Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing NEOFICIALIŲJŲ PEDAGOGŲ PĖDSAKAIS
Joana Juozapaitytė-sesuo Paulė. Audronės Kosciuškienės archyvo nuotrauka

NEOFICIALIŲJŲ PEDAGOGŲ PĖDSAKAIS

Autorius Danė Šlapkauskaitė, Inesė Ratnikaitė
Šaltinis JAUNŲJŲ MOKSLININKŲ DARBAI. Nr. 2 (18). 2008 07 25

 

Įvadas
Kiekvienas gyvenamasis metas turi savo asmenybių, kurios tampa įtakingais pvyzdžiais. Jų gyvenimo būdas, drąsa, žygiai įkvepia kitus panašiems darbams. Jaunus žmones, ypač berniukus, žavi sporto žvaigždės, išradėjai, dvikovų nugalėtojai.
Merginos žavisi įvairiomis estrados numylėtinėmis, grožio karalienėmis, bando mėgdžioti jų manieras, madas. Yra asmenybių, kurios žavi savo pasiaukojimu kitiems, ištverme rizikingose situacijose, socialine arba moksline veikla. Tad siekis labiau pažinti tokias asmenybes yra neformaliosios pedagogikos sritis. Dėmesio centre – dvasinio gyvenimo ugdytojai, bendruomenių steigėjai, ypač labiausiai pažįstami, kurių veikla dažnai neafišuojama, mažai kam žinoma, kartais net prieštaringai vertinama.
Šių asmenybių titulai bendruomenėje, visuomenėje skamba gana šeimyniškai: motina, tėvas (Фроссар. 1992). Kas šiandien nežino Motinos Teresės? Kiekviena šalis turi savų Motinų ir Tėvų, tik juos retai matome televizijos ekranuose, apie juos itin retai rašoma laikraščių puslapiuose.
Susimąstyti įpareigoja sentencija esperanto kalba: Ju pli prudenta, des pli silenta ( Kuo išmintingesnis, tuo tylesnis). Tai tikrai ne devizas, ne taisyklė, bet kartais tokią elgesio „normą” sąlygoja aplinkybės. Jei istoriškai grįžtume 50-60 metų atgal, Lietuvoje kitaip būti nė negalėjo (Laukaitytė, 1997, kur, deja, yra ir netikslumų).
Šis straipsnis apie pirmąją Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolijos generalinę vyresniąją Joaną Juozapaitytę. Vyresniąja jai teko būti 33 metus (1947-1980). Vienuolyno ištakos 1947 m. Šiauliuose. 2008 m. vasario 12 d. Šiaulių universitete buvo organizuota mokslinė konferencija „Slaptoji pedagogė – šiaulietė vienuolė – Jonė Juozapaitytė”, kurioje pranešimus skaitė jos gyvenimo liudininkai, auklėtiniai, pasisakė artimieji.
Straipsnio tikslas. Atskleisti okupacijos sąlygose naujai kuriamo vienuolyno prasmę ir pirmosios ugdytojos – generalinės vyresniosios Joanos ryžtą ir erudiciją.

Uždaviniai:
1. Literatūriniame ir istoriniame kontekste glaustai apžvelgti atskirų šventųjų biografijos faktus.

2. Išanalizuoti konferencijoje „Slaptoji pedagogė – šiaulietė vienuolė – Jonė Juozapaitytė” skaitytus pranešimus.

з. Retrospektyviai įvertinti slaptosios bendruomenės ugdytoją pedagoginiu, socialiniu ir politiniu aspektu.

Tyrimo metodas. Istorinių šaltinių ir gyvų liudininkų pranešimų filosofinė analizė.

Hipotezė. Ugdytojos – slaptosios pedagogės – Joanos veikla konspiracijos sąlygomis buvoprasminga ir heroiška. Pašvęstojo gyvenimo korifėjai istoriniame – literatūriniame kontekste. Kiekvieno žmogaus dvasinio gyvenimo kelias yra individualus, kartais tik kylantis aukštyn – link tobulumo, kartais – labai vingiuotas, net ir dugną paliečiantis. Vakarų Europos vienuolynų bendruomenių „tėvas” – šventasis Benediktas (Kloezowski, 2003). Jis gyveno pirmojo tūkstantmečio viduryje, tradiciškai nurodoma jo gimimo data – 480 metai. Nepanorėjęs studijuoti, pasuko „dykumų tėvų” gyvenimo keliu. Jo regula – bendruomenės taisyklių rinkinys, savyje slepiantis ankstesniųjų atsiskyrėlių patirtį ir pašvęstojo gyvenimo principus, tinkančius bendruomenėms ateityje. Taigi, Benedikto regula gyvuoja pusantro tūkstančio metų, ji yra daugybės „uždarųjų”, vadinamų kontempliatyviųjų, vyrų ir moterų vienuolynų bazinis dokumentas (Sartory G. и. Т., 1981). Akcentuojama, kad svarbiausia dvasinio gyvenimo centre yra meilė, tačiau populiariausias benediktinų gyvenimo proncipas – Ora et labora, t. y. melskis ir dirbk. Bent po keletą benediktinų vienuolynų yra kone kiekvienoje Europos šalyje. Šiauliečiai gali mėgautis psalmių giedojimu Palendrių vienuolyne.
Kalbant apie moterų benediktinių biografijas, būtina paminėti Benedikto seserį Scholastiką, apie kurios mistiką, išmintį ir meilę dvasinėms vertybėms bei patarimus pačiam Benediktui kuriamos legendos. Mums artimesnė vokietė Hildegarda, gyvenusi XII a. Bingene, ir ištisus šimtmečius pagrįstai vertinama kaip gamtininke, poetė, dailininkė, vienuolyno vyresnioji. Ji gyveno tokiu laikotarpiu, kai Bažnyčiai reikėjo išsivaduoti iš pasaulietinės valdžios įtakos, reikėjo drausmės ir doros, bet, pagal šv. Benediktą, visur turėjo būti saikas – vengiant per didelio griežtumo ir lengvapėdiškumo.
Vienuolyne buvo ugdomos ryžtingos, stiprios valios asmenybės, o pati Hildegarda buvo gyvas pavyzdys. Ji ne kartą priešinosi valdančiųjų politikai ir laiko dvasiai, ji veikė spontaniškai, niekieno neprašė leidimo ir pritarimo. Ji drįsdavo nemalonią tiesą pasakyti ir prelatams, biurokratiškiems dvasininkams. Kiek visa jos veikla buvo subjektyvi – didelis klausimas; biografai mini vizijas ir apreiškimus, kuriais remdamasi ji siekė tikslo. „Ji padėjo kūno negaliose ir gydė sielos žaizdas”, – tokia ji buvo daugeliui (Schipperges H., Hrsg., 1985, Gobei, 1998), kurie istorinius duomenis ir mistinius reiškinius pateikia su legendomis ir romantika, bet tai – tik gyvenimo iliustracijos, paryškinančios kontempliatyviosios vienuolės aktyvumą. Pasaulinio garso šventasis – pranciškonų regulos autorius yra Pranciškus. Gimęs Asyžiuje, savo veikla pagarsėjo XIII šimtmetyje. „Kas gi esame mes, mažesnieji broliai, jeigu ne Dievo giesmininkai ir Jo pokštininkai,” – tai Pranciškaus liudijimas. Jis pats, kaip rašo A. Maceina (1991), yra „Saulės giesmė” – džiaugsmas, radikaliai gyvenantis pagal Evangeliją. Pranciškus metė iššūkį turtui, patogumui, prabangai. Gamta su paukšteliais ir žvėreliais, „sesutė mirtis”, karjeros ignoravimas – tai jo dainų ir kalbų temos, siekiant atstatyti Bažnyčią. „Atstatyti Bažnyčią!” – tai jo devizas, kuriuo vadovavosi ir atkurdamas apgriuvusią mūrinę bažnytėlę ir gelbėdamas viduramžių Bažnyčią, kaip instituciją, nuo pasaulio biurokratų valdžios.
Pranciškoniškasis medis „išsišakojo” po visą pasaulį. Visada pranciškonai ir pranciškonės pagal savąją charizmą būdavo artimi vargingiausiems. Nors ir neelgetaujantys, bet džiaugsmingai pasitikintys Viešpačiu darbuojasi gelbėdami varginamus priklausomybių, slaugydami ligonius, o kartais ir atvirai pokštaudami. Pranciškus Asyžietis įvardijamas kaip antrasis Kristus – artimiausias Jam pagal savąjį radikalumą, stigmas, pasitikėjimą Dievu – Tėvu. Pranciškaus dvasinė energija – tarsi žaizdras, įkurtas antrojo tūkstantmečio pradžioje ir lig šiol savo žarijomis, t. y. vienuolynais palaikantis Bažnyčios gyvastingumą kaip Linksmąją Naujieną (Kloezovvski, 2003).
Kai Katalikų Bažnyčia patyrė kitą išbandymą, būtent protestantizmo smūgį, naują vienminčių sambūrį sutelkė Ispanijos sūnus Ignacas.
Savarankiško gyvenimo kelią pradėjęs karaliaus armijos karininku, sužeistas daug laiko skyręs apmąstymams tampa Kristaus apaštalu – jėzuitu. Jo parašytoje Konstitucijoje akcentuojamas sambūrio tikslas – siekti ne tik savo, bet ir kitų šventumo – padėti kitiems dvasinio gyvenimo kelyje. Ignacas atmetė senųjų vienuolynų išorinę formą, kuri jau neatitiko naujų laikų poreikių: abitą, tonzūrą, rožinį. Jėzuitų uniforma turi būti kaip pasauliečių kunigų.
Atsisakė ir bendros brevijoriaus maldos, leisdamas draugijos nariams melstis individualiai, kiekvienam patogiu laiku. Nors savo išorine forma jėzuitai skyrėsi nuo senųjų ordinų, bet vidinė santvarka reikalavo narių klusnumo, atsidavimo bendruomenei, kuklumo (Ignatius von Loyola, 1978).
Jėzuitas – ne minkštakūnis be charakterio, ne silpnavalis, bet disciplinuotas ir kūrybingas. Jėzuitai vyko misijų – į Aziją, Pietų Ameriką, protestavo prieš kolonistų žiaurumus ir todėl užsitraukė baltųjų rūstybę, ugdė vietinių gyventojų kultūrą, stengėsi įveikti socialines problemas.
1569 m. jėzuitai, pakviesti Vilniaus vyskupo, įsikūrė Lietuvoje. Jie įsteigė pirmąją vidurinę mokyklą – kolegiją, kuri tapo Vilniaus universiteto pradžia. Per šimtmečius būta iš jėzuitų tarpo tiek humanitarų, tiek gamtos mokslų srities garsių mokslininkų, profesorių.
Ne vienas jėzuitas tapo politikos auka, kai prieštaravo „raganų medžioklei” ar Hitlerio bei Stalino savivalei. Jėzuitų idealizmas ir entuziazmas tebegyvuoja – visuose kontinentuose yra jų institucijų, puoselėjančių švietimą, kultūrą ir dvasinį gyvenimą (Lauriūnas, Decloux, 1993; Silf, 2003).
Joaną Juozapaitytę žavėjo jėzuitų dvasingumas. Studijuodama Kaune, turėjo progos pažinti daugelį moterų vienuolijų, bet jėzuitiškos dvasios ten nerado.

Joanos dienoraštis
Dienoraštis pradėtas rašyti 1946 m. balandžio 1 d.: …Aplinkui siaučia nerimas, neaiškumas,
namiškiams gresia įvairūs nemalonumai. Kiek žinoma, Jonė turėjo slapstytis, pasitraukti iš universiteto. Stabtelėjusi laike ir erdvėje, Jonė medituoja Šv. Rašto žodžius – Būkite tobuli, kaip jūsų dangaus Tėvas yra tobulas ir analizuoja padėtį; Siela virpa, išgirdusi šiuos žodžius ir veržiasi į Jį. Tad nusprendžia: Tas kilnus pašaukimas privalomas, mes turime su Jo pagalba to siekti… Su Tavim mes kalnus galime pajudinti, tvarkyti savo artimųjų reikalus ir net valdyti pasaulį. Jonę stiprina dvasios vado jėzuito patarimai: Įsižiūrėk į Kristų, į Jo auką už žmones… Mylėk žmones, stenkis juos prikelti Kristui… Ad maiorem nata sum (Didesniems dalykams esu gimusi), – rašo Jonė kitą dieną.
Jonės užrašuose randame ano meto dvasinių lyderių terminologijos. Tai S. Šalkauskio jaunimo ugdymo vizija ir jo „gyvoji dvasia”, populiarusis „Taip, Tėve”, jėzuito P. Masilionio mokyme – šv. Ignaco pratybų gelmė. Autorė žavisi šventuoju Ignacu, jo tvirta dvasia, jo pasekėjais. Ji išreiškia požiūrį, jog šventasis turėtų būti natūralus žmogus, ir rašo: Dauguma biografų šventąjį vaizduoja kaip kažkokią nežemišką būtybę, kuri pati atlieka stebuklingus darbus. Ir nematai jį veikiančios malonės, jo prigimties ydų, kovų už savo sielos šventumą, minčių kurios jį skatina kentėti ir aukotis. Jei to nėra, šventasis praranda savo gyvumą ir tampa nesuprantamas arba neturi to, kas paskatina ir padrąsina juo sekti. Šventasis yra gyvenimiškiausias, paprasčiausias žmogus, kuris visiškai atsiduoda Dievui, ir Dievo malonė jį veda kartais paprastu, kartais nuostabiu keliu.
Jonės dienoraštyje gausu turtingų, pakeliančių dvasią sentencijų, pvz., „Ad maiorem nata sum”, „Sic, Pater” (Taip, Tėve), „O crux, ave, spes unica” ( Sveikas, kryžiau, vienintele viltie).
Jai prieš akis Tautos nelaimės, materialinis ir dvasinis skurdas. Niekad neskubėti smerkti, teisti kitą, – tai Jonės credo.
Jonė ryžtasi. Prigimtis ir širdis kančiose verks, bet Taip, Tėve, noriu būti aukos grūdelis. Tu duosi jėgų ištverti. Si grūdo sąvoka – apsisprendimas už auką – kartojasi kas kelintas puslapis.
Ryžtą radikaliai gyventi Dievui ir Jo mylimiems žmonėms ji išreiškia ir kitais žodžiais: Trokštu būti apaštale, išpažintoja, misionierė, pamokslininkė, kunigas, kankinė, noriu dirbti visus galimus darbus – gydytojos, mokytojos, žurnalistės, ūkininkės, darbininkės. Ir pasiryžimas: kad nepraleisčiau progų padaryti kitiems gero, malonaus…
Sieloje drama ar audra? Nemalonumas seka po nemalonumo, bet jie man malonūs daros dėl Tavo meilės, – taip apibūdina situaciją Jonė 1946 m. vasarą. Galima suprasti, jog Jonės planai pasiaukoti Dievui sukėlė šeimoje sąmyšį. Jonė svarsto savo elgesį ir ryžtasi būti kantri ir maloni, ypač su tėtušėliu. Ji nekaltina kitų, nepriekaištauja, įdomiai ji aiškina padėtį: Kūno ir sielos gydytoja noriu būti, o gydytojas daugiau rūpestingumo, meilės ir atidos skiria silpnesniam ligoniui.
Jonei 25-eri. Kaip tvarkyti savo gyvenimą? – klausia savęs, Dievo, dvasios vadovo. Jai reikia tikrumo. Po pokalbio su jėzuitu P. Masilioniu ji užrašo: Viešpatie, Tu tas pačias mintis davei ir man, bet tik leidai, kad jas išreikštų t. Masilionis – ir tai gerai. Jonė nuolanki ir ryžtinga. Ji rašo: Myliu nemylėdama, tikiu netikėdama, esu drąsi būdama bailė, pasitikiu ir visiškai atsiduodu, nejausdama tos didybės, kuriai atsiduodu.
1946 m. rugpjūčio viduryje Jonė užrašo jau sudėta auka, galima suprasti, jog apsispręsta ir susitarta kurti slaptą vienuoliją. Toliau seka dvasinės įtampos išraiška – tikslo didybės, savojo ribotumo apmąstymas ir vėl pasitikėjimas Motinos Marijos globa, Dievo pagalba. Užrašuose atsiranda evangelinių patarimų – skaistino, neturto, klusnumo sąvokos, jų prasmės analizė ir ryžtas vykdyti. „Contra spem speravi in Te, Domine” (Neviltyje – viltis Tu. Viešpatie).

Jei tai būtų mano užgaida, tik mano laimės troškimas, niekad nedrįsčiau žengti to žingsnio, bet… „Aš stoviu ir beldžiuos”… – būsimoji vienuolė cituoja Kristaus žodžius. Dvasioj sausra ir abejonės, ar einu tuo keliu? Tokie laikai. Kas bus su tėveliais? Ką turiu daryti? Kas bus su manim? Kelios ašaros nusirito, bet ne, neturiu verkti. Ir vėl dvasios sparnais Jonė kyla aukštyn: Ne žemišku protavimu ir numatymu remiuosi…
Jonė privalėjo pasimokyti vienuolinės tvarkos. Taigi, tarpininkaujant jėzuitui P. Masilioniui, Jonė ir dar viena kandidatė – būsimosios eucharistietės kaip gegužiukai laikinai apsigyveno Seserų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių vienuolyne Kaune.
Apie būsimą naujo vienuolyno steigimą žinojo tik bendruomenės vyresnioji ir vienas kitas atsakingas Bažnyčios asmuo. Bet koks informacijos nutekėjimas būtų išdavystė ir pražūtis. Kaip vėliau prisiminė seserys širdietės, joms buvo keista, jog geros naujokės – Jonė ir jos draugė – nesudėjo įžadų drauge su kitomis rugpjūčio mėn. – per Žolinę.
1947-ųjų spalio 11-ąją Jonė – Joana Juozapaitytė ir dar dvi merginos – Julija Alijošiūtė ir Ona Urniežiūtė sudėjo pirmuosius įžadus kaip eucharistietės. Tai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos (EJSK) pradžia Šiauliuose. 1950 m. Jonė ir dar kelios seserys persikėlė į Kauną, kur turėjo būti naujokynas bei galimybė kai kurioms tęsti mokslus aukštojoje mokykloje.
Tai tik Dienoraščio dalies kukli analizė. Nereguliariai Dienoraštis rašytas dar 1955-aisiais.
Norint tai analizuoti, reikia dėmesio ir laiko. Iš minėtų citatų galima suprasti Jonės ryžtą gyventi ne sau.
Pasaulyje, bet ne pasaulietė Profesorius emeritas Vytautas Karvelis priminė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesers doc. Danės Šlapkauskaitės parašytą ir išleistą knygą apie Jonę Juozapaitytę „Slaptasis aukuras” (2003). „Tikrai sunku patikėti, kad vienuolija gimė
ir augo tada, kai sovietinė valdžia skleidė ateizmą, uždarinėjo vienuolynus ir kunigų seminarijas…
J. Juozapaitytė slaptą atsakomybę nešė 33 metus, pradžioje šioms pareigoms paskirta kunigo Masilionio, vėliau rinkta seserų”.
„Labai malonu, kad konferencija, skirta tokiai iškiliai ir dvasingai asmenybei, vyksta Šiaulių universitete”, – sveikinimo kalboje sakė ŠU rektorius prof, habil. dr. Vidas Lauruška, – „Tai rodo, kad dvasingumo problemos, dvasingumo aspektai nėra svetimi šiam universitetui”.
Skaitytuose pranešimuose s. Jonė Juozapaitytė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji, iškilo kaip intelektuali, stipri dvasia,

ryžtu, sprendimais asmenybė, kartu labai jautri, kurianti šiltą bendravimą bei puoselėjanti vidinį ir išorinį grožį. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pabrėžė, jog Popiežiaus Benedikto XVI teiginys, kad „Eucharistija yra Dievo dovana pasauliui, kad gyventų”, yra savalaikis ir labai svarbus. Tai ženklas, kad pasaulis negyvena, bet, tam tikra prasme, miršta. Matome, kad ir Lietuva serga. Ypač depresijos liga”, – sakė ganytojas. „Džiaugiamės, kad šiandien prisimename vieną švyturių, kuri spinduliavo tikruoju gyvenimo džiaugsmu, kuriai buvo svetima depresija”, – sakė Šiaulių vyskupas.
Rašytojas kun. Algimantas Žilinskas, pažinojęs Jonę, ją apibūdino: „Vyresnioji Jonė buvo labai protinga, kaip man tada atrodė, visai be pamaldiesiems būdingo saldumo. Protingos ir kartu labai geros jos akys pro akinių stiklus žvelgdavo į kalbantįjį ir atrodydavo jausdavai jos žodžių ir valios apsisprendimo vienybę. Po tų pokalbių išeidavai pakylėtas dvasia, giliau suvokęs, kad Kristaus kryžiui reikia ne tik maldos, bet ir aukos”,- citavo D. Šlapkauskaitė jo rankraščio dalelę.
Kun. Algirdas Paliokas, jėzuitas, prisiminė, kaip s. Jonė ketverius metus buvo jo dvasios mokytoja. Atsitiktinis užėjimas lėmė, kad pradėjo kartas nuo karto lankytis, gilintis į dvasinius skaitymus, įsijungė į studentų dvasinę veiklą. „Ji ne tik žodžiu mano pašaukimą tapti kunigu sustiprino, bet ir knyga, ir malda”, – prisipažino kun. Algirdas. Šiltai savo vyresniąją seserį Jonę prisiminė Bernadeta Paičienė, gyvenusi vienuoliniuose Jonės namuose: „Kai gyvenime yra sunkių atvejų, važiuoju prie Jonės kapo. Jaučiu jos globą ir dabar ir, ką norėtųsi nuo Jonės paveldėti, tai kantrybės, stiprumo, susitaikymo”. Jonės pusbrolis Albinas Sruogis stebėjosi, iš kur pusseserė turėjo tiek drąsos, ryžto.
Birutė iš Radviliškio džiaugėsi, kad atsitiktinai užsukusi į Jonės vienuolinius namus, nebenorėjo išvažiuoti. „Jonė man paliko tokį vertybių suvokimą, kad aš labai skyriausi nuo savo bendraamžių… Jaučiau jos griežtą ranką ir man tai buvo labai svarbu tuo metu”. Prisiminimus pasakojo ir VDU dr. Ramunė Jurkuvienė, skaičiusi pranešimą „Laikmetis ir asmenybės”. S. Jonė, prelegentės teigimu, buvo labai tikra, stipri moteris, turėjusi ypatingą šilumą, kalbėdavusi su žmonėmis iš širdies į širdį. Neatsitiktinai, daktarės manymu, gyvenimo keliu pasirinkta Eucharistija, kai paprasta duona perkeičiama į Aukščiausiojo Kūną. „Turbūt tai ir mūsų gyvenimo uždavinys perkeisti tai, ką turim žmogiško, į tai, kas kilnu ir amžina”, – sakė prelegentė. Svarbi to meto žmonių pozicija: nebėgti nuo atsakomybės, visokiais būdais ieškoti, kaip išsaugoti tautą, stiprinti ją. S. Jonė nebėgo ir nuo ypač sunkaus gyvenamojo meto šešėlių. Jai teko spręsti, kaip puoselėti tėvynę ir meilę Dievui, rasti savo vietą tarp dviejų kraštutinumų: kolaboravimo su okupantais ir partizaninės kovos; ieškoti savo būdo, kaip išlikti, padėti jaunajai kartai, būti tiltu tarp vienos ir kitos nepriklausomybės. „S. Jonė mokė prisiimti atsakomybę, nebūti šiaudų ugnim…
Džiaugiuosi, kad turim tokių pavyzdžių”, – sakė dr. R. Jurkuvienė.

Iš juodo – balta
Kad sesuo Joana, giminaičiams teta Jonė, buvo kultūros ir mokslo puoselėtoja, liudija žurnalistės VU dėstytojos Dalios Kutraitės ir šiaulietės Savivaldybės darbuotojos Palmiros Lukošienės įspūdžiai.
D. Kutraitė, grįžusi su tėvais iš Sibiro, prisiglaudė pas tetą slaptajame vienuolyne Kaune. Šiandien ji pasakoja: „Teta Jonė buvo pirmasis pedagogas, sudedantis į mažą širdelę ir galvą tai, be ko vėliau gyvenime niekaip negalėtumei priskirti savęs prie šiek tiek doresnių ir mąstančių žmonių, Atsimenu tą bendrą nuoširdumo, išminties atmosferą, tvyrojusią aplink ją. Visus aplink esančius vaikus ji mokėjo patraukti savo pusėn, ir net didžiausi neklaužados būdavo pažaboti. O mokydavo ji mus visko: didelių ir mažų tiesų, pradedant pagrindinėmis tikėjimo tiesomis ir baigiant gražiu elgesiu prie stalo ar net mokėjimo gražiai juoktis. Gražaus juoko pamokoje dalyvavome abu su vienuolyno augintiniu našlaičiu Albinu Jarašiūnu, dabar – gydytoju Molėtuose. Teta buvo dėmesinga smulkmėms ir iš esmės inteligentiškiausias žmogus iš visų supusių mane vaikystėje (o gal ir dabar?). Už daugelį savo inteligentiškumo kibirkštėlių turiu būti ir esu dėkinga būtent jai. Iki šiolei stebina tas tetos gebėjimas suderinti tokius priešingus šio ir ano pasaulio reikalavimus. Rengdamasi anam gyvenimui, ji mokėjo stebėtis, žavėtis ir mylėti visa, kas yra gražaus ir didelio šioje žemėje: gėles, knygas, meną, keliones ir net drabužius. Kaip tikras vyras Jonė tvarkė ūkį.”
Jaunutė Palmyra iš Šiaulių pas tetą Jonę atvykdavo retkarčiais. Ji šiandien negalinti tylėti: „Žmogus per gyvenimą sutinka be galo daug žmonių, bet iš jų ilgam įsimenančių – kur kas mažiau. Mažai būtų žmonių, kurie, pabendravę su Teta Jone, būtų nepajutę dėmesio, asmenybės stiprumo, visapusio išsilavinimo, pažinimo platumo. Aišku, kad ji patraukdavo visus savo vidumi, noru ir pastangomis visoje aplinkoje iš juodo padaryti balta, t. y. iš blogo – gera. Pirmiausia tai siejama su aplinkinių, ilgiausiai su teta bendravusių, bet ir su kitų, tik tarpsniais ją susitikusiųjų, vidumi, kurį formuodavo ir aplinka: gausios bibliotekos knygos ne dulkėjimui, bet skaitymui, iš patefono sklindantys pasaulinio garso muzikos šedevrai, puikūs žurnalai apie aplinkos, želdinių, gėlynų tvarkymą ar net naujausias rūbų madas. Ir visa tai – vienuolyne. Čia visada galėjai rasti ramų kampelį pabūti tik su savimi ar atvirai pakalbėti apie tai, kas tuo metu slegia sielą, ir išeiti švaresnis, baltesnis. Aplinka – iš juodo padaryto balto pavyzdys.
Baisiai atrodantis sklypas tapo gražiausiu: eroduojamą, apleistą, rodos, niekam netinkamą šiukšliną šlaitą sutvirtino akmenimis grįsti takai su puikiai sukomponuotų alpinariuminių augalų žaluma ir vos srūvančiu skaidravandeniu „kalnų upeliu”, kuris, pasirodo, surenka iš po namo ir kitose sklypo dalyse besikaupiantį vandenį. Tai sodybos „perliukai”. Svarbūs ir apgalvotai sukomponuoti ir kitielementai: daržas, pavėsinė, mažas baseinėlis, veja.
Kiekvieną augalą reikėjo iš kažkur gauti, surasti tik jam skirtą vietą, jei kas – vėl ir vėl perkelti ir kruopščiai prižiūrėti. Manau, kad teta Jonė buvo viena iš svarbiausių gyvenimo mokytojų ne vienam jaunesniam giminaičiui, nes puoselėjo gražios aplinkos poreikį, savo pavyzdžiu ne vieną pastūmėjo tam skirti daugiau dėmesio. Tvirtai žinau, kad tai turėjo įtakos man renkantis šiandieninio darbo kryptį – formuoti Šiaulių miesto želdinių ateitį. Anykščių gatvės sodybos planavimo ir želdinių komponavimo pavyzdys man buvo ir yra etalonas, vertinant miestų sodybas. Kartais atrodo, kad Ji iki šiol pataria, padeda tame darbe…”

Apibendrinimas
Pagal istorines aplinkybes Bažnyčiai į talką jos misijoje ateidavo vienuolinių ordinų steigėjai. Ordinų auklėtiniai – venuoliai pagal regulos specifiką būdavo ir yra tam tikra „žemės druska”, padedanti Bažnyčiai likti ištikimai Evangelijos mokymui. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje esant sovietinei okupacijai, vienuolynai buvo ardomi, uždarinėjami. Tradicinių, tipinių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių viešas gyvenimas buvo neįmanomas. Joana Juozapaitytė, bebaigianti medicinos studijas, nerimsta matydama ir jausdama dvasinio gyvenimo politinę ignoraciją, vadų stoką ir riziką. Tai išryškėja iš jos dienoraščio. Artimas bendravimas su jėzuitais leido pažinti ignacišką ryžtą, erudicijos ir kontempliacijos suderinimo galimybę. Joana, giminaičių vadinta Jone, ryžtasi tapti naujo, jėzuito P. Masilionio steigiamo vienuolyno nare, paskirta bendruomenės generaline vyresniąja – ugdytoja.
Siautėjančio ateizmo, suėmimų, tremčių, kratų metais ryžtis kurti ir puoselėti vienuolyną buvo heroizmas. Joanai teko būti bendruomenės su maždaug 30 seserų dvasine vadove, besirūpinančia ir visu ūkiu, ir oficialiu seserų lavinimu 1947-1980 metais. Nepaneigsime, jog dažni stresai, nuolatiniai pavojai silpnino organizmą, spartino piktybinio naviko išplitimą ir, palyginus, ankstyvą (59 m. amž.) mirtį.
Joana mirė 1980-aisiais, palikdama apie 30 aktyviai veikiančių seserų eucharistiečių. R. Laukaitytės minėtas skilimas „gydytas” bendruomenės šakų susijungimu 1993 m. Šiandien džiaugiamės keliomis dešimtimis veiklių eucharistiečių Lietuvoje, po kelias besidarbuojančių Kazachstane, Latvijoje, Moldovoje. Kaip Sesuo ir Motina Joana, reiktų būti plačios širdies, didžios erudicijos ir gilios meilės turtuolėmis. Meile ir tolerancija, „abiem kojom stovėti ant žemės ir siekti dangaus” – nepamirštamos Jonės pamokos. Taigi, Joanos Juozapaitytės gyvenimas prasmingas, pilnas rizikos ir pavojų – heroiškas.

Literatūra
1. Gobei G. M., 1998, Die Mystikerin – Hildegard von Bingen. Econ u. List. Taschenbuch Verlag.
2. Ignatius von Loyola, 1978, Geistliche Übungen und erläuternde Texte. Benno Verlag. Leipzig.
3. Kloczowski J., 2006, Krikščionių bendruomenės besikuriančioje Europoje. Aidai.
4. Laukaitytė R., 1997, Lietuvos vienuolijos. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.
5. Lauriūnas J., SJ, Decloux S., SJ, 1993, Jėzuitai vakar ir šiandien.
6. Maceina A., 1991, Saulės giesmė. Katalikų pasaulis.
7. Sartory G. und Т., 1981, Benedikt von Nursia – Weisheit des Maßes. Herderbücherei.
8. Schipperges H., Hrsg, 1985, Hildegard von Bingen, Gott sehen. München, Zurich.
9. Silf M., 2003, Vidinis kompasas, Kvietimas į ignaciškąjį dvasingumą. Vilnius: Všį „Jėzuitų ekonomo tarnyba.
10. Šlapkauskaitė D., 2003, Slaptasis aukuras. Šiauliai: Šiaurės Lietuva.
11. Žilinskas A., 1996, Žemės žvaigždės. Rankraštis.
12. Фроссар A., 1952, Соль земли. Москва: DOM Марии.

 

ON THE FOOTSTEPS OF UNOFICIAL EDUCATORS
Danė Šlapkauskaitė, Inesė Ratnikaitė
Summary
According to historical sources, the founders of monastic orders used to help the Church mission. The pupils of
orders used to be and are to some extent “the salt of the earth” that helps the Church to remain faithful to the teaching of
Gospel. After World War II in Lithuania under soviet occupation, monasteries were destroyed and closed. Joana
Juozapaitytė had to leave the University because of a political situation. Having come back home she was moved to see
and feel ignorance of spiritual life. Close relations with Jesuits let her know possibilities of combining firmness,
erudition, and contemplation. Joana decided to became a member of a new covent founded by Jesuit P. Masilionis. She
was appointed senior of the community and because a spiritual guide of about 30 sisters. Frequent stress and danger
caused early death; she died in 1980 and left about 30 active nuns. Today this community is large and has its members
not only in Lithuania but also in Kazakhstan, Latvia and Moldova.Key words: monastery, religious community, nuns, unofficial spiritual formation, pedagogy.