Tekstas Mažosios studijos laidoje skelbtas dar 2006 metais, tačiau aktualus ir šiandien.
Kadaise mirtis dėl tikėjimo buvo laikoma narsiu žygdarbiu, kurio kilnumą, daugelio įsitikinimu, suteršė savižudžiai sprogdintojai, pasiskelbę islamo kankiniais. Kaip atsirado toks iškreiptas mąstymas ir ar kankinystė galės vėl vadintis garbingu poelgiu?
Dauguma žmonių tokius poelgius laikys barbarišku nekaltų žmonių žudymu. Tačiau kai kurie juos vadins kankinystės aktais. Kankinystė turi seną tradiciją tiek islame, tiek krikščionybėje, nes kraujo praliejimas dėl tikėjimo turi ne tik religinę, bet ir emocinę trauką. Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje kankiniai buvo laikomi didvyriškais liudytojais tiesos, kuria tikėjo, jų garbei buvo statomos šventovės ir bažnyčios.
Tačiau visiškai aišku, kad joks sveiko proto žmogus nenori tapti kankiniu, ką jau kalbėti apie norą būti nukryžiuotam. Žinoma, beveik visi mes trokštame liudyti tiesą (o tą kaip tik ir reiškia žodis „kankinys”), o kai kurie yra pasirengę tą padaryti net ir savo gyvybės kaina. O tokiame pasaulyje kaip mūsiškis visai tikėtina, jog tas, kuris yra tikrai pasirengęs tapti tokiu liudytoju, iš tiesų bus nužudytas. Tačiau būti liudytoju ir būti nužudytam yra du skirtingi dalykai.
Dalį problemos sudaro nežabotas šlovės troškimas. Nors niekas nenori būti nužudytas dėl savo įsitikinimų, tačiau turbūt nemažai daliai mūsų patiktų tas pomirtinis garbinimas, kokio paprastai sulaukia žuvusieji dėl tikėjimo. Gali būti, jog kam nors visai patiktų įsivaizduoti save kankinystės „kulto” dalimi. Manau, jog visiškai įmanoma ir tai, kad kokie nors nestabilios psichikos asmenys tyčia siektų mirties vien tam, kad po to būtų visų garbinami bei liaupsinami. Ar tikrai niekas negali trokšti būti nužudytas vien tam, kad sulauktų tokios „šlovės”? Kad ir kaip žiūrėsi, vis vien atrodo, kad būtent tokios šlovės siekiama „kankinystės operacijomis”: savižudžių sprogdinimais, kurie siaubė Niujorką, Izraelį, Britaniją ir kitas pasaulio vietas.
Mano įsitikinimu, būtent čia islamo „kankinystės operacijos” radikaliausiai skiriasi nuo krikščioniškų pavyzdžių. Tiesą sakant, viską išduoda pats žodis „operacijos”, nes jis perša mintį, jog būti nužudytam dėl tikėjimo (tai yra tapti kankiniu) yra dalykas, kurį apsisprendi padaryti, ir nėra tai, kas tiesiog nutinka, tuo tarpu krikščioniška kankinystė laikoma Dievo dovana – dovana sugebėti liudyti tikėjimą, kad ir kas atsitiktų. Šių dienų islamiškosios kankinystės, atvirkščiai, yra paremtos veiksmais, kuriuos žmonės patys apsisprendė įvykdyti, ko gero, norėdami įrodyti – sau patiems, savo bendruomenėms, galbūt Dievui – jog yra pasirengę numirti už tai, kuo tiki. Šioje vietoje liudytojas daugiau nebėra kankinys, jis virsta nusikaltėliu.
Taip buvo ne visada. Tiesą sakant, ankstyviausios kankinystės arba tikėjimo liudijimo teologijos abiejose tradicijose yra labai panašios. Abi tradicijos „liudijimą” net ir persekiojimo atveju laikė iš esmės nesmurtinga reakcija.
Arabų kalbos žodis shahid, paprastai verčiamas kaip „kankinys”, reiškiantis žmogų, pasiryžusį numirti dėl savo tikėjimo, Korane išvis neaptinkamas: jis ten vartojamas tik kalbant apie liudijimą teisine prasme, kaip apie liudininką. Tik pokoraniniu laikotarpiu, kai Medinos pagonys pradėjo žiaurų persekiojimą, šis žodis ėmė reikšti žmogų, nužudytą kovoje dėl tikėjimo. Pats Koranas yra daug sudėtingesnis kūrinys, negu daugelis įpratę manyti, ypač tie, kurie trokšta pateisinti šiuolaikines „kankinystės operacijas”.
Islamiškosios žodžio shahid prasmės raida vyko podraug su „kankinystės” raida krikščionybėje. Iš tiesų kai kurie mokslininkai linkę manyti, jog krikščioniškoji kankinystės samprata padarė įtaką islamiškajai per Artimųjų Rytų krikščionių ir musulmonų ryšius. Tačiau didžiausias skirtumas islame yra tas, jog pagonys ėmė aršiai persekioti mažą, glaudžiais ryšiais susijusią tikėjimo bendruomenę Arabijoje dar Pranašui gyvam esant – beveik tuo pačiu metu, kai jis savo veiklą perkėlė iš Mekos į Mediną. Todėl musulmonams vis dažniau teko gintis jėga. Taigi veikiai tikėjimo liudijimas pradėtas sieti su kova už jį, ir ši sąsaja netrukus tapo norma, nors ankstyvasis Koranas tam aiškiai nepritarė.
Vėliau šiam procesui pasitarnavo sąvokos „panaikinimas” (naskh) vartosena mokslinėse paties Korano interpretacijose. Pasak šių interpretacijų, Korano eilutės, apreikštos vėlesniuoju Pranašo gyvenimo laikotarpiu, esą „panaikinusios” ankstesnius (daugiausia nesmurtinius) Mekos periodo pamokymus. Šiuolaikiniai mokslininkai ėmė vis dažniau klausti, ar tik nepiktnaudžiaujama naskh sąvoka, mėginant pagrįsti „karingą” musulmoniškos „kankinystės” pobūdį, prieštaraujantį musulmono, kaip nesmurtaujančio liudytojo, sampratai. Tačiau šiems mokslininkams šiandien tenka kovoti sunkią kovą su plačiai išplitusiu, nors ir klaidingu, požiūriu, kad islamas nuo pat pradžių buvo įsišaknijęs smurte.
Krikščionių istorija buvo visai kitokia. Nuo pat pradžių jie buvo išsibarstę po visas Romos imperijos vietas, mat Evangelijos skelbimas veikiai išplito iš Jeruzalės. Negana to, krikščionys praktiškai buvo nušalinti nuo tarnybos Romos armijoje, nes šioji pripažino politeizmą (tuo tarpu su VII a. Arabijos musulmonais Romos armija praktiškai neturėjo jokio tiesioginio ryšio). Štai kodėl iki III a. pradžios buvo labai mažai kareivių krikščionių. Tai paaiškina, kodėl kankinystės sąsaja su karinėmis operacijomis, net ir tikėjimo „savigynos” vardu, neišsiplėtojo taip, kaip tai nutiko islame. Tai padėjo susikurti stipriai tradicijai, teigiančiai, jog kankinystė arba tikėjimo liudijimas yra nesuderinamas su tarnavimu kariuomenėje, tegu ir kariaujančioje „teisingą karą”.
Ankstyvieji abiejų tradicijų požiūriai į savižudybę beveik sutampa: savižudybė yra aiškiai ir nedviprasmiškai draudžiama. Tačiau abiejose pusėje netrukus iškilo teologinių keblumų, ir labai dažnai pateikiami atsakymai atrodo silpnokai. Antai krikščionė mergelė šv. Pelagija iš Antiochijos (mirusi 311 m.) aiškiai nusižudė, kad nebūtų išprievartauta, tačiau ji vadinama nekaltybės kankine. Tiek Augustinas, tiek Tomas Akvinietis labai nevykusiai teisina Bažnyčios sprendimą ją pagerbti. Dar prasčiau jiems sekasi pateisinti Samsono savižudybę, ir jie tegali pasakyti, kad nusižudyti jam leidusi Šventoji Dvasia.
Atitinkamų problemų kyla ir kai kuriems islamo teoretikams, mėginantiems pateisinti šių dienų savižudžių operacijas. Tarus, kad tos operacijos vykdomos dėl didesnio gėrio, sako jie, Korano draudimus galima atidėti į šalį. Arba kartais teigiama, jog tos savižudybės iš tiesų nėra savižudiškos, nes tai esantys tokie didvyriški poelgiai. Jie vykdomi ne iš nevilties ar nusivylimo, bet iš troškimo „sviesti engėjams į širdis baimę ir siaubą”. Abiejų rūšių atsakymai skamba itin silpnai, netgi iracionaliai. Jie supainioja „kankinių” veiksmus su tokių jų veiksmų motyvais. Kiekvienu atveju tik susilpnėja draudimas nusižudyti. Tokiu būdu šių dienų savižudžių operacijoms suteikiamas tam tikras teologinis pateisinimas.
Tačiau, ko gero, įdomesnė yra mintis, kad ateityje mums teks pripažinti naujos rūšies kankinį: tokį, kokį galėtų pripažinti abi tradicijos. Aš turiu omenyje kankinius „už teisingumą ir taiką”. Pasiskolinau šią frazę iš kardinolo Cormaco Murphy-O’Connoro viešo pagiriamojo žodžio Margaretei Hassan, kuri buvo nužudyta už tai, jog padėjo eiliniams Irako piliečiams, mat buvo katalikė iš Vakarų, ištekėjusi už musulmono, turėjo Irako pilietybę ir nuosekliai priešinosi Vakarų invazijai į savo šalį. Ko gero, ji tėra naujausia kandidatė, pasekusi pavyzdžiu tokių asmenybių kaip Editha Stein ir Maksimilijonas Kolbe. Nes visi jie žuvo ne kaip krikščionybės, bet kaip teisingumo ir taikos liudytojai pasaulinėje bendruomenėje.
Vienas iš būdų, kaip Vakarai galėtų padėti atkurti iškreiptą kankinystės sąvokų pusiausvyrą, būtų viešas pripažinimas, kad šie liudytojai (ir, be abejonės, daugelis kitų abiejose religijose) yra kankiniai visiems ir kiekvienam: tai yra liudytojai, kuriuos gali garbinti tiek musulmonai, tiek krikščionys, nes tai, už ką jie atidavė gyvybes, yra gera visiems.
Iš „Tablet“ vertė Rūta Tumėnaitė
„Mažoji studija“
