Mes turime šventųjų, kurie su mumis džiaugės ir verkė. Tik jie už mus daugiau Dievui gyveno, uoliau Jo garbei dirbo ir šiandien yra amžinąja laime apdovanoti. Prieš tokį šventąjį patys linksta lietuvio keliai; juodu vienas antrą labiau supranta.
Daug turime kandidatų į šventuosius, bet dėl laiko aplinkybių ir galbūt, dėl mūsų apsileidimo ir religinio abejingumo jie negali įžengti į altorių garbę. Čia norėtume prisiminti neabejotino šventumo žemaičių karšto darbuotoją, tėvą pranciškoną Ambraziejų – Jurgį Pabrėžą. Neseniai Kretingoj, mirė paskutinis žmogus, kuris prisiminė šventos atminties tėvą Ambraziejų. Iš jo pasakojimų susidarome vaizdą, kad tylusis mokslininkas vienuolis buvęs nepaprastai uolus sielų ganytojas, didelis pamokslininkas, nepaprastai mylįs vargstančius žmones, gailestingas ir švento gyvenimo žmogus,[1] – buvo rašoma „Žemaičių prieteliuje“ 1939 m.
172 metai po mirties – labai ilgas laiko tarpas, per kurį daug įdomių, nusipelniusių asmenybių pradingo užmarštyje. Tačiau kuklaus vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos vardas tebėra gyvas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Norint giliau pažinti jo gyvenimą, asmenybę ir suprasti jo pavyzdį, nepakanka atsiminti pavardę, nepakanka žinoti, kad tai buvo garsus pamokslininkas, jautriasielis nuodėmklausis ir begaliniai geros širdies žmogus. Nepakanka susipažinti su biografijos faktais, publikacijomis ir mokslo raštais… Norint geriau jį pažinti, reikia suvokti kokiomis vertybėmis jis gyveno, įžvelgti iš kur ėjo tas jo kilnumas, kodėl jo pamokslų žodžiai taip virpino klausytojų širdis, kas buvo jo gyvenimo tikslas ir siekinys, į ką jis kreipė ligonių, klausytojų ir skaitytojų mintis… Būtent pandemijos metu Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos – sielos ir kūno gydytojo – metai yra stiprus jo gyvenimo pavyzdžio svarbos liudijimas ir vilties ženklas šių dienų pasauliui.
Mūsų laikais medicina gydo kūną, o sielos sopulius išklauso dvasininkai. Jurgis Pabrėža suvokė, kad žmogus yra vientisas – jei kenčia siela, serga ir kūnas. Dėl to jis užsibrėžė pirmiausia rūpintis, kad gytų žmogaus siela, ir kaip pasekmę gydyti kūną: Nusistatau būti geru sielų ganytoju ir gydytoju. Tuo tikslu turiu pareigą pažinti kitų sielos ir kūno reikalus, dėl kurių išganymo turiu darbuotis. Pirmiausia sielų, bet kartu nepamiršti ir kūno reikalų, tad maitinti alkanus, rėdyti nuogus, šelpti vargšus, neapleisti našlaičių, prakilniausiai mylėti tuos, kurių sielų išganymu turiu didžiausiai rūpintis, kad nė viena nepražūtų nuolat melstis už jų reikalus[2].
Viename laiške J. Pabrėža pats nurodė priežastį, kodėl ėmėsi gydymo bei žoliavimo: Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis[3]. Gydė ne tik fizines kūno ligas, tačiau ugdė higienos įpročius, rūpinosi socialiniais reikalais. Į socialinį klausimą žvelgė amžinybės perspektyvoje. Šioje šviesoje jis mokė pareigingumo darbininkus, teisingumo darbdavius ir valdininkus, nes tiek vieni, tiek ir kiti už savo darbus gaus teisingą atlyginimą Dievo teisme[4].
Visą gyvenimą tėvas Ambraziejus stengėsi išlaikyti artimo meilės dorybę. Dar Raudėnuose jis pasiryžo: Neklausyti įtariančių, bet tuoj perspėti, kad šlovę plėšti artimui yra nuodėmė[9]“. Tveruose ryžosi didžiausiai saugotis apie kitus blogai kalbėti, nors tai būtų ir didžiausias nusidėjėlis[10]. Kretingos vienuolyne – visiems turėti gerą širdį ir nuolat prisiminti, kad nuo tikro lavinimosi artimo meilėje priklauso visa tobulybės pažanga[11]. Jis ir dirbti pasiryžo, kad patarnautų artimo sielos išganymui: ne vien sau pačiam turiu siekti šventumo, bet dvasiniais raštais ir kitiems patarnauti sielos išganymo reikaluose[12], turėti savo širdyje Dievo ir artimo meilę, kad tą meilę galėtum su šventu uolumu ir stropumu žadinti žmonių širdyse. Būti visiems bendrai ir kiekvienam atskirai geriausiu tėvu ir broliu. <…> Turėdamas savo širdyje Dievo meilę, ją gaivink ir žmonių širdyse per pamokslus, išpažinčių klausydamas, namus lankydamas ne pelno tikslais, bet sielų išganymo reikalu. <…> Turėti karštą norą patarnauti žmonių sielų išganymui: ar tai sakyti didžiai žmonių miniai, ar mažiausiai žmonių saujelei[13].
Būdamas 35-erių metų amžiaus kunigas Jurgis Pabrėža pasiryžo būti šventu ir nepeiktinu. Šventu siela ir kūnu, gyvenimu, pavyzdingumu, mokslu, girtinu elgesiu[14]. Asmeninio dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose užsirašė: Dažnai minėti žodžius Būk ištikimas iki mirčiai, o aš tau duosiu gyvenimo vainiką[15] (Apr 2, 10). Jo sau pačiam rašyti dvasinio tobulėjimo pasiryžimai daugelio kartų įvairaus amžiaus žmonėms buvo šaltinis troškimo gyventi Šventojo Rašto žodžiais.
Gyvam tėvui Ambraziejui esant dėl jo sielos gelmes siekiančių pamokslų, nemokamo beturčių gydymo ir didelės doros[17] žmonės jį laikė šventu, kad vien jo pasirodymas žmones sudrausmindavo ir vesdavo prie gero. Jis rūpinosi ir po mirties žmonėms padėti, dėl to skubėjo visas savo žinias surašyti popieriuje – rašė vyskupas Motiejus Valančius[18].A. Pabrėža buvo ypatingas išpažinčių klausytojas. Paprastomis darbo dienomis jo klausykla būdavo apgulta nuo ryto iki pietų, o šventomis dienomis nuo ryto iki vakaro. Žmonės jį gyvą vadindavo šventuoju. Iš tikrųjų jo tokio ir būta. Žmonių sieloms prie Dievo patraukti jis negailėjo nei savo jėgų, nei sveikatos. Ir pats tapo savo uolumo auka – būdamas 78 metų amžiaus, sirgdamas ir nepaisydamas aukštos temperatūros išvažiavo pas ligonį. Tai buvo paskutinė gerojo ganytojo auka dėl sielų išganymo[19]. Mirė tos pačios dienos vakarą savo celėje klūpodamas po kryžiumi.
Kunigui J. A. Pabrėžai mirus, Žemaičių vyskupijos administratorius kun. Jonas Chrizostomas Gintila parapijų klebonams išsiuntinėjo oficialų pranešimą apie jo mirtį. Tačiau priešingai įsivyravusiai tradicijai, nepasitenkino vien trumpu pranešimu apie mirusį ir jo pavedimu kunigų maldoms, bet pateikė daug platesnę tėvo Ambraziejaus charakteristiką, negu įprastai panašiomis aplinkybėmis buvo pateikiama net mirus katalikų bažnyčios hierarchijos viršūnėms[20]. Minėjo, kad Pabrėža tiek pasauly gyvendamas, tiek vienuolyne būdamas – kitiems buvo visokių dorybių paveikslu[21].
1849 m. Žemaičių vyskupijoje mirusių kunigų sąraše J. Pabrėža paminėtas su ypatinga pagarba: plenus dierum et meritorum[22] (ilgai gyvenęs ir didžiai nusipelnęs).
Kretingos vienuolyno vadovybė iš įvairiausių vietų gavo užuojautos laiškelius netekus tokio žymaus ir švento vyro, vienuolyno pažibos, kokiu buvo tėvas Ambraziejus Pabrėža, bet kartu ir raminimo žodžius, kad danguje jis bus užtarėjas – šventasis[23].
Kaip švento gyvenimo žmogus, tėvas Ambraziejus minimas daugelyje publikacijų, tačiau 1933 metais pirmą kartą parašyta „šventasis“ ir išsamiai aprašyta kokiu būdu siekiama asmens beatifikacijos[30]. Žmonės jį laikė šventu ir jo daromų stebuklų garsas vis labiau plito. Prie kapo melsti užtarimo nelaimėse ar ligose traukė ne tik apylinkių žemaičiai, bet ir žmonės iš tolimiausių Lietuvos kampelių[31].
Tarpukario pranciškonai apytiksliai nuo 1921 m. vienuolyno knygoje ėmė užrašinėti per tėvo Ambraziejaus užtarimą patirtas Dievo malones[32], kai kurias svarbesnes žinutes publikavo spaudoje[33].
Apie 1934–1936 m. pranciškonų spaustuvėje buvo atspausdintos kelių rūšių atmintinės (paveikslėliai), kurių vienoje pusėje buvo trumpa J. A. Pabrėžos biografija, o kitoje – kapo koplyčios nuotrauka, taip pat buvo atspausdinti ir kelių rūšių kapo koplyčios atvirukai, kuriuose užrašyta Garsiojo tėvo Pabrėžos kapas Kretingoje (žmonės jį laiko šventuoju)[34].
Lietuvos pranciškonų provincijolas tėvas Augustinas Dirvelė buvo pradėjęs rengti dokumentus beatifikacijos bylai pradėti[35]. Tuo tikslu kunigas Petras Ruškys, remdamasis spausdintiniais šaltiniais bei vienuolyno dokumentais, surinko J. A. Pabrėžos biografiją[36], kurią 1939 m. balandžio 5 d. įteikė Lietuvos pranciškonų provincijolui t. Augustinui Dirvelei[37]. Broliai pranciškonai buvo pasiryžę ją atspausdinti. Spaudos darbams buvo paruoštas popierius[38], bet 1940 m., kraštą užėmus sovietų Rusijai, okupacinė valdžia Bažnyčią atskyrė nuo valstybės ir nutraukė pranciškonų vienuolijos veiklą. Kretingos vienuolynas buvo uždarytas, biblioteka likviduota[39]. Vieną naktį kun. P. Ruškiui ir br. Mykolui Tamošiūnui[40] pavyko išgelbėti biografijos rankraštį bei dalį J. A. Pabrėžos rankraščių ir dokumentų[41].
Remdamiesi publikacijomis spaudoje galime spėti, kad apie 1935 m. buvo kreiptasi į Lietuvos „dvasiškąją vyresnybę“ dėl beatifikacijos proceso inicijavimo[42]. Beatifikacijos bylos inicijavimu taip pat rūpinosi tuometinis Kretingos vienuolyno komisaras tėvas Antonius Plaček (daugiausia gyvenęs Vokietijoje)[43]. Žurnalistas, karininkas, pedagogas Matas Mozūraitis spaudoje rašė, kad Kauno ir Telšių vyskupijų Kurijos[44] taip pat rūpinosi J. A. Pabrėžos beatifikacijos reikalais, tačiau dabar minėtų Kurijų archyvuose šių dokumentų nerasta.
1948 m. platintame atsišaukime rašoma: kol Bažnyčia T. Ambroziejaus Pabrėžos dar nėra pripažinusi ir paskelbusi šventuoju, mes negalime sakyti ir tvirtinti, kad Pabrėža tikrai yra šventas. Mes galime tik pastebėti, kad T. Ambroziejaus Pabrėžos bendroji šventumo opinija ir stebuklingumo garsas šiandien yra tokioj, fazėj, kad jo pilnai pakanka kanonizacijos bylos įvedimui[47].
Į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai nuo 1989 m.[48] bandė atnaujinti karo metu nutrūkusį beatifikacijos bylos parengimo procesą: „Ryto“ spaustuvėje užsakė atspausdinti du lankstinuko „1771–1849 T. Ambrozijus Pabrėža O.F.M.“ variantus, kuriuose pirmą kartą buvo publikuota malda tėvo Ambraziejaus beatifikacijai išmelsti: O mylimasis Jėzau, suteik meldžiame Tave, kad Tavo tarnas Tėvas Ambrozijus, kuris šioje žemėje gyveno artimoje vienybėje su Eucharistine Esybe, galėtų per Nekaltosios Dievo Motinos ir šventojo Pranciškaus užtarimą būti regimų ženklų ir stebuklų į garbę išaukštintas. Todėl Tave meldžiame, idant didesnei Tavo garbei ir sielų išganymui Tavo galybe jis būtų įskaitytas į palaimintųjų skaičių. Amen[49].
1991 m. sausio 12 d. broliai pranciškonai surengė konferenciją – minėjimą, skirtą tėvo Ambraziejaus Pabrėžos atminimui[50]. Tačiau tos pačios nakties – sausio 13-osios įvykiai Vilniuje, vėliau politinė bei ekonominė krizės vėl neribotam laikui atidėjo beatifikacijos inicijavimo reikalus.
2021 m. spalio 30 d. vyskupas Algirdas Jurevičius Kretingos bažnyčioje šv. Mišių homilijoje kalbėjo: Bažnyčia turi gilią tradiciją kai kurių narių gyvenime atpažinti ypatingą šventumo dovaną ir paskelbti juos palaimintaisiais ar šventaisiais. Kad takeliai prie tėvo Ambraziejaus kapo neužželia, o žmonės turi jau kelis šimtmečius neblėstantį jausmą, kad tas asmuo yra šventas, – tai pasako jau daug. Galbūt kada nors Bažnyčia oficialiai pripažins jo dorybes, prieš tai išsamiai ištyrusi jo gyvenimą, o mes galėsime į jį kreiptis kaip į šventąjį. Viskas Dievo valioje[51].
172 metai prabėgo nuo J. A. Pabrėžos mirties. Daugybė žmonių jo užtarimu patyrė begales Dievo malonių – tiek dvasios, tiek kūno išgydymą; daugybė žmonių ir šiomis dienomis traukia prie jo kapo tikėdami stebuklo savo gyvenime. Net ir paprastomis dienomis čia nuolat dega žvakės, o visų šventųjų ir vėlinių dienomis koplytėlė skęsta žvakelių jūroje.
Mūsų laikais švento gyvenimo pavyzdžių ypatingai reikia. Mums patiems pripažinimas šventuoju suteiktų daugiau drąsos savo dvasinėse kovose. Prašykim gailestingąją Dievo Apvaizdą, kad kun. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pripažinimo šventuoju valanda greičiau išmuštų,[52] – rašė spauda 1933 metais, o tai aktualu ir šiais laikais…
[1] B. J. Žemaičių laukiamas Šventasis – T. Ambraziejus Pabrėža. Žemaičių prietelius, 1939, vasario 2, p. 2.
[2] Ryžtai, padaryti Plungėje 1806 m. In. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 243; RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 34.
[3] Laiškas Johanui Frydrichui Volfgangui, 1828, balandžio 23, LMAVB, F7-309, p. 3–4; TARVYDAS, Juozas. Jurgis Ambraziejus Pabrėža. 1971, KMMA, f. 3, b. 129, p. 72.
[4] Kninga. – Tóręti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedielys Dyinu yr ónt łabay daug Szwęcziu [rankraštis], [1822]. Kretingos muziejus, KM GEK-31449, p. 237–241; GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 190.
[5] Šiluvos RKB gimimo metrikų knyga 1795–1798. LVIA, f. 1575, ap. 1, b. 12, p. 42.
[6] GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 41.
[7] Ten tat, p. 249, 251, 254.
[8] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 77.
[9] Kun. J. Pabrėžos dienotvarkė ir ryžtai Raudėnuose. In GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 233.
[10] GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 236.
[11] Ten tat, p. 57.
[12] Ten tat, p. 241–243.
[13] Ten tat, p. 242–243.
[14] Ten tat, p. 241.
[15] Ten tat, p. 241.
[16] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 49–50; Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos atsisveikinimo kalba mokiniams (ištrauka iš jo raštų) 1821 m. Ateitis, 1962, nr. 2, p. 46.
[17] JABLONSKIS, Ignas. Nesuprastas J. A. Pabrėžos asmuo. Švyturys, 1990, spalio 24, p. 3.
[18] VALANČIUS, Motiejus. Raštai, 6 t. Vilnius, 2013, p. 413–417.
[19] MOZŪRAITIS, Matas. Prie garbingo kapo Kretingoje. Žemaičių prietelius, 1933, sausio 15, p. 2.
[20] BIRŽIŠKA, Vaclovas. Kun. A. Pabrėžos oficialus nekrologas. Mūsų senovė, nr. 2, p. 348.
[21] GINTILA, Jonas. Pranešimas apie kun. Pabrėžos mirtį. In. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993, p. 260.
[22] VAIŽGANTAS. Medžiaga kunigo A. Pabrėžos biografijai. Žinyčia, 1900, nr. 2, p. 69; RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 82; TARVYDAS, Juozas. Jurgis Ambraziejus Pabrėža. 1971, KMMA, f. 3, b. 129, p. 237.
[23] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 81.
[24] B. J. Žemaičių laukiamas Šventasis – T. Ambraziejus Pabrėža. Žemaičių prietelius, 1939, vasario 2, p. 2.
[25] Tėvas Jeronimas. Atsiliepimai dėl Pabrėžos jo 150 m. gimimo sukaktuvėms. Kosmos, 1921, sąs. 2/3, p. 292; L. A. Prie Ambroziejaus Pabrėžos Kapo ir Raštų Palaikų. Darbininkas, 1930, gegužės 21, p. 5; 2. L. A. Prie Ambroziejaus Pabrėžos Kapo ir Raštų Palaikų. Darbininkas, 1930, gegužės 21, p. 5.
[26] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža, įžymus Žemaičių floristas (1771–1849). Švietimo darbas, 1925, p. 843.
[27] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 84.
[28] MOZŪRAITIS, Matas. Prie garbingo kapo Kretingoje. Žemaičių prietelius, 1933, sausio 15, p. 2.
[29] Ruošiasi išleisti veikslą apie tėvą Pabrėžą. Darbininkas, 1935, balandžio 2, p. 6; RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 84.
[30] MOZŪRAITIS, Matas. Prie garbingo kapo Kretingoje. Žemaičių prietelius, 1933, sausio 15, p. 2.
[31] NERIMONIS, S. Lietuvos kandidatas į šventuosius. Laiko žodis, 1935, nr. 10, p. 5; BANI, Al. Pirmas žemaitis – šventasis. Kas buvo Jurgis Ambraziejus Pabrėža? Vakarai, 1936, liepos 25, p. 5.
[32] Tėvas Jeronimas. Atsiliepimai dėl Pabrėžos jo 150 m. gimimo sukaktuvėms. Kosmos, 1921, sąs. 2/3, p. 292–293; Kretinga. Šv. Pranciškaus varpelis, nr. 8–9, 1933, p. 278; RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440, p. 83–89.
[33] Tėvas Jeronimas. Atsiliepimai dėl Pabrėžos jo 150 m. gimimo sukaktuvėms. Kosmos, 1921, sąs. 2/3, p. 292–295; Šv. Pranciškaus varpelis, nr. 8–9, 1933, p. 278; MOZŪRAITIS, Matas. Prie garbingo kapo Kretingoje. Žemaičių prietelius, 1933, sausio 15, p. 2; NERIMONIS, S. Lietuvos kandidatas į šventuosius. Laiko žodis, 1935, nr. 10, p. 5; KAUPAS, St. Tikėkime stebuklais. Lietuvos rytas, 1936, kovo 28, p. 3; BANI, Al. Pirmas žemaitis – šventasis. Kas buvo Jurgis Ambraziejus Pabrėža? Vakarai, 1936, liepos 25, p. 5; POVILONIS, J. Ką kun. Ambroziejus Pabrėža paliko savo celėj? XX amžius, 1939, spalio 28, p. 8; MOZŪRAITIS, Matas. Saugokime T. Ambroziejaus Pabrėžos palikimą. Naujoji Lietuva, 1942, spalio 18, p. 4.
[34] Garsiojo Tėvo Pabrėžos kapas Kretingoje. Limis.lt. Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/84075550?s_id=TaW6b3tCCZjodyDn&s_ind=1&valuable_type=EKSPONATAS>; Garsiojo Tėvo Pabrėžos kapas Kretingoje (žmonės jį laiko šventuoju). Limis.lt. Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/66417414?s_id=nQDq5D8RQPCOQASU&s_ind=1&valuable_type=EKSPONATAS>.
[35] Kas įdomaus Kretingoje? Kretingos parapija, 1937, nr. 8, p. 62; POVILONIS, Juozas. Žemaičių šventasis. Kun. Ambr. Pabrėžos 90 m. mirties sukakčiai. Pavasaris, 1939, p. 1; VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga, 1940, p. 54; Švento gyvenimo pavyzdys – Tėvas Ambrozijus Pabrėža. Šv. Antano kalendorius, 1940, p. 59–63
[36] RUŠKYS, Petras. Kunigas Jurgis (Tėvas Ambraziejus) Pabrėža /1771–1849/. Jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė. [Mašinraštis], [1943], Kretingos Apreiškimo vienuolynas, RF-440.
[37] MOZŪRAITIS, Matas. Saugokime T. Ambroziejaus Pabrėžos palikimą. Naujoji Lietuva, 1942, spalio 18, p. 4.
[38] MOZŪRAITIS, Matas. Jurgis-Ambroziejus Pabrėža. Žemaičių žemė, 1943, rugsėjo 18, p. 2.
[39] KANARSKAS, Julius. Iš Kretingos parapijos, bažnyčios ir vienuolyno istorijos. In Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400. 2017, Kretinga, p. 37.
[40] KLIEKUTĖ, Jolanta. Tamošiūno Kazimiero interviu. 2014, KMMA, f. 3, b. 127.
[41] POVILONIS, Juozas. Vienas iškiliausių žemaičių. Naujasis židinys, 1991, nr. 1, p. 23; SUBAČIUS, Giedrius. Du Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraščiai: Kninga turinti savėj kozonius ir Rekolekcijos dvasiškos. Archivum Lithuanicum, 2001, T. 3, p. 170.
[42] NERIMONIS, S. Lietuvos kandidatas į šventuosius. Laiko žodis, 1935, nr. 10, p. 5; H. L. Kalbama, kad Lietuva susilauksianti kardinolo. Naujienos, Chicago, Il., 1938, birželio 3, p. 4.
[43] RUŠKYS, Petras. Kretingos vienuolynas. Tiesos kelias, 1928, nr. 3, p.[125–]135.
[44] MOZŪRAITIS, Matas. Jurgis-Ambroziejus Pabrėža. Žemaičių žemė, 1943, rugsėjo 25, p. 2.
[45] MOZŪRAITIS, Matas. Saugokime T. Ambroziejaus Pabrėžos palikimą. Naujoji Lietuva, 1942, spalio 18, p. 4; MOZŪRAITIS, Matas. Jurgis-Ambroziejus Pabrėža. Žemaičių žemė, 1943, rugsėjo 18, p. 2.
[46] MOZŪRAITIS, Matas. Saugokime T. Ambroziejaus Pabrėžos palikimą. Naujoji Lietuva, 1942, spalio 18, p. 4.
[47] 1948 m. atsišaukimas dėl J. A. Pabrėžos beatifikacijos, pasirašytas „Mūsų Tėvynės Garbingos Praeities Mylėtojai“. KMMA, f. 3, b. 47, p. 8.
[48] T. Ambrozijus Pabrėža O.F.M. Lietuvos pranciškonų leidinys, 1989, p. 5; Kretingos pranciškonų vienuolynas. Tėvo Jurgio-Ambrozijaus Pabrėžos atminimo beieškant. Vakarų ekspresas, 1991, sausio 10, p. 8.
[49] PAULIKAITĖ, Genovaitė. Tikėkime: jis mus išgirs. Švyturys, 1991, sausio 15, p. 5.
[50] TARVYDAS, Juozas. „Save užmiršdami, save surandam“: Jurgio Pabrėžos 220-osioms gimimo metinėms. Švyturys, 1991, sausio 9, p. 3; PAULIKAITĖ, Genovaitė. Tikėkime: jis mus išgirs. Švyturys, 1991, sausio 15, p. 3, 5.
[51] Telšių vyskupijos kurijos informacija. Vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos minėjimas Kretingoje. Telšių vyskupija [interaktyvus], 2021, spalio 30. Prieiga per internetą: <https://www.telsiuvyskupija.lt/index.php?id=104&ncid=2&nid=843>.
[52] MOZŪRAITIS, Matas. Prie garbingo kapo Kretingoje. Žemaičių prietelius, 1933, sausio 15, p. 2.
