Šiaulių universitetas, balandžio mėnesį švęsiantis 60-ies metų jubiliejų, bei Šiaulių vyskupija, ką tik peržengusi antrojo dešimtmečio slenkstį, prisimena ir džiaugiasi iškiliomis asmenybėmis, savu laiku dariusiomis ir tebedarančiomis didelę įtaką šio krašto žmonėms. Viena jų – Šiauliuose gyvenusi, lankiusi pedagoginius kursus, dėsčiusi medicinos mokykloje lotynų kalbą Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos generalinė vyresnioji s. Jonė Juozapaitytė. Jai prisiminti vasario 12 dieną Šiaulių universitete organizuota konferencija

“Slaptoji pedagogė – šiaulietė vienuolė Jonė Juozapaitytė”. Konferenciją organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Šiaulių skyrius bei Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas, bendradarbiauta su Šiaulių vyskupija. 10 valandą Šiaulių Katedroje šventąsias Mišias aukojo vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo jėzuitai kunigai Algirdas Paliokas, SJ, bei Ladislovas Baliūnas, SJ.

Prieš prasidedant konferencijai universitete, dalyviai turėjo galimybę pabendrauti, pasidalinti prisiminimais prie kavos puodelio, pasižiūrėti filmą “Mažasis būrys”. Filme simboliniais piešiniais pavaizduotos švenčių, šiokiadienių, sunkių valandų ir džiaugsmo eucharistiečių gyvenimo akimirkos. Konferencijos pradžią paskelbus doc. dr. Reginai Ivoškuvienei, įžanginį žodį tarė prof. emeritas Vytautas Karvelis. Profesorius priminė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesers, doc. Danės Šlapkauskaitės parašytą ir išleistą knygą apie Jonę Juozapaitytę “Slaptasis aukuras”. “Tikrai sunku patikėti, kad vienuolija gimė ir augo tada, kai sovietinė valdžia skleidė ateizmą, uždarinėjo vienuolynus ir kunigų seminarijas. (…) J. Juozapaitytė slaptą atsakomybę nešė 33 metus, pradžioje šioms pareigoms paskirta kunigo P. Masilionio, vėliau rinkta seserų”, – skaitė profesorius minėtos knygos ištraukas, įvardindamas ir pagrindinius konferencijos uždavinius: neleisti užmiršti ir mokytis mylėti Meilę.

“Labai malonu, kad konferencija, skirta tokiai iškiliai ir dvasingai asmenybei, vyksta Šiaulių universitete, – sveikinimo kalboje sakė ŠU rektorius prof. habil. dr. Vidas Lauruška. ” Tai rodo, kad dvasingumo problemos, dvasingumo aspektai nėra svetimi šiam universitetui”.

Skaitytuose pranešimuose s. Jonė Juozapaitytė apibūdinta kaip intelektuali, stipri dvasia, ryžtu, sprendimais asmenybė, tačiau kartu labai jautri, bendraujanti, puoselėjanti vidinį ir išorinį grožį. Vyskupas E. Bartulis pristatė pranešimą “Tai dabar aktualu”. Vyskupas nubrėžė sąsajas tarp šiais metais būsiančio Eucharistinio kongreso Kanadoje ir Eucharistijos seserų kongregacijos narės Jonės Juozapaitytės. Popiežiaus Benedikto XVI teiginys, kad “Eucharistija yra Dievo dovana pasauliui, kad gyventų”, yra savalaikis ir labai svarbus. Tai ženklas, kad pasaulis ne gyvena, bet tam tikra prasme miršta. Matome, kad ir Lietuva serga. Ypač depresijos liga. “Džiaugiamės, kad šiandien prisimenam vieną švyturių, kuri spinduliavo tikruoju gyvenimo džiaugsmu, kuriai buvo svetima depresija”, – sakė Šiaulių vyskupas. Pranešime minėtos ir kitos visuomenės gyvenimo problemos: pasaulyje vyraujanti mirties kultūra, Lietuvos pirmavimas nužudytų žmonių skaičiumi, smurtas per televiziją bei kompiuteriniuose žaidimuose, darželinukų programos, išstumiančios Kristų iš gyvenimo. Aptarti ir pasaulyje siūlomi sprendimo būdai: Prancūzijos prezidento požiūris, kad rekolekcijos namų ir bažnyčių reikia labiau nei stadionų; Amerikoje besikuriančios jaunimo grupės, įsipareigojusios gyventi tyrą gyvenimą iki santuokos sakramento ir kt.

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo, doc. dr. D. Šlapkauskaitė pristatė sesers Jonės dienoraščio rankraštį, pradėtą rašyti 1946 m. balandžio mėnesį. Jonės dienoraštis – dvasinės brandos ženklas, teigė prelegentė, savo mintį pagrįsdama dienoraščio ištraukomis, kuriose gausu turiningų, pakeliančių dvasią sentencijų lotynų kalba. Dienoraščio lapuose atsiskleidė nelengvas Jonės Juozapaitytės apsisprendimas palikti namus, tėvus, išeiti į vienuolyną, apmąstymai būnant vienuolijos vyresniąja, iškilus sunkumams, problemoms, gyvenimo iššūkiams. “Sąžinės tyrimas, savęs skatinimas ir savojo silpnumo pripažinimas – dažnoka dienoraščio išraiška, – teigė D. Šlapkauskaitė. ” Saviaukloje ji vis ieškojo malonės šaltinio, apglėbdavo ne tik savo, bet ir kitų problemas.” Prelegentė perskaitė rašytojo Algimanto Žilinsko, pažinojusio Jonę, atsiliepimą: “Vyresnioji Jonė buvo labai protinga, kaip man tada atrodė, visai be pamaldiesiems būdingo saldumo. Protingos ir kartu labai geros jos akys pro akinių stiklus žvelgdavo į kalbantįjį ir atrodydavo jausdavai jos žodžių ir valios apsisprendimo vienybę. Po tų pokalbių išeidavai pakylėtas dvasia, giliau suvokęs, kad Kristaus kryžiui reikia ne tik maldos, bet ir aukos”.

Trumpos pertraukėlės metu Meninio ugdymo ir tikybos studijų programos III kurso studentės Jurgita Kunickaitė bei Kristina Gutauskaitė skaitė s. L. Rimkevičiūtės posmus, skirtus J. Juozapaitytei. Smuiku akomponavo tos pačios specialybės I kurso studentė Justina Staponkutė.

Po meninės pertraukėlės dalintasi prisiminimais apie s. Jonę, jos veiklą. Kun. A. Paliokas, SJ, prisiminė, kaip s. Jonė ketverius metus buvo jo dvasios mokytoja. Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad pradėjo kartas nuo karto lankytis, gilintis į dvasinius skaitymus, įsijungė į studentų dvasinę veiklą. “Ji ne tik žodžiu mano pašaukimą tapti kunigu sustiprino, bet ir knyga, ir malda”, – prisipažino kun. Algirdas. Šiltai savo vyresniąją seserį Jonę prisiminė Bernadeta Paičienė, gyvenusi vienuoliniuose Jonės namuose: “Kai būdavo gyvenime sunku, važiuodavau prie Jonės kapo. Jaučiu jos globą ir dabar. Norėčiau paveldėti Jonės kantrybę, stiprumą, susitaikymą”. Jonės pusbrolis Albinas Sruogis stebėjosi, iš kur pusseserė turėjo tiek drąsos, ryžto. Birutė iš Radviliškio džiaugėsi, kad atsitiktinai nuvažiavusi į Jonės vienuolinius namus nebenorėjo išvažiuoti. “Jonė man paliko tokį vertybių suvokimą, kad aš labai skyriausi nuo savo bendraamžių… Jaučiau jos griežtą ranką ir man tai buvo labai svarbu tuo metu”.

Prisiminimais dalijosi ir VDU dr. Ramunė Jurkuvienė, skaičiusi pranešimą “Laikmetis ir asmenybės”. S. Jonė, prelegentės teigimu, buvo labai tikra, stipri moteris, turėjusi ypatingą šilumą, kalbėdavusi su žmonėmis iš širdies į širdį. Neatsitiktinai, daktarės manymu, gyvenimo keliu pasirinkta Eucharistija, kai paprasta duona perkeičiama į Aukščiausiojo Kūną. ‘Turbūt tai ir mūsų gyvenimo uždavinys perkeisti tai, ką turim žmogiško, į tai, kas kilnu ir amžina”, – sakė prelegentė. Svarbi to meto žmonių pozicija: nebėgti nuo atsakomybės, visokiais būdais ieškoti, kaip išsaugoti tautą, stiprinti ją. S. Jonė nebėgo ir nuo gyvenamojo laikotarpio – jai teko spręsti, kaip puoselėti tėvynę ir meilę Dievui, rasti savo vietą tarp dviejų kraštutinumų: kolaboravimo su okupantais ir partizaninės kovos, ieškoti savo būdo, kaip išlikti, padėti jaunajai kartai, būti tiltu tarp vienos ir kitos nepriklausomybės.

VU atstovė Dalia Kutraitė prisiminė Jonės Juozapaitytės vienuolyne praleistus metus. Jos pranešimo tema: “Sesuo Jonė – kultūros ir mokslo puoselėtoja”. MRU prof. dr. Vytauto Šlapkausko pranešimo “Neformalus dvasinis visuomenės ugdymas” centre – bendruomenė: “Dabartinis dvasinis ugdymas žymiai sudėtingesnis nei nelaisvės sąlygomis, todėl reikalinga bendruomenė, religinė bendruomenė, nes religinis jausmas yra pats giliausias, pakylėjantis moralę”. Nelaisvės sąlygomis stipri viltis. Būtent ji vedė Jonę Juozapaitytę.

Prof. Karvelis pasiūlė surinkti visą pranešimų medžiagą ir išleisti atskiru leidiniu, o pabaigos žodyje pasidžiaugė, kad į dvasinį ugdymą bei krikščioniškas vertybes propaguojančią konferenciją susirinko atstovai iš įvairių Lietuvos universitetų, kad dalyvavo nuo grojančio, deklamuojančio studento, eilinio dėstytojo iki profesoriaus, rektoriaus, vyskupo.