Juozas Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijoje, Naujienos kaime. Buvo trečias vaikas šeimoje, tačiau pilnamestystės sulaukė tik jis ir trejais metais vyresnė sesuo Marytė. Juozu pakrikštytas Krosnos bažnyčioje, kur vėliau priėmė ir Pirmosios komunijos bei Sutvirtinimo sakramentus.
Kunigystė
1948 metais Juozas Zdebskis priimamas į Kauno kunigų seminariją. Tai buvo išskirtinai jo inciaityva, gerokai nustebinusi tėvelius. Tuo metu dar didžiausios represijos prieš šią įstaigą buvo priešaky. Seminarijoje dirbo puikūs dėstytojai, seminaristai buvo draugiški ir idealistiškai nusiteikę, Tačiau būtent šioje aplinkoje J. Zdebskį apniko abejonės dėl pašaukimo. Seminaristas Juozas buvo uždaro būdo, bet bedrakursių mėgstamas. Labai linkęs prie knygų ir dažnai vienumoje apmąstantis tai, ką perskaitė. Atrodė, jog niekas nesutrukdys jam tapti kunigu. Didžiausias išbandymas buvo klausimas – ar sugebės būti tikru kunigu? Tačiau suprato, jog abejonės nėra blogis, bet nuolatinis tikro tikėjimo palydovas. 1952 metų rugsėjo 21 dieną vyskupas K. Paltarokas įšventino Juozą Zdebskį kunigu.
Pirmasis paskyrimas – į Šiluvos bažnyčią vikaru. Tiesa, čia buvo tik keletą mėnesių ir teko keltis į Raseinius. Čia jau darbavosi ilgėliau ir pagaliau pirmoji „savo“ parapija – Šiupyliai, Šiaulių rajone. Tačiau jau gana greitai vyksta į Kauną ir tampa vikaru Vilijampolės bažnyčioje. Šis persikėlimas susijęs su siekiu toliau studijuoti teologiją, siekti licenciato. Kanauninkas Juozas Stankevičius Kaune buvo subūręs gabių jaunuolių, norinčių gilintis toliau į mokslus, grupę. Tačiau licenciato darbo J. Zdebskis taip niekada ir neapsigynė. Išorinės aplinkybės išardė jaunuolių grupę, tačiau ir J. Zdebskis pernelyg aiškiai suprato, kad sekimas Kristumi yra praktika, o ne teorija, ir ši praktika jį visa įtraukė. Jau Kaune būdamas vikaru pagarsėjo kaip puikus pamokslininkas ir nuodėmklausys. Buvo labai jautrus silpniems, gyvenimo aplinkybių sužeistiems žmonėms, gebėjo perteikti Viešpaties gailestingumo žinią ir vis daugiau žmonių ieškojo pas jį dvasinės pagalbos.
Po Kauno J. Zdebskis kunigavo Suvalkijoje. Pasakojama, jog kartą, aukodamas šv. Mišias, apalpo, nes buvo ilgą laiką nemiegojęs – kaip galima miegoti, jei kažkam reikia pagalbos?
Labai rimtai kungas Juozas žiūrėjo į pastoracijos pareigą. Turime duoti vaikeliams viską, kas geriausia, negalime palikti jų be Dievo Žodžio. Todėl, nepaisydams sovietinės valdžios draudimo, kunigas Juozas bažnyčioje po keliasdešimt vaikų ruošdavo Pirmajai komunijai. Tai sovietinė valdžia įvertino kaip šiurkštų kriminalinį nusikaltimą, religijos laisvės pažeidimą, „plaunant smegenis“ nepilnamečiams. Tad nenuostabu, kad netrukus kunigas J. Zdebskis metams gavo naują „parapiją“ – Lukiškių kalėjimo kamerą, kurioje kalėjo tarp kriminalinių nusikaltėlių.
Kalėjimas „nepataisė“ J. Zdebskio. Iš karto grįžęs iš Lukiškių jis pradėjo aktyvią pastoracinę veiklą Dzūkijoje. Pradžioje –Alytuje, paskui – Leipalingyje, o 1966 metais paskiriamas Kapčiamiesčio parapijos klebonu.
Klebonaudamas Kapčiamiestyje, J. Zdebskis pagarsėjo pirmiausia tuo, jog ėmėsi uždarų rekolekcijų, kas anuomet buvo didžiulė naujiena. Jis matė žmonių dvasinį alkį ir suprato, jog kelių dienų ar ilgesnės rekolekcijos gali bent kiek padėti jį malšinti. Vėliau prie tokių rekolekcijų aktyviai prisijungė ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Nemaža dalis šiandienos kunigų, aktyvių pasauliečių yra perėję šią svarbią „rekolekcijų mokyklą“.
Sovietinė valdžia reagavo operatyviai – iš kunigų S. Tamkevičiaus ir J. Zdebskio buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai. Anuomet tai reiškė, jog atimama galimybė dirbti kunigo darbą ir būtina įsidarbinti kur nors kitur, idant nebūtų dar sankcijų už veldtėdžiavimą. Teko dirbti rankomis, kasti melioracijos griovius Prienuose. Tačiau kartu tai reiškė naujas pažintis, daugiau laisvo laiko, galimybę laisviau važinėti po visą Lietuvą ir… organizuoti rekolekcijas. Kunigas S. Tamkevičius tvirtina, kad tie metai jam vėliau labai pasitarnavo, leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, nes per juos buvo pradėtas formuoti patikimų žmonių tinklas. Jie buvo svarbūs ir kunigui J. Zdebskiui, jis turėjo galimybę intensyviau gilintis į žmogaus psichologiją ir dvasinį gyvenimą, ieškodamas to, kas daug vėliau buvo pavadinta naująja evangelizacija.
Po metų kunigo registracijso pažymėjimas buvo grąžintas ir vėl prasidėjo viešas vaikų ruošimas sakramentams, pogrindinių leidinių – maldaknygių, brevijorių, religinės literatūros platinimas, rekolekcijų organizavimas. Tiesa, dar prisidėjo svajonė apie pogrindinę kunigų seminariją.
Sovietmečiu nebuvo pasauliečių labiau mylimo ir vertinamo kunigo kaip Juozas Zdebskis. Kita vertus, nemažai daliai ano meto kunigų jis buvo tikras „galvos skausmas“. Sovietiniai vyskupų valdytojai skųsdavosi juo net Šventajam Sostui. Net ir artimiausi bendražygiai kovodavo su pagunda pratrūkti pykčiu, kai jis nepasirodydavo ne tik sutartą valandą, bet ir sutartą dieną. Na, o KGB jam net davė Akiplėšos pravardę. Sovietiniams čekistams jis keldavo kone mistinę baimę, nes jie nesugebėjo paaiškinti, kaip jis sugeba taip greitai pralėkti kone visą Sovietų Sąjungą, pabėgti nuo seklių ar net lengvai atrasti KGB įmontuotą pasiklausymo įrangą.
Yra išlikę pasakojimų apie tai, kaip kunigas Juozas į neviltį varė saugumiečius, kai paklaustas, ko atvyko į kažkurio disidento teismą, ramiai atšovė, kad atvažiavo medžiagos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai pasirinkti. Arba po penkių valandų įtempto tardymo galiausiai paleistas jau prie durų, atsisuka į tardytojus ir ramiu balsu sako: „Iki autobuso dar man valanda. Gal galiu kuo pagelbėti? Gal turite vaikų, galėčiau pakrikštyti.“
Tačiau didelė klaida Juozą Zdebskį matyti kaip nerūpestingą romantiką, lengvai šokinėjantį nuo vieno išbandymo prie kito. Jis buvo kančios vyras, gerai žinojo, kas yra vidinė dvasinė kova, kokia yra aukos kaina ir kartu liko ištikimas Viešpaties priesakui mylėti be ribų. Regis, būtent kunigas Juozas labiausiai atitiko apaštalo Pauliaus kriterijų: krikščionį aplinkiniai turi pažinti iš meilės kvapo.
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete
1978 metų lapkričio 13 dieną buvo įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jį įkūrė penki kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas ir Juozas Zdebskis. Po savaitės Maskvoje įvyko improvizuota spaudos konferencija, kurioje dalyvavo A. Svarinksas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis, jie paskelbė apie Komiteto įkūrimą.
Komitetas buvo atsakas į KGB strategiją niekinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje paskelbtus tikinčiųjų teisių pažeidimų faktus, nes esą čia anoniminis leidinys ir nėra autoriaus, kuris aiškiai prisiimtų atsakomybę už tai, kas sakoma. Komitetas jau nebuvo anoniminis, po dokumentais buvo penki parašai – faktas, kurio nebepaneigsi. Visi Komiteto nariai nurodė savo adresus viešai, ragindami tuos, kurių teisės pažeidžiamos, atsiųsti apie tai informaciją.
Saugumiečiai puikiai suprato, kad palaužti Akiplėšos (primenu, toks buvo J. Zdebskio slapyvardis, kurį jam davė KGB) nepavyks. Tačiau verta pabandyti jį sukompromituoti, supriešinti su bendražygiais. Nuspręsta pasinaudoti tuo, kad J. Zdebskis daug bendrauja su priešinga lytimi. Nuolat kurstomi gandai apie nederamus santykius norimo rezultato nedavė, tad imtasi kitų veiksmų – nuspręsta sužaloti J. Zdebskį taip, kad žaizdos duotų pagrindą kalbėti apie venerinę ligą.
Spalio 3 dieną kunigo Juozo automobilio sėdynės buvo apipurkštos specialiu skysčiu. Tik atsisėdęs į automobilį, kunigas pasijuto prastai, pradėjo skaudėti, kunigą, apėmė silpnumas. Kaip tik reikėjo krikštyti sesers anūką Marijampolėje. Atvyko gerokai vėliau nei buvo laukta, buvo labai tylus, išblyškęs. Pakrikštijo vaiką, paskui dar buvo įkalbėtas trumpai prisėsti prie stalo. Kai atsistojo nuo sofos, ant jos liko kraujo žymės.
Situacija tapo kritiška, reikėjo greitai priimti sprendimą. Nutarta, kad reikalingas stacionarus gydymas. Pažįstama gydytoja paėmė kraujo mėginį Vasermano testui, kuris turėjo parodyti, ar galima įtarti venerinę ligą. Testas darytas, nes buvo aiški nuojauta, kad prieš kunigą vykdoma provokacija. Tyrimas padarytas kitu vardu, įsitikinta, kad apie jokią venerinę ligą negalima kalbėti. Tada kunigas Juozas paguldytas į Kauno ligoninę. Tačiau netrukus bičiuliai išsiaiškino, kad vienai gydytojai duotas nurodymas, jog diagnozė turi būti – venerinis susirgimas. Tokiu būdu turėjo būti patvirtinti visi piktavališki gandai apie kunigo netinkamus santykius su moterimis.
Bičiuliams teko priimti sudėtingą sprendimą – reikėjo išvežti kunigą Juozą iš ligoninės. Jis buvo pervežtas pas kunigą A. Svarinską į Viduklę. Tačiau ir čia nebuvo galima ramiai laukti, nes KGB siekė tęsti savo provokaciją. Tada kunigas A. Svarinskas ryžosi išvežti kunigą J. Zdebskį į tik jam ir dar keliems žmonėms žinomą vietą, ir nudegintas kunigas pradingo iš saugumiečių akiračio.
Žaizdos gijo lėtai ir sunkiai, kunigas Juozas kentė didžiulius fizinius skausmus, bet dar labiau jam kėlė nerimą, kaip reaguos tikintieji, ar pavyks saugumiečiams jais manipuliuoti? Teigti, kad saugumiečių provokacija visiškai buvo nesėkminga ir dalis tikinčiųjų nepatikėjo KGB versija, būtų neteisinga. Tačiau tie bičiuliai ir bendražygiai, kurie geriau pažinojo J. Zdebskį, puikiai suprato, kad tai provokacija. Beje, ši provokacija tik dar kartą patvirtino, kad saugumiečiams nepavyko atrasti jokių kompromituojančių elementų J. Zdebskio santykiuose su moterimis.
Praėjo keletas mėnesių, kol kunigas Juozas grįžo prie įprastos veiklos. Deja, jam skaudų smūgį sudavė ir artimiausi bendražygiai, pašalindami iš Komiteto narių. Formaliai jis nebuvo išbrauktas iš jo, tačiau buvo nutarta, kad dokumentai bus skelbiami jau be J. Zdebskio parašo. Tai leido saugumiečiams džiaugtis, kad esą net artimiausi bičiuliai nusisuko nuo J. Zdebskio.
KGB medžioja kunigą
Saugumiečius siutino, kad ir po nudeginimo J. Zdebskis nepasitraukė iš kovos. Jis drąsino ir palaikė Kronikos talkininkus, kai buvo suimtas S. Tamkevičius, toliau rinko Kronikai medžiagą, vadovavo rekolekcijoms, ruošdavo vaikus sakramentams.
Dar kartą J. Zdebskį bandyta sukompromituoti, pasinaudojus 1984 metais Dzūkijoje įvykusia tragedija. Vieną vasaros dieną Ančios upelyje buvo atrasta paskendusi dvidešimt trejų metų mergina Roma, kuri su kunigu Juozu ir jo sesers šeima buvo atvažiavusi kartu pagrybauti. Saugumiečiai atkakliai bandė paskleisti gandus, kad merginą nužudė kunigas Juozas. Tačiau tragedijos tyrimas netrukus viską sudėliojo į vietas. Mergina sirgo epilepsija, nuėjo prie seklaus upelio nusipraust, netikėtai prasidėjo priepuolis, per kurį ji įkrito į vandenį ir paskendo.
Dar kartą aplinkinius nustebino kunigo Juozo reakcija į kaltinimus. Jis nesipiktino, nesigynė, bet kantriai parašė išsamų protokolą, kuriame išdėstė savą įvykio versiją ir laukė, kol tiesa taps akivaizdi.
Daugiau nei dešimtmetį trukęs darbas Šlavantų parapijoje, kuri tapo antraisiais kunigo J. Zdebskio namais, buvo nutrauktas po paskyrimo Rudaminos bažnyčios klebonu 1986 metų pradžioje. Kunigo bičiuliai tvirtina, jog jis nujautė, kad artinasi atomazga, jog po visų persekiojimų, provokacijų, pasikėsinimų KGB kantrybė išseko ir reikia laukti lemiamo smūgio. Jis nebijojo mirties ir kartojo: „Kol Dievas laiko, tol visi esame, todėl turime skubėti daryti gerą, turime skubėti mylėti. Ir meilė neturi turėti ribų.“
1986 metų vasario 5 dieną šviesiausiu paros metu kelio Varėna–Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės–Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo keturi keleiviai. Išsigelbėjo tik vienas Romas Žemaitis, kuris buvo paguldytas į Šalčininkų ligoninę. Milicija avarijos kaltininku pavertė lengvojo automobilio vairuotoją A. Sabaliauską. Autoavarijos metu taip pat, pasak oficialios versijos, žuvo D. Čeikaitė ir kunigas J. Zdebskis.