Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kada gerumas sušvinta Dievo dovanotomis spalvomis

Kada gerumas sušvinta Dievo dovanotomis spalvomis

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2023 05 30

 

Prieš 35-erius metus, 1988 m. gegužės 26 d., Vatikane Jono Pauliaus II buvo paskirti ir netrukus viešai paskelbti 25 nauji kardinolai. Tarp jų – Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių ganytojas vysk. Vincentas Sladkevičius.

Jis sakė: „Į šį aukštą kardinolo postą niekada nepretendavau, jo nesiekiau ir nelaikiau savęs jo vertu. Bet savo tautą dėl jos 600 metų ištikimybės krikščioniškojo gyvenimo kelyje visada laikiau verta turėti tokį išaukštinimą… Kai Šventasis Tėvas Vatikane šiuo atveju mane pasveikino, nuolankiai jam pareiškiau: „Non sum dignus“ – nesu vertas. O jis šypsodamasis atsakė: „Ir gerai, kad nesijauti vertas. Būtų blogai, jeigu jaustumeisi vertas.“

***

Atgimimui ūžaujant, paklaustas, kodėl savo kardinoliškajam herbui pasirinko psalmės ištrauką „Fac mecum signum in bonum“ (Ps 85, 17) – „Padaryk mane gerumo ženklu“, kard. V. Sladkevičius aiškino: „Atidarykime gerumo duris kiekvienam, trokštančiam pas mus užeiti, su mumis bendrauti. Suraskime gerą žodį kiekvienam, su kuriuo kalbamės. Bendraukime tik gerumo kalba – nepakeiskime jos svetima, kitiems sunkiai suvokiama ar net nemalonia kalba. Tai gali įvykti pasikeitus mūsų širdies nusiteikimui artimo atžvilgiu. Pakeisti būdą yra sunku, bet piktą žodį, išeinantį iš mūsų lūpų, yra privaloma pakeisti geru žodžiu. Gerumas tik tuomet sušvinta Dievo dovanos spalvomis, kai mes kitiems ką nors gera padarome.“

Popiežius Jonas Paulius II ir kard. Vincentas Sladkevičius. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

„LKB Kronika“, pranešusi žinią, kad atgimstanti Lietuva pagerbta kardinolo titulu, rašė: „Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo V. Sladkevičiaus paskyrimas kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa; tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas.“

1988 m. birželio 28 d. Vatikano Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II kardinolų konsistorijos metu vienintelį kartą nusišypsojo uždėdamas kardinolo kepuraitę – pijusę – vyskupui V. Sladkevičiui. Sveikinimo žodyje Šventasis Tėvas akcentavo, kad Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana lietuvių tautai, linkėjo būti už ją dėkingiems ir mokėti būti jos vertiems.

„Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo – visur skambėjo žodis – „Lituania“, – prisimindamas tas dienas Romoje yra pasakojęs Jo Eminencija. – Iškilmių dienomis lietuvių kalba tapo tarsi viena pirmųjų net Vatikane, bendruomeninėje maldoje, nors buvo kardinolų iš viso pasaulio kraštų, lietuvių kalba nuskambėjo antroji po anglų. Tai buvo ženklas, kad Šv. Tėvo paskyrimu buvo pagerbta ir išaukštinta lietuvių tauta.

O aš pats tomis iškilmių dienomis labiau nei bet kada jutau savo silpnumą: be Dievo nieko neturiu, nieko negaliu ir niekas esu. Prel. Ladui Tulabai, kuris užsiminė, kad, norint palaimintąjį Jurgį paskelbti šventuoju, reikia daugiau stebuklų įvykdymo įrodymų, pasakiau: „Didžiausias stebuklas esu aš, menkas ir nevertas tapęs kardinolu. Norėjau būt paprastu kunigu, o Apvaizdos ranka prieš mano valią vedė savo keliu.“

***

Pasaulis žiūrėjo į atgimstančią Lietuvą, kuriai reikėjo aiškių gairių, tvirtų pamatų, teisingų kelių, kuri laukė vieno XX a. didžiausio dvasinio autoriteto kard. Vincento Sladkevičiaus aktualaus mokymo: „Šiuo laiku, kai mūsų tauta pergyvena atgimimą, dvasinį atsinaujinimą, turime daugiau rodyti vieni kitiems meilės ir pagarbos, pakantumo, kad tautoje sustiprėtų dora, teisingumas, vienybė, greičiau būtų išgydytos skaudžiausios moralinės žaizdos mūsų tautos kūne… Krikščionybė yra meilės religija. Meilės praktikavime glūdi krikščionio vertė, jėga ir grožis. Mūsų artimas yra kiekvienas žmogus: tautietis ir kitatautis, katalikas ir kitatikis, tikintis ir netikintis, geras ir blogas.

Žengiant meilės keliu, labai svarbu jausti atsakomybę už savo žodžius. Yra tokios medžiagos, kurios skleidžia „mirties spinduliu“ – tai vadinamosios radioaktyvios medžiagos. Žmogus, kuris nesiskaito su savo žodžiais, mėgsta kitus įtarinėti, kritikuoti, pašiepti ar užgaulioti, savo aplinkoje skleidžia mirtinus spindulius, naikinančius ramybę, vienybę ir džiaugsmą. Kultūra prasideda nuo meilės, ir meilė žmoguje prasideda nuo žodžių… Ir vadovauti visuomenei turi darbštūs, nesavanaudiški, teisingi ir gailestingi žmonės, o ne garsiai šūkaujantys tuščiažodžiautojai, ne savimylos, ne kerštautojai ir ne palaidumo skelbėjai…“

Kard. Vincentas Sladkevičius 1998 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu ir Santarvės premija už nuopelnus Lietuvos dvasinio gyvenimo taurinimui. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Kaip yra sakęs buvęs Jo Eminencijos mokinys Kunigų seminarijoje, bendramintis ir bendradarbis, jo dvasinės tarnystės tęsėjas ir puoselėtojas kard. Sigitas Tamkevičius: „Pasipūtėliai jam visada sukeldavo alergiją. Kardinolo pagarbą kiekvienam žmogui liudija ir tas faktas, kad jo durys buvo atviros ne tik prezidentams, ministrams ar vyskupams, bet ir eiliniams tikintiesiems, kurie ateidavo pasitarti bei pasiguosti dėl matomų negerovių ar savo asmeninių bėdų.“

Ir kiekvienas būdavo išgirstas, paguostas, sustiprintas ir tėviškai pamokytas: „Kas įvyksta, kad žmogus kartais atmetamas kaip nenaudingas ir nereikalingas? Ar manoma, jog Dievas tokiam žmogui kai ko nedavė, kai ką nuskriaudė? Ar mes, kai kurių Jo dovanų negavę, kartu pasidarėm atstumti ir nenaudingi? Tai ir yra ta didžioji Kūrėjo gerumo, jo meilės paslaptis: nėra žmogaus, kuris būtų nereikalingas. Svarbiausia, kad jis turėtų pagrindinę savybę – gerą valią ir norą išpildyti Kūrėjo valią. Tai suvokdamas kiekvienas jaus buvimo šioje žemėje reikalingumą ir naudą.“

***

Apvaizda taip lėmė, kad į Tėvo namus kard. Vincentas iškeliavo tą pačią 2000 m. gegužės 28 d., kai prieš 12 metų pasaulis išgirdo viešai paskelbtą žinią apie naujai paskirtuosius kardinolus. Kaip ir tuo pačiu gegužės žydėjimo metu 1875 m. pas Viešpatį iškeliavęs vyskupas Motiejus Valančius – kurio atodūsius ir žingsnius Eminencijai atrodydavo, jog girdi – užrašė savo testamente, kad net miręs norėtų būti naudingas savo ganomiesiems.

Panašiai pasielgti, pasak kard. S. Tamkevičiaus, panoro ir kardinolas Vincentas, amžinybėn išėjęs, kai iki II Eucharistinio kongreso buvo likusios vos kelios dienos. Todėl jo mirtis ir laidotuvės buvo galingas kvietimas atkreipti dėmesį į tai, ką jis mylėjo ir laikė savo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės centru bei pagrindu: „Tikiu, kad Dievo Dvasia įkvėpė mintį kardinolą palaidoti Švč. Sakramento koplyčioje, kad kiekvienas, kuris norės aplankyti jo kapą, aplankytų ir patį svarbiausią Katedros gyventoją – Eucharistinį Kristų. Kardinolas ir po mirties kvies kiekvieną jį gerbiantį kunigą ar pasaulietį tikintįjį arčiau Eucharistijos, arčiau prie dieviškosios meilės židinio.“

Iš kairės: tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, kard. Vincentas Sladkevičius, Algirdas Brazauskas. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Ir visada Švč. Sakramento adoracijoje prie gilioje maldoje panirusiųjų, prie balto marmurinio kapelio suklupusiųjų prisijungęs, sielos akimis lyg matai kardinolo Vincento įdėmų žvilgsnį, širdyje girdi nepamirštamus jo žodžius: „Dievo akivaizda – tas jungimasis su Dievu – didelė vertybė. Dingsta vienatvė, našlaitystė. Didžiojoje žmonijoje, milžiniškoje visatoje, begaliniuose amžiuose – nebe vienas. Turiu savo Tėvą, ištikimiausią Bičiulį. Dingsta baimė. Dievo akivaizda yra veržimasis nuo kūrinių į Dievą.“

Ir visada Švč. Sakramento koplyčioje atminties klodai atveria tai vieną, tai kitą neišdildomą susitikimo momentą. Tarytum matai kardinolo Vincento veidu vilnijančiais šypsenos bangeles, o atsidusus tariant: „Kuo aukštesnis pašaukimas, tuo didesni savęs atsižadėjimo krantai… Ko žemėje nepradėsi, to danguje neturėsi… Daug darbo danguje turėsiu…“

Su brangiu jį konsekravusiu vyskupu palaimintuoju Teofiliumi Matulioniu kardinolas turėtų apie ką pasikalbėti. Ką pasakytų jis, 1975 m. įstojęs į Marijonų kongregaciją, pal. Jurgiui Matulaičiui MIC? Turbūt tai, ką žmonėms neretai pabrėždavo: „Marija, Dangiškoji mūsų Motina, labiausiai mums artima, jos pagalba labiausiai mums reikalinga, ir mes visi turim gyventi Jos dvasia. Vadiname Dangiškąją Motiną įvairiais vardais, o aš norėčiau pavadinti Ją neįprastu, nauju vardu – Negalimų dalykų Motina. Negalimų dalykų buvo kiekvieno mūsų gyvenime, o ypač mano. Už tuos neįmanomus dalykus, tapusius galimais, esu be galo dėkingas Dangiškajai Motinai.“

***

„Eucharistijos mokykla nulėmė kardinolo gyvenimo stilių, – 2001 m. atidarydamas įkurtą kard. V. Sladkevičiaus memorialinį muziejų kalbėjo arkivysk. Sigitas Tamkevičius. – Kai jūs apsilankysite jo memorialiniuose kambariuose, tenai nepamatysite nei aukso, nei deimantų, nei milijonais įvertintų meno kūrinių, – pamatysite kuklius kambarius, knygas, paprastus baldus ir neišvaizdų paltuką, su kuriuo jis važiuodavo ir pas Šventąjį Tėvą. Įsimąstymas į Eucharistinį Jėzų, kuris dėl mūsų visko išsižadėjo, padėjo kardinolui suvokti, kad laimė yra ne daiktuose, ne piniguose, bet grynoje sąžinėje ir Dievo artumos išgyvenime. Todėl kardinolo muziejus, kurį po šių Mišių atidarysime, turės svarbiausią tikslą – visus apsilankančius mokyti mylėti tikrąsias vertybes.“

Būtent šie žodžiai geriausiai išreiškia kelis dešimtmečius čia vykstančią dvasinės kultūros pastoraciją ir vis tą pačią, o kartu naujomis spalvomis sužėrinčią susitikimo su kardinolu Vincentu atmosferą. Ir visada, kai iš anksto susitarus įvairaus amžiaus žmonių grupės iš Kauno, Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Raseinių ar Vilniaus peržengia istorinių Žemaičių vyskupų rūmų slenkstį, kur 10 paskutiniųjų gyvenimo metų rezidavo kard. V. Sladkevičius, įjungiamos šviesos (kad primintų uždegtus žibintus), plačiai atveriamos durys. Keliauninkų nuovargis ištirpsta, išgirdus prieš kelis dešimtmečius Eminencijos ištartų pasisveikinimo žodžių įrašą: „Labai malonu. Džiaugiuosi, arčiau, arčiau, broliai ir seserys…“

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja Irena Petraitienė (centre) susitikimo su muziejaus lankytojais metu. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Vienas smagumėlis būna sulaukti vaikų, mokinukų klegesio. Su mokytojomis tariantis, kurią dieną jie ar ateis, ar atvažiuos, visada aptariame, kokia dvasinio ugdymo tema šiuo metu aktuali, ką vertėtų stipriau akcentuoti, ką patys jaunieji lankytojai galėtų papasakoti ar laišką kardinolui atsiliepimų knygoje parašyti.

Kaip džiaugtųsi Eminencija sužinojęs, kad šį birželį, kaip minėjo kun. Sigitas Jurkštas, apsilankys Marijos legiono vyrų grupė, kad netrukus sutartą dieną ateis Dievo Motinos komandos kelios šeimos. O pažintis su Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Audriu Globiu atveria naują veiklos puslapį. Kur geriau, jeigu ne šiuose krikščioniškosios dvasios slaugos namuose turėtų vykti mokymai, diskusijos, kur, jeigu ne čia, turėtų tarpti širdis aukštyn kelianti bičiulystė?

„Kardinolo portretas būtų neužbaigtas, jei mes jį pažintume tik kaip labai kuklų, ramų ir maldoje paskendusį Bažnyčios kunigaikštį, – pamoksle yra sakęs kard. S. Tamkevičius. – Vertėtų gerai įsiskaityti į tai, ką jis 1988 m. rugpjūčio 3 d. kalbėjo Kauno kunigų seminarijoje. Tai buvo drąsus okupantų vykdytos prievartos pasmerkimas ir paraginimas atsitiesti ir liautis vykdyti pavergėjų užmačias. Tačiau tuo pačiu metu, kai kardinolas vieniems priminė, jog reikia liautis talkinti priespaudos aparatui, kitiems patarė nelipti ant kulnų, ragino būti kantrius ir leisti augti gležniems laisvės daigams.“

Reikėtų pridurti, kad šiame rašinyje taško padėti negalima nepriminus kard. V. Sladkevičiaus mylėtų gimtųjų Guronių, kur taip pat saugomas kardinolo atminimas, kur visada kviečiant malonu vykti, žinant, jog laukia pulkelis atvykusių žmonių.

O svarbiausia – negali nepacituoti jo žodžių apie tėviškę: „Koks laimingas tas, kuriam tikėjimas tarytum jo tėviškė. Žemiškąją tėviškę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekad neliksim vieniši. Kur bebūsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos. Dievas – mūsų tėvas. Mes Jį visur turim, visur dvasioje su Juo susitinkam. Marija – geriausia tėviškės Motina. Visuose reikaluose galime prašyti jos pagalbos. Šventieji mūsų broliai. Mūsų broliai ir visi kiti žmonės. Štai koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške.“