Mečislovą Jurevičių primins ateities kartoms

Pradinis/Dievo Tarnai/Dievo tarnas Mečislovas Jurevičius/Mečislovą Jurevičių primins ateities kartoms

Šeš­ta­die­nį Šiau­liuo­se ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta Kry­žių kal­no at­kū­rė­jui, Hel­sin­kio gru­pės na­riui, Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­niam oku­pa­ci­niam re­ži­mui vei­kė­jui, Vy­čio Kry­žiaus or­di­no kavalie­riui Me­čis­lo­vui Ju­re­vi­čiui.

M. Ju­re­vi­čiaus at­mi­ni­mas įam­žin­tas ant Spin­du­lio gat­vės 6-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to dau­gia­bu­čio, ku­ria­me gar­bus šiau­lie­tis gy­ve­no.

Ce­re­mo­ni­jos ini­cia­to­rius, po­li­ti­nis bei vi­suo­me­nės vei­kė­jas, poe­tas, di­si­den­tas Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas su­si­rin­ku­sie­siems sa­kė, kad ši at­mi­ni­mo len­ta „Šiau­liams pri­mins, jog iš ši­to na­mo į ply­ną lau­ką 1973 me­tais bu­vo iš­neš­tas pir­mas kry­žius po vi­siš­ko Kry­žių kal­no su­nai­ki­ni­mo“. Kry­žius bu­vo nu­leis­tas iš penk­to­jo aukš­to, kuriame gy­ve­no M. Ju­re­vi­čius.

Me­mo­ria­li­nę len­tą ati­den­gė jo ar­ti­mie­ji, Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas, mies­to me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas. Da­ly­va­vo Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis. Jis pri­si­mi­nė me­tus, kai bū­da­mas jau­nas kuni­gas lan­kė­si M. Ju­re­vi­čiaus bu­te.

„Tai žmo­gus, ku­ris man pa­ro­dė gra­žų ke­lią į tie­są, į drą­są. Dė­kui už jo pa­ro­dy­tą iš­ti­ki­my­bę Die­vui ir re­li­gi­jai“, – dė­ko­jo vys­ku­pas.

Sei­mo na­rio S. Tu­mė­no žo­džiais, M. Ju­re­vi­čius daug pri­si­dė­jo prie Lie­tu­vos at­kū­ri­mo, nes bu­vo Hel­sin­kio gru­pės na­rys, ku­ris pa­sau­liui kal­bė­jo apie žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mus, jis – vie­nas iš pagrin­di­nių Kry­žių kal­no at­sta­ty­to­jų.

„Tai to­kia bran­gi praei­tis, be ku­rios ne­bū­tų atei­ties. Ir tai ne vien skam­būs žo­džiai. Len­ta – tai pri­mi­ni­mas, kad jei­gu ne to­kie žmo­nės, kaip M. Ju­re­vi­čius, da­bar ne­bū­tų Lie­tu­vos. Toks at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas pra­smin­gas ne tiek pa­čiam M. Ju­re­vi­čiui, ku­rio jau 17 me­tų nė­ra tarp mū­sų, kiek mums, gy­vie­siems“, – sa­kė S. Tu­mė­nas.

Me­mo­ria­li­nės len­tos au­to­rius Da­rius Au­gu­lis sa­kė esan­tis dė­kin­gas už pa­si­ti­kė­ji­mą. „Kai M. Ju­re­vi­čius vei­kė, aš dar ne­bu­vau gi­męs, kai jis ne­šė kry­žių į Kry­žių kal­ną, aš laks­čiau su trum­pi­kė­mis. Šį iš­ki­lų žmo­gų pa­ži­nau ana­li­zuo­da­mas Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro me­džia­gą. Ir su­si­ža­vė­jau jo stip­ry­be.“

Me­mo­ria­li­nės len­tos ati­den­gi­mo ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­va­vu­siai M. Ju­re­vi­čiaus duk­rai An­ge­lei Ja­nu­lie­nei šis ges­tas la­bai ma­lo­nus ir ne­ti­kė­tas.

„Mums la­bai jaut­ru, kad jį taip pa­ger­bė. Kai Sta­li­nas tė­tę iš­trė­mė į Ka­ra­gan­dą (kaž­kas iš­da­vė, kad jis par­ti­za­nas), aš dar ne­bu­vau gi­mu­si. Pa­ma­čiau jį, kai grį­žo – man jau bu­vo aš­tuo­ne­ri. Jis la­bai daug skai­tė, bu­vo la­bai ap­si­švie­tęs ir la­bai stip­rios va­lios. Juk ži­no­jo, kad ne­šda­mas į Kry­žių kal­ną tą kry­žių bus suim­tas, o vis tiek ne­šė“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė Vil­niu­je gy­venan­ti M. Ju­re­vi­čiaus duk­ra.

Ji da­ly­va­vo, kai M. Ju­re­vi­čius bu­vo tei­sia­mas LTSR Aukš­čiau­sia­me teis­me. Mo­te­riai įstri­go tė­vo stip­ry­bė. Bet kar­tu, pa­sak jos, tė­vas bu­vo ir la­bai jaut­rus.

„Kai jį pa­so­di­no su žmog­žu­džiu, tai grį­žęs po įka­li­ni­mo jis iš­siun­tė tam žmog­žu­džiui la­ši­nių ir laiš­ką. Jis pa­sa­kė, kad tas žmo­gus grei­čiau­siai toks ta­po, nes jo nie­kas ne­my­lė­jo ir jis nuo nie­ko negavo laiš­ko“, – at­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo A. Ja­nu­lie­nė.

Prieš ati­den­giant me­mo­ria­li­nę len­tą, Šiau­lių vys­ku­pi­jos Pas­to­ra­ci­nia­me cent­re vy­ko kon­fe­ren­ci­ja „Žings­niai Lie­tu­vai“, skir­ta Hel­sin­kio gru­pės 40-me­čiui bei M. Ju­re­vi­čiaus gy­ve­ni­mo žings­niams, ve­du­siems į ti­kė­ji­mo ir vals­ty­bės lais­vę, pa­mi­nė­ti.

 

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

 

Me­mo­ria­li­nės len­tos, skir­tos Me­čis­lo­vo Ju­re­vi­čiaus pra­smin­gai veik­lai at­min­ti, ati­den­gi­mo mo­men­tas.

Me­čis­lo­vo Ju­re­vi­čiaus duk­rai An­ge­lei Ja­nu­lie­nei tė­vo at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas – jaut­rus ges­tas.

Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas įsi­ti­ki­nęs, kad praei­ties įam­ži­ni­mas rei­ka­lin­gas atei­čiai.