Šiais metais minimos brolio pranciškono Leonardo Kazimiero Andriekaus gimimo 100-osios metinės (1914 liepos 15 d. Barstyčiai – 2003 m. gegužės 19 d. Niujorkas). Kauno Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje gegužės 25 d. pranciškonai rengia jo atminimui skirtą vakarą. Lietuvos Mažesniųjų brolių vadovas Lietuvoje kunigas Astijus Kungys OFM „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja apie savo pažintį su šiuo kunigu, vienuoliu, poetu ir teologijos mokslų daktaru bei jo indėlį lietuvių išeivijai JAV.
Broli Astijau, Jūs asmeniškai pažinojote ir ne kartą bendravote su broliu Leonardu, ypač pradėjus atsikurti Mažesniųjų brolių ordinui Lietuvoje. Ar ką nors jau žinojote apie jį prieš sutikdamas? Kiek jis buvo žinomas Lietuvoje?
Mūsų pažintis prasidėjo maždaug 1988 metais. Žinojome, kad jis buvo Niujorke, kur veikė pranciškonų vienuolynas, daug dirbo tarp kultūros žmonių. Labiausiai buvo atsidavęs „Aidų“ žurnalo leidybai. Redakcijos darbe jis dalyvavo nuo 1950 metų, kai „Aidų“ leidyba iš Vokietijos persikėlė į JAV, iki 1992-ųjų, kai žurnalas persikėlė į Lietuvą.
Manau, kad dar svarbesnis dalykas buvo jo santykiai su išeivijos katalikų inteligentija. Tuo metu lietuviai išeiviai buvo savotiškai pasidalinę, nors šiandien tai vertinama įvairiai. Didžiąją aktyvios inteligentijos dalį sudarė katalikų atstovai, tačiau greta buvo stipri „Santaros–Šviesos“ grupė ir tarp jų buvo aiški perskyra. Trumpai sakant, įtampa kilo todėl, kad kai kurie išeivijos lietuviai nutarė labiau atsiverti sovietinei Lietuvai, užmezgė ryšius ir su tarybų valdžia – pavyzdžiui, Vytautas Kavolis, Pranė Dundulienė ir kt. Dėl to Lietuvos mokslininkai ir kultūros žmonės daugiausiai žino „Santaros–Šviesos“ kultūros veikėjus, tuo tarpu visas katalikiškas sparnas buvo blokuojamas, buvo draudžiama įvežti jų knygas.
Todėl ir Leonardas Andriekus nebuvo žinomas plačiajai Lietuvos visuomenei. Manyčiau, kad tik kultūros žmonės jį žinojo, nes brolis Leonardas buvo išleidęs daugybę poezijos rinkinių. Žmonės labiau žinojo Bernardą Brazdžionį, o Leonardas Andriekus liko tarsi šešėlyje, nepaisant to, kad buvo didelis veikėjas.
Kai jis atvyko į Lietuvą iškart po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos poetai parodė jam didelį dėmesį. Kvietė skaityti poeziją įvairiuose miestuose. Buvo labai džiugu, kad kultūros žmonės Lietuvoje išties jį priima kaip savą.
Koks jis buvo žmogus?
Man jis padarė labai stiprų įspūdį – žemaūgis, smulkus ir visas tarsi kempinė prisigėręs kultūros dvasios. Jo apranga, laikysena, netgi tai, kaip jis abitą apsirengia, liudijo apie jo vidų. Dažnai nešiodavo provansietiško stiliaus beretę, juodą šaliką. Jo žvilgsnis, kalba – viskas rodė, kad žmogus kalba iš to, ką turi, ką išnešiojo per gyvenimo išbandymus ir patirtas įtampas. Buvo kupinas meilės Lietuvos kultūrai dvasios. Tai apima viską, taip pat ir Dievą. Jis dažnai neminėdavo šio vardo, bet kai ištardavo žodį „Dievas“, tarsi leisdavo prisiliesti prie paties Kūrėjo. Išties buvo labai įdomus žmogus.
Prisimenu, kai pirmą kartą atskridome į Niujorką, gal 1990 metais, ir dar tą patį vakarą buvome pakviesti į Metropoliteno operą. Ir taip būdavo kiekvieną kartą. Dabartinis JAV išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis, kuris tuomet gyveno mūsų vienuolyne Brukline (NJ), kartais sakydavo: „Leonardai, duok tiems broliukams po kelionės bent pailsėti!“ Juokais paduodavo mums teatro žiūronus, sakydamas, kai „labai miegas ims, prisidėkit prie akių, kad Leonardas nesupyktų“.
Matėm ir jo neturtą: bilietus jis gaudavo per kažkokius draugus ir, žinoma, tai būdavo ne pačios geriausios vietos – sėdėdavome kažkur 11 ar 13 aukšte, matydami tik mažus žmogeliukus scenoje, tačiau visas tas grožis pakerėdavo. Matėme, kokiame pasaulyje jis gyvena, iš lietuviškos kultūrinės terpės jis išeidavo į Niujorko visuomenę, kurią supažindindavo su lietuvių kilmės menininkais. Išties labai graži, pozityvi, Dievą ir gyvenimą mylinti inteligentija lankydavosi Bruklino vienuolyne. Mus, atvykusius iš dar beveik sovietinės Lietuvos, tai pakerėjo. Tai buvo kitoks – laisvas – pasaulis ir toje laisvėje jie mokėjo gyventi, mokėjo kurti.
Dar broliai yra pasakoję, ypač brolis Benediktas, kuris daugiau su br. Leonardu yra bendravęs, kaip buvo įkurta Adomo Galdiko galerija Brukline. L. Andriekus, gal ir nusikalsdamas pranciškoniškam neturtui, – nors išties buvo taisyklės žmogus, nes baigęs bažnytinę teisę – jis susitaupydavo kažkokių pinigėlių. Matė, kaip gyvena Niujorko lietuviai dailininkai, poetai, rašytojai, kurie dirbdavo juodą darbą, nes atvykę iš Lietuvos jie nieko nereiškė Amerikos visuomenėje. Buvo sudėtinga prasimušti nemokant kalbos, neturint draugų, pažinčių. Todėl br. Leonardas surinkdavo keletą dolerių ir duodavo kuriam, paprašydamas nutapyti paveikslą. Ir taip padėdavo žmonėms nepamiršti Dievo duotų dovanų, meninių įgūdžių. Taip jis surinko nemažai paveikslų.
Būdamas vienuolyno viršininku bei provincijolu, dalyvaudavo įvairiose parodose, kur taip pat pirkdavo paveikslus ir taip susikaupė nemaža kolekcija. Daug gerų žodžių yra išsakę menininkai apie Leonardą Andriekų. Taip galerija ir kūrėsi po truputį, aišku, ne vien brolio Leonardo dėka, tačiau noriu pasakyti, kad jis rūpinosi ne vien aukojamomis šv. Mišiomis… Jam ir Tėvynė rūpėjo, bet Tėvynės sąvokoje ir Dievo šviesoje buvo žmogus.
1933-iaisiais įstojęs į pranciškonų vienuolyną Kretingoje, studijas tęsė Austrijoje, kur išmoko vokiečių kalbą, o studijos vyko lotyniškai. 1940-aisiais tapo kunigu, karo metais Italijoje, Šv. Antano popiežiškajame universitete apsigynė bažnytinės teisės daktaro laipsnį. Karui pasibaigus, 1946 metais vienas iš pirmųjų atvyko į Šiaurės Ameriką.
Kalbant apie Leonardą Andriekų, akivaizdu, kad jam nereikėjo pasakoti, ką jis padarė ar nuveikė. Darbai, jo gyvenimas kalbėjo už jį. Aplinka kalbėjo už jį. Džiaugiuosi, kad artėjantis gimimo 100-metis leis iš naujo sugrįžti prie asmenybių. Prie kunigo, vienuolio, poeto, žurnalisto, kultūros veikėjo, teologo ir teisės daktaro. Tai toks žmogus, kuris kaip vėjas, kaip Baltijos bangos, tarsi nepagaunamas, neapibrėžiamas. Manau, mums, mažai tautai, yra svarbu sugrįžti prie asmenybių – nepasilikti prie tuščiavidurių, laikinų „žvaigždučių“.
Kuo brolis Leonardas yra mums aktualus šiandien?
Manau, kad dvasinis, kultūrinis ir ypač tautinis jo gyvenimas, jo asmuo yra labai svarbus Lietuvos visuomenei šiandien. Tik gal ne visiems lengva tai pastebėti. Gal labiau rūpinamės ekonominiais dalykais, tačiau br. Leonardo pavyzdys rodo, kad su mažais ištekliais galima padaryti didelių darbų. Žinoma, jis dirbo ne vienas – visa katalikiškoji Bruklino lietuvių bendruomenė prisidėjo.
Sugrįžimas prie tėvo Leonardo, mano galva, yra sugrįžimas prie tų trijų dalykų: Dievo, Tautos ir žmogaus. Šis sugrįžimas turi tam tikras dovanas: tai nėra vien lėkštas prisilietimas. Išties didieji vyrai ir moterys yra mums tarsi orientyrai. Kai kalbame apie Lietuvos rūpesčius, Lietuvos saugumą, finansinį, karinį, energetinį, kai informacijos priemonės mums pateikia visokių žinių, jis tarsi primena, kad žmogus yra saugus tada, kai vidujai jaučiasi ne vienas.
Žmogus yra ne vienas ne todėl, kad visa šeima kartu, kad tėtis ir mama yra kartu su savo vaikais. Jei tėvas yra pasimetęs, jeigu mama pasimetusi – koks tada yra šeimos saugumas? Jeigu žmogus yra pasimetęs? Žmogus pasimeta todėl, kad neturi atramos, pagrindo. Todėl pirmiausia Lietuvos saugumas prasideda kiekvieno iš mūsų viduje. Čia yra paprasta taisyklė. Taip buvo šimtmečius Lietuvoje: Dievo meilė, artimo meilė, o iš to kyla ir Tėvynės meilė. Ir viskas. Be Dievo mūsų artimo ar tėvynės meilė nebus pilna. Be amžinojo gyvenimo suvokimo bus nepilna meilė tėvynei, nes bijosime gyvybę už ją atiduoti.
Krikščionys taip pat jaučia baimę – tai natūrali žmogiška patirtis, tačiau išorinė baimė, patekusi į mūsų vidų, subliūkšta atsimušusi į dievišką gyvenimą. Mes kartais nesugebame suvaldyti ir sustabdyti nei krizių, nei invazijų. Matome, kaip sunkiai valstybės dorojasi su ekonomine krize, kaip Ukraina gyvena karo baimėje. Tačiau jei žmogus gyvena su Dievu, toji baimė kažkaip ištirpsta, nes Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį“. Tad su juo ir mes nugalėsime, išgyvensime bet kokius sunkumus.
Kokį pėdsaką brolis Andriekus paliko JAV pranciškonų vienuolijoje?
Broliai puikiai žinojo tėvo Andriekaus talentą, jo interesų lauką, tačiau niekaip jo neišskyrė iš kitų.
Jis turėjo Dievo dovaną bendrauti su žmonėmis – atliko didelę misiją, kaip minėjau. Su visa „Aidų“ komanda, bendraminčiais ir rėmėjais užėmė tam tikrą frontą mūsų provincijoje. Keletą metų buvo Kenebunkporto bernukų gimnazijos rektorius, tačiau daugiausiai laikėsi Niujorke.
Broliai čia buvo įkūrę spaustuvę, kurioje ir patys dirbo, kai reikėdavo net ir po 12–14 valandų per dieną. Lietuviai neturėjo didelių išteklių, tad apsiimdavo atlikti didesnius spaudos darbus ir amerikiečiams, o uždirbtus pinigus skirdavo spaudai ir knygų leidybai. Leonardas yra suredagavęs ir nemažai knygų. Be to, šioje spaustuvėje buvo leidžiama ir visa Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Už kokius pinigus? Broliai rinko aukas. Vertė Kroniką į anglų kalbą, kad žmonės išgirstų apie situaciją Lietuvoje.
Laikraštis „Darbininkas“ buvo vienas svarbiausių Rytų pakrantėje. Čikaga turėjo nemažai spaudos, nes ten buvo įsikūrę daug vienuolijų, o Rytų pakrantėje jų stigo. Tad kai broliai įsikūrė – pirmas jų rūpestis buvo spauda, sutelkti kultūros žmones.
Leonardo Andriekaus darbas nebuvo rašyti eilėraščius – prie jų prisėsdavo tik atlikęs savo pareigas. Nežinau, kaip gimdavo jo eilėraščiai. Nesu niekada jo to klausęs, kada rašydavo. Po darbų, kai viskas nutildavo? Naktį? Taip lašas po lašo ir prilašėjo per tuos beveik 50 metų.
Manyčiau, jeigu mes skaitytume, sugrįžtume prie jo poezijos, jo knygų, tikrai kažkas gražaus prilašėtų ir į mūsų sielą. Taip ir norisi linkėti, kad paėmę knygą žinotume, jog ši poezija duos kiekvienam kokią nors atgaivą, kažkoks lašelis įkris. Manau, kad vien sustojimas ir skaitymas jau keičia žmogų. Todėl norisi palinkėti, kad per Leonardo eiles ir Dievas prikapsėtų reikalingų mums malonių, ir mes gyventume, nenusivildami šiuo gyvenimu.