Iš Viduramžių istorijos tikriausiai visi mes dar prisimename Kryžiaus žygius – Vakarų Europos riterių kampanijas prieš musulmonus dėl Šventosios žemės išvadavimo. Tačiau čia rašysiu ne apie Kryžiaus karus, kuriuos XIX-ame amžiuje vykdė rusų carai, o XX-ame amžiuje – bolševikiniai barbarai ir jų kolaborantai. Jie bergždžiai kariavo prieš Kryžius mūsų Tėvynėje. Kryžiai Lietuvoje stovėjo visur: pakelėse, prie sodybų, bažnyčių. Vieni paprasti ąžuoliniai, kiti dailiai išdrožinėti, papuošti ornamentais ir nukryžiuotojo atvaizdais. Legendinis Kryžių kalnas stūkso Jurgaičių kaime. Tai neaukštas, vos 60 metrų ilgio ir 50 m pločio kalnas.

Viduramžiais ant šio kalno stovėjo pilis, kurią kronikos vadina Kula. Ją 1348 sunaikino Livonijos ordino kariuomenė. Yra padavimų, liudijančių, kad žmonių sąmonėje ši vieta yra siejama ir su senąja lietuvių religija. Pasakojama, kad čia buvo šventykla, kur vaidilutės ir vaidilos kūreno amžinąją ugnį. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius rašė: „1847 m. vienas Jurgaičių kaimo gyventojas sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei jis pasveiks, ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kai ta žinia pasklido po apylinkes, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų tiek buvo atvežta ir pristatyta kryžių, kad jų skaitlingumą dabar matome.“

 Tokiu būdu pirmieji kryžiai ant Jurgaičių piliakalnio atsirado kaip nuoširdaus liaudies pamaldumo, dėkingumo Dievui ženklai. Tačiau negalima atmesti ir kitos versijos – noro pagerbti čia palaidotus sukilėlius, žuvusius per 1863 m. sukilimą prieš carinę Rusiją. Po sukilimo Muravjovas Korikas čia buvo įrengęs tarsi koncentracijos stovyklą, aptvertą spygliuota viela, kurioje nuo bado ir žaizdų mirė apie 1000 sukilėlių. XIX a. visoje Lietuvoje jau buvo paplitęs paprotys statyti kryžius pakelėse ir prie sodybų. Manoma, kad kryžiai pakelėse Lietuvoje jau stovėjo apie 1545 m. Kryžiai statyti minint žmogaus, bendruomenės, tautos, bažnyčios gyvenimo įvykius. Etnologas Vacys Milius akcentavo kryžių reikšmę išsaugant tikėjimą. Anot jo, kryžių miškas ant Jurgaičių piliakalnio išaugo priešinantis caro valdžios užmačioms naikinti katalikybę ir lietuvybę, todėl aną laikotarpį galima laikyti Kryžių karo pradžia Lietuvoje. Rusijos vyriausybė 1845 m. uždraudė Lietuvoje statyti kryžius, išskyrus bažnyčias ir kapines. Žmonės priešinosi tam potvarkiui, jo nepaisė ir toliau statė kryžius. Jų statymą turėjusius prižiūrėti valdininkus jie palenkdavo savo pusėn įvairiais būdais. Dažniausiai pinigais.

Po 1863 m. sukilimo Muravjovas Korikas 1864 m. tą draudimą atnaujino ir kryžius statyti leido tik kapinėse. Vėliau caras Alekdsandras II draudimą atšaukė, tačiau caro valdininkas, siųsdamas šį raštą, įsakė viešai jo neskelbti. Tokiu būdu, ir toliau žandarai (jau neteisėtai) rašė protokolus dėl pastatytų kryžių. XIX a. pabaigoje Lietuvoje ėmė plisti fabrikų ir amatininkų gamybos metaliniai kryžiai. Jie buvo patvarūs, ilgai galėjo stovėti, todėl Kauno gubernatorius Klinkenbergas 1895 m. slaptu aplinkraščiu (neteisėtai) įsakė uždrausti tokius kryžius statyti.

Medinius kryžius leido statyti tik kaimuose, tačiau be įrašų, ženklų ir datų. Tad Kryžių kalnas, atsiradęs kaip nuoširdaus tikėjimo ženklas, po 1863 m. sukilimo, nepaisant kančių ir išmėginimų, tapo tikėjimo, stiprybės bei ištvermės ženklu mūsų Tėviškėje. Apie 1850 m. čia stovėjo tik 20 kryžių. Tuo tarpu 1888 m. kryžių, tikriausia, jau buvo daug daugiau, nes čia buvo įrengtas net 14-os stočių Kryžiaus kelias. 1900 m. čia jau stovėjo maždaug 130 kryžių, 0 1914 m. – 200 kryžių ir koplytėlė. Deja, po Pirmo pasaulinio karo, apie 1920 metus čia jų beliko tik 50. Petras Tarasenka rašė: „Kryžiai vokiečių laikais daugiausia vietinių gyventojų, ypač naktigonių, kurie ir iki šiol tebegano arklius kalne, išnaikinti, sukūrenti. Liko daugiausia tik akmens kryžiai, esą turtingų žmonių statyti.“ Kryžių kalno raida nuo pat pradžios susijusi su bažnyčia. Tikinčiųjų pamaldumą palaikė ir skatino vietos parapijos kunigai. Parapijos kunigai skatino gyventojus statyti kryžius piliakalnyje, duoti įžadus Dievui, meldžiant sveikatos ir pagijimo nuo ligų. 1923 m. šimtametis senelis Jonas Lukošaitis pasakojo, kad prieš kokius 80 metų Meškuičių kunigai Babravičius ir Rukuiža patarė ligoniams daryti apžadus ir statyti kryžius piliakalnyje. Jau XIX a. pabaigoje Kryžių kalnas žmonių laikytas šventa vieta. Į jį pasimelsti žmonės keliaudavo net iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

Kryžių kalnas yra strategiškai gana svarbioje vietoje. Yra žinoma, kad kovų už nepriklausomybę metu lietuviai savanoriai ir kariai, kovoję su bermontininkais, buvo įsitvirtinę ties kalnu iškastuose apkasuose. 1919 m. lapkričio 21 d. lietuviams pavyko įveikti geriau ginkluotus baltagvardiečius, vadinamuosius bermontininkus. Nepriklausomybės laikais ant kalno toliau buvo statomi kryžiai. To daryti dabar niekas netrukdė. Žmonės čia rinkdavosi melstis ir švęsti atlaidų. Prie kalno žmonės būriais traukdavo ir per Jonines. Kalne vis daugėjo kryžių. 1923 m. jų čia buvo apie 400. Tais metais čia apsilankęs J. Rimkus rašė: „Tūkstančiai tų kryžių buvo pastatyta kalne ir nebūtų jų kame statyti, jeigu pasenę kryžiai nebūtų kalno prižiūrėtojo deginami.“ Į Kryžių kalną plūstant maldininkams, imta svarstyti ar nevertėtų čia pastatyti bažnytėlę-koplytėlę. Anot Balio Buračo, koplyčia buvo neskoninga, baisiai darkė gražų kalną. Todėl 1935 m. ji buvo nugriauta. Nepriklausomybės metais kalną saugojo valstybė kaip archeologijos paminklą. 1935 m. archeologijos komisijos prašymu iš kelių ūkininkų, kuriems priklausė piliakalnio teritorijos žemė, buvo paimti pasižadėjimai, kad jie neardys, nekasinės ar kitaip nežalos piliakalnio. Kuomet po karo Lietuva buvo okupuota antrą kartą, prieš okupantus ir kolaborantus prasidėjo aršus partizaninis karas, todėl kovoti su kryžiais okupantai neturėjo nei laiko, nei galimybių, nes Lietuvoje jiems svilo padai. Okupantai ir jų talkininkai žudė ne tik Lietuvos žmones. Stribai smaginosi šaudydami į pakelės kryžius. Jie kovojo su kryžiais, nes partizanų bijojo. Tik 1959 m., pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, vėl prasidėjo smarkus tikinčiųjų persekiojimas, bet kokių religinio gyvenimo apraiškų slopinimas, bažnyčių uždarinėjimas, šventų vietų naikinimas.

Šiauliuose buvo priėmtas nutarimas dėl istorinio-archeologinio paminklo „Kryžių kalnas“ sutvarkymo. Nuspręsta Kryžių kalną įtraukti į istorinių-archeologinių paminklų sąrašą ir apsaugoti įstatymine tvarka. Netgi rengtasi surašyti instrukciją „Dėl Kryžių kalno priežiūros ir naudojimo,“ leisti organizuotoms ekskursijoms jį lankyti ir skirti vadovą toms ekskursijoms vesti. Toks šiauliečių nutarimas centrinei valdžiai, matyt, pasirodė kone išsisukinėjimas, vengimas imtis konkrečių veiksmų. 1959 m. birželio 16 d. Lietuvos KP CK lektorius S.Nekrašius parengė pažymą „Apie esančią Šiaulių rajone taip vadinamą šventą vietą – Kryžių kalną“. Joje Klemas Lukošaitis kaltinamas pasiskelbęs šio kalno tvarkytoju, rinkęs aukas šio kalno sutvarkymui ir 1955-1959 m. pastatęs apie 200 kryžių. Pažymoje teigiama, kad kalne esama tokių kryžių, „ant kurių dviprasmiški ar net antitarybiniai užrašai“. Taip pat kaltinamas Šiaulių rajono LKP komitetas, kaip neva parodęs „politinį aklumą“ ir nevykdęs centro LKP CK nutarimo dėl vadinamų šventų vietų likvidavimo. Pažymoje nurodoma: „Būtina pašalinti kryžius ir parodyti kokia spekuliacija buvo vykdoma kryžių kalne.“ Tuoj pat sukruto ir vietinė spauda „Lenino kelias,“ „Leninietis“ greit sureagavo į šioje pažymoje išsakytą kritiką. Jų paskelbtuose straipsniuose kalnas vadinamas tamsybininkų dvasinės spekuliacijos forma, potencialių epidemijų šaltiniu, antisanitarijos platintoju. „Jaunimo gretose“ ir „Raudonojoje vėliavoje“ J.Bulota stengėsi parodyti Kryžių kalną kaip liaudies kovų prieš išnaudotojus ir prispaudėjus paminklą. Tai buvo klastinga okupantų valdžios propagandos taktika – ne tiesiogiai naikinti šventas vietas, o iškreipti tiesą apie jas, neigti bet kokią jų religinę reikšmę ir vertę. Buvo vedami propagandiniai pokalbiai su žmonėmis, stengiamasi išprovokuoti neigiamų nuomonių apie Kryžių kalną, ir jas paskelbti spaudoje kaip vieningą liaudies balsą. 1959 m. lapkritį kalne buvo paskirtas sargas. Tuo metu niekas jokių kryžių nestatė. Taip baigėsi pirmasis Kryžių karo etapas.

Norėjo ištrinti sąsajas su tikėjimu

Statyti kalne kryžius buvo uždrausta ir 1961 m. sausio 12 d. Šį draudimą paskelbė Lietuvos Gamtos komitetas, kuriame aš dirbau vyriausiojo jėgerio pareigose Širvintų rajone. Buvo paskelbtas įsakymas „Dėl Jurgaičių piliakalnio paskelbimo gamtos istoriniu paminklu.“ Jame buvo rašoma: „Uždraustas piliakalnio ir jo teritorijos žalojimas, gadinimas ir savavališkas vietovės gamtinio pobūdžio pakeitimas (savavališkas paminklų statymas ar kitokios statybos, žemės kasinėjimas, šlaitų griovimas, gyvulių ganymas, teršimas ir kt.).“ Šiame rašte jau vengiama ir Kryžių kalno vardo. Jis vadinamas piliakalniu, norint iš žmonių sąmonės visiškai ištrinti bet kokias kalno sąsajas su tikėjimu. Propagandiniu darbu žingsnis po žingsnio ruožtasi Kryžių kalno naikinimui, tuo metu vadintam „apvalymui“. 1961 m. kovo 27 d. Lietuvos komunistų valdžia priėmė nutarimą dėl Jurgaičių piliakalnio sutvarkymo ryšium su 1861-1863 m. judėjimo (ne sukilimo prieš carinę Rusiją) šimtosioms metinėms. Jame numatoma apvalyti Jurgaičių piliakalnį nuo ten esančių kryžių. Ir iki 1961 m. balandžio 30 d. piliakalnį sutvarkyti, pastatyti jame memorialinį akmenį su įrašu: „1861-1863“. Šį nutarimą ėmėsi vykdyti Šiaulių rajono komunistai ir Vykdomasis komitetas. Balandžio mėnesį medikų komisija surašė aktą, kuriame teigiama, kad, patikrinus sanitarinę būklę Jurgaičių piliakalnyje, paaiškėjo, kad piliakalnis ir šalia jo esantis šaltinis esą kelia didelį pavojų. Jie platina infekcines ligas, todėl, komisijos nuomone, „čia susidariusi padėtis toliau negali būti toleruojama“. Prisidengus atseit gręsiančia epidemija, pasitelkus Meškuičių kolūkio buldozerius ir traktorius, nuo kalno pradėta šluoti kryžius. Kryžių „karui“ vadovavo Šiaulių milicijos viršininkas Juozas Rėklaitis. Prie kelio Šiauliai-Ryga ir aplinkui buvo pastatyti milicininkai, kurie privalėjo sulaikyti eismą Kryžių kalno link. Ant Kryžių kalno patruliavo ginkluota sargyba ir neleido niekam prisiartinti prie kalno, o ant kalno burzgė traktoriai ir buldozeriai… Kryžius vertė būriai kalinių ir kareivių. Nuverstus pjaustė ir degino laužuose. Akmeninius ir cementinius daužė, o geležinius vežė į metalo laužą. Žodžiu, vyko tikras kryžių karas. Per vieną dieną buvo sunaikinti visi ant kalno stovėję kryžiai. Šiaulių komunistai informavo Sniečkų, kad Jurgaičių piliakalnis „apvalytas“.

Kryžių naikintojų mirtys

Anot K.Pečioko rašto, sunaikinti kalne stovėję 2179 kryžiai. Iš jų mediniai dideli – 586, mediniai vidutiniai – 610, mažesni – 581, metaliniai su cementiniu pagrindu po žeme arba be pagrindo – 151, betoniniai arba akmeniniai stulpai ar pagrindai – 51, monolitiniai akmens – 61 kryžius, taip pat daugybė mažų kryželių, rožinių, medalionų ir kt. Balandžio 6-10 d. buvo užverstas pakalnėje prie šaltinio esantis šulinys, suarti takeliai, kalne pasėta žolė ir pasodinta daugybė krūmų ir medelių. Vaizdas toks, tarytum kalne kryžių ir nebūta. Kryžniokotojų vadeiva J.Rėklaitis jautėsi nugalėtoju. Tačiau likimas (o gal Dievo ranka?) jam buvo negailestingas. 1961 m. rugpjūčio mėn. jis su dviem savo vaikais bei su pažįstamu aviacijos karininku nuvyko žvejoti į Pašvinės ežerą. Automobilį pastatė nuokalnėje prie ežero, o patys valtimi nusiyrė į kitą ežero krantą. Mašinoje likę vaikai atleido stabdžių svirtelę ir mašina įriedėjo į ežerą. Vaikai nuskendo. Kiek vėliau – 1964 m. lapkričio 8 d. medžioklės metu sustojo ir pačio J. Rėklaičio širdis. Tai – tik pora pavyzdžių. Jų buvo kur kas daugiau. Kryžių naikintojus vieną po kito skynė mirtis. Kryžiai keršijo savo niokotojams.

Lietuviai – labiausiai užsispyrę

Nors kryžių kalnas tada buvo visiškai nusiaubtas, žmonės nebijojo vėl statyti čia kryžius. Iš Sibiro tremties grįžo tie, kuriems buvo lemta likti gyviems. Atsidėkodami Aukščiausiam, į Kryžių kalną slapta jie nešė ir statė kryžius. Jie statė memorialinius kryžius mirusiems ir žuvusiems Sibiro taigoje ir ledynuose atminti. Ne vienas pasakotojas teigia, kad šie kryžiai yra jų artimųjų memorialiniai paminklai. Okupantų valdžią tai labai erzino. Šį kartą kryžių buvo pristatyta tiek, kad sovietų valdžia 1973 m. balandžio mėn. vėl ėmė siaubti kalną. Buvo sunaikinta beveik 400 kryžių. Penktą kartą kalnas buvo siaubtas 1976 m. vasarą. Tą sykį naikintojų užsimota taip smarkiai, kad buvo sunaikinti ne tik visi kryžiai, bet ir dalis kalno nukasta. Tačiau Kryžių kalno nepavyko sunaikinti ir šį sykį. Kryžiai, it Gyvybės Medis, vėl sulapodavo po nakties. Paskutinį kartą 1985 m. kalne buvo sulaužyta 50 kryžių ir koplytstulpių. Kryžių kalnas plačiai išgarsėjo praeito amžiaus 8 ir 9-ame dešimtmetyje. Sovietų valdžia nuolat visaip stengėsi sunaikinti tikintiesiems brangią sakralinę vietą: pjaunant kryžius, juos deginant, atkertant kelius vedančius į kalną, draudžiant sustoti mašinoms, kurpiant projektus kaip kalną užtvindyti ir t.t. Tačiau tai buvo kova su vėjo malūnais. Lietuviai atkaklūs ir užsispyrę. Jie ir toliau stengėsi dar uoliau melstis. Maldininkų eisenos keliavo į Kryžių kalną, čia nešė ir statė kryžius įvairiomis progomis. Maldininkų eisenose į Kryžių kalną, nepaisant draudimų, dalyvavo ir jaunimas – vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Daug žygių į Kryžių kalną suorganizavo Eucharistijos bičiuliai, švęsdami savo veiklos 10-metį. Šią sukaktį jie nutarė pažymėti kryžiaus nešimu.

Sukrečiantis vaizdas

1979 m. liepos 22 d. po šv. Mišių „12 vyrų ant tautinių juostų paėmė didelį koplytstulpį, kurį 10-mečio proga norėjo pastatyti Kryžių kalne. Milicija, saugumas ir kiti valdžios pareigūnai eiseną bandė sutrukdyti, tačiau sulaikyti ir išskirstyti minios jiems nepavyko. Prie eisenos prisijungė ir kunigas Algirdas Mocius, kuris 8 metus kalėjo Sibiro lageriuose. Jis, užsidėjęs ant pečių didelį, sunkų kryžių, basas nešė jį 8 kilometrus iki Kryžių kalno. Pakeliui sutikti žmonės kėlė kepures, daugelio veidais riedėjo ašaros… Vaizdas buvo sukrečiantis: didžiulės eiseno priešakyje, sulinkęs po kryžiaus našta, svyruodamas, Gulago pragare praradęs sveikatą, kunigas nešė kryžių… Toliau vyrai, daugiausia jaunimas, nešė koplytstulpį, o už jų šimtai bedieviškas mokyklas lankančio jaunimo traukė šventas giesmes. Už maldininkų eisenų į Kryžių kalną ir Šiluvą organizavimą buvo suimtas Lietuvos Helsinkio grupės dalyvis Mečislovas Jurevičius. 1981 m. jis buvo nuteistas trejiems metams, bausmę atliekant griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. Daug šių tikėjimo, atkaklumo ir stiprybės liudijimų aprašyta Lietuvos pogrindžio spaudoje: „Aušroje“ ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“. Kronikai per Maskvą pasiekus Vakarus, apie kryžių karus Lietuvoje žmonės plačiai sužinojo ne tik čia, bet ir užsienyje.

Ant kalno net pritrūko vietos

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje, 1988 m. papūtė gaivūs Atgimimo vėjai ir Kryžių kalno statusas kardinaliai pasikeitė. Jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio savastimi. Dabar čia jau priskaičiuojama per šimtą tūkstančių įvairiausių kryžių, kryželių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų su ant jų pakabintais rožiniais. Piliakalnį puošia tikras kryžių ažūras. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją ir savo intenciją. Dabar Kryžių kalnas niekuomet nebūna vienišas. Čia kiekvieną dieną lankosi įvairių tautų, įvairių kartų ir skirtingų kontinentų žmonės. Jie ieško ramybės, susikaupimo, trokšta dangaus išklausymo. Tai – religinė meditacija. Anot a.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus, šie kryžiai – tai mūsų bendravimas su Viešpačiu, tai mūsų malda ir padėka Visagaliui, tai tarsi atverta prieš Aukščiausiąjį Lietuvos širdis. Po Nepriklausomybės atgavimo į Kryžių kalną jau laisvai, nenutrūkstamu srautu ėmė traukti piligrimai. Ant kalno pritrūko vietos, todėl kryžius pradėjo statyti jo papėdėje.

Šventojo Tėvo apsilankymas

Pats svarbiausias istorinis įvykis kalno metraštyje, kuris išgarsino jį visame pasaulyje – popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas. Šventasis Tėvas meldėsi, aukojo šv. Mišias prie kalno specialiai pastatytoje koplyčioje ir kreipėsi į susirinkusią didžiulę tikinčiųjų minią: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir prisikėlime.“ Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose. Jonas Paulius II, apsilankęs Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paakino pranciškonus ir prie Kryžių kalno Lietuvoje pastatyti eremą. 1998 m. pranciškonai čia nupirko žemės sklypą ir pastatė vienuolyną, kuris 2000 m. liepos 8 d. buvo pašventintas. Vienuolyno projektą paruošė Angelo Polesello ir Nunzio Rimmando, o statybą prižiūrėjo architektas A.Jukna. Kertinis vienuolyno akmuo buvo paimtas iš La Vernos kalno. Jį pašventino popiežius Jonas Paulius II. Akmenyje saugoma kapsulė su vienuolyno steigimo dokumentais. Vienuolyną padėjo statyti Toskanos provincijos broliai pranciškonai. Čia pranciškonai atgaivino ir 14-os stočių Kryžiaus kelią, kurį įteisino kaip netradicinį.

Dabar Kryžių kalne stovi paties Jono Pauliaus II atsiųstas kryžius. Ties šiuo kryžiumi dažnai pradedamos ir baigiamos piligriminės kelionės. 1994 m. eidamas Romos Koliziejuje Kryžiaus kelią šventasis Tėvas iš viso pasaulio suvažiavusiems maldininkams užsiminė apie Kryžių kalną Lietuvoje. „Čia, šioje žemės rutulio vietoje, Romos senamiestyje, aš noriu ypač prisiminti Lietuvos Kryžių kalną… Mane labai sukrėtė anas lietuvių koliziejus, ne senųjų Romos laikų, bet mūsų laikų, šio paskutinio amžiaus koliziejus… Šiandien galvoju apie daugybę kitų Koliziejų: apie Kryžių kalnus, esančius europinėje Rusijos dalyje ir Sibire. Daug yra Kryžių kalnų, daug turim mūsų laikų koliziejų“, – sakė jis.

Primena ir kankinius

Naujas Kryžių kalno istorijos puslapis buvo atvertas įkūrus Šiaulių vyskupiją. Dabar Kryžių kalnas tapo tarsi Šiaulių vyskupijos šerdimi, pagrindine šventove po Šiaulių katedros. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą. 2013 m. vasarą Kryžių kalne, pačiame jo viršuje buvo pastatytas neįprastas, didelis kryžius – Karavykas. Taip buvo paminėtas Jotvingių kryžiaus riterių ordino atkūrimo dešimtmetis. Tai tas pats „Vyčio kryžius,“- dukart sukryžiuotas. Pavadinimas „Karavykas“ Lietuvoje buvo suprantamas kaip vyrų kryžius (karas plius vykti). Šis žodis rodo kryžiaus karinę prasmę. Buvo ir kita prasmė, kuri siejama su Ispanija. Ten yra miestas Karavaka. Įdomu, kad toks kryžius nuo neatmenamų laikų stovėjo Šiaulių apylinkėse Pročiūnų kaime ir kitose vietose. Iki Pirmo pasaulinio karo Kryžių kalne stovėjo (abiejuose kalno gubriuose) du Karavykai. Neseniai čia buvo pastatytas lietuvio menininko išdrožtas puošnus ąžuolinis kryžius armėnų genocido 100-osioms metinėms atminti. Kryžių karas palietė ir sostinę, Čia, valdant Didžiajam kunigaikščiui Algirdui, 1369 m. ant stačios kalvos prie Vilnelės upės Vilniaus pagonys nukankino 14 vienuolių, kurie atvyko iš vakarų. Jiems atminti ant kalno buvo pastatyti trys kryžiai. 1950 m. gegužės 30 d. vidurnaktį sovietinės valdžios įsakymu kryžiai buvo susprogdinti, o jų dalys užkastos į žemę. 1989 m. birželio 14 d. jie buvo atstatyti vadovaujant Henrikui Kęstučiui Šilgaliui.

Ugningo tikėjimo liudijimas

Kryžių karas palietė ir garsiąsias Vilniaus Kalvarijas, kurios buvo įkurtos XVII a. kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš Rusų caro armijos priespaudos. Kalvarijos buvo įrengtos Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro iniciatyva. Vyskupas skyrė 140 ha žemės iš savo valdų Verkių dvare. 1962 m. sovietų barbarai susprogdino kalvarijų koplytėles. Liko tik 4, kurios stovėjo netoli bažnyčios. Okupantai išniekino ir didelę dalį Vilniaus bažnyčių. Jos buvo uždarytos ir paverstos sandėliais. Pasisekė tik Žemaičių Kalvarijai. Sprogdinti koplyčių čia nedrįso. Apsiribota tik miestelio pervadinimu. Kalvarija buvo pavadinta Varduva. 2003-aisiais visoje Lietuvoje buvo paminėtas Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą 10-osios metinės. Ta proga Šiaulių vyskupo E. Bartulio iniciatyva buvo eitas 68 km piligriminis pėsčiųjų žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą, taip tarsi sujungiant abi Šventojo Tėvo aplankytas šventoves. Savo apsilankymo Lietuvoje proga Jonas Paulius II kardinolui Audriui Bačkiui atsiuntė laišką, kuriame apžvelgė apaštališkosios kelionės po Lietuvą akimirkas. „Ar galėčiau nesijaudinti prisimindamas Kryžių kalną? – rašė Šventasis Tėvas. – Ši įtaigi vieta primena Lietuvos krikščionims visos tautos ugningą tikėjimo liudijimą.

Tie kryžiai primena mums siaubingus išbandymus, kuriuos teko patirti lietuviams sunkiausiais istorijos laikotarpiais. Būtent prie Šiaulių stovintys kryžiai tapdavo neišsenkančiu vidinės galios šaltiniu, leidusiu toliau priešintis viliantis geresnės ateities.“ Taip rašė Šventasis Tėvas likus vos porai metų iki išėjimo į amžinybę. Ave Crux! – Sveikas, Kryžiau! Dievo meilės, mūsų tikėjimo, Kristaus pergalės prieš mirtį ir mūsų pergalės prieš pavergėjus ženkle! Kryžiau, kurie atlaikei siaubingus sovietinių agresyvaus ateizmo propaguotojų persekiojimus bei niokojimą, ir pasikliaudamas neišpasakyta lietuvio valios tvirtybe ir begaliniu ryžtu Tu laimėjai šią sunkią kovą prieš okupantus.