Br. Bernardas Mindaugas Verbickas OP yra kunigas, vienuolis dominikonas, gyvenantis ir tarnaujantis Vilniaus dominikonų Šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo vienuolyne. Įgijęs teisės krypties mokslo daktaro laipsnį, dirba Mykolo Romerio universitete.

Tėvas Stanislovas OFM Cap (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) yra labai svarbus asmuo brolio Bernardo dvasinei brandai. Šiandien tėvo Stanislovo gimtadienis – 105-eri metai nuo gimimo. Ta proga brolis Bernardas dovanoja savo prisiminimus.

Malda dienai auštant – švenčiausias laikas

Tai buvo didelis kontrastas man, iš miesto šurmulio į kaimo vienuolyną savaitgaliais skubančiam paaugliui. Jautei, kad vakaro svaigulys nebeturi ko pasakyti, o ilga brėkšmos malda taps atramine laukiančiam dienos šurmuliui. Jis sakydavo, kad vėliau užgrius darbai, reikalai, žmonės, ir nebus kada melstis. Todėl ilga malda dienai auštant buvo švenčiausias laikas. Apsigobęs keistu kapucinišku gobtuvu jis krypuodavo siauru takeliu iš vienuolyno į bažnyčią. Kartais mąstydavo, melsdavosi tiesiog ilgai vaikščiodamas bažnyčios navomis. Arba prie altoriaus esančiuose grubaus medžio klauptuose vos keliomis natomis recituodavo psalmes.

Tai būdavo keistas, iš presbiterijos sklindantis monotoniškas garsas didelėje, šaltoje, nejaukioje bažnyčios erdvėje. Jautei, kad taip meldžiasi žmogus, daugybę metų giedojęs vienas. Niekur kitur daugiau nebegirdėjau tokių maldos garsų. Kol dar turėjo sveikatos, jis pagal seną vienuolišką regulą keldavosi melstis ir vidurnaktį. O vakarais, po darbų ir pamaldų, jau išeidamas iš bažnyčios dar ilgai klūpėdavo prieš tabernakulį. Tuomet vėl viskas sustodavo. Keletą kartų tokiais maldos momentais buvau netoliese ir mačiau jį. Jokių paveikesnių pamokslų už šiuos jis man ir nepasakė. O ankstyvi rytai man taip ir liko švenčiausias paros laikas.

Dangaus prieigos Dotnuvos kapucinų vienuolyne

Tėvas Stanislovas ir Paberžė – neatskiriami. Į trobelę panaši bažnytėlė, surinktos ir išmylėtos senienos, arnotai, maldaknygės, buities ir liturgijos rakandai, Rilke, Barthas, kaip gyvais tebesančių, nors ir iškeliavusiųjų, o ne mirusiųjų vieta prižiūrėtos kapinės… daugybėje detalių išreikšta ir įkūnyta jo savastis sutinkama ten ir šiandien.

Tačiau Paberžė yra labiau sovietinis tėvo Stanislovo periodas. Aš jį sutikau Dotnuvoje. Paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio vidury ten Stanislovui buvo patikėta atkurti kapucinų vienuolyną. Tuo metu visos Lietuvos vienuolijos mėgino susigrąžinti tai, kas buvo atimta. Tai, kas svarbiausia vienuoliniam gyvenimui, yra perduodama iš kartos iš kartą. Tačiau viskas buvo sunaikinta, tradicijų tęstinumas nutrauktas. Vos keletas pavienių senų tėvelių, atskirai parapijose ir tremtyje praleidusių sovietmetį, kuriems jau buvo sunku grįžti prie reguliaraus bendruomeninio gyvenimo stiliaus.

Taigi resursų atsikurti buvo labai mažai. Visi suprato, kad be pagalbos iš Vakarų bus sunku išsiversti. Ir daug vienuolijų Lietuvoje greitai tapo didelių užsienio vienuolinių subjektų filijomis, šakelėmis. Vis dėlto paskutinį dešimtmetį Dotnuvoje Stanislovas atkūrinėjo vienuolyną. Todėl ten svarbus buvo ne tik jo asmuo, bet ir senuose bernardinų pastatuose atgyjantis kapuciniškas vienuolinis gyvenimas. Reguliari brevijoriaus malda, mąstymai, dvasinių tekstų skaitymas prieš valgymus, clausura, silencium, daug paprastų kasdienio vienuolių gyvenimo detalių, kurių visuma tartum kilsteli šį gyvenimo stilių nuo žemės ir ypač idealų ieškančiam jaunuoliui leidžia pasijusti lyg dangaus prieigose. Būtent tai mane paauglį traukė savaitgaliais po pamokų autobusu arba autostopu skubėti į Dotnuvą. Ir tokių jaunuolių buvo daugiau. Kai kurie iš jų vėliau tapo vienuoliais.

Traukė brandi tėvo Stanislovo asmenybė ir didžiulė jo dvasinio gyvenimo patirtis. Be tokio žmogaus vedimo sunku pradėti eiti dvasinio gyvenimo keliu, o vienuolystės keliu net neįmanoma. Kai kurie vienuolynai neišvengė tam tikrų pavojų dėl to, kad neturėjo tokių patriarchų. Tačiau tiems, kurie leidosi jo patraukiami ir atvykdavo į Dotnuvą būti vienuoliais, paskui reikėjo su juo susiderinti: didelei asmenybei ir naujai įstojantiems jauniems vienuoliams reikėjo rasti būdą būti kartu.

Vidiniam vienuolynų gyvenimui yra įprasta dramos tarp asmenybių ir bendruomenės. Ir jie ten tada Dotnuvoje to neišvengė. Matyt, Stanislovo tarpukario vienuolinio gyvenimo mokykla jau nebegalėjo atliepti jaunajai kartai. Taip pat ir atšiaurios buities sąlygos, žavėjusios savo asketiškumu trumpalaikių apsilankymų metu, tapdavo sunkiu išbandymu ilgam nuolatiniam gyvenimui. Beveik visi tie jauni vienuoliai paskui išėjo savo laimės ieškoti kitur, ne vienuolyne. Kad ir kaip būtų, yra daug žmonių, kuriems, dabar jau nebūtin nuėjęs, tas paskutinio dešimtmečio Dotnuvos kapucinų vienuolynas įspaudė ir paliko ryškią žymę visam tolesniam gyvenimui. Man taip pat.

Vienuma ir „Atsidūsėjimai“

Kai gyveno Paberžėje, dar tebesant giliam sovietmečiui, Stanislovas kartais net ištisas savaites nesutikdavo jokio žmogaus. Ten buvo visiškas užkampis – sovietų valdžios jam parinktas tikslingai. Vėliau pas jį pradėjo lankytis daugybė žmonių, bet jis vis tiek buvo vienas. Tokioje vienumoje žmogus krenta į savo gelmių paslaptingumą, kančią ir ilgesį, skausmingai susiduria su savo svetimumu Dievui. Tikriausiai kažkur čia užgimė meilė Rilkei ir „Atsidūsėjimai“. Kalbant apie nesuvokiamą Dievą, jam pavyko neatsistoti „žinančiojo“ pusėje. „Atsidūsėjimuose“ junti žmogaus grumtynes su Dievu, jauti kunigą, kuris kaip Abraomas derasi su Dievu dėl žmonių ir užstoja jų vargingumą prieš Dievą. Jautrumas, tarpstantis mažadvasiškume, virsta sentimentalumu. Čiagi jautrumas virto tėvyste, kartais griežta ir kieta, kartais švelnia. Negalėdavai nuspėti, kada su kokia tėvo puse susitiksi.

Pamenu, kartą jo paprašė viešai pakomentuoti vieno kunigo išėjimą iš kunigystės. Pirmiausia, ką padarė Stanislovas – jis pasveikino tą kunigą sukūrus šeimą ir susilaukus vaikelio. Tokiose painiose ir nevienareikšmiškose situacijose atrinkti, kas svarbiausia, geba Tėvas.

Vientulis

Kas gali pažinti žmogaus vidų, suprasti, ką jis išgyvena, kiek, už ką kovoja ir ką aukoja? Mums prieinama tik žmogaus išorė ir, nors ji vidaus atspindys, vis dėlto tikroji žmogaus gelmė iš esmės kitiems lieka nepažini. Kaip dėlionę iš paskirų išorinių detalių mėginame surinkti sudėtingo dvasinio gyvenimo atspindžius. Tėvas Stanislovas atrodė labai prieštaringame savo vidiniame pasaulyje išieškojęs darną ir pasiekęs ramybę. Didelis cholerikas ir kartu subtilus vidinių virpesių žinovas. Nuolat žmonių supamas vientulis. Priimdavęs po savo stogu daugybę atklystančių sielų, vis tiek ilgai sielodavosi net ir dėl vieno nepriimto. Jo autoritetas nekliudė parodyti savo silpnumą, ieškoti santykio ir atsiprašyti. Dvasios tėvas, o kunigų laikomas keistuoliu.

Man labai įsiminė vieno laikraščio publikacija, nukreipta prieš tėvą Stanislovą. Jau nepamenu, kokiu konkrečiai, bet, atrodo, politiniu klausimu tikriausiai kažką labai erzino, kad jis su visais bendrauja. Kažkas apvažiavo kone visą Lietuvą ir surinko daugybės kunigų parašus prieš jį. Vėliau, jau paprašytas pakomentuoti, jis taip sureagavo: „Gaila benzino, kurio tiek daug išdeginta važiuojant per visą Lietuvą ir renkant tuos parašus.“ Tai tik fasadas… Kas turėjo dėtis savųjų atstūmimą išgyvenančio žmogaus viduje? Kaip reikėjo pakelti, atlaikyti tiek priešiškumo?

Tai, dėl ko žmonės susipriešina, paprastai neatitinka gėrio ir blogio skirties. Abiejose nesutariančiose pusėse galima tikėtis tiek blogio, tiek gėrio. Bet stoti ne į „reikiamą“ pusę – kokios jėgos tam reikia… Jis nuogąstavo, kad jam nebeleis eiti bažnytinių pareigų. Kažkas panašaus vyko kito kapucino, tėvo Pijaus iš Pietrelčinos, gyvenime.

Dvasinės tėvystės vaisiai

Jis buvo Tėvas. Kiek kunigų, vienuolių ir pasauliečių važiuodavo pas jį atsiverti ir pasipasakoti! Ypač kokiai negandai ištikus: nesėkmes patyrę verslininkai, klaidų padarę kunigai, paslydę sutuoktiniai, daugybė žmonių važiuodavo pas Tėvą ieškodami pastiprinimo, kad galėtų pakelti savo vargus. Dabar jau nieks nesurankios ir nesuskaičiuos jo dvasinės tėvystės vaisių Lietuvoje, kiek, kam ir kokiomis aplinkybėmis jo įžvalgos sustiprino vingiuotais lyg Čiurlionio „Žalčio sonata“ gyvenimo keliais einančių žmonių.

Jis jau nuėjo, savo uždavinius išsprendė, nuolat įtampoje gyventą gyvenimą baigė ir ištiesė nuvargusias kojas. Dabar jo atminimas tampa akstinu naujiems darbams. Kiek visokių veiklų ir iniciatyvų dabar su jo vardu siejama. Biologinio žmogaus gyvenimo čia žemėje trukmė nesutampa su mistinio gyvenimo trukme. Juntama, kaip jo dvasinė tėvystė vis dar duoda vaisių. Pamenu, jau gerokai po jo mirties nuvažiavau vienas pats į Paberžę, užeinu į bažnyčią pasimelsti, aukoju šventąsias Mišias, ir štai atsiranda suvargęs žmogus, kelis dešimtmečius nebuvęs išpažinties, o tada pamažu jo ašarų grioveliai ima mainytis į bilietą dangun, išgyventame chaose ima vykti „ramybės kūrimo darbas“, neužrašyta epitafija ant jo paminklo. Jis ir toliau dirba.