Pasaulinę misijų dieną, kurią prieš aštuoniasdešimt metų pakvietė švęsti popiežius Pijus XI ir kuri švenčiama trečiąjį spalio mėnesio sekmadienį, norėtųsi prisiminti žmones, pašventusius visą savo gyvenimą Gerosios naujienos nešimui, dėl to patiriant daug vargo, sunkumų, kartais net žūstant kankinio mirtimi.
Benediktas XVI yra sakęs, kad Bažnyčia darbuojasi ne dėl laikino viešpatavimo, ne dėl savo valdų išplėtimo, bet tam, kad vestų visas tautas prie Kristaus pasaulio išganymo. Šis Evangelijos skelbimas skatina tarnystę visiems, ypač kenčiantiems ir atstumtiesiems, anot Benedikto XVI, jis nežino „nei ribų, nei sienų“. Su giliu dėkingumu ir pagarba prisimindamas visų laikų misionierius Benediktas XVI sako, kad „misijų uolumas visuomet buvo mūsų Bažnyčios gyvybingumo ženklas“.
Pietų Amerikos žemyne plyti Amazonija – milžiniškas Amazonės upės baseinas, apimantis didelę Brazilijos dalį, taip pat dalį Peru, Venesuelos, Kolumbijos ir Bolivijos teritorijų. Tai vienas didžiausių pasaulyje gamtinių regionų, pasižymintis labai gausia ir įvairia augalija bei gyvūnija, specifinėmis klimatinėmis sąlygomis. Amazonija – vienas mažiausiai ištirtų ir įsisavintų pasaulio regionų, dėl nepaprastai sunkių gyvenimo sąlygų kartais vadinamas „žaliuoju pragaru“, nes manoma, kad tik Antarktyje ir dykumose išgyventi yra sunkiau. Amazonija apima 7 milijonų kvadratinių kilometrų teritoriją, kurios didžiąją dalį sudaro miškai, dažnai vadinami mūsų planetos plaučiais. Manoma, kad Amazoniją indėnai pradėjo apgyvendinti prieš 12 tūkstančių metų, o pirmieji europiečiai apsilankė XVI amžiuje. Tuomet ir pradėta Amazoniją kolonizuoti.
Amazonija turi daug paslapčių, čia atrandamos naujos augalų, gyvūnų rūšys, o kartas nuo karto mus vis pasiekia naujienos, kad surasta dar viena nežinoma gentis. Štai 2011 metų birželio mėnesį palydovinių stebėjimų duomenimis Brazilijos pietvakarių džiunglėse netoli sienos su Peru vėl buvo aptikta maždaug 200 čiabuvių, priklausančių iki šiol nežinotai genčiai. Amazonės džiunglėse gausu indėnų tautelių, puikiai prisitaikiusių gyventi europiečiui siaubą keliančiomis sąlygomis, tačiau susidūrimas su mūsų europietiškąja civilizacija jau nuo pat pradžių indėnams kėlė ir tebekelia grėsmę. Tai ligos, miškų kirtimas, nelegali medžioklė, žvejyba, naudingųjų iškasenų paieška.
Misionieriai
Kartu su kolonizatoriais į Amazoniją vyko ir misionieriai. Atvykę jie stengėsi krikščionybę perteikti čiabuviams priimtinu būdu, išmokdami jų kalbą, gerbdami papročius, apeigas, tuo pačiu rūpindamiesi jų gynimu nuo atvykėlių išnaudotojų, taip pat šviesdami bei gydydami. Labai daug nuveikė XVII–XVIII a. Amazonijoje misijas kūrę ir jose darbavęsi jėzuitai, kurie po 1750 metų Madrido sutarties (sutartimi buvo nustatytos Ispanijos ir Portugalijos imperijų sienos Pietų Amerikoje) buvo išstumti, o jų įkurtos misijos sunaikintos, indėnai išvaryti. 1986 metais britų sukurtas filmas „Misija“ vaizduoja tuos įvykius, akcentuodamas išvaromų indėnų, kurių jau kelios kartos gyveno misijose, padėties tragizmą.
II Vatikano susirinkime, įvykusiame 1962–1965 metais, skelbta, kad kiekvienai tautai Dievas save apreiškia savaip, kiekvienas žmogus gali garbinti Jėzų, laikydamasis savo kultūrinių tradicijų. Misionieriai, išmokdami vietinių tautų kalbas ir susipažindami su papročiais bei tradicijomis, stengiasi tai išsaugoti. Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją prasmingai yra įsilieję ir lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis savo knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai – tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė, kunigas Kazys Jurgis Bėkšta.
Pasak A. Saulaičio, norint aprašyti lietuvių misionierių veiklą, reikėtų plačios studijos ir daugybės tomų. Jų gyvenimas ir darbas yra Lietuvos ir Lietuvos Bažnyčios istorijos dalis.
Šiame straipsnelyje, padedant teatrologui Aleksandrui Guobiui, maloniai sutikusiam pasidalinti savo dviejų ekspedicijų į Amazoniją įspūdžiais, iš kurių gimė apysakos „Lietuviai Amazonijos džiunglėse“ (V., 1991 m. ) ir „Lietuvių misijos Amazonėje“ (V., 2002–2003 m., autoriai kun. A. Saulaitis ir A.Guobys), pabandysime papasakoti apie kunigą ir daktarą F. A. Bendoraitį ir seserį Ksaverą (E. Šakėnaitę), du iškilius lietuvius misionierius, kurių gyvenimai lemtingai susipynė emigracijoje Paryžiuje, o vėliau Pietų Amerikos džiunglėse.
1990 metų ekspedicija į Amazonės džiungles
Sovietų laikais trumpųjų radijo bangų diapazonas buvo skylė geležinėje uždangoje, per kurią skverbėsi informacija iš uždraustojo pasaulio. Minėtame diapazone buvo galima pasiklausyti žinių iš tokių radijo stočių kaip „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt. Sovietų Sąjungos laikais radijo mėgėjai, trumpomis bangomis naršantys eterį, prilygo dabartiniams internautams. Tokiu būdu buvo užmegztas ryšys su tolimojoje Amazonėje gyvenusiu lietuvių kunigu ir gydytoju Ferdinandu Aleksandru Bendoraičiu.
Tačiau galimybė aplankyti jo vadovaujamą misiją atsirado tik tuomet, kai Lietuva tapo nepriklausoma. 1990 metais keliauti į Amazoniją susirinko 15 įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonių grupė. Šiuos žmones vienijo entuziazmas ir smalsumas. Ruoštasi kelionei buvo pakankamai egzotiškomis aplinkybėmis: tuometinė Kazimiros Prunskienės vadovaujama vyriausybė, iš pradžių žadėjusi ekspediciją paremti finansiškai, vėliau savo ketinimų atsisakė: „…neaiški ekspedicija, neaiškūs tikslai…“.
Teko turguje pirkti dolerių, vežti juos užsisiuvus drabužiuose. Skrido į Limą, Peru sostinę, kartu su jūrininkais, vykusiais į Ramųjį vandenyną gaudyti žuvies. Nuo Limos iki Bolivijos sostinės La Paso Andus teko įveikti autobusais, prieš tai policininkams įspėjus apie tykančius pavojus ir netgi peržegnojus. Žegnodavosi ir patys vairuotojai, tad lietuviams dar didesnį nerimą kėlė vingiuoti kalnų keliai, bedugnės ties posūkiais, nusiritę automobiliai, kryžiai…
Tačiau viskas baigėsi laimingai, o iš La Paso, kariškių maloniai sutikti ir globojami, keliautojai likusius 400 kilometrų iki Guajara-Merino skrido didžiuliu kariniu lėktuvu. Guajara-Merine prie lėktuvo trapo lietuvius išskėstomis rankomis sutiko padre A. Bendoraitis ir sesuo Ksavera.
Padre medico
Apie A. Bendoraitį mūsų keliautojai buvo daug girdėję iš radijo ir televizijos laidų, publikacijų, misijų darbuotojų laiškų. 1919 metais Lietuvos dvarininkų šeimoje gimęs A. Bendoraitis šešerių metų amžiaus tėvų buvo išsiųstas į Paryžių pas bevaikius tetą ir jos vyrą – Prancūzijos diplomatą. Čia jis baigė Sorbonos universiteto medicinos fakultetą, kartu lankydamas Dailės akademiją. Po universiteto baigimo buvo išsiųstas į Gaboną (Afrika), kur susidraugavo su teologu ir filosofu Albertu Šveiceriu, Nobelio premijos laureatu (1952).
Ši pažintis padarė nepaprastą įtaką A. Bendoraičio gyvenimui, paskatintas A. Šveicerio jis priėmė kunigo šventimus, prieš tai Paryžiuje baigęs teologijos ir filosofijos studijas. A. Bendoraičio giminės herbe įrašytas šūkis „Caritas et amor“ įkūnijo jo pasaulėjautą, kurios kertiniu akmeniu tapo meilė kenčiantiems. 1961 metais į Paryžių atvykęs vyskupas pakvietė A. Bendoraitį į Rondonijos gubernatūrą Amazonijoje, taip naujasis misionierius atsidūrė Brazilijoje. Čia jam teko būti ne tik gydytoju ir misionieriumi, bet ir mokyti indėnus įvairių dalykų: žvejoti, statyti, gaminti statybines medžiagas.
A. Bendoraitis išvystė labai plačią veiklą: įsigijo plaukiojančią polikliniką laive „Lithuania“ (jam sugedus, keitė vieną po kito dar keturis laivus), kuria plaukiodavo Mamorės upe ir gydydavo indėnus nuo gripo, turberkuliozės, raupsų, maliarijos ir kitų ligų. Vėliau Guajara-Mirime (Brazilija) mieste pastatė ligoninę, pavadintą Gerojo Ganytojo vardu. Ligoninėje buvo įrengta kopyčia, išpuošta Kazimiero ir kitų šventųjų vitražais languose. Kai sugalvojo statyti ligoninę, A.Bendoraitis nusprendė įkurti plytų fabriką, pradėjo kasti molį ir degti plytas. Tokiu būdu atsirado nauja pramonė.
Lėšas ligoninės statybai aukojo labdaringos organizacijos ir A. Bendoraičio draugai iš Paryžiaus, Amerikos, Anglijos, Vokietijos. Padre medico, kaip jį vadindavo vietiniai gyventojai, mokėjo gal 9 kalbas, turėjo pažinčių visame pasaulyje, ir visa tai labai pravertė jo misijai. Keliaujant laivais ir gydant indėnus, padrei Aleksandrui kartais tekdavo pakliūti į situacijas, kai mirtis būdavo visai šalia: 1963 metais jis pakliuvo į nelaisvę vienai indėnų genčiai, kuri ruošėsi jį rituališkai nužudyti. Anot padre Aleksandro, jam greičiausiai padėjo Dievo valia ir ta aplinkybė, kad išgelbėjo vado sūnų, išoperavęs jam apendicitą. Kitą kartą sunkiai apsirgo pats padre, ir indėnams teko jį plukdyti piroga, karts nuo karto išverčiant į vandenį. Sesuo Ksavera lyg angelas sargas sekė padrę jodama upės pakrante. Viskas baigėsi gerai ir padre dar daugelį metų Brazilijoje gydė ligonius.
Brazilijos vyriausybė, įvertindama jo veiklą, suteikė pilietybę, išrinko Brazilijos akademijos nariu, įteikė kitų aukštų apdovanojimų. Nepaisant to, padre Bendoraitis apie 1985-uosius metus Gerojo Ganytojo ligoninę pavedė vyskupo globai, o pats persikėlė į Boliviją – Guajara-Meriną, kur ėmėsi naujo užmojo – statyti ligoninę motinai ir vaikui. Padre ir čia išvystė labai plačią veiklą, įkurdamas neturtingų vaikų mitybos centrą, pastatęs mokyklą, įsteigęs stipendijas ypač gabiems vaikams. Visas šis kompleksas buvo pavadintas Centro materno infantil vardu, jame darbavosi daugybė žmonių: vienuolių, gydytojų, mokytojų, inžinierių, mechanikų, skalbėjų, virėjų, sodininkų… Medicininė technika buvo pačios aukščiausios kokybės, vaistai ir medikamentai plaukė iš viso pasaulio…
Padre darė tiesiog stebuklus ir tuo negalėjo atsistebėti lietuviai keliautojai, atvykę padėti 1990 metais. A. Guobys atsimena, kaip atvykdami keliautojai atsivežė 45 kilogramus vaistų (valerijono, nes kitokių vaistų Maskva neleido gabenti) ir kaip A. Bendoraitis, su šypsena dėkodamas, mestelėjo: „Vakar gavome 2 tonas vaistų iš Vokietijos…“ Lietuviai po aklimatizacijos irgi greitai kibo į darbus: kas padėjo gydyti, kas statyti, kas medicininę aparatūrą remontuoti… Negalėdami prisidėti lėšomis, misijai padėti stengėsi nuoširdžiu darbu.
Lietuviai patys įsitikino, kaip sunku ką nors pastatyti Amazonijoje, kur viską suėda termitai. Padre Bendoraitis mokė vietinius, kad statant reikia pilti specialių nuodų, termitų pyšius užpildyti cemento ir smėlio mišiniu ir gelžbetoniu. Namus džiunglėse reikia statyti iš karčių, sustatytų tokiais tarpais, kad gyvačių neprilįstų, taip pat ant polių. Bolivijos vyriausybė irgi aukštai įvertino A. Bendoraičio nuopelnus, leido laikyti ginklą savigynai.
Pasak A. Guobio, kalbėti apie padre Bendoraitį nėra paprasta, ypač, jei pažinai jį tik mėnesį… Atmintin įsirėžė to didelės sielos žmogaus žodžiai: „Dievą matau kiekviename žmoguje… Esame gimę, kad mylėtume Dievą ir artimą. Mano visa veikla remiasi Dievo meile. Galvoti apie kitus ir teikti jiems paslaugas – mano idealas.“
Brazilijoje leidžiamame laikraštyje „Brazilija Catoliko“, pakliuvusiame į rankas 1990 metų ekspedicijos dalyviams, buvo rašoma, kad didieji pasaulio misionieriai prilygsta Kristaus apaštalams, kurių misija suvokiama kaip žmogaus pašaukimo ir idealo siekimo aukščiausioji išraiška. Straipsnio autorius suskaičiavo dvylika žymiausių mūsų laikų misionierių: M. Kolbe, A. Šveiceris, K. Lubich, motina Teresė, M. Gandis, L. M. Kingas ir kt. Vienas iš dvylikos – Aleksandras Bendoraitis.
Sesuo Ksavera
Emilijos Šakėnaitės – sesers Ksaveros – ir Aleksandro Bendoraičio gyvenimai lemtingai susidūrė dar Paryžiuje. Abu buvo emigrantai iš Lietuvos, atvykę pasisemti gyvenimo pažinimo ir mokslų, abu buvo atkirsti nuo artimųjų, komunistiniam tvanui užliejus Lietuvą. Abiejų giminaičiai bolševikų buvo išvežti ar išžudyti. Sesuo Ksavera nuo vaikystės pasižymėjo nepaprastu pamaldumu, tad ir Paryžiaus vienuolyne atsidūrė begalinės Dievo meilės vedina. Čia baigė teologijos kursus, čia tapo novice, priimdama neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadus.
Visas tolimesnis sesers Ksaveros gyvenimas buvo pašvęstas rūpesčiui ligoniais ir kenčiančiais. Lankė ir slaugė juos, nežiūrėdama nei dienų, nei valandų, pamiršdama save, dažnai pati ligone tapdama. Be galo ilgėjosi Lietuvos, savo artimųjų, su kuriais ryšys ilgus metus buvo nutrūkęs. Buvo be galo laiminga, pradėjusi gauti iš jų laiškus jau po Stalino mirties, – atsirado vilties kibirkštėlė kada nors aplankyti Lietuvą ir juos pamatyti. 1960 metais Aleksandrui Bendoraičiui pakvietus atvykti į jo vadovaujamas misijas, ji nedvejodama priėmė kvietimą ir atvyko į Guajara-Mirimo miestelį Brazilijoje. Gyventi teko kiaurame namelyje su palmių stogu. Šį būstą kiekvieną vakarą tekdavo išvalyti nuo šikšnosparnių, driežų ir gyvačių bei milžiniškų vorų.
O kur dar moskitai, termitai, nepakeliamas karštis ir drėgmė… Didžiausias išbandymas buvo kelionė pas sergančius indėnus džiunglėse. Atvykusi išvydo daugybę žmonių, gulinčių ant žemės, – jie kosėjo, karščiavo ir buvo visiškai bejėgiai susirasti maisto. Misionieriai gydė indėnus penicilinu ir klausinėjo čiabuvių, kada šie juos pačius suvalgysią, nes buvo girdėję, kad indėnai labai vertina baltųjų smegenis… Šie atsakinėjo, kad tikrai suvalgys, bet tik tada, kai pastarieji numirs…
Susirgo ir patys misionieriai, susirgo tuomet ir Padre Aleksandras. Vėliau džiunglių liga – maliarija – susirgo ir sesuo Ksavera. Aplankęs ją sveikstančią vyskupas paguodė, kad jau dabar ši gyvensianti ilgai ir laimingai. Padre Aleksandras seserį Ksaverą nepaprastai vertino, vadino ją uola, ant kurios laikosi misijos. Dėl jos nepaprasto triūso, atsidavimo ligoniams ir nuoširdžių maldų klestėjo misijos. Ji dalyvavo visuose padre žygiuose ir darbuose, aktyviai darbuodamasi laive ligoninėje, prižiūrėdama daržus ir gėlynus Gerojo Ganytojo ligoninėje. Jos rūpestingos rankos vėliau puoselėjo sodą ir gėles Centro materno infantil ligoninės komplekse, ten jos žinioje buvo ir vaistinė, kurią ji labai tvarkingai ir švariai užlaikė. Ir visą laiką ji nesiliovė ilgėjusis Lietuvos, kurią aplankė jau po Nepriklausomybės paskelbimo… Anykščių kraštas didžiuojasi poetais, muzikais, mokslo vyrais, jis taip pat gali didžiuotis iškilia misioniere, garsinusia Lietuvą savo gerais darbais Pietų Amerikoje.
***
Padre Aleksandras mirė 1998 metais ir buvo palaidotas Guajara-Merine, jo paties įkurtos ligoninės teritorijoje. Į laidotuves suvažiavo daug žmonių iš viso pasaulio, žadėjusių puoselėti jo atminimą ir tęsti pradėtus darbus. Tačiau A. Guobiui nuvykus aplankyti sesers Ksaveros 1999 metais, viskas atrodė jau kitaip: ligoninė apleista, turtas išgrobstytas, dalis padre asmeninių daiktų ir dauguma archyvų dingę (Gerojo Ganytojo ligoninė Guajara-Mirime (Brazilijoje), atitekusi vyskupijos globon, klestėte klestėjo). Centro materno infantil ligoninės steigėjai buvo 4 asmenys: velionis A.Bendoraitis, sesuo Ksavera ir du vietiniai gyventojai. Mirus A.Bendoraičiui, prasidėjo ligoninės turto grobstymas, džiunglėse, už 15 kilometrų nuo ligoninės, buvo įsteigta privati poliklinika.
Šiam liūdnam grobstymo procesui garbaus amžiaus sesuo Ksavera nebuvo pajėgi pasipriešinti. Nesijausdama saugi ji tik rūpinosi kuo greičiau sutvarkyti su ligoninės turtu, priklausiusiu jai, susijusius formalumus ir išvykti į Lietuvą. Bet tam išsipildyti nebuvo lemta… 2000-aisiais metais ji buvo rasta negyva savo namų vonioje, žuvusi itin keistomis aplinkybėmis, kurios liko neiškios iki šiol, nežiūrint kun. A. Saulaičio ir A. Guobio pastangų išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko. Spėjama, kad smurtinė sesers Ksaveros mirtis susijusi su ligoninės turto dalybų reikalais… Sesuo Ksavera palaidota Guajara-Merine (Bolivijoje) kapinėse.
Abu Lietuvos misionieriai ilsisi svečioje žemėje. Lietuvoje, A. Bendoraičio gimtinėje Betygaloje ir sesers Ksaveros gimtinėje Debeikiuose, Anykščių rajone, buvo surengtos parodos, abiejų misionierių asmeniniai daiktai, atgabenti iš Amazonijos, perduoti vietiniams muziejams. Debeikių bažnyčios šventoriuje A. Guobio pastangomis buvo pastatytas paminklas sesers Ksaveros atminimui. Vėliau vyko knygos „Lietuvių misijos Amazonėje“ (autoriai A. Saulaitis ir A. Guobys) iškilmingas pristatymas Betygaloje, Anykščiuose, Vilniuje, Utenoje, Klaipėdoje, Raseiniuose, Debeikiuose ir kt. Lietuvos miestuose. Šiems dviems autoriams turėtume būti dėkingi už abiejų Amazonės misionierių atminimo puoselėjimą Lietuvoje. Prie to daugiau galėtų prisidėti ir Lietuvos Katalikų bažnyčia, kadangi A. Bendoraitis ir sesuo Ksavera paliko didelį pėdsaką jos istorijoje, pašvęsdami savo gyvenimus kenčiantiems, taip pat daug sielų laimėję Kristui.
Pasakojimą apie šiuos du nepaprastus žmones norėtųsi baigti sesers Ksaveros žodžiais: „Mes dirbome, atsižadėdami savęs. Visą gyvenimą vadovavausi principu: jei tik yra proga, daryk gera, nes blogį nugalėti galima tik gerumu. Amazonijos džiunglėse mes visada vadovavomės Evangelijos priesakais: už meilę atsilyginama meile. Šito linkėčiau visiems Lietuvos žmonėms.“
Straipsnis publikuotas rugsėjo mėn. „Apžvalgos“ numeryje 9 (25) (506).
Nuotraukos iš A.Saulaičio ir A.Guobio knygos „Lietuvių misijos Amazonėje”.
