„Jūs, manieji“

Kai kasdienybė kartais pasunkėja, išsyk kaip sraigė sulendu į savo vidinio pasaulio namelį. Tada sprendžiu, ką daryti toliau: likti užsidariusiai ar visgi kažkiek praverti namelio duris, kad kas nors iš išorės galėtų patekti. Ir dažnai tas dureles pradarau: iškišu pro jas galvą ir bandau surasti, ar kam yra sunkiau negu man. Ir, mano laimei, dar nebuvo karto, kad nerasčiau. Dažnu atveju randu Sibiro tremtinius. Tik visad sunkiai sekasi suprasti – kaip sugebėti visa tai iškęsti? Kaip, jau nekalbu apie pastangas fiziškai išgyventi, išlikti tokiam pačiam ir vidumi – neišsikraustant iš proto arba nesulaukėjant?Vieną eilinį kartą bibliotekoje akys užkliuvo už plonos knygelės „Jūs, manieji“ – Adelės Dirsytės laiškų rinkinio iš tremties Sibire. Pamaniau, kad tie laiškai yra proga rasti atsakymą. Iš pradžių knygelę greit praverčiau ir, mano nusivylimui, neradau jokių kančių ir žiaurumų aprašymų, to realistiško vaizdo, kurio visgi tikėjausi, tad knygelę padėjau atgal, manydama, kad arba šie laiškai buvo cenzūruoti ir išbraukyti, arba pati Dirsytė nuslėpė tiesą ir rašė pakiliai, nes žinojo, jog kitaip jos laiškai Lietuvos nepasieks ir todėl nieko negaus atgalios. Bet, pasaulyje prasidėjus pandemijai, panorau sugrįžti prie jos dar kartą, tik šįkart įdėmesniam žvilgsniui su tikslu įminti Dirsytės paslaptį ir nuvyti įtarumą.

Labai labai laiminga

Nežinančius trumpai supažindinu su Adelės Dirsytės biografija: ji gimė 1909 m. pamaldžių valstiečių šeimoje, bet ūkyje nedirbo – buvo išleista į mokslus, studijavo Teologijos-filosofijos fakultete, dirbo vokiečių kalbos mokytoja, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, už kurią, kaip „kontrrevoliucinę“, ir buvo areštuota, ištremta ir galiausiai žiauriai nukankinta mirė. Pasaulyje ji žinoma kaip didžiausiu tiražu išleistos lietuviškos knygelės autorė – kartu su kitomis tremtinėmis Adelė Dirsytė parašė Sibiro tremtinių maldaknygę „Marija, gelbėki mus“, išverstą į keturiolika kalbų; šiuo metu pradėta Adelės beatifikacijos byla dėl jos paskelbimo palaimintąja. Esu skaičiusi, kad Dirsytei tremtyje sunkiai sekdavosi fizinis darbas, greitai pavargdavo, ir suprantama – nebuvo pratusi, todėl, pradėjusi skaityti laiškus, buvau nustebinta jos pozityvumo: „Esu labai labai laiminga“. Apie sunkius išgyvenimus ji artimiesiems nerašė. Tad jau nuo pat pradžios tampa aišku, kad nors jos kūnas buvo palaužtas, bet stiprios dvasios nesunaikino niekas.

Grožio ieškantys žvilgsniai ir duonos skanumas

Dauguma Adelės laiškų adresuoti sūnėnui Stasiui, su kuriuo ji turėjo itin stiprią bičiulystę. Su juo Adelė dalinasi savo kasdienybe, gimtinės prisiminimais, naujais atradimais, kitų tremtinių aprašymais ir, žinoma, nuolat prašo atsiųsti žinių apie jį patį. Laiškuose brangiausiajam (taip kreipiasi į jį) ji daugiausiai pasipasakoja apie save ir čia mane sužavi jos atviras, platus ir šviesus žvilgsnis. Būdama situacijoje, kai kasdien tenka sunkus fizinis darbas, baisus šaltis, nuo kurio kartais ir plaukai prie gulto prišąla, prižiūrėtojų agresyvus elgesys ir patyčios, ji to nesureikšmina, arba tiksliau – sureikšmina neįprasta prasme, atrasdama privalumus.

Tai, kas, ypač pirmuosiuose laiškuose, atsikartoja vis kitomis spalvomis, yra gamta. Išties, skaitydama jos gamtos aprašymus, susidariau labai gražų Sibiro gamtos peizažą. „Gražūs saulėleidžiai ir saulėtekiai, kurie taip nuostabiai nuvarsoja kalnus, o kad Jūs juos pamatytumėt!“ (Tundra, 1948.VI.08) – juk tai įvertinimas kažko didingo, ko tėvynėje būdamas nepatirsi. Greta, kitame laiške, Adelė kalnams suteikia naują prasmę, žvilgsnis į juos tampa kitoks: „Dabar kalnai mums ne tik gražūs, bet ir labai artimi, dabar ne tik mūsų žvilgsniai ten grožio ieško, bet širdys ten ilgesingai veržias <…> nes vasarą ten išvyko daug lietuvių“ (Tundra 1948.X.21). O ypač gražūs jos pašvaisčių aprašymai, pagalvojau, kad Stasiukas tikrai galėjo imti pavydėti: „Draugiuk, čia mes jau ir vėl matome spinduliuojančias pašvaistes: vieną kartą rausvos, gelsvos, kitą kartą lyg saulės spinduliais. Pamiršau, nuo ko šie gamtos reiškiniai. Parašyk man“ (Tundra 1948.X.21). Bet gamtos nesuprantamybė gal net dar labiau verčia žavėtis: „Dangaus zenite lyg kažkokia būtybė siuntė į visas puses puikiausius pluoštus <…> Pašvaistės greit kinta, sustingimo vaizde nėra“ (Užpolis [Užpoliarė] 1949.III.20). O labiausiai nustebino, kaip Adelė rado pašvaisčių sąsają su Gailestingojo Jėzaus paveikslu: „Kartą buvo labai šaltas rytas. Saulę lydėjo orajuostės gailestingumo spalvų (kaip paveiksliuke). O tų juostų viršuose buvo lyg dvi mažiau ryškios saulės. Žavūs vaizdai!“ (Užpolis 1949.III.20). Įsivaizduoju, kad žmogui, kuris visą gyvenimą praleido tik savo šalyje, pamatyti kažką kitokio yra didelis stebuklas ir nenuostabu, kad tuo norisi dalintis – juk tuo metu tikrai didžioji dauguma ir praleisdavo visas gyvenimo dienas savo gimtinėje, tarp tų pačių horizontų.

Skaitau toliau ir pastebiu, jog Adelės dėmesys nukreipiamas į ją pačią – ji pamato save kitomis akimis. Pamato, kad jai trūko dėkingumo, apie tai dalinasi su Stasiuku, matau, kaip tie dalykai, kurie buvo jai įprasti ir paprasti, dabar jai įgavo didesnės vertės nei anksčiau: „O kad Tu pajustum miego saldumą po sunkaus darbo, duonos skanumą, žinių iš Tėvynės brangumą, maldos jėgą, kuri stebuklus daro… O didingos, neužmirštamos valandos, o saldžiosios jėgos!“ (1951.IV.4). Kai pradedi vertinti tai, ko dabar gauni mažiau, tada ir paprasčiausi dalykai gali atnešti džiaugsmo. Nors valgių per vienas Velykas negaus, Adelė dėl to nėra nelaiminga, nes užvis skaniausias valgis jai – duona. Kai koks giminaitis jai atsiunčia savo nuotrauką – neapsakomai džiaugiasi, visoms draugėms rodo, jos išbučiuoja. Neįtikėtina, kaip šiltai ji aprašo savo miego vietą, rodos, kur nėra nei jokio patogumo, nei privatumo: „Čia mano miegamasis, salionas, čia gražiausių svajonių vietelė <…> Mano narai – lovutė antrame aukšte, visai prie lango, todėl čia mielai praleidžiu laisvas valandėles: rašau, skaitau, siuvu, adau <…>“ (Užpolis, 1949.III.27).

Kančia nuspalvintas gyvenimas

Suprasti, ko trūko, Adelei padėjo kančia, todėl ją priima kaip dovaną, galimybę praregėti ir pasikeisti. Adelė dalinasi, kad be šios vargo ir kančios patirties ji būtų „tik nesubrendęs vaikas“, jog „čia gyvenimas kančia nuspalvintas, jis – gyvenimas“ (Užpolis 1949.III.20). Kančia – kaip spalva, ji suteikia vaizdui daugiau tikrumo, taigi daugiau tiesos, ir praturtina dvasią. Bandau įsivaizduoti gyvenimą be kančios kaip nespalvotas žmonių nuotraukas – kai į tokias žiūriu, išties apima abejonė, ar tai tikra, realu – jei atgytų pavaizduotų žmonių gyvenimas, net ir jį nepatikėčiau esant iš tikrųjų spalvotą. Tik sunku yra priimti kančią kaip gyvenimo galimybę jam būti ištobulintam, kai gyveni pritekliuje ir be kančios laimingas; sunku įsijausti į to teisaus žmogaus vietą, atėjusio pas Jėzų klausti, ką turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17–27). Priimti Jėzaus atsakymą, išdalinti vargšams visą turtą išties nėra taip lengva. Adelė tik per kančią ir vargą pažino save ir pasaulį. Gavusi iš savo krikštasūnio Algio laišką (kuriame, matyt, sužinojo, kad jis ruošiasi būti mokytoju), naktį apie jį galvojo ir negalėdama užmigti, Adelė ėmėsi atrašinėti į laišką, jame ir pasakoja, ką kančia jai atvėrė: „Kadaise maniau, kad ir aš buvau nebloga mokytoja, kad pažinau žmones, kad save supratau. Tai nebuvo tiesa. Save pažįstame ir kitus daugiau suprasti galime tik dideliam varge. Čia apsireiškia žmogus visu savo vidum. Mūsų dabartiniame pasauly tiek daug egoizmo, neapykantos pranašesniam ir apskritai pavydo, paniekos… Tai grumtynių, persekiojimo pasaulis, o reikia per tas visas jėgas prasiveržti ir būti žmogum“ (be datos).

Adelė pergyvena, kad jai trūko visko apsčiai, labiausiai savo netobulumą išryškindama santykyje su šeima: galėjo būti geresnė, atidesnė, labiau stengtis rūpintis šeima. Keliskart rašo, kad šioje aplinkoje kitaip supratusi meilę, stebisi, kad iki šiol „tikrai nieko nemokėjau mylėti“ (Tundra, 1948.X.31) ir kad to nepavyksta suprasti, patirti esant įprastoms gyvenimo sąlygoms. Laiške dukterėčiai Liucijai ji gailisi to, kaip anksčiau suprato meilę ir prašo nesekti jos pėdomis: „Skaičiau, žavėjaus gražiais posakiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, tik darbų!“ ir ragina atsidėti veikliai meilei: „Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingo nepadarysi. Be didelių pastangų meilės neišmoksi“ (Magadanas, 1950.XI.22). Ir išties, skaitant apie meilę ar tikėjimą, ar kitas dorybes, labai paprasta įsikvėpti, susižavėti, tai nereikalauja didesnių pastangų nei atsiversti knygą, tačiau nepradėjus gyventi visu tuo, neįveiklinus dorybių tai tik gyvenimas pasakoje, apgaulėje, mele. Visgi, tik jame pabuvusi, Adelė galėjo tai suprasti, įvertinti ir dalintis šiais dvasios turtais su kitais.

Už didelius dalykus kentėti ir mirti

Ryškiausia tema Adelės laiškuose tapo gyvenimas idealams. Idealai gyventi Dievui, artimui ir tėvynei jai buvo patys kilniausi. Pati su kitomis moterimis ir mergaitėmis kalbėdavosi, diskutuodavo šiomis temomis, net rašinėlius rašydavo, eiles mokydavosi, o paskui deklamuodavo viena kitai, nuolat stengėsi nepamiršti, dėl ko gyvena, kas joms suteikia prasmę, kas svarbiau už visus žemiškus kentėjimus. Ragindama Stasiuką nepamiršti idealų, ji dalindavosi pavyzdžiais, kokios įvairios yra sielos, kiek jų yra gražių, gyvų. Viena iš sielų keliskart minėdavo Stefaniją Ladygienę: „Ponia turi daug dvasinės gyvybės, dabar matau, kad p. gali už didelius dalykus kentėti ir mirti, moka amžinuosius dalykus išskirti nuo laikinų <…> Kaip uždegančiai veikia, kai matai sielos virpėjimus: čia šypsena, čia akys ašaromis apšoka, čia išsikarščiavimas ginant vertybes…“ (Šaltoji tundra, 1948.XII.17). Idealus, kaip brangesnius už save, reikia ginti, skleisti, norint tuo gėriu supažindinti ir kitus, kaip ji sako: spalvinti juos savo pavyzdžiu, taip duodant jiems gyvybės.

Labiausiai jos laiškuose justi susirūpinimas artimųjų, ypač sūnėno Tonio ir dukterėčios Liucytės, dvasios turtingumu, idealų turėjimu. Greičiausiai jie nėra tokie artimi Adelei kaip Stasiukas, nesidalina, kas daro jų gyvenimą prasmingą, kuo domisi, kas džiugina, kas kelia susirūpinimą, o gal to nedaro, nes kažkas juos išties slegia. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Adelės prašymų visus šiuos dalykus jai papasakoti, su ja pasidalinti, jai atsiverti. Tad ji pati, ir Stasiuką ragindama „kelti jo šeimos sielukes“, skatina giminaičius nešvaistyti laiko žemiškiems malonumams, o domėtis tuo, kas tikra ir iš tikrųjų svarbu. Viename iš pirmųjų laiške Liucijai Adelė nuogąstauja: „Labai bijau, kad Tu nebūtum tuščias žiedas, kad domėtumeis tik paviršutiniais dalykais: rūbais, skanumynais, rankdarbėliais, minkštu patalu, šiltu kambariu… Kad neieškotum pigios draugystės, kad išmoktum draugauti ir draugystės dėlei nebijotum aukų. Kad išmoktum draugams savo sielos turtų duoti, bet ne iš jų imti, reikalauti.“ Paskutiniame laiške Liucijai ji dar švelniau, kaip „sujungta su ja Sakramente“ (būdama Sutvirtinimo sakramento motina), rašo Liucijai žinanti, kad ji turi ką pasipasakoti, kad turi daug klausimų, kurie ją kankina ir prašo Liucijos atsiverti, papasakoti apie save, apie savo draugystes, vyraujančias kalbas, o ne tik rinkti „poetiškus vaizdus“. Adelė pasiruošusi ją priimti atvira širdimi, ji jos atsiprašo, jei ką padariusi ne taip, prašo atleisti, viską pamiršti ir pradėti iš naujo: „<…> aš taip labai noriu būti Tau dvasios motina, noriu Tave tokią glausti prie savęs, kokia Tu esi – su pasisekimais ir su nesusipratimais <…> Liucyte, pasisakyk viską, o aš ilgai galvosiu apie Tave, palydėsiu Tavo žingsnius prašymais ir padėka į Viešpatį, laiminsiu Tavo kūrybingas mintis <…> Noriu, kad Tu augtum ir augtum savo dvasia, kad darytųsi Tavo pažiūros vis aiškesnės, gilesnės, kad svarbiausiais Tautos reikalais Tu gyventum. Gilinkis, Brangyte, į Tautos dvasią, suprask ją, pamilk ją iki savo būtybės gelmių: „Kas iš Tautos gyvybę semia, nemiršta Tautai niekados“. Noriu Tave gyva darbais regėti, noriu Tave kuriančią turėti. Tegul mūsų bočių dvasia būna gyva per amžius. Taip pat būk jungėja, statytoja mūsų namų gyvenimo, puoškime jį siekdamos kilnumo“.

Sielas jungia amžinybė

Jei galėčiau, cituočiau visą šį laišką, kadangi jis man gražiausias ir jautriausias iš visų, kiekvienas žodis jame – nuoširdus ir pasvertas. Čia, rodos, įžvelgiu jos rūpesčio priežastį – į žmones ji žvelgė kaip į sielas, su kuriomis, didžiausiai laimei, ji amžiams galėsianti džiaugtis bendryste. Tas atsispindi ir laiške Liucijai: „Nebūkime egoistiškai užsidarę. Jei dabar nejauti to, kada nors jausi. O mūsų sielas jungia amžinybė, nesiskirstykim sunkiame žemės take.“ Ir nesvarbu, ar jos laiškas būna džiugus, ar susirūpinimu persmelktas, beveik kiekviename artimą palydi malda, pažada „devynias dienas melsti“ jam globos prieš vardadienį ar kitą svarbią dieną, ragina nepamiršti ir bendrų artimųjų savo maldose. Kaip antai Staselio maldoje prašo nepamiršti jo močiutės (Adelės mamos) ir kurią nors dieną pašvęsti „<…> tai, kuri iškeliavo į gyvųjų šalį. Juk tik ten tikras gyvenimas, čia bandymų dienos“ (Šaltoji tundra, 1949.I.27).

Nepaisant visų jos ketinimų rašyti giminaičiams, kuriuos aš laikau tikrai labai kilniais, visgi man ne mažesnį įspūdį daro jos drąsa ir atkaklumas. Sakau, drąsa, nes man vis atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau esame linkę nesikišti į kitų gyvenimus. Juk lengviau pasakyti, kad „čia jo reikalas“, „tai jo gyvenimas“, „tegu daro, kaip nori“, o daug sunkiau – tinkamai patarti, įspėti, su meile sudrausti. Kalbėtis apie tai, kas negerai, nesmagu, gal kartais gėda, nėra lengva net ir su artimu žmogumi – daug lengviau tokiomis akimirkomis tampa nukreipti dėmesį, užvedant neįpareigojančią, tuščią kalbą arba pasiūlant veikti kažką nesvarbaus. Ir tas jaučiama Adelės laiškuose: ji su giliu rūpesčiu, bet ir su dideliu atsargumu ir švelnumu domisi giminaičių gyvenimu ir skatina gręžtis prie aukštesnių dalykų, nes kiekviena artima ir dvasiškai neturtinga siela jai atneša širdgėlą. Taip pat vienai partizanų ryšininkei Zinai, kuri kalėjo su Dirsyte, Adelė skiria palinkėjimą, kuris žaviai įvaizdina dvasios turtingumą: „Zina, miela Zinute, kuri taip tvirtai statai koją ant žemės, statyk didingą gyvenimo rūmą ant tvirtų pamatų, nepuošk jo pigiais žaislais, bet auksu, perlais, rūtomis, gintarais…“ (Magadanas, 1950.XII.24).

Ir mokytojams reikia Mokytojo

Visgi nors Dirsytės laiškuose labiausiai tikėjausi rasti daugiau kalbų apie tikėjimą į Dievą, jo gerumą ir meilę, kas atrodo akivaizdi jos, kaip beveik šventosios, stiprybės priežastis, tokių kalbų nebuvo daug. O kančios įveika, kurios nuo pat pradžios ieškojau, pasirodė nauju pavidalu – jos nebuvo stengtasi nuneigti ar sukąstais dantimis iškęsti, bet pirmiausia ją buvo stengtasi pakeisti, suteikiant jai prasmę. Adelė sujaudina nuostata, kad turėti gražiausias, tauriausias ir kilniausias vertybes, krikščioniškas dorybes – negana. Turi galėti ir už jas numirti. Nes jei tavo gyvenimą įprasmina tikėjimas amžinuoju gyvenimu, tai tyrą, gyvą sielą išsaugoti taps svarbiau nei sveiką ir gyvą kūną, ir mirtis taps nebebaisi. Adelė augo tikėjime, už ką labiausiai ir vertino savo laiką Sibire. Ir jos tikėjimas į Dievą buvo gyvas. Kitiems būdama autoritetu, gyvenimo mokytoja, jai buvo negana savęs pačios, nes tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad šios sunkios gyvenimo dienos praeis, jai atėjo ne iš pasitikėjimo savimi, o iš pasitikėjimo Tikruoju Mokytoju, kuris geriausiai moko ir gano, kuris „atgaivina mano gyvastį“, dėl kurio „man nieko netrūksta“ ir su kuriuo „nebijau jokio pavojaus“ (Ps 23). Nors ji apie tai ryškiai nerašė „maniesiems“, kitu paaiškinimu, iš kur ši silpna būtybė sėmėsi stiprybės, patikėti man sunku.

Ji buvo giliai susirūpinusi artimųjų polinkiais į paviršutiniškas kalbas, veiklas, svajones. Tai suprantama, bet jei aš patyrinėčiau savo dieną, savaitę, mėnesį – kokią dalį tokios kalbos užimtų mano gyvenime? O ar tokie patys troškimai, tikslai? Ir kokią dalį užimtų dvasiniai dalykai, prasmės paieškos – ar kasdien atskiriu, kas man svarbu, o kas – mažiau svarbu? Ar visada pavyksta dėl to, kas svarbiausia, šiek tiek atiduoti, paaukoti? Bijau, kad pamačiusi visa tai, krūptelčiau. O visgi iš Adelės laiškų ataidintis nuoširdus paskatinimas ne tik neužmiršti, bet ir nuolat atgaivinti tai, dėl kokių idealų aš gyvenu, mane nuginkluoja ir įkvepia šiai dvasinei kelionei. Dar sykį.

_ _ _

Pabaiga – jaunam. Niekuo neypatinga vieno laiško ištrauka, kad tamsiomis akimirkomis gebėtume praverti ne tik vidinio namelio dureles, bet ir visus langus: Algi, Tu ir šiandieną gyveni aukso, pasakiškas dienas. Žinau, kad yra daug sunkumų ir Tavo kely, bet kad dar yra namai, Tėveliai, kad yra panašių sielų žmonių, kurie nori tiesos, tvarkos gyvenime, kurie kuria pastovias šeimas – tai laimė.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 3-ajame numeryje)