Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos 140-ties metų minėjimas

Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos 140-ties metų minėjimas

Šaltinis Šiaulių vyskupija, 2014 03 10

 

Kovo 6 d. Šiauliuose širdietės sukvietė į savo kongregacijos 140-ties metų jubiliejų.

Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija Šiauliuose gerai žinoma. Dar daug kas prisimena išpuoselėtą aplinką ir svetingus vienuolyno namus Kražių g. Čia buvo atvertos durys įvairiems katalikiškiems renginiams, mėgstantys skaityti džiaugėsi turtinga biblioteka, tikinčios studentės turėjo galimybę išsinuomoti kambarėlį ir gyventi ramioje dvasingumą puoselėjančioje aplinkoje. Šiuo metu vienuolynas persikraustęs į mažesnį, bet ne mažiau jaukų namą Žvejų skersgatvyje. Ses. Reginos Gelžinytės ACJ kruopščiai prižiūrima biblioteka įsikūrė Šiaulių vyskupijos Pastoracinio centro pastate.

Apie širdiečių veiklą ir gyvenimo būdą daugiausiai pasako didelis į jubiliejų susirinkusių žmonių būrys, niekaip netilpęs Pastoracinio centro šv. Kazimiero koplyčioje. Minėjimą iškilminga šv. Mišių auka 17 val. pradėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Koncelebravo Sidabravo parapijos klebonas Remigijus Katilius, puoselėjantis, kaip pats prisipažino, gražius bendravimo su širdietėmis prisiminimus.

Po šv. Mišių minėjimas tęsėsi bibliotekoje. Čia dėmesį patraukė kongregacijos įkūrėjo p. Onorato Kozminskio gyvenimą, taip pat kongregacijos istoriją bei veiklą pristatanti paroda. Įžanginį žodį tarė Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos vyresnioji, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ses. Asta Venskauskaitė ACJ. Kongregacijos vyresnioji apgailestavo, kad pagrindinė minėjimo organizatorė ses. Regina Gelžinytė ACJ serga ir negali dalyvauti. Sesuo vaizdžiai pristatė Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos pradžią.

Viskas prasidėjo prieš 140 m., kai tėvas Onoratas Kozminskis, kapucinas, pamatęs, kad carinė Rusija draudžia steigti vienuolynus, o esamiems – praktikuoti jų veiklą, sumanė kurti slaptas ir mažas vienuolijas. Pirmųjų vienuolių įžadai 1874 m. vyko bulvių rūsyje. Nepriklausomoje Lietuvoje šios mažos vienuolijos paplito visoje Lietuvoje, dauguma seserų buvo mokytojos. Prieš karą Kaune seserys turėjo net mokytojų seminariją, kurioje pačios rengė mokytojas. Sovietinės okupacijos metu vėl turėjo grįžti į pogrindį. Atgavus nepriklausomybę, daug darbuotasi švietėjiškoje veikloje. Šiuo metu didžioji dalis seserų gyvena Kaune, yra garbingo amžiaus. „Stengiamės tarnauti apaštalavimu, kad Dievo Karalystė kuo labiau plėstųsi“ – sakė sesuo Asta Venskauskaitė ACJ.

Dėmesingai susirinkusiųjų sutikta Šiaulių dramos teatro režisierė Regina Steponavičiūtė. Ji, režisavusi minėjimo vakarą, ėmė į rankas ir jo įgyvendinimą. Įtikinamai ir jaudinančiai skambėjo režisierės skaitomi Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos sesers Ksaveros Veriankaitės knygos „Viskas praėjo“ fragmentai.

Štai kaip Ksavera Veriankaitė aprašo savo įvilktuves:

Rekolekcijos baigtos. Ką tik po įvilktuvių. Imu rašyti besidžiaugdama ilgu baltu galvos apdangalu, kaip vaikas, apsisupu juo pečius ir rankas, ir taip gera, taip linksma… Jau naujokė. Ceremonijų valanda, laukta ištisus metus, kaip žaibas švystelėjusi, jau praėjo… Kad šios akimirkos nedingtų, noriu viską surinkti į šį popieriaus lapelį.

Aleksotas. Antras aukštas. Pro atdarus koplyčios langus plaukia saulėtos dienos, gėlynų kvapai. Gėlės už lango ir čia, koplyčioje, pilnoje žmonių. Mes stovėjome poromis su juodomis suknelėmis, apsiaustais ir degančiomis žvakėmis rankose. Mūsų – dvylika. Praėjome koplyčios viduriu iki altoriaus. Prieš akis šmėkštelėjo kažkieno rausva suknelė, ir kažkurios iš mūsų motina pradėjo graudžiai kūkčioti. Viskas liko man už nugaros, prieš save temačiau altorių ir kunigą. Prasidėjo ceremonijos, toji motina pradėjo verkti dar balsiau. Kartu su ja ir aš tik ką nepradėjau žliumbti pagalvojus: „Tėvai ir motinos suvažiavo pas savo vaikus, ta motina net balsu verkia… o kur mano motina ir tėvas? Kodėl aš vienintelė tokia viena?“ Ir tik tik nepradėjau verkti. Gerai pamirkčiojus, kad nubaidyčiau ašaras, sukandau dantis, o rankas po apsiaustu suspaudusi į kumščius, vos netryptelėjau bardama save: „Ir koks tu kareivis, kad nori ašaroti, ar tokie Dievui reikalingi?“ Priėjo mano eilė – atsiklaupiau prieš altorių ir kunigą, kuris kartu su visais susiliejo į pilką nepermatomą miglą. Toje mirtinoje tyloje nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti, kreipiau mintis į Viešpatį: „Dieve, kvietei – einu. Priimk mano atėjimo auką ir mane pačią kaip auką!“

Vėliau sielos stygas virpino režisierės Reginos Steponavičiūtės skaitoma poezija iš ses. Stasės Kazlauskaitės knygos „Puokštė“.

šv. Mišių metu giedojusiam šv. Cecilijos sakralinės muzikos ansambliui (vad. Rolanda Kalakauskienė) bibliotekoje patikėta meninė dalis.

Pakylėtą nuotaiką kūrė Dainų progimnazijos moksleiviai, atvykę su tikybos mokytoja Laisva Jankauskiene. Vien jų grojo kanklėmis, kiti skaitė poezijos posmus; merginų kvartetas giedojo „Viešpaties lelija“.

Giesmę „Marijos ašaros“ iš ses. Stasės Kazlauskaitės knygos „Puokštė“ giedojo Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narys Rimgaudas Kavaliūnas.

Baigiamąjį žodį tarė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Ganytojas pabrėžė, kad daug sunkumų istorijos bėgyje išgyvenusios kongregacijos seserys buvo pasiruošusios pražudyti savo gyvybę dėl Evangelijos tiesos. Šiandien taip pat turime pareigą mylėti visa širdimi ir aukotis vardan tiesos, gėrio, tikėjimo. Ne visada būna lengva. Vyskupas priminė p. Motinos Teresės paraginimą ištverti tik šiandien, o rytoj – kaip Dievas duos. „Mums reikia išgyventi tik šiandien: mylėti, aukotis ir pasišvęsti“, – sakė Jo Ekscelencija. Renginį vainikavo tradicinė Viešpaties palaiminimo prašymo giesmė.