aš pasirinkau Jus ir Kristaus gimimo šventės proga siunčiu maisto ryšulėlį. Tik draugiškai prašyčiau, kad priimtumėte jį ne kaip „išmaldą“, bet kaipo tikrą mano pagarbos ir nuoširdumo ženklą. Aš esu jaunas vienuolis pranciškonas-kunigas, atvykęs čia prieš kelerius metus iš Romos. Turėdamas pažinčių, gal būt galėčiau ir daugiau Jums padėti. Aš neseniai iš dr. Trimako girdėjau, kad Jūsų sveikata esanti neperstipriausia. Baimė ima, kad Jūs ten, tremties nepritekliuose, visai fiziškai nepalūžtumėte. Todėl, jeigu Jūs atvirai man parašytumėt savo reikalus, aš tuo pasitikėjimu labai džiaugčiausi ir, kiek galėdamas, per gerus žmones, rūpinčiausi padėti. Dabar gi prašydamas Dievą, kad jis stiprintų Jūsų sveikatą ir teiktų jėgų kūrybai, pasilieku su gilia pagarba ir nuoširdžiausiais sveikinimais.“ (Greene, Maine, 1947 11 13)

L. Andriekus siekė, kad kuo daugiau meno ir kultūros žmonių atvyktų į JAV. „Man rūpi vienas svarbus dalykas, būtent, Jūsų ateitis, – rašė P. Jurkui, – negerėjant Europos padėčiai ir Amerikai ruošiantis priimti naują, tremtiniams palankų įstatymą, šiandieną visi tremtiniai yra susirūpinę emigracija. Bent iki šiol vyrauja nuomonė, kad tam tikslui patogiausia vieta yra Jungtinės Valstybės, todėl reikia tikėtis, kad ilgiau negalint grįžti į Lietuvą, čia koncentruosis mūsų kultūrinis ir tautinis veikimas. Jeigu atėjus galutinei emigracijos valandai norėtum čia atvykti, aš visa širdim padėčiau.“ (Iš L. Andriekaus laiško Greene, 1948 06 01)

Tėvas Leonardas niekad nesiskųsdavo ir neaimanuodavo, tik kartais laiškuose praslysta rūpesčių prislėgta minorinė sielos gaida. „Kas link mano pažiūrų į šią šalį, tegu pasako Tau visą tiesą šie J. Aisčio žodžiai: „Nešu gyvenimą, kaip sunkų lažą keliu baudžiauninko sunkiai. Taip, jį neša visi čia atvykusieji tremtiniai, nes šio krašto galvosena didžiai skiriasi nuo mūsiškės. Apie tai juk Tu pats žinai. Jei būtų galima, tikriausiai paimčiau nuo Tavęs dalį to sielvarto, vieną daugiau, kitą mažiau slegiantį šioje ašarų pakalnėje. Bet tam, gal dar neatėjo valanda. Todėl aš rūpinsiuos apsaugoti Tave nuo bado, pridengti truputį nuo šalčio…“ (Iš L. Andriekaus laiško P. Jurkui, Greene, 1948 08 03 )

Tėvo Leonardo dėka į Ameriką su darbą ir išlaikymą garantuojančiais iškvietimais (afidevitais) atvyko poetai žemininkai – Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, bežemė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė) rašytojas Paulius Jurkus bei kiti.

Gyvenome rezistencine dvasia

Pranciškonai, atvykę į Ameriką, stengėsi išsaugoti lietuvybę, plėtojo kultūrinę veiklą. Pirmučiausia pavyko atgaivinti 1942 metais Lietuvoje leistą žurnalą Šv. Pranciškaus varpelis. Ypatingą dėmesį skirdami lietuviško žodžio saugai, 1951 metais Brukline, prie vienuolyno, įkūrė spaustuvę. Leido laikraščius ir žurnalus: Darbininkas, Ateitis, Karys, Į Laisvę, Tėvynės Sargas, ėjo ir Aidai bei kiti leidiniai. Tėvas Leonardas buvo paskirtas dirbti spaudos darbus: redagavo žurnalą Šv. Pranciškaus varpelis (1948–1952). Rašydamas laiškus prašė straipsnių, informacijos. „Tiesa, esi darbais suspaustas, bet sakyk, ar negalėtum man sumesti trumpą straipsniuką (jeigu gali ir ilgą) „Varpelio“ vasario mėnesio numeriui, – rašė P. Jurkui. – Jį norėčiau padaryti patriotišką. Vieną kitą dalykėlį turiu, bet to per maža. Būtų gera, kad parašytum ne apie Vasario 16 bendrai, bet šiaip ką nors patriotiško, susijusio su ta švente, pav. „Lietuvos laisvės viltys“, „Nutilę varpai Karo muziejuje“, „Po Lietuvą žiema…“, „Kaip mes švęsime Vasario 16“, „Ko mus moko ši šventė“ etc. Tai būtų, jeigu galima taip sakyti – temos. Bet Tavo galvelėje jų bus daugiau, todėl sušelpk mane!“ (Iš L. Andriekaus laiško P. Jurkui, 1948 11 15)

Pranciškonai perėmė perkelto iš Vokietijos į Ameriką kultūros ir meno žurnalo Aidai leidybą. Nuo 1949 iki 1992 metų, iki kol žurnalas ėjo Amerikoje, Tėvas Leonardas buvo jo rūpestingas globėjas: techninis redaktorius, o vėliau ir literatūrinės dalies bei apžvalgos skyriaus redaktorius. Rūpinosi ir metinėmis Aidų mokslo ir literatūros premijomis. L. Andriekus profesionaliai išmanė parengimo ir išleidimo subtilybes. Rašydamas daugybę laiškų, prašydavo, kaip jis pats sakė, – „maldaudavo“ straipsnių, ir jam tai puikiai sekėsi.

L. Andriekus siekė išlaikyti žurnalo Aidai aukštą meninį lygį. „Pirmiausiai apie medžiagą. Ją lasinėju, kaip įmanydamas. Esu prašęs studentų sąjungos valdybą parašyti straipsnį apie sąjungą bei jos veiklą ir apie laikraštį Lituana. Tai padaryti pasižadėta tvirtai. Taigi visuomeniniam skyriui bus medžiagos. Dabar bandysiu prašyti gerų žmonių, kad parašytų apie dainų šventę, apie kultūros kongresą ir apie Mocartą. Tai bus Vasyliūnas, Girnius, Jeronimas Kačinskas arba Marijošius. Be to, kalbinu Puziną ir Girnių dėl pažadėtų paskaitų parengimo. Jos turėtų būti, manau, gegužės mėnesiui. Jonynas parašys dar šiam numeriui apie Viesulą. Jo darbais teks ir iliustruoti. Kiaulėną atidėsim. Be to, Nyka rašo apie Valešką. Aistis duos kovo mėn. visuomeniniam skyriui. Jūs savo ruožtu kalbinkite, ką išmanote, kad rašytų. Per daug nebus.“ (Iš L. Andriekaus laiško A. Vaičiulaičiui, 1956 02 15). Redakcinės kolegijos dėka buvo parengti ir išleisti jubiliejiniai žurnalų numeriai, skirti Kristijonui Donelaičiui, Jonui Mačiuliui-Maironiui.

Pinigų stigdavo ir žurnalo išleidimui, ir honorarams, tai L. Andriekui kėlė nerimą. „Kiti honorarai sutriko ne iš šykštumo. Tos ydos niekad nemėgau. Bet dalykas yra toks, kad stumiamės sunkiai. Žurnalas juk laikosi Jūsų ir mūsų pašventimu. Jau dešimtmetis, kai ant to altoriaus dedame savo darbo bei rūpesčių auką. Kitaip viskas jau būtų mirę. Vieną dalyką pažadu – per gegužės ir birželio mėnesius surasti visiems tiems plyšiams pinigų. „Aidų“ gi yra tokia padėtis, kad dabar, pabrangus popieriui ir pašto išlaidoms, jie negali iš savęs skirti daugiau kaip 25 dol. per mėnesį honorarams. Susitelkusį trūkumą padengsiu iš šalies ir aptildysime visus.“ (Iš L. Andriekaus laiško A. Vaičiulaičiui, 1959 05 02)

Sunkiai susirgus redaktoriui J. Girniui, nuo 1980 m. vyriausiuoju redaktoriumi tapo L. Andriekus. Jo rūpesčiu 1992 metais žurnalas buvo perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su čia leidžiamu Naujuoju Židiniu. Šis meno ir kultūros žurnalas gyvuoja iki šių dienų. Tai unikalus Lietuvos kultūros istorijos faktas.

Iš mažų lašelių susidaro jūra

L. Andriekus Amerikoje įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją, priklausė PEN klubui; buvo ilgametis kitataučių Poezijos draugijos (Society of Poetry) narys. Daugeliui imponavo Tėvo Leonardo charakterio bruožai: pasiaukojanti meilė Tėvynei, lietuviškam žodžiui, artimui. Jo asmenybės bruožai – tolerancija, ramus ir taikus būdas, organizaciniai gebėjimai tapo lemiami 1970 metais renkant naują pirmininką. Dešimt metų (1970–1980) sėkmingai vadovavo išeivijos Lietuvių rašytojų draugijai. Vėliau buvo valdybos bei įvairių komisijų narys. Rūpinosi naujų narių pritraukimu, knygų išleidimu, literatūros premijomis, jų finansais ir įteikimo iškilmėmis. Laiškuose išsako LRD tikslus ir uždavinius. „Nuoširdžiai esate kviečiama į Lietuvių Rašytojų Draugiją. Draugijos valdyba didžiai vertina Jūsų įnašą į literatūrinę sritį ir tikisi, kad priimsite šį kvietimą. Jūsų atėjimas pas mus labai laukiamas. LRD jungia grožinę literatūrą puoselėjančius asmenis. Ta jungtis yra kūryba, išlaikanti dvasinę tautos gyvybę ir ugdanti profesinį solidarumą. LRD priklauso visų literatūrinių žanrų, poezijos, beletristikos, kritikos, literatūros mokslo, vertimų ir t.t. puoselėtojai, gyveną laisvame pasaulyje. LRD kiek galėdama reiškiasi ir visuomeninėje plotmėje, turinčioje kokį nors ryšį su grožine literatūra bei rašto žmonėmis. Draugija rūpinasi informuoti apie mūsų literatūrą kitų kraštų rašytojų draugijas; sielojasi, kad lietuvių literatūrai būtų tinkamai atstovaujama kitų kalbų enciklopedijose bei bibliotekose; ieško galimybių išsaugoti ir atspausdinti savo mirusių rašytojų raštus; savo nariams teikia rekomendacijas, jeigu jų reikia kokiai ypatingai tarnybai gauti; kasmet skiria už komisijos pripažintą geriausią literatūrinį kūrinį tūkstantį dolerių premiją ir pinigus parūpina iš Lietuvių fondo. Yra ir daugiau sričių, kur Lietuvių Rašytojų Draugija gali pasireikšti, tačiau pagrindinis mūsų uždavinys yra solidarumas kūryboje bei gyvenime. Šiuo metu LRD turi 90 narių. Valdyba rūpinasi papildyti ją naujais nariais. Mes nuoširdžiai kviečiame Jus ir laukiame sutikimo. (Iš L. Andriekaus laiško  B. Ciplijauskaitei, 1970 11 04)

Pirmininkui rūpėjo ne tik naujų narių priėmimas, bet ir iškeliavusių atminimo įamžinimas. „Pati įdomiausia visoje mūsų literatūros raidoje tikriausiai bus Lietuvių fondo Rudaitytės literatūros premija. Velionė dr. Konstancija Rudaitytė testamentu užrašė dvylika tūkstančių tremties rašytojui, kuris LF bus rastas geriausiu jos mirties metais. LF šaukėsi LRD pagalbos. Sudaryta komisija iš L. Andriekaus, A. Nykos-Niliūno, dr. V. Skrupskelytės, dr. R. Šilbajorio ir A. Vaičiulaičio. Ši komisija, gruodžio 15 susirinkusi Vašingtone, visais balsais pripažino geriausiu lietuviu rašytoju 1971 m. (Rudaitytės mirties metais) JONĄ AISTĮ, nutardama, kad  palikimo pinigai skirti visiems velionio raštams išleisti, kurie sudarytų apie 4–5 tomus.“(iš L. Andriekaus laiško LRD nariams).

L. Andriekus plėtojo ir patriotinį veikimą, dalyvaudamas įvairiose demonstracijose už Lietuvos laisvę. „Nebuvo žymesnio lietuvių suvažiavimo, kur asmeniškai arba raštu nebūtume dalyvavę. Nevengėme atvirai pasisakyti ir svarbiais tautos reikalais. Rašytojų Draugijos vardu buvo pasiųsti memorandumai Australijos ir Naujosios Zelandijos ministeriams pirmininkams, protestuojant dėl Lietuvos de jure pripažinimo Rusijai.“ Pirmininkas jautriai sekė meno žmonių persekiojimą sovietinėje Lietuvoje. „Valdybos pastangom išverstas į anglų kalbą dramatiškasis Kauno Teatro Direktoriaus Jono Jurašo atviras laiškas apie kūrybinės laisvės varžymą Lietuvoje ir atspausdintas Londono įtakingame žurnale „Index“. Tuojau pat buvo sureaguota dėl Solženiycyno kvietimo bendradarbiauti jo įsteigtame žurnale „Kontinent“. L. Andriekus rašė LRD nariams: „Žurnalas, leidžiamas disidentų intelektualų, eis šešiom kalbom. Lietuviai rašytojai paties Solženicyno kviečiami jame bendradarbiauti. Atrodo, jog čia bus išsipildęs net kai kurių mūsiškių troškimas „išeiti į platesnius vandenis““.

Daug pastangų LRD valdyba padėjo dėl Tomo Venclovos. „Jis nenuėjo savo tėvo pėdomis ir todėl įpuolė pavergėjų nemalonėn. Pasijutęs iš kūrybinio darbo išskirtas, T. Venclova paprašė leidimo emigruoti į užsienį, pareikšdamas, jog komunistinė ideologija yra klaidinga, jam svetima ir tautai nešanti daug nelaimių. Toks atviras pasipriešinimas šį poetą pastatė į pavojų, susilaukti Mindaugo Tomonio dalies. Tai matydama LRD valdyba su paaiškinimo lydraščiais kreipėsi į Tarptautinės Rašytojų Draugijos (PEN) visų tautybių pirmininkus, maldaudama pagalbos Tomui Venclovai. Į visas šalis išsiųsta šimtas laiškų. „Laiškais klabinome duris senatorių, įtakingų kitataučių rašytojų ir aukštųjų dvasininkų, LRD vardu maldaudami pagalbos tautai bei persekiojamiems jos sūnums.“ Daryta žygių ir dėl žuvusio poeto Mindaugo Tomonio. Esame tikri, kad mūsų šauksmas žadina įtakingų žmonių sąžines ir atskleidžia komunizmo žiaurybes Lietuvoje. Netylėsime.“

Atidarius Niujorke kultūros centrą Židinys, Tėvui Leonardui teko imtis naujos veiklos. „Kultūros Židinys gi apima Pranciškonų vienuolyną, koplyčią, lituanistinę biblioteką, koncertų, pobūvių bei susirinkimų sales, kultūros žurnalo Aidai, savaitraščio Darbininkas redakcijas bei administracijas ir Pranciškonų spaustuvę. Jos ribose veikia taip pat lietuvių Informacijos bei Religinės Šalpos centras“, – rašė L. Andriekus atsiminimuose. 1976 metais čia buvo įsteigta ir dailės galerija, pavadinta Adomo Galdiko vardu. Tapęs galerijos vedėju entuziastingai rengė A. Dargio, P. Domšaičio, V. Kasiulio, V. ir A. Kašubų, V. Igno, P. Kiaulėno, A. Marčiulionio, P. Augiaus, V. Petravičiaus, K. V. Jonyno, A. Mončio, Arbit Blato, V. Vizgirdos, bei kt. parodas. Draugystės saitai siejo ir su žemaičiu – T. Valiumi, kuris iliustravo visas jo poezijos knygas.

L. Andriekus, būdamas jautrios meniškos sielos, domėjosi menais, puoselėjo grožį, rinko ir kaupė vertingus meno kūrinius. Jo meno kolekcijoje – japonų XVIII–XIX a. spalvoti medžio raižiniai bei kaligrafija, samurajų kardai ir apdarai, senoviniai islamo maldos kilimėliai, autentiškos Afrikos tautų apeigų kaukės, senosios lietuvių tautos dailės drožiniai. Jis buvo sukaupęs beveik visų išeivių lietuvių dailininkų paveikslus. Vilniaus universitetui padovanojo savo knygų rinkinį – apie 400 tomų, Kretingos vienuolynui, asmeniškai broliui Benediktui OFM paliko meno kolekciją. Jis vylėsi, kad Tėvynė atgaus nepriklausomybę ir tuomet galės savo vertingą rinkinį perduoti Lietuvon. T. Leonardas vadovavosi principu – „Vienuolio pranciškono idealas kaip tik ir būtų viską atiduoti kitiems, sau nepasilikti nieko.“

Atmink mane, Rūpintojėli…

Neatsitiktinai poeto ilgesingos mintys nuolat skriedavo į Žemaitiją, tai buvo jo įkvėpimo šaltinis. „Žemaitijos gamta – tikra poezijos šventovė, kurioje teko vargus ir džiaugsmus išgyventi jaunystėje. Kai žvelgi atgal, matai, jog viskas buvo poetiška ir šventa. Tokioje paslaptingoje tikrovėje siela palengva pradėjo atsiverti poezijai….“ – rašė poezijos knygoje Atmink mane, Rūpintojėli. Poetas glaudėsi prie jo sielai artimų meno žmonių. Autobiografijoje rašė: „Per tokį ilgą laiką bendraudamas su rašytojais ir įvairių sričių menininkais, įsidrąsinau ir pradėjau leisti knygas.“ A.Vaičiulaičio, J. Aisčio, B. Brazdžionio padrąsintas pats kuria ir pirmuosius eilėraščius spausdina Šv. Pranciškaus varpelyje. Meno pasaulis kerėjo ir teikė peno vaizduotei. „Iš dailininkų susiformuojant poetinį Lietuvos gamtovaizdį man labai daug padėjo Adomo Galdiko lyrinė kūryba. Mat iš Lietuvos išvykau 1937 m. rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių bei atminties, išvydau  gimtosios žemės peizažo grožį. Tai labai daug reiškė eilėraščiams, kuriuose žymi vieta skiriama gamtai. Apie dvidešimt metų draugystė su Adomu Galdiku nuolat stebint jo kūrybos raidą teikė įkvėpimo rašyti lyriškus eilėraščius. Taip pat ir kitų dailininkų V.Vizgirdos, T.Valiaus, V. K. Jonyno, P. Augiaus, V. Igno  esu priėmęs daug estetinės pagalbos“, – rašė autobiografijoje.

L. Andriekus sėkmingai debiutavo 1955 metais, išleisdamas rinkinį Atviros marios (1955), antra knyga Saulė kryžiuose (1960) pelnė LRD premiją. Trečiasis rinkinys – Naktigonė (1963), vėliau pasirodė Po Dievo antspaudais (1969),  Už vasaros vartų (1976), Atmink mane, Rūpintojėli (1985). Anglų kalba išleisti  Amens in Amber (1968), Eternal Dream (1980).

1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį L. Andriekus laimėjo, gaudamas premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) Balsai iš anapus. Jo poezija versta į flamandų, vokiečių, anglų, latvių kalbas.

Lietuvoje 1992 metais išeina jo eilėraščių rinktinė Pasilikau tik dangų mėlyną. Apie šią knygą autorius prasitarė: „Tai mano sielos enciklopedija“. Mažųjų brolių ordinas, pagerbdamas Tėvo Leonardo Andriekaus atminimą, išleido knygos „Saulės šermenys“ antrą laidą. Dr. Dainius Sobeckis iš Kryžių kalne esančio vienuolyno archyvo atrinko šimtą neskelbtų poeto eilėraščių ir išleido knygą „L. Andriekus. 100 eilėraščių“.

Aptardamas L. Andriekaus poeziją literatūros kritikas A.Vaičiulaitis rašė: „Religinę poeziją  jis suasmenino, intymų išgyvenimą perduodamas ne kaip tolimą sunkiai suvokiamą abstrakciją, bet kaip konkrečią patirtį. Andriekaus poezijoje dominuoja ir kitos temos – tautinės, gyvosios aplinkos ir gamtos motyvai, tačiau visa tai apjungiama religiniam požiūriui ir nuotaikai.“ Poeto kūryboje vyrauja religiniai, patriotiniai motyvai, impresionistine plunksna tapomi lyriški Lietuvos peizažai. Poetinė erdvė pulsuoja atviru nuoširdumu, prisodrinta giedrai skaidraus pasaulėvaizdžio, dvasinių išgyvenimų pilnatvės. Daugelio tekstų audinys keri ramybe ir šviesaus pranciškoniško nuolankumo pilnatve. Savo kūrybą dedikavo Tėvynei Lietuvai. Vėlesniuose rinkiniuose pradėjo gvildenti istorines temas, iškelia mūsų didžiųjų kunigaikščių vardus, jų didžias kovas už Lietuvą.

Tėvui L. Andriekui likimas lėmė du kartus aplankyti Tėvynę. Džiaugėsi komunizmo žlugimu ir Lietuvos prisikėlimu. „Laimingas jaučiuosi ir aš, regėdamas iš vergijos išsivadavusią savo laisvą tautą ir per vargus žengiančią į saulėtą ateitį.“

Abi kelionės buvo jaudinančiai džiugios. Aplankė pranciškonų vienuolynus, Skuodo, Sedos gimnazijas, savo gimtąjį Barstyčių kaimą.

Sedoje surengtame minėjime pasakė prasmingus žodžius, į kuriuos mes, gyvenantys Lietuvoje, turėtume įsiklausyti. „Dėkodamas Jums, brangūs tautiečiai – redaktoriai, knygų mylėtojai, jų skaitytojai ir visi brangios Tėvynės gyventojai, už manęs vienokį ar kitokį prisiminimą jubiliejinio amžiaus sulaukus, nuoširdžiausiai linkiu, kad vis labiau mylėtume nepriklausomą Lietuvą. Juk ta nepriklausomybė yra aiškus Apvaizdos stebuklas. Po daugybės kančių, vargų ir nelaimių pagaliau Visagalis taip leido susiklostyti aplinkybėms, kad buvo įmanoma paskelbti pasauliui nepriklausomą Lietuvą. Mes visi esame didžiai atsakingi už jos gerovę bei ateitį. Žinokime, kad stebuklai retai tepasitaiko.“