Gavusi kvietimą perskaityti pranešimą apie Alfonso Lipniūno veiklą nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pamaniau, kad pirmiausia iškylantis jo paveikslas – tai žmogus, atsidavęs savo idėjos skleidimui. Kaip jį charakterizavo bičiuliai ir pažinoję žmonės: kunigas Stasys Yla: „Savo prigimtimi jis buvo visuomenininkas ir kalbėtojas“; kunigas Jonas Gasiūnas: „Jis norėjo visur būti, kalbėti, buvo keliaujantis misionierius“. Rašant tekstą knygelei apie Lipniūną teko įsigilinti į jo gyvenimo istorijos šaltinius, kurie suteikia daug bruožų tokiam paveikslui – paveikslui žmogaus, daug laiko, pastangų skiriančio lavinimuisi ir įgytų žinių, svarbių idėjų skleidimui, kartais net dramatiškomis aplinkybėmis, teisingiau – nepaisant dramatiškų aplinkybių.

Lipniūno biografijoje išskirtini keli persipinantys atkaklaus lavinimosi ir žinių sklaidos, atidavimo visuomenei periodai:

1) penkis metus trukęs darbas Panevėžio vyskupijos katalikiškų jaunimo organizacijų instruktoriumi (1930-1935);

2) ketverių metų studijos Prancūzijoje (1935 09-1939 04);

3) veikla Vilniuje 1939-1941 m.

Juos ir aptarsiu šiame pranešime.

 

Panevėžio vyskupijos katalikiškų jaunimo organizacijų instruktorius.

Dar besimokydamas seminarijoje Lipniūnas draugų buvo apibūdinamas kaip įnikęs į knygas, apsiskaitęs ir savo žiniomis klierikų būrelių susirinkimuose noriai besidalinantis jaunuolis. Grįždamas į tėviškę atostogų jis daug laiko skirdavo kaimo jaunimo tarpe populiarios Pavasario sąjungos skyrių organizavimui (vėliau kriminalinės policijos pareigūnai net teigė, kad būtent jo pastangomis ši sąjunga plačiai įsišaknijo visoje jo gimtojoje Pumpėnų apylinkėje). Ką tik šventimus (1930 06 14) gavęs jaunas kunigas jau buvo charakterizuojamas kaip veikėjas, pvz., apie jo aukojamas Pumpėnuose pirmąsias šv. Mišias spaudoje rašyta: „Kun. Alf. Lipnickas yra didelis jaunimo draugas ir katalikiškos akcijos judintojas“.
Tokia charakteristika, matyt, gerokai prisidėjo prie tolesnės jo karjeros Panevėžio vyskupijoje. Gavęs kunigo šventimus jis buvo paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir katalikiškų jaunimo organizacijų instruktoriumi. Tokios pareigos nebuvo iš lengvųjų, nes pati pareigybė atsirado 1930 m., kai įsiplieskė stiprus Bažnyčios ir tautininkų vyriausybės konfliktas, švietimo ministrui savo aplinkraščiu uždraudus jaunimo organizacijų veiklą mokyklose. Šis aplinkraštis iš esmės buvo nukreiptas prieš vieną seniausių ir populiariausių besimokančio jaunimo organizacijų – kunigų ir krikščionių demokratų globojamą Ateities sąjungą, ateitininkus. Reaguojant į valdžios politiką, Panevėžio vyskupijos kurijoje ir atsirado minėta jaunuomenės ugdymo instruktoriaus pareigybė. Lipniūnui – ką tik baigusiam seminariją jaunam kunigui – teko imtis Bažnyčiai nepaprastai aktualios, bet valdžios netoleruojamos veiklos.
1930–1934 m. jis beveik kasdien važinėjo iš vieno Panevėžio vyskupijos miestelio į kitą, kur bažnyčiose per pamokslus, organizacijų susirinkimuose ragino katalikus priešintis valdžios pastangoms varžyti jų visuomeninę veiklą. Panašiai, kaip ir kiti kunigai bei krikščionių demokratų veikėjai, jis skatino moksleivius ateitininkus tęsti veiklą pogrindyje. Tokį veikimą valdžios pareigūnai traktavo kaip „antivalstybinį“, mėgino atgrasyti atviru sekimu, suėmimais bei piniginėmis baudomis. Liudo Truskos skaičiavimu, nuo 1930 m. lapkričio iki 1932 m. sausio vidurio Lietuvoje už agitacinius pamokslus, uždraustų jaunimo organizacijų globą buvo patraukti atsakomybėn 146 kunigai (15,5 proc. visų dvasininkų). Vien Lipniūnui buvo iškelta net 15 bylų, jis dvigubai lenkė kitus labiausiai „politikuojančius“ dvasininkus.
Dramatiškiausi visiems Lietuvos ateitininkams ir jų vadams buvo 1930–1932 metai, kai jie mėgino tęsti veiklą pogrindyje ir sulaukė valdžios sankcijų: aktyvūs moksleiviai buvo šalinami iš gimnazijų, ne tik organizacijai vadovavę studentai, bet ir universiteto profesoriai po kelis mėnesius praleido kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. A. Lipniūnas laisvės neprarado, tačiau susidūrė su valdžios persekiojimu – buvo bandoma jam uždrausti išvykti už Panevėžio miesto ribų, skirtos kelių parų arešto bausmės, apskrities karo komendantas net siūlė jį ištremti į Varnių koncentracijos stovyklą visam karo stovio (t. y. neribotam) laikui, reikalavo, kad pats vyskupas Paltarokas imtųsi sankcijų – iškeltų Lipniūną iš Panevėžio ir nušalintų nuo jaunimo organizacijų instruktoriaus pareigų. Kunigą vargino nuolatinės kratos – jį sulaikydavo stotyse, traukiniuose net nepateikus kratos orderio; krėstas jo butas, sekta korespondencija.
Priežastis, dėl kurios Lipniūnui pavyko išvengti griežtesnių bausmių, buvo vyskupo K. Paltaroko užnugaris. Vyskupas – vienas nuosekliausių tautininkų religinės politikos kritikų, – net negalvojo riboti A. Lipniūno veiklos. Ji davė lauktus vaisius: pvz., 1932 m. pradžioje Panevėžio kriminalinė policija konstatavo, kad ateitininkų skaičius miesto mokyklose gerokai išaugo ir kad „toks žymus ir staigus padidėjimas pasidarė tik dėka pasidarbavimo kun. Lipnicko“, vadovavusio neviešai ateitininkų veiklai, rengusio jų susirinkimus savo bute. Galima teigti, kad valdžios pareigūnų pastangos „sutramdyti“ A. Lipniūną baigėsi tikra nesėkme – bandymams vykdyti teismų sprendimus (nubausti jį piniginėmis baudomis ar suimti) atkakliai priešinosi vyskupas, o pamėginę jį kaip nors sukompromituoti pareigūnai turėjo pripažinti, kad „Kun. Lipniūnas nuo pat jaunystės buvo doras, o taipgi ir dabar apie jo elgimąsi dorovės atžvilgiu nieko negalima prikišti“.
Suprantama, kad jauno, ką tik šventimus gavusio kunigo maršrutus ir miesteliuose sakomų pamokslų turinį lėmė vyskupo ordinaro politinė pozicija. Prasidėjus policijos persekiojimui, kvotoms dėl pamokslų turinio, vyskupas atkakliai gynė savo jaunąjį pasiuntinį – oficialiais raštais protestavo dėl grubių kratų, vidaus reikalų, krašto apsaugos ir teisingumo ministrams aiškino, kad Lietuvos vyskupai ateitininkų organizaciją traktuoja kaip veikiančią jų globoje. Todėl jis neketino vykdyti reikalavimų apriboti A. Lipniūno veiklą, o jo persekiojimą traktavo kaip savo paties, vyskupo, jurisdikcijos varžymą ir katalikiškosios akcijos ribojimą.
A. Lipniūnas buvo įsitikinęs, kad jo veikla nesusijusi su politika. Savo dienoraštyje apžvelgdamas minėtą 4 metų veiklą su jaunimu 1934 m. apibendrino: „Į politiką nė per nago juodumą neįsivelta. Nors daug kartų administracija baudė, nors spauda ne kartą pavadino krikdemų agitatoriumi, bet viskas daroma vien katalikų akcijos ribose. Politinis darbas mano būdui ir sielai yra visai svetimas“ (1934 06 22 įrašas).
Be ateitininkų, jis globojo kitas vyskupijos jaunimo katalikiškas organizacijas – kaimo jaunimą telkusią Pavasario sąjungą, jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus – Angelo sargo vaikų sąjungą, buvo vyskupijos Katalikių moterų draugijos dvasios vadas, dirbo vyskupijos Katalikų veikimo centre, skaitė paskaitas visuomenei šio centro renginiuose ir Valančiaus liaudies universitete. Organizuodavo „jaunimo sekmadienių“ renginius parapijose, draugijų kongresus, rekolekcijas. Ypač daug dirbo organizuodamas jaunimo vadų kursus, kuriuose gabūs mokiniai rengėsi vadovauti draugijų skyriams savo kaime ar miestelyje.
Manyčiau, būtent dirbant Panevėžyje 1930-1935 m. susiformavo A. Lipniūno asmenybė, nusigludino gebėjimai – pastoraciniai ir telkiant bendraminčius talkininkus socialiniam darbui. Kasdieniniai pamokslai, konferencijos, sakomos įvairaus amžiaus žmonėms, jaunimui, moterims, vyrams – išugdė Lipniūno pamokslininko įgūdžius. Kaip apibūdino vienas jo kurso seminarijoje draugas: „Lipniūnas neturėjo didelių įgimtų kalbėtojo talentų, bet jo žodis buvo gyvas, paprastas, degąs meile ir nuskaidrintas kilniu paprastumu. Todėl jį mėgo kunigai ir pasauliečiai“ (Alf. Gleveckas, Studijų ir pasirengimo dienos, in Ateitis, 1955, nr. 3, p. 51.).
Be sielovados ir jaunimo ugdymo organizacijose, dirbdamas Panevėžyje A. Lipniūnas rūpinosi marginalių visuomenės grupių padėtimi, jų socialine bei moraline globa. Miesto mokyklose jo iniciatyva atsirado šv. Vincento Pauliečio draugijos būreliai, kurių nariai su labdara lankė ligonines, prieglaudas ir neturtingas šeimas, Panevėžio kalėjime kalinčius kalinius. Yra duomenų, kad ir Lipniūnas lankė kalinius, skaitydavo jiems paskaitas – apie gyvenimo prasmę, pesimizmą, darbą).
Tad ypač plačiais apaštalavimo interesais, jaunatvišku užsidegimu, pasišventimu savo misijai ir naujais sumanymais, veiklumu A. Lipniūnas gerokai išsiskyrė iš savo aplinkos kunigų.

 

Ketverių metų studijos Prancūzijoje (1935 09-1939 04).

Vis dėlto Bažnyčios konfliktas su tautininkų valdžia negalėjo trukti amžinai. Lipniūno veikla taip pat turėjo keistis, nes kelis metus eskaluotas Bažnyčios konfliktas su valdžia pateko į aklavietę, tautininkams nedarant jokių nuolaidų.
Beje, valdžia disponavo gana efektyviomis spaudimo vyskupams priemonėmis – pvz., vykstant aštriems ginčams dėl algų kunigams mokėjimo tvarkos jos būdavo ilgai neišmokamos, ilgiausiai – net 7 mėnesius (jas mokėjo Švietimo ministerija pagal vyskupijoms skirtus dvasininkų etatus).
Todėl pasiekęs kulminaciją konfliktas su valdžia 1933 m. ėmė silpnėti – vyskupai jo nebeaštrino, pozicijos nusistovėjo. Lipniūnas tebeglobojo jaunimo organizacijas, bet tik kartą–kitą „įkliuvo“ policijai maištingais pamokslais. Daugiau laiko jis ėmė leisti prie rašomojo stalo: jo konfliktišką apaštalavimą pakeitė švietėjiški interesai papasakoti visuomenei apie užsienio šalis, kurias pamatė per keliones į Airiją 1932 m. (Dubline tais metais vykusį Eucharistinį kongresą) ir 1933 m. – į Ameriką (šios kelionės metu jis per keturis mėnesius aplankė daug Amerikos miestų, susipažino su įtakingų lietuvių katalikų organizacijų vadovais ir skaitė pranešimus jų renginiuose). Grįžęs jis dalinosi savo kelionių įspūdžiais skaitydamas paskaitas visuomenei, publikavo seriją straipsnių laikraščiuose ir knygą „Penkių valstybių sostinėse. Įspūdžiai iš kelionės po Vakarų Europą“. Taip pat iš vokiečių kalbos išvertė ir išleido dvi religinio turinio knygeles, (1.) skirtas mokyklinio amžiaus jaunimui.
Savotišką lūžį, norą kardinaliai keistis, rodo tuo metu subrandintas jo sprendimas tapti vienuoliu – 1934 m. pavasarį paprašė vyskupo K. Paltaroko leidimo stoti į jėzuitų ordiną. Darbingų kunigų stokojęs vyskupas tam kategoriškai nepritarė. Turint omenyje, kad visi A. Lipniūno dienoraščiai pilni pasižadėjimų siekti tobulo kunigo idealo, su vienuolyste jis neabejotinai siejo sau užsibrėžtą šventumo viziją. Antra vertus, jauno kunigo sprendimas prisijungti būtent prie jėzuitų ordino turėjo būti susijęs ir su tolesnių studijų planais. Jie buvo aktualūs ir Panevėžio vyskupijos kurijai, todėl 1935 m. pavasarį buvo nutarta leisti jam studijuoti kurioje nors užsienio šalyje. A. Lipniūnas pasirinko Prancūziją.
Suprantama, skirdamas lėšų jo mokslinimui užsienyje vyskupijos ordinaras K. Paltarokas siekė papildyti kuriją išsilavinusiais asmenimis. Panevėžyje rengtasi atidaryti vadinamąją mažąją dvasinę seminariją (buvo statomi jos rūmai), kurią baigę klierikai tęstų studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultete. Tad vyskupui buvo aktualu turėti Panevėžyje mokslo autoritetų, daktarų. Beje, tarp 1926 m. įsteigtos Panevėžio vyskupijos kunigų (1940 m. jų buvo 241) tik vienas turėjo daktaro laipsnį, įgytą 1931 m. Romoje popiežiškajame Grigaliaus universitete.
Mokslai Prancūzijoje Lipniūnui buvo nemažas iššūkis – 1935–1937 m. jis Lilyje studijavo sociologiją, be to, išklausė 1 metų paskaitų kursą Misiologijos mokykloje; 1937–1939 m. Paryžiaus katalikų instituto Socialinių mokslų fakultete išklausė keturis sociologijos krypties kursus. Be paskaitų, lankė įvairias diskusijas, ypač domėjosi masinių – tūkstančius narių vienijančių – katalikų organizacijų veiklos subtilybėmis, lankė jų centrines būstines ir mezgė kontaktus su vadovais, stebėjo viešus renginius ir analizavo jų darbotvarkę, kaskart pasižymėdamas, ką galima būtų pritaikyti Lietuvoje. Rašė straipsnelius į Lietuvos spaudą, grįžęs atostogų skaitydavo paskaitas bemaž visose Panevėžio vyskupijos parapijose, dalindamasis praktiniais patarimais.
Studijas Prancūzijoje įvardijau kaip iššūkį, nes būtent domėjimasis katalikiškosios akcijos vyksmu Europoje, masinių katalikų organizacijų veiklos sustygavimu atėmė laiką, būtiną susikaupimui prie akademinio darbo, disertacijos, kurios gynimo laukta Lietuvoje, rašymo. Vyskupas K. Paltarokui pavyko šiek tiek apmaldyti Lipniūno užmojus lankyti gausybę jam įdomių paskaitų kursų bent keturiose Paryžiaus aukštosiose mokyklose, tačiau disertacijos jis nerašė – greičiausiai kliudė prastoka sveikata (nuolat skundėsi migrena, nešiojo stiprius akinius), trukdė ir kalbos barjeras, ypač pirmaisiais studijų metais. Antra vertus, jis nebuvo linkęs į teoretizavimą, mokslą. Iš Lipniūno užrašų dienoraštyje galima spręsti, kad didelių akademinių ambicijų jis iš tiesų nepuoselėjo. Baigdamas metų studijas Paryžiuje be mokslo laipsnio buvo tikras, kad neiššvaistė laiko veltui, vyskupui rašė: „Pats žinau, kad diplomai mažai ką tereiškia, todėl nelabai ką juos tevertinu. Svarbiausia yra žinios ir ypač mokėjimas jas panaudoti“ (1939 04 12).
1939 m. gegužę Lipniūnas grįžo iš Paryžiaus į Panevėžį ir gavo paskyrimą dirbti Panevėžio pedagoginiame institute, dėstė tikybos metodiką. Atrodytų, keistoka, kad jam nebuvo pasiūlyta su įgytu išsilavinimu, specializacija – katalikiškąja akcija bei sociologija – susijusi veikla ir, manyčiau, tai galėjo būti viena svarbiausių jo apsisprendimo persikelti dirbti į Vilniaus arkivyskupiją priežasčių. 1939 m. rudenį Lietuvai atgavus istorinę sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą ir ten pradėjus perkelti kai kurias įstaigas bei aukštąsias mokyklas, buvo perkeltas ir Panevėžio padegoginis institutas su studentais ir pedagogų kolektyvu. Su institutu Vilniun persikėlė ir A. Lipniūnas. Vyskupas K. Paltarokas patenkino jo prašymą (1939 m. lapkričio 17 d.) laikinai, 1939–1940 mokslo metais, dirbti Vilniuje Pedagoginio instituto tikybos dėstytoju. Apsigyvenęs Vilniuje jis gavo ir daugiau pareigų: aukojo šv. Mišias lietuviams Aušros Vartų šventovėje, keliose mokylose ėjo kapeliono pareigas – taip pat buvo ir Vilniaus universiteto studentų kapelionas (nuo 1940 m. kovo mėn., beje, asmeniniu universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos prašymu).
1939 m. rudenį Vilniuje apsigyvenę lietuviai jautė stiprų miesto gyventojų daugumos – lenkų – priešiškumą. Lietuvių skaičius mieste greitai augo (buvo perkeliamos aukštosios mokyklos, įvairios įstaigos, dislokuota nemažai kariuomenės dalinių), jie ėmė reikalauti lietuviškų pamaldų bažnyčiose, reaguodamas į pasikeitusias valstybių sienas Vatikanas paskyrė Vilniaus arkivyskupo metropolito Romualdo Jałbrzykowskio padėjėju lietuvį arkivyskupą Mečislovą Reinį. Tačiau arkivyskupijos kurija ir lenkų dvasininkai nebuvo patenkinti prasidėjusiomis permainomis, pasitaikydavo incidentų bažnyčiose. Mėginta pristabdyti ir A. Lipniūno pastangas daugiau laiko skirti lietuvių sielovadai Aušros Vartų koplyčioje. Vilniuje Lipniūną užklupo pirmosios Lietuvos okupacijos 1940 m. ir 1941 m. birželį. Pirmoji sovietų okupacija jį palietė asmeniškai – neteko kapeliono pareigų valstybinėse mokyklose, bet į Panevėžio vyskupiją nebegrįžo. Kapeliono pareigas tikėjosi eiti toliau be formalaus sovietų valdžios leidimo: 1940 m. rugpjūčio 17 d. prašė vyskupo K. Paltaroko leidimo dirbti Vilniuje Pedagoginio instituto ir universiteto studentų tarpe, lėšų pragyvenimui tikėjosi gauti iš Aušros Vartuose gaunamų stipendijų (aprūpino į Vilnių atvykstančių lietuvių dvasinius reikalus).
Būten pirmosios sovietų akupacijos metais Vilniuje Lipniūnas ėmė garsėti kaip pamokslininkas – arkivyskupo M. Reinio paskirtas, jis sakydavo pamokslus universiteto (Šv. Jonų) bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje, katedroje bei kitose miesto bažnyčiose. Kunigo iškalba ir energija į pamokslus pritraukdavo daugybę Vilniaus krašto lietuvių, net religijai abejingus asmenis. A. Lipniūno pamokslai buvo drąsūs, įtaigūs – jis reaguodavo į aktualijas: prasidėjusį Bažnyčios veiklos varžymą, įterpdavo savo nuomonę apie mieste nuskambėjusius įvykius. Be to, apie Lipniūną – moksleivių ir studentų dvasios vadą – nuolat telkėsi jaunimas, jis turėjo turtingą biblioteką, skolindavo knygas ir jo buto durys Aušros Vartų g. retai užsidarydavo. Sovietų režimui uždraudus dėstyti tikybą mokyklose, jis pakvietė mokinius lankyti tas pamokas Šv. Teresės bažnyčios zakristijoje.
Todėl netenka stebėtis, kad jis greitai pateko į sovietų saugumo akiratį. Vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevičius 1940 m. spalio 28 d. pranešime SSRS NKVD liaudies komisarui Lavrentijui Berijai apžvelgdamas „kontrrevoliucinę“ Lietuvos katalikų dvasininkų veiklą paminėjo ir Vilniuje, Aušros Vartų g. 27 gyvenantį A. Lipniūną. Remdamasis saugumo agentų pranešimais Guzevičius rašė, kad savo pamoksluose Šv. Mykolo, Šv. Onos ir Aušros Vartų bažnyčiose Lipniūnas sistemingai „varo kontrrevoliucinę propagandą“. Tad reikia manyti, kad jo suėmimas tebuvo laiko klausimas – jei ne 1941 m. birželį prasidėjusi vokiečių invazija, A. Lipniūnas, matyt, būtų kovojęs dėl išgyvenimo ne nacių koncentracijos stovykloje Štuthofo, o kuriame nors Sibiro darbo pataisos lageryje.

 

Išvados
A. Lipniūno gyvenimas 1930-1940 m. buvo kupinas įvykių – tik pradėjęs dirbti Panevėžio vyskupijoje, jis iškilo kaip viena atkakliausių kovotojų su tautininkų valdžios pastangomis riboti katalikų organizacijų veiklą figūrų. Pirmojo jo veiklos dešimtmečio paveldas – ir žinioms imlaus jauno žmogaus publikacijos: knygos, straipsniai spaudoje, kuriomis plėstas Lietuvos skaitytojų pažintinis akiratis, siūlytos idėjos, bandyta įžvelgti aktualiausias katalikiškosios akcijos problemas ir siūlyti jų sprendimo būdus. Manyčiau, jautėsi jaunimo ugdytojas, mokytojas, katalikiškosios akcijos reformatorius.
Istorinės aplinkybės, kuriose Lipniūnui teko gyventi – konfliktą su Bažnyčia provokavusi Smetonos religinė politika, sovietų ir nacių okupacijos – formavo jo charakterį, gludino gebėjimus organizuoti jaunimo grupes užsibrėžtai veiklai, tačiau kartu pastūmėjo jį į pavojingas priešakines pozicijas. Jų nevengė, veikla, pamokslais ir straipsniais pelnydamas kovotojo ir galiausiai šventojo kankinio garbę.

 

1.) Anton Hounder, Baltoji rožė: iš arabų gyvenimo pasakojimas, Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1935; Bernardas Arens S.J., Paskutinioji pergalė: apysaka iš huronų ir irokezų misijų, Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1936.