Išganymas ateina aukštesniu keliu. Ne pagal žmogaus nuopelnus, ne pagal jo teisingumo suvokimą, bet išganymas ateina tokiais keliais, kuriuos mes tik suprantame gal gyvenimo pabaigoje. Ir aš, pavyzdžiui, apie lagerius bent sau asmeniškai galvoju pozityviai. Tai buvo reikalinga patirtis, tai buvo reikalingas man pamokymas, kad aš bijočiau Dievo.“

Šie kunigo Česlovo Kavaliausko, kurio šimtmetį minime 2023 m. liepos 20-ąją, žodžiai yra nuskambėję Lietuvos katalikų radijo Mažosios studijos laidoje. Anuomet šios asmenybės samprotavimai ir įžvalgos daugeliui buvo tapę tarytum neformaliomis teologijos studijomis. Ištroškę žinių apie Dievą ir tikėjimą, ištikimieji klausytojai gyveno nuo laidos iki laidos ir gerte gėrė išminties žodžius.

Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“, skirtoje kun. Česlovo Kavaliausko 100-osioms gimimo metinėms, dalijasi savo įžvalga: „Šalia galingo intelekto – romantiška siela. Aistringas tikėjimas, kančių istorija, neturto ir paprastumo dvasia. Perėjęs tikrą žemės pragarą, kuriame negalioja patogios religinės klišės, kunigas Kavaliauskas įvedė į teologiją netiesinio Kristaus ir tuneliuojančios Dievo malonės terminus. Joks kitas dvasininkas mūsų laikais nesugebėjo taip gyvai ir įtikinamai skelbti tikėjimo kaip jis.“ Mažosios studijos vyriausiąjį redaktorių kun. J. Sasnauską su kun. Č. Kavaliausku sieja ne vien sovietinių lagerių patirtis, bet ir bendra veikla jau laisvoje Lietuvoje.

Gimtuosiuose Pumpėnuose, kur kunigas, Naujojo Testamento vertėjas, teologas, rašytojas, poetas, poliglotas, eruditas, antisovietinio pasipriešinimo veikėjas, politinis kalinys Česlovas Kavaliauskas (1923–1997) gimė, liepos 20-ąją vyksta svarbūs jo 100-osioms gimimo metinėms skirti renginiai. Jubiliejaus iškilmės prasideda 10 val. šv. Mišiomis, kurioms vadovaus Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Tuomet laukia atminimo ženklo kun. Č. Kavaliauskui palaiminimas ir jo gimtųjų namų aplankymas. Pumpėnų kultūros centre rengiamas kun. Č. Kavaliausko mokinės, teologijos mokslų dr. Jurgitos Fedorinienės knygos „Kunigo Česlovo Kavaliausko rašytinis palikimas“ pristatymas ir konferencija-diskusija, kurią moderuos kun. dr. Gediminas Jankūnas.

Dailininkas, žurnalistas V. Žukas: „Jis buvo tikras krikščionis“

Mažosios studijos įkūrėjas, dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas pirmiausia apie save sako: „Aš esu krikščionis.“ Prisimindamas kunigą Č. Kavaliauską, apie jį sako taip pat: „Jis buvo tikras krikščionis.“

Anot V. Žuko, kun. Č. Kavaliauskas buvo tikras savo kunigiškoje tarnystėje ir asmeninėje žmogiškoje pozicijoje, santykyje su Dievu ir su kitu žmogumi. Galima pasakyti, kad jis – dabartinio popiežiaus Pranciškaus – Jorge’ės Bergoglio – kunigas. „Kunigo Kavaliausko paprastumas, nesipuikavimas savo luomo statusu buvo išskirtinis – tai atsispindėjo jo aprangoje, buityje, santykiuose. Taip elgiasi popiežius Pranciškus, ir jo elgsena dažnai nepatinka kunigams ir vyskupams. Česlovas Kavaliauskas buvo nepatogus ne tik sovietinei valdžiai, bet ir bažnytinei hierarchijai – nevengė kritikuoti kunigų ir vyskupų dėl santykių „iš aukšto“ su pasauliečiais, dėl prabangos jų buityje. Sovietmečiu buvo kunigų ir vyskupų, kurie naudojosi ir saugumo teikiamomis privilegijomis – važinėjo baltomis „Volgomis“, kurios tuo metu buvo išskirtinės valdžios ženklas“, – sako V. Žukas.

1994 m. dailininkas dažnai aplankydavo kunigą Č. Kavaliauską Žasliuose ir matė, kad jo nereiklumas savo aprangai ir buičiai privedė iki skurdo. Paskutiniais gyvenimo metais Želvoje jo butas buvo veik visiškai sugriuvęs – nesandarūs langai, seni baldai, drabužiai, sugriuvusi krosnis. Jo sveikatos būklė buvo prasta, tokiomis sąlygomis toliau gyventi buvo neįmanoma.

“Aš jus išvogsiu iš Kaišiadorių vyskupijos ir išvešiu į Kretingą pas pranciškonus.”

V. Žukas pasakoja: „Tuo metu Kretingoje atsikūrinėjo pranciškonai, jau buvo suremontuota dalis vienuolyno, įrengtos celės, veikė šildymas. Aš susitariau su pranciškonais, kad jie priimtų gyventi kunigą Česlovą Kavaliauską. Tada jam pačiam pasakiau: „Aš jus išvogsiu iš Kaišiadorių vyskupijos ir išvešiu į Kretingą pas pranciškonus.“ Jis sutiko, bet būdamas teisingas jis manęs paprašė, kad apie tai praneščiau vyskupui. Kai apie šitą sumanymą papasakojau Kaišiadorių vyskupui Juozui Matulaičiui, tada jis pasirūpino, kad atsirastų kunigui Kavaliauskui deramas būstas Kaišiadoryse. Pasirūpino jo priežiūra, sveikata. Tie paskutinieji jo gyvenimo metai Kaišiadoryse, normaliomis sąlygomis, buvo patys produktyviausi jo darbuose. Tuo metu jis intensyviai rašė, vyskupas pakvietė vesti paskaitas katechetų kursuose. Tada aš pas jį ir važinėjau daryti įrašų Mažosios studijos laidoms – jų išėjo apie 50 valandų. Sukauptas solidus įrašų archyvas. Dabar tas archyvas yra peržiūrimas, tvarkomas – norėtųsi, kad ateityje jis būtų išleistas kompaktinės plokštelės ar kitokiu formatu, kad kuo daugiau žmonių galėtų jį klausyti.

Neteko būti su juo paskutinėmis gyvenimo dienomis – keletą savaičių prieš jo mirtį su žmona išvykome į JAV. Prieš išvykdamas aplankiau jį, gavau palaiminimą į kelionę.“

Kalintas, kur buvo baisiausia, nežmoniškiausia sovietinio gulago salyne

Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnų parapijoje, Pasvalio rajone. Išgyvenęs sunkų, bet labai turtingą gyvenimą, sulaukęs 74 metų, mirė 1997 m. vasario 20 d. Vievyje, palaidotas Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.

Tėvai Č. Kavaliauską išleido mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Ją baigęs, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, o 1946 m. vyskupo Teofiliaus Matulionio slapta buvo įšventintas kunigu. Po įšventinimo vikaru tarnavo įvairiose Kauno arkivyskupijos parapijose. 1950 m. Č. Kavaliauskas buvo paskirtas vikaru į Želvos parapiją Kaišiadorių rajone. Čia tarnaudamas užsitraukė sovietinės valdžios nemalonę, buvo persekiojamas už antisovietinius pasisakymus per pamokslus, religinius patarnavimus partizanams, už vadovavimą seminaristų Šv. Tomo Akviniečio studijų būreliui.

1950 m. Č. Kavaliauskas buvo saugumo organų suimtas esą už kontrrevoliucinę veiklą bei chuliganišką elgesį ir vadinamojo Maskvos ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų kalėti. Buvo kalinamas Norilsko ir Magadano sričių įkalinimo įstaigose. Kaip teigia kun. J. Sasnauskas – ten, kur buvo baisiausia, nežmoniškiausia sovietinio gulago salyne.

“Norilsko lageryje 1953 m. dalyvavo kalinių sukilime ir sukūrė jo himną.”

Lageriuose Č. Kavaliauskas slapta ėjo savo kunigiškas pareigas, taip pat nepaliovė studijuoti. Įgijo geležinkelininko profesiją, studijavo aukštąją matematiką, teorinę fiziką, genetiką, kalbas. Jis mokėsi iš ten įkalintų mokslininkų, kurie, kaip ir pats kunigas, neįtiko sovietinei valdžiai. Norilsko lageryje 1953 m. dalyvavo kalinių sukilime ir sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“: „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo, / Bunda Vytis galingas, rūstus! / Mūsų kruviną priesaiką girdi / Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus. / Nesileido saulutė tą dieną / Už aukštųjų Norilsko kalnų. / Vyrai ryžosi durtuvų sieną / Laužt krūtinėmis savo kartu.“

Išgyvenęs daug sunkumų, vos per plauką išvengęs mirties bausmės, iš kalėjimo kun. Č. Kavaliauskas sugrįžo 1956-aisiais. Kunigu tarnavo Kaišiadorių vyskupijoje, tęsė studijas, rašė straipsnius, knygas, bendradarbiavo su radiju, spauda, skaitė paskaitas katechetams, seminaristams ir kitoms auditorijoms.

„Apie 1966 metus Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai Romoje susitarė su Vakarų Europos lietuvių vyskupu Pranu Braziu MIC parūpinti viso Šventojo Rašto vertimą iš originalo – hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. Kadangi išeivijoje buvo ne vienas baigęs aukščiausius biblinius mokslus, išeiviai turėjo išversti Senąjį Testamentą, o Tėvynėje likusieji – Naująjį. Kam pavesti, abejonių nebuvo, seniai žinota, kad Česlovas nuo seminarijos laikų įsimylėjęs graikiškąjį Naująjį Testamentą“, – taip yra rašęs kun. Vaclovas Aliulis knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“.

Kunigas Č. Kavaliauskas šitą prašymą priėmė su dideliu džiaugsmu, sakydamas: „Tikrai padarysiu!“. Jis išvertė ne tik Naująjį Testamentą, bet ir Romos mišiolo poetines dalis. Ypač šiuose vertimuose pasižymėjo jo poetinis talentas.

Mintys apie lagerį vedė prie minties apie kryžių

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ kun. J. Sasnauskas mini, kad radijuje Č. Kavaliauskas yra prikalbėjęs valandų valandas, tačiau labai retai, tik fragmentiškai prisimindavo savo kalinimo metus. Yra sakęs, kad būta daug siaubo ir daug galimybių netekti gyvybės. Dėl to, kad išliko, dėkojo Dievo malonei. Savo lagerio prisiminimus Č. Kavaliauskas pavadino „Baltojo liūdesio tropikais“. „Pagunda pačiam vaizduoti kankinį ar didvyrį jam buvo svetima. Juk viskas jam per Kristų ir Kristuje. Mintys apie lagerį vedė prie minties apie kryžių. Daug sykių kartojo, kad atsitiktinumų nebūna. Taigi ir „Baltojo liūdesio tropikai“ – slėpiningo Dievo plano dalis. Puikiai suprato, dėl ko visa tai“, – laidoje sako kun. J. Sasnaukas ir priduria: „Šuoliuojantis apokalipsės raitelis krauju permirkusiu drabužiu kunigui buvo vilties ženklas. Kristaus apsiaustas rodėsi sugėręs ir visos žmonijos kančių istorijas.“

“Šitas pasaulis turi išgyventi būtent kančios išbandymus. Kitaip neįmanomas yra laisvos būtybės išaukštinimas, tapimas šventuoju, išganytu.”

„Lageriai man davė suprasti, jog aš galų gale turiu šauktis tiktai Kristaus. Kitokios išeities, protingesnės išeities nėra. Ir lageriai daugeliui žmonių galėjo būti Dievo malonė. Žiūrint, kaip tu juos priimsi – per mūsų suvokiamą blogį, per mūsų ligas, kančias ateina pasauliui išganymas. Ir todėl aš turiu vilties, kad pasaulis susilauks kažkokios ypatingo Dievo gailestingumo malonės. Šitas pasaulis turi išgyventi būtent kančios išbandymus. Kitaip neįmanomas yra laisvos būtybės išaukštinimas, tapimas šventuoju, išganytu. Būtent šitame pasaulyje, kur viešpatauja blogis, viešpatauja žmogaus absoliuti laisvė – Dievo atžvilgiu. Ir ji, kaip moko šv. Tomas [Akvinietis], veda į išganymą aukštesniu būdu, negu mūsų šitas humanistinis teisingumas, kultūringumas. Dievo išganymas yra aukštesnis. Ir būtent visiems pagonims, visiems netikintiesiems ir visiems nusikaltėliams. Būtent per žmonių kentėjimus. Kristus išganė mus per kentėjimus, ir pasaulis bus išganytas per teisių žmonių kentėjimus“, – Mažojoje studijoje yra kalbėjęs Č. Kavaliauskas.

„…net elniai ištiesę kaklus į nykstančią saulę graudžiai išstaugia

savo nesąmoningą liūdesį“

Ilgesnis kun. Č. Kavaliausko prisiminimų fragmentas paskelbtas rinkinyje „Norilsko Vyčiai“.

Amžina liūdesio paunksmė ir amžini pavojai. Kažką panašaus galima pasakyti apie gyvenimą Stalino lageriuose. Viskas ten buvo po pavojų ir badavimo ženklu. Tik Norilske visas siaubas galėtų būti paženklintas sniegynų, pūgos ir monotonijos simbolika. Baltas košmaras ar net pragaras. Vos atvažiavę į lagerį, vardu Medvežji Ručji, pirmiausia išgirdome apie žudynes, įvykusias vos prieš kelias dienas. Vagių ordinas susikirto su eksvagimis, tapusiais vadovybės parankiniais. Viskas įvyko labai netikėtai ir siaubingai. Penkiems žmonėms kirste nukirto galvas. Visi ir kalbėjo apie tą įvykį. Nelinksma pradžia.

Naujieji bičiuliai, senbuviai, mums daug pasakojo apie griežtą režimą ir artėjančią žiemą. Jie minėjo baisias pūgas ir poliarinės nakties periodą, kai išvis nesti dienos šviesos. Viskas atrodė labai grėsmingai. Draugai sakė, kad žiemai artėjant net elniai ištiesę kaklus į nykstančią saulę graudžiai išstaugia savo nesąmoningą liūdesį. O aplinkui viskas atrodė neįprasta. Jokios gyvos žalumos. Jokios žolės ar medelio. Tik kalnai ir melsvos uolos. Atėjo žiema. Su lietumi siautėjo žvarbūs kalnų vėjai. Juk mes gyvename beveik kilometro aukštumoje ir dirbome atviruose karjeruose. O visas milžiniškas kompleksas buvo Medvežji Ručji rūdynas, turėjęs aprūpinti šalį pirmiausia nikeliu. Vis žvarbesnis darėsi vėjas. Vis labiau norėjosi žmoniškai pavalgyti. Deja. Sistema puikiai žinojo, kad tik išsekinti bei nužmoginti – tikrieji komunizmo statytojai. Ir mes skubėjome tokių nužmogintų skruzdėlių takais. Vis labiau miglomis traukėsi padangė, ir beviltiškas liūdesys vis dažniau belsdavosi į širdį. Po poros savaičių mane uždarė į režiminę brigadą su akyla apsauga, be poilsio dienų.

Pirmoji Norilsko žiema. Tai nesibaigiančio sniego arkanai. Šaldančios vėtros ir amžinos braidynės sniegynuose. Kasryt naktinėje tamsoje tekdavo klampoti penketą kilometrų iki geležinkelio, kur išpildavo būsimųjų atvirų karjerų kepures. Reikėjo pasiekti metalo rūdos klodus, todėl nukasdavom viršutinius sluoksnius. Dieną naktį traukiniai vežė į kalnų raguvas uolų skeveldras. Mūsų uždavinys žiemą – nuvalyti kasdien užpustomą kelią. Tą pirmąją žiemą teko dirbti Režimkoje sugriežtintos drausmės brigadose. Nelinksmos buvo tos ilgos ir tamsios dienos už speigračio: jokios užuovėjos, jokio duonos gabalėlio ir dvylika valandų merdėjimo tarp baisaus šalčio ir gyvasties instinkto. Reikėjo judėti, kad nesušaltum. O kai nueidavome pietų į nykią trobelę kalnuose, tik varvindavome seiles žiūrėdami į pietaujantį brigadininką Muchaną. Deja. Savo duonos normas visuomet suvalgydavome iš ryto. Neatsimenu nė vieno atvejo, kad darbe būčiau suvalgęs nors trupinį.

O žiema slinko labai lėtai ir be prošvaisčių. Laimė, čia pat buvo vargo broliai. Apskritai optimistai, kurie išmoko gyventi šia diena ir nesapnuoti jokių ateities iliuzijų. O tikrovėje tuo metu jau brendo netolimos ateities istoriniai konfliktai, kurie išryškėjo 1952 metais.

Tą rudenį atvežė daug etapų, kurie pasklido visame Norilske. Šiuose etapuose buvo žmonių, išgyvenusių pirmuosius maištus bei streikus lageriuose. Ypatinga svarba ir garbė mūsų ukrainiečių jaunimui, kurie atsivežė neklusnumo ir maišto dvasią. Tarp jų, kaip paaiškėjo kitais metais, buvo daug herojiškų asmenybių.

Atvyko daugybė žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su pasipriešinimu sovietų sistemai. Lietuvoje – miško broliai, kitose respublikose – analogiški kovotojai. Toks jaunimas pamažu keitė visą lagerio atmosferą. Ėmė busti netgi pasyvūs kitataučiai. Stalino mirtis buvo džiaugsminga kulminacija, įžiebusi viltį. Lagerių sistema privalo būti demontuota. Ir būtent mūsų iškeliavimas iš Norilsko po 1953 metų sukilimo įrodė, kad atsinaujinę, išgyvenę maištą kaliniai tokią pačią dvasią atnešė ir Kolymon. Kolymos viršininkai buvo pritrenkti, kai pasirodė, kad atvykėliai ramiai, tačiau ryžtingai nesiskaito su varovų komandomis. Buvo daug faktų, kai kaliniai, atvykę į naujus lagerius, nesidavė nakčiai užrakinami. Kai sulankstydavo durų štangas ir sutrupindavo užraktus. Kai pasipriešindavo prižiūrėtojams net iki lagerio apšaudymo. Mes esame šio proceso liudytojai ir todėl tvirtiname, kad įvyko evoliucija naujosios pokarinės kartos, kuri neretai žengia į mirtį pasipriešindama savo vergvaldžių valiai.