Kuo aktualus Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės pavyzdys Europai šiandien, mūsų gyvenamą kontekstą nusakysiu remdamasis keliais tuomet dar kardinolo Josepho Ratzingerio straipsniais.
Šiandien išgyvename vilties deficito laikus. Šios problemos priežasčių nereikia ieškoti pernelyg toli. Visgi reikia konstatuoti, kad šią problemą sąlygojo dirbtinė religijos ir technikos takoskyra, sudariusi naują kultą be Dievo, tai yra technikos, nacijos ir militarizmo kultą. Atrodo, kad religija tarsi koks priešas bus įveikta vien tik kaip praeities reliktas, o dirbtinę laimę atstos materialinė gerovė, nes visa, ką turime, – tai tik vystymosi produktai: dvasiai – materijos, o moralei – aplinkybių. Todėl atrodo, kad pernelyg pažangi visuomenė gali puikiai išgyventi ir be dvasios, ir be vertybių. Arba jas pristatant vien tik kaip karalystės, bet ne amžinosiomis vertybėmis.
Iš pažiūros atrodo patraukliai ir nereikalauja nei pastangų, nei jėgų: moralu viskas, kas moralu man. Vertybės ir moralė turi priklausyti tik nuo manęs ir mano interesų. Taip po truputį gęsta ateitis kaip Dievo dovana, užleisdama vietą jos pačios iliuzijai, pamažu, bet be galo pavojingai imančia disponuoti visais ir viskuo. Nyksta moralinių vertybių perduotos ribos, kartu su savimi nusinešdamos ir ištisą Senojo žemyno sąmonę.
Pamažu, gal net patys to visiškai nesuvokdami, pradedame išgyventi laiką be šventybės, kai visas dėmesys vis dar skiriamas vien tik karalystei be Dievo, o neretai net ir dirbtinai pastatomai Dievo vieton, vien tik kalbant apie taiką, teisingumą, kultūrą, kaip noro ar nenoro, ar vien tik nuo geros valios priklausančius dalykus. Bet iš kur tada, klausia savo straipsnyje „Bažnyčia ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio“ kardinolas J. Ratzingeris, žinome, kas tarnauja taikai? Iš kur sužinome, kuo pasverti teisingumą ir kaip atskirti jo link vedantį kelią nuo klystkelio? Ir kaip įžiūrime, kada technika atitinka kūrinijos reikalavimus ir kada ji ją griauna?
Tas, kuris mato, kaip pasaulyje su vertybių triada elgiamasi, negali sau nepripažinti, kad ji vis labiau darosi ideologijų žaidimų aikštele ir negali egzistuoti be jai iširti neleidžiančio būties, kūrinijos bei žmogaus atitikties mato. Vertybės negali pamainyti tiesos, negali pamainyti Dievo, kurio atspindys jos yra ir be kurio šviesos jų kontūrai pasidaro neryškūs1, o Dievo vietoje lieka skambūs žodžiai (ir vertybės), kuriais galima visaip piktnaudžiauti. Ir būtent tas kraštutinis mėginimas modeliuoti žmogiškuosius dalykus išvis be Dievo visada veda mus vis labiau prie bedugnės krašto, į visišką žmogaus atmetimą.
Ar tai situacija be išeities? – klausimas, kuris jungia epochas ir kartu pateikia atsakymą į šiuolaikinio žmogaus priekaištą, kad Dievui yra lengva būti Dievu, nes Jis nežino Chabarovsko, Čiumos, Butyrkų, Vladimiro, Aušvico ir daugybės kitų anuometinių ir šiuolaikinių kančios adresų2.
Tačiau pati istorijos patirtis mums kalbėte kalba ką kita. Kardinolas J. Ratzingeris taikliai yra pasakęs, kad žemė tampa humaniška tik Dievo dėka, todėl visais laikais reikia žmonių, žvelgiančių tiesiai į Dievą, žmonių, besimokančių iš jo tikrojo žmogiškumo, žmonių, kurių protai apšviesti Dievo šviesos, o širdys atvertos Dievo, kad jų protai galėtų prabilti kitų protams, o širdys – atverti kitų širdis3.
Ko reikia, kad ne tik identifikuotume krizę, bet ir ją išgyventume? Bažnyčia ne veltui mums pateikia kankinystę kaip pavyzdį ir kaip autentišką vilties mokyklą. Vilties, ne įkalinančios dabartyje, bet padedančios sugrįžti prie sielos, Senojo žemyno sielos, tam, kad išliktume.
Mūsų Lietuva šioje užduotyje gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Turėjome daugybę kankinių. Jų pavyzdys visais laikais moko ne tik išgyventi, bet ir tikrąja ta žodžio prasme gyventi. Tad kuo gali būti naudinga Adelė Dirsytė, kaip šiandienos Europos Vilties mokytoja, koks jos mokymo metodas nepraradęs aktualumo? Kokia Adelės Dirsytės patirtis išgyvenant krizę, kančią?
Taigi, visokeriopas dialogas, net ir su eschatologine perspektyva, yra puiki priemonė vilčiai. Jį siūlo žmonijai Jėzus. Jį primena Adelė Dirsytė, pati asmeniškai nepabijojusi apsigobti kančios apsiaustu, kad vis labiau parodytų tiek kartu kalėjusioms, tiek šiandienei žmonijai vilties veidą.
Formuojanti pajautą, kad Dievas moka vaikščioti tyliai ir mažais žingsneliais
„Mes taip buvom pasiilgusios gamtos spalvingumo. Pirmiau taip ilgai spoksodavau pro langą į kasdien kitokius saulėleidžius ir besprogstantį svyruoklį beržą, kuris kasdien keitėsi ir pagaliau visai sužaliavo. Tada mes palikome anuos namus ir anuos pamiltus vaizdus. Dabar mes daug matome. Vaikščiojame po kiemą, kartais nešiojame akmenukus, kartais plytas, kartais su kastuvu paknaisiojam žemę. Koks malonus žemės kvapas!“ (1947 06 26) „Tundrų Lietuvoj viską išgyvenu: ir Verbų sekmadienio garbę – tarp daugybės – tyrus ir iš negalimų dalykų pasidaro tikrovė“ (1948 06 08).
Ryšys su Tėvyne, tradicijomis, žmogaus ir kančios santykio išgyvenimas, valios formacija
„Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su tėvyne. Tam reikalui turėjau simpatingų moterų grupelę. Jos liko kitame barake. Dabar dar nežinau, kaip šio mėnesio tradiciją baigsiu. <…> Šiandien mane domina sielų originalumas“ (1948 06 21).
Išgyvenimų įprasminimas
„Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau“ (1949 03 20).
Mokanti meilės
„Lucyte, dažnai būnu aš net labai laiminga, ypač kai galiu jaunuolėms padėti. Jos mane savo mama vadina, man padeda, patarnauja. Tiesiog retai būnu viena. <…> Aš rašau moterima laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbame apie gražiąją meilę, mokomės jos. Meilės išmokti – didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra, kaip meilė. Labai mažai supratimo apie tuos dalykus turėjau be šių sąlygų. Skaičiau, žavėjaus gražiais posakiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, darbų, tik darbų. Neik mano pėdomis. Aš daug kur klydau. Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingu nepadarysi. Be didelių pastangų meilės neišmoksi“ (1950 11 22).
Pažinti žmogaus vidų, gebėti ieškoti kartu, įsigyvenant į Viešpaties valią
Viltis gimsta priimant viską kaip dovaną. „Aš esu labai ir labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių, mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur padeda man. Sieloj visiška giedra“ (1952 08 07).
Atsakomybė už rytojų
„Kai aš žiūriu į savas jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytis, kad sužinoti, man graudu darosi, kad kai kas ir pavalgęs negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu, šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą“ (1953 01 01)4.
Vilties mokymo metodas – bendrakeleivystė
Koks Adelės Dirsytės vilties mokymo metodas? Jį galima apibūdinti vienu žodžiu: bendrakeleivystė. Būtent Adelė ne tik mūsų Europą, bet ir Bažnyčią moko konkretaus sinodiškumo: net ir kalėjimo, lagerio sienose turi būti įmūryta Evangelija, o bendrystė su Viešpačiu atsiskleisti per gamtos grožį, troškimą nestovėti vietoje, ugdytis, šviestis, bendrauti. Taigi, visokeriopas dialogas, net ir su eschatologine perspektyva, yra puiki priemonė vilčiai. Jį siūlo žmonijai Jėzus. Jį primena Adelė Dirsytė, pati asmeniškai nepabijojusi apsigobti kančios apsiaustu, kad vis labiau parodytų tiek kartu kalėjusioms, tiek šiandienei žmonijai vilties veidą.
1 Ratzinger J. Bažnyčia ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio. www.lcn.lt/bzinios/bz0513-14/513-14str1.html Žiūrėta 2024 04 16.
2 Ratzinger J. Europos siela. www.lcn.lt/bzinios/bz0509/509str1.html Žiūrėta 2024 04 16.
3 Ratzinger J. Europa kultūrų krizėje. www.lcn.lt/bzinios/bz0515/515str1.html. Žiūrėta 2024 04 16.
4 Plg. Dirsytė A. Jūs manieji Kaunas. Atmintis, 2000.
Pranešimo tezės konferencijoje, skirtoje Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės gimimo 115-osioms metinėms paminėti. Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinė, 2024 m. balandžio 20 d.
