Teisuolį glaudžia Lygumų žemė

Lygumų kapinėse stovi akmeninis paminklas vienam iš miestelio bažnyčios klebonų – neilgai pokaryje čia dirbusiam Adolfui Kleibai. Paminklo įrašas skelbia, kad šis ganytojas yra pastatęs Kužių (Šiaulių rajonas) bažnyčią. O Lietuvos žydų bendruomenės atstovai jį žino kaip Pasaulio tautų teisuolį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį nuo žūties ne vieną žydų šeimą.

Reikėtų įrašo ant paminklo

A. Kleibos antkapio paminkle įrašyta „Gyvenai, Viešpatie, mano statytoj pastogėj, dabar priimk mane savojon. Kužių bažnyčios statytojas Lygumų klebonas kunigas Adolfas Kleiba“.

Lygumų miestelio pedagogas kraštotyrininkas Jonas Kelevišius mano, jog ant paminklo trūksta dar vieno, ypač svarbaus įrašo – kad A. Kleiba, nuo kurio gimimo neseniai sukako 133 metai, yra ir Pasaulio tautų teisuolis, kuriam už išgelbėtas gyvybes dėkinga ne viena žydų šeima.

Teisuolio vardas ganytojui po mirties suteiktas dar 1996–aisiais, o prieš dvejus metus jis apdovanotas ir Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Lygumuose A. Kleiba atsidūrė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kuomet nesėkmingai mėgino trauktis į Vakarus nuo grįžtančios Raudonosios armijos. Arba karui pasibaigus, kuomet viena iš jo išgelbėtųjų, Polina (Pėsa) Kaplanaitė Tokerienė, pasinaudojo šeimos ryšiais su tarybiniais veikėjais ir padėjo savo geradariui išvengti tremties.

Prisiminimų apie A. Kleibos veiklą Lygumuose nėra išlikę – kunigas iškeliavo į Amžinybę 1948–ųjų birželį.

Reikėtų tikslinti ir jo gimimo datą. Ant paminklo užrašyta, kad A. Kleiba gimęs 1881–ųjų rugpjūčio 6–ąją. Tuo tarpu informacijoje apie jo apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi nurodomos kitos dvi spėjamos gimimo datos – 1884–ųjų gegužės 25–oji arba 1909–ųjų lapkričio 29–oji.

Gydytoją gelbėjo ne vienas

Radviliškyje gyvenusi žydų gydytojų Polinos ir Chaimo Tokerių šeima tarpukariu buvo gerai žinoma miestelėnams – stomatologė ir vidaus ligų specialistas ne vieną sunkiau gyvenantį žmogų ir be pinigų gydę, net vaistams sušelpę.

Ch. Tokeris prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui išvyko į Sočį – į sanatoriją. Su žmona jis vėl susitiko tik po kelerių metų, baigiantis karui.

Polina su trejų metukų dukrele mėgino trauktis nuo artėjančios vokiečių kariuomenės, tačiau su kitais pabėgėliais įstrigo Radviliškio apylinkėse. Abi pakliuvo į Radviliškio žydams skirtą vietos stovyklą. Čia savo buvusiai darbdavei kaip galėdama padėjo lietuvė tarnaitė, vadinta Ancia – perduodavo maisto, išgelbėjo dalį turto.

Stovyklą po kurio laiko likviduojant, žydų šeimos buvo vežimais gabenamos į getą Žagarėje. P. Tokerienę su dukrele bei giminaičiais (iš viso devynis žmones) vežęs valstietis pažino, kad čia artimieji gydytojo, prieš karą išgelbėjusio jam gyvybę.

Važnyčiotojas pašnibždėjo ruoštis bėgti – Žagarėje visų laukianti mirtis. Nutaikęs progą, kai miškingoje vietoje už posūkio vilkstinę saugoję nacistai nematė vežimo, valstietis sustabdė arklius ir luktelėjo, kol visi iššoks. P. Tokerienė nepažinojo gelbėtojo.

Bėgliai pasiekė Šiaulius ir slapta, padedami tautiečių, apsigyveno Šiaulių gete. Geto taryba papirko vokiečių įgaliotinį: išrūpino jiems korteles, apsaugančias nuo nužudymo.

Gete P. Tokerienė gyveno iki 1943–ųjų pabaigos. Vėliau ji prisiminė, kad tuo metu buvo nujaučiama – vokiečiai ruošiasi masinėms žudynėms. Šeimos kaip įmanydamos ieškojo slaptaviečių mažiems vaikams. Dar turėję ką vertingesnio papirkinėjo sargybinius (Polina – taip pat), kad šie lemtingą dieną mažylių „nerastų“. Tačiau 1943–ųjų lapkričio 5–ąją penkiametė Adutė Tokerytė su kitais vaikais buvo išvežta į Aušvicą ir nužudyta. Liudininkai Polinai pasakojo girdėję, kaip mergytė prašiusi paleisti – juk mama už ją sumokėjusi…

Netekusi dukrelės, P. Tokerienė apsisprendė bėgti iš geto. Iš lietuvo vaikinuko, kurį vokiečių atsiųstą mokė stomatologijos, Polina išgirdo, kad šiaulietis kunigas Vincentas Blynas viešose kalbose smerkia žydų žudynes.

Į šį dvasininką ji ir kreipėsi, kai per gruodžio šalčius menkai apsirengusi paliko getą. V. Blynas Poliną paslėpė klebonijoje. Bet čia nuolat grėsė pavojus – pusę klebonijos buvo užėmę vokiečiai. Todėl po savaitės P. Tokerienę į Kužius išsivežė tos parapijos klebonas A. Kleiba. Pažįstamiems ją pristatė kaip naują patarnautoją iš Kauno – ištremto lietuvių karininko žmoną.

Išgelbėtųjų skaičius nežinomas

Be P. Tokerienės, klebonas A. Kleiba slėpė ir daugiau žydų. Ji prisimena, kad klebonijoje glaudėsi dar du vyrai ir mergina.

Kento (JAV) universitete saugomuose pokario istoriko Rimušausko (Anušausko) rinkiniuose minima, kad A. Kleiba slėpęs ir globojęs keturis mažus žydų vaikus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus informacijoje, parengtoje žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos, teigiama, kad A. Kleibos išduoti fiktyvūs dokumentai išgelbėjo gyvybę Lėjai Mentaitei Šneiderienei.

JAV išleistoje Manto Raišupio knygoje „Dabarties kankiniai“ rašoma, kad pas Kleibą žydai buvo vežami ištisomis šeimomis. Kartais klebonas slėpdavęs net po 15–20 šeimų.

Apie jo veiklą žinantys kiti kunigai Adolfui net juokais priskirdavę žydišką vardą – „tu ne Kleiba, tu – Leiba“.

xxx

Lietuvą vėl užėmus Raudonajai Armijai, Polinos gelbėtojas V. Blynas buvo ištremtas į Sibirą. Ruoštasi ištremti ir A. Kleibą. Šiems valdžios planams sumaišė Tokeriai.

Polina ir Chaimas susitiko karo pabaigoje.

Ch. Tokeris tuo laiku buvo garsus ir ryšių turintis karo gydytojas, Raudonosios Armijos majoras, apdovanotas ordinu. Jo ryšių aukštuose tarybų valdžios sluoksniuose pakako, kad V. Blynas ir buvusi tarnaitė Ancia su šeima būtų sugrąžinti iš tremties, o A. Kleiba – paliktas ramybėje.

Gyvenimo pabaigoje sunkiai susirgusiu A. Kleiba Tokeriai rūpinosi iki jo mirties. O 1996– aisiais kreipėsi į Jad Vašem muziejų, kad V. Blynas ir A. Kleiba būtų pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.

Šiuos faktus paviešino motinos prisiminimus apie išgyventą genocidą 2011–aisiais papildęs Polinos ir Chaimo sūnus Gregory Toker, gyvenantis Izraelyje.