Teko bendrauti su Lietuvoj pusę metų praleidžiančiais Romu ir Angele Nelsais, kuriuos žinia apie kardinolą Vincentą Sladkevičių kaip esantį asmenų, galimai bendradarbiavusių su KGB, sąraše, pribloškė. Jie nori pasidalinti svarbiu liudijimu, kuris iš moralinės ir etinės pusės paneigia galimą kaltinimą. Pasak, jų, tai labai svarbu, kadangi Lietuvos Genocido centro paskelbta labai neaiški informacija pasirodė Lietuvos laikraščiuose, paskui ji buvo išimta, o netrukus – vėl įdėta. Tokią žinią skelbti Lietuvos 100-mečio atkūrimo proga, o dar prieš atvykstant Šventajam Tėvui Popiežiui Pranciškui, yra visai pagrįstai abejotina.

Kodėl tokiam kaltinimui nėra pateikta jokių įrodymų?

Angelė Nelsas teigia: „Amerikoje dalyvavau lietuviško visuomeninio ir katalikų tikėjimo, ir kovos prieš tikinčiųjų persekiojimą judėjime, visada žinojau ir tikėjau, kad kardinolas Sladkevičius buvo  sovietų persekiojamas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos dvasiškių bei tikinčiųjų. Artimai bendraujant su artimu žmogumi, pusbroliu, Lietuvos marijonų provincijolu Tėvu Pranciškumi Račiūnu, jam lankantis Amerikoje, visada buvo kalbamasi šia tema, dažnai minint ir kalbant apie jam artimus asmenis tarp marijonų ir kitų dvasiškių bei tikinčiųjų. Viena iš tų pavardžių, tų asmenų buvo Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Todėl po tiek metų Jį, tiek dėl savo tikėjimo ir pašaukimo iškentėjusį ir iššsislapsčiusį, išgyvenusį persekiojimą, matyti paviešintą kolaborantų sąraše man yra tiesiog neįtikėtina ir pribloškianti aplinkybė. Šia proga norisi kalbėti paties kardinolo žodžiais, pasakytais po jo bičiulio Tėvo Pranciškaus mirties 1997 m. rugpjūčio 24 d.“

Siūlome paskaityti Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus žodį „Pašaukimo džiaugsmas“, publikuotą mirus bičiuliui ir sielos bendražygiui, kolegai kun. Pranui Račiūnui.

„Skaudžiai išgyvenu dėl mano labai artimo žmogaus – Tėvo Pranciškaus Račiūno mirties. Pašaukimas mus jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis. Vienijo ir kitais būdais, savo kunigiškame pašaukime turėjome daug taškų, kuriais mūsų pareigos buvo sujungtos. Nuo tos vienybės priklausė mūsų pareigų, mūsų pašaukimo sėkmė ir džiaugsmas. Apvaizda leido, kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mes turėjome galimybę dalintis tuo pašaukimu. Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visom prasmėm, pašaukimo paskatinti žinojom, ko siekti, kam pasišvęsti. Mes tapom labai artimi. Tekdavo dažnai būti jo gyvenamose, jam skirtose pašaukimo vietose, lankydavausi pas Tėvą Račiūną jausdamasis saugiai nuo tuometinio persekiojimo. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiausius metus. Patyriau ne tik broliškos meilės, bet ir broliškos pagalbos džiaugsmą. O globa tuo metu man buvo reikalinga. Aš nieko neturėjau, tik pašaukimo meilę. Mes mokėmės kartu Kunigų seminarijoje, bendrai studijavome. Tai buvo brangios dienos, bet brangiausios tos, kai teko kartu gyventi slapstantis nuo persekiojimo, jaučiant netikrumą, kaip ilgai galėsiu ta globa naudotis. Mano pagarba dabar Jam ir broliškos meilės išraiška – malda už Tėvo Pranciškaus vėlę. Broliška meilė, kuria naudodavausi tuomet, stiprindavo mane. Tvirtybės suteikdavo žinojimas, kad jis pats išgyvenęs tokius pačius persekiojimo sunkumus ir nepalūžęs, dvasioj išlaikęs optimizmą. Tai dar labiau padrąsino mane eiti pašaukimo keliu ir su visu pasišventimu jam aukotis. Tas pašaukimas buvo didelė dovana ne tik marijonų vienuolijai, bet ir visai Bažnyčiai.“ (Tęsinys faksimilėje)

Iš šio liudijimo matyti, kokia svarbi šiems dvasios milžinams buvo sąsaja su savo sąžine, gyvenimo tikslo ir pašaukimo laikymasis. Visiškai neįtikima, kad tokios dvasios žmonės galėtų išduoti pirma savo sąžinę, o paskui jau Dievą ir Tėvynę – juo labiau, iškentėję tokias kančias. „Pranciškus labai mylėjo jaunimą, ir jauni žmonės mylėjo jį. Jis buvo žmonių sielų gydytojas“, – prisimena A. Nelsas.

P. Račiūnui jau esant ligoninėje ir paskutinį kartą atsisveikinant (kaip pati sako, nežinia kodėl) jo paklausė: “Kokie buvo sunkiausi išgyvenimai, turbūt metai Sibire?“ „Sunkiausia buvo, kai mane įtarinėjo kolaboravimu ar net bendradarbiavimu su KGB, o aš negalėjau pasakyti teisybės, nes būčiau išdavęs draugus,“ – atsakė P. Račiūnas.

Pranas Račiūnas buvo labai artimas kunigo Juozo Zdebskio, prelato Alfonso Svarinsko, kunigo Vaclovo Aliulio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus draugas. Sovietų okupacijos laikotarpiu nešė „Katalikų bažnyčios kroniką“ į Amerikos ambasadą, buvo sugautas, be teismo ištremtas ir kalintas 18 metų (ilgiausiai kalintas lietuvis). Kalinimo metu Vorkutoje, vieno kilometro po žeme šachtoje jis laikydavo kaliniams mišias, klausė išpažinčių, o kai jie pasiduodavo nevilčiai, griebdavosi už akordeono ir ragindavo vyrus kartu su juo dainuoti.

Kunigas Pranas, sugrįžęs į Lietuvą, vėl aktyviai įsitraukė į pogrindžio veiklą, iš Šventojo Tėvo gavo leidimą steigti pogrindžio seminariją. Parašė ir išspausdino tūkstančius straipsnių jaunimo ir santuokos temomis, skubėjo užbaigti penkis „Lietuvos vyskupų istorijos“ tomus. Motinos jam persiunčiamais antibiotikais, tarpininkaujant prelatui A. Svarinskui, išgelbėjo gyvybę ukrainiečių kardinolui J. Slipij. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui, į jį aktyviai įsijungė ir tapo Alytaus Sąjūdžio padalinio vadovu.

Apie kunigą Praną Račiūną, MIC, yra išleista knyga „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas: 2015).

Mirusiuosius, šventuosius po mirties Dievo akivaizdoje apgins jų darbai. O kas laukia jų antagonistų?

Parengė Daiva Tamošaitytė

Foto iš A. Nelsas asmeninio archyvo.