Tekstas perpublikuojamas iš rugsėjo mėnesio „Artumos”  numerio.  

Spalio 13 d. Vatikane bus kanonizuotas kardinolas Johnas Henry Newmanas. Šis naujas būsimas šventasis yra brangus ne tik katalikams, bet ir visam krikščioniškajam pasauliui, įskaitant tėvynainius anglikonus. Tai vienas iš XIX a. genijų, nors jo asmuo buvo tapęs penu netgi geltonajai spaudai, bulvarinei rašliavai. Tačiau prie išrinktųjų purvas nelimpa. Tad kas gi buvo Johnas Henry Newmanas?

Vaikystė, jaunystė

Londono bankininko Johno ir kilmingos jo žmonos Jemimos Newmanų šeimoje 1801 m. vasario 21 d. pasaulį išvydo pirmagimis Johnas Henry. Jis turės dar du brolius ir tris seseris. Gausios šeimos motina išmokys visus šešis vaikus studijuoti Šventąjį Raštą ir juo remtis gyvenime iki mirties.

7-erių metų berniuką atidavė į prestižinę mokyklą. Išsyk pastebėta, jog jis kitoks nei bendramoksliai. Jo netraukė žaidimai, šėliojimai. Visą laisvalaikį skyrė skaitymui. Būdamas 14-os jau krimto sudėtingus rimtų mąstytojų veikalus. Penkiolikmetis susirgo ir, visą vasarą išbuvęs kambaryje, patyrė stiprų atsivertimą. Jo tikėjimas tapo nepaprastai tvirtas, bet tuo pat metu buvo patekęs į kalvinistų įtaką, ir Johnas Henry nuoširdžiai manė, kad popiežius yra antikristas… Tačiau blaškymasis truko neilgai, ir Newmanas grįžo į Anglikonų Bažnyčios glėbį.

1821 m. baigė Oksfordo Švenčiausiosios Trejybės koledžą bakalauro laipsniu. 1822 m. įstojo į Orielio koledžą tame pačiame Oksfordo universitete.

Kunigystė

23 metų Johnas Henry tapo diakonu ir pasakė pirmąjį savo pamokslą – jų per gyvenimą pasakys daugybę ir kiekvieną bus galima palyginti su perlu. Praėjus metams, gavo kunigystės šventimus ir pradėjo tarnystę Oksforde. Newmano aplinką sudarė garsūs to meto intelektualai ir aktyvūs mokslo vyrai. Tuo laikotarpiu jis parašė tris solidžius Encyclopedia Metropolitana skirtus straipsnius, kurie sudomino ne tik intelektualus, bet ir anglikonų hierarchus.

1826 m. Newmanas grįžo dėstyti į Orielio koledžą, o po metų jau dėstė ir Vaithole. Visą tą laikotarpį jis neapleido ganytojiško darbo, nė akimirkos nepamiršo esąs kunigas, nors pedagoginės veiklos krūvis buvo didžiulis.

Oksfordo sąjūdis

1828 m. Orielio koledže ėmė formuotis Oksfordo sąjūdis. Kas tai buvo? Anglikonų Bažnyčią kontroliavo, netgi absoliučiai valdė valdžia ir monarchas. Tačiau religija ir valstybė nėra tas pats. Tad Oksfordo sąjūdis stengėsi išgauti Anglikonų Bažnyčiai kuo daugiau nepriklausomybės ir rodė akivaizdžią suartėjimo su Katalikų Bažnyčia tendenciją.

Tais pačiais 1828 m. mirė Niumano sesuo Marija. Ši mirtis jį labai sukrėtė. Gedėdamas sesers ėmė studijuoti Bažnyčios tėvų darbus. Jie paveikė jauną kunigą, iš dalies performuodami jo pažiūras.

Dėl nesutarimų su kitais teologais ir kolegas trikdančios aktyvios veiklos 1830 m. neteko vadovaujamo posto Oksfordo sąjūdyje. 1831–1832 m. Niumanas oficialiai buvo laikomas geriausiu Oksfordo pamokslininku.

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Abejonės ir darbai

Niumanas ilgokai keliauja po Pietų Europą. Romą apibūdina kaip „gražiausią miestą Žemėje“. Bet apie Katalikų Bažnyčią galvoja blogai, pavadina ją „politeistine, degraduojančia ir besilankstančia stabams“. Grožėdamasis Europa, parašo daug puikių eilėraščių. Po beveik metus trukusios kelionės grįžta į Oksfordą.

1839 m. Niumano vaidmuo ir įtaka Oksforde pasiekė aukščiausią lygį. Ir būtent tada gimsta mintis palikti universitetinį miestą. Jis atsisako visų pareigų ir 1842 m. su grupe bendraminčių persikelia į Litlmorą. Čia jų gyvenimo būdas artimas vienuoliškajam. Niumanas paskelbia atsižadėjimą visų kada nors savo parašytų darbų, nukreiptų prieš katalikybę. 1843 m. rugsėjo 25 d. pasako atsisveikinimo su Anglikonų Bažnyčia pamokslą, atsisako beneficijų (pareigybių ir materialinių apdovanojimų) ir lieka gyventi Litlmore be jokių oficialių pareigų.

Katalikas

Po dvejų metų, 1845 m. spalio 9 d., Niumanas priima katalikybę. Šeima nutraukia su juo santykius, palieka draugai, Oksforde sklinda jam nepalankios kalbos.

1846 m. jis persikelia į Oskotą. Praėjus pusmečiui, vyksta į Romą, kur gauna katalikų kunigo šventimus ir teologijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Angliją apsigyvena Birmingame. Čia įsteigia oratoriją, kurioje praleis 40 metų. Oratoriją įsteigia ir Londone.

Britai buvo nusiteikę priešiškai. Neapykanta katalikams plito net tarp žemiausių socialinių sluoksnių, kurie šiaip jau tokiais dalykais nesidomėjo. Bet Niumano pamokslai, jo rašytiniai darbai (šie plačiai sklido brošiūrų pavidalu) ir didžiulis jo autoritetas vis dėlto veikė anglus.

1851 m. įsteigia pirmąjį katalikišką universitetą Dubline. Tiesa, nesisekė, tad teko pasitenkinti koledžu. 1859 m. įkūrė oratoriją su solidžiai dėstomais religiniais ir pasaulietiniais mokslais rengiant katalikus berniukus gyvenimui anglikoniškoje aplinkoje.

1879 m. jam suteikiamas kardinolo titulas.

Johnas Henry Newmanas mirė 1890 m. rugpjūčio 11 d., įpusėjęs 90-uosius gyvenimo metus.

Veikalo „Apologia Pro Vita Sua“ rankraštis. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Darbai

Rašytinis Niumano palikimas įvairus ir didžiulis. Anglikoniškuoju periodu paskelbė 11 svarių darbų, o katalikiškuoju – apie 30. Plačiosiose masėse ir šiandien ypač populiari jo autobiografija. Ir anglikonų, ir katalikų bažnyčiose giedami nuostabūs jo sukurti himnai. Paliko daug puikios poezijos. Įdomu tai, kad daugybėje kūrinių ir pamokslų gausu sveiko humoro, kartais net šiurkštaus (taip jį vadino negatyviai nusiteikę priešininkai, lygindami Niumano sąmojus su… Jonathano Swifto ir Charleso Dickenso!).

Johno Henry Newmano moto buvo: „Širdis kalba širdžiai.“ Jis ir pats toks buvo. Kalbėjo iš širdies, pasiekdamas kitų širdis.

Praktiškai Niumanas padėjo katalikiškojo švietimo pagrindus Anglijoje. Tačiau jo principas buvo aiškus ir nesvarstytinas: tikėjimas turi pirmenybę prieš mokslą ir nėra paremtas mokslu.

Tad kas gi buvo Johnas Henry Newmanas? Jį vadina vienu didžiausių XIX a. mąstytojų, literatu, istoriku, svarbiausia šimtmečio religinio gyvenimo figūra, svarbiu edukologijos mokslo pagrindėju. (Tiesiog knieti Artumos skaitytojams pateikti kurį nors iš jo puikių pamokslų, bet dėl vietos stokos neįmanoma.)

Beatifikacija, kanonizacija

Beatifikacijos procesas buvo pradėtas šv. Jono Pauliaus II laikais. 2010 m. rugsėjį popiežius Benediktas XVI, lankydamasis Birmingame, paskelbė Johną Henry Newmaną palaimintuoju. 2018 m. palaimintojo Niumano užtarimu įvyko stebuklas. Taigi, spalio 13 d. švęsime jo kanonizaciją.

Blogio paskalos

Prieš Benediktui XVI skelbiant Johną Henry Newmaną palaimintuoju, pasaulyje kilo katalikų šaršalas. Mat kardinolas net 30 metų gyveno viename name drauge su kitais kunigais ir savo geriausiu draugu kunigu Ambraziejumi. Tai buvo nuoširdi draugystė, pažiūrų bendrystė, maldos kartu suėjus. Trumpai sakant, kunigas Ambraziejus buvo geriausias draugas, kokį turi kiekvienas vyras, pasaulietis ar kunigas. Kai bičiulis mirė, Niumanas itin skausmingai išgyveno. Per laidotuvių šv. Mišių homiliją pasakė, kad jie buvo artimi kaip sutuoktiniai. Sielvarto prislėgtas, leptelėjo nei šį, nei tą. Maža to, paprašė jam mirus palaidoti šalia draugo.

Ir prasidėjo! Džiaugsmingai šūkavo homoseksualai, dalis pasauliečių; kleras irgi sujudo. Juk visi taip trokšta skandalų, purvo pylimo!

Na, bet Vatikano „KGB“ turi didesnę nei 2 000 metų patirtį, tad kardinolo gyvenimas buvo išnarstytas iki mikroskopinio lygio ir nerasta netgi užuominų apie homoseksualumą.

Praėjus 100 metų bendru Vatikano ir Birmingamo vyskupo susitarimu nutarta kardinolą perlaidoti iš kuklių Rendalio kapinių į jam deramą garbingą vietą. Deja, velionis buvo palaidotas ne alaviniame karste, kaip tikėtasi, o paprastame mediniame. Tad kape buvo tik dulkės ir metalinė lentelė su mirusiojo duomenimis. Tiek ir buvo galima perlaidoti.

Johno Henry Newmano gyvenimas buvo pilnas lūžių, tarsi pavojingas kelias. Abejojimai ir blaškymasis jaunystėje, aktyvi ir labai reikalinga veikla Oksfordo sąjūdyje, atsivertimas į katalikybę, artimųjų ir aplinkinių pasmerkimas. Ir vis dėlto nuveikti milžiniški darbai, parašyti tomai veikalų, kurių dauguma verti šedevro vardo. Toks tad buvo genijaus ir šventojo gyvenimas.

Parengė Vanda Ibianska