Kraštotyrininkas papildė Pasaulio teisuolio istoriją

Pradinis/Pasaulio teisuoliai/Kun. Kazys Kavaliauskas/Kraštotyrininkas papildė Pasaulio teisuolio istoriją

 

Pakruojo rajono Lygumų miestelio pedagogas, kraštotyrininkas Jonas Kelevišius po daugiau nei pusmečio paieškų surado nuo Lygumų kilusio Pasaulio teisuolio, apdovanoto ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kunigo Kazimiero Kavaliausko gimines. Iš jų gauta informacija papildė kraštiečiams mažai žinomą dvasininko istoriją.

 

Byloje nebuvo nuotraukų

Metų pradžioje J. Kelevišius sulaukė skambučio iš Kaune gyvenančio Chaimo Bargmano, renkančio holokausto istoriją ir žinias apie žydus gelbėjusius lietuvius.

„Chaimas prašė pagalbos – pakliuvo į aklavietę, beieškodamas Kazimiero Kavaliausko šaknų bei nuotraukų. Ch. Bargmano pastangomis Pasaulio teisuoliu pripažinto kunigo asmens byla saugoma Izraelyje Jad Vašem muziejuje. Bet saugoma nepilna – nėra nė vienos K. Kavaliausko nuotraukos“, – pasakojo J. Kelevišius.

Į lygumietį Ch. Bargmanas kreipėsi, kai į paieškas įtraukęs keletą žmonių, Kauno arkivyskupijos archyvuose rado įrašą apie K. Kavaliausko krikštą Lygumų bažnyčioje.

 

Po kelis mėnesius trukusių paieškų kraštotyrininkas Jonas Kelevišius papildė kunigo Kazimiero Kavaliausko istoriją.
Jono KELEVIŠIAUS archyvo nuotr.

Kraštotyrininką istorija suintrigavo

„Juk ir veiksmas vyko netoli mano gyvenamos vietos, Lygumų. Ir joje dalyvavę žmonės verti didžiausios pagarbos: gelbėjo kaimynų žydų dukrą, nepaisydami mirtinos grėsmės sau bei savo šeimoms. Okupantai fašistai už žydų slėpimą ar globą žudydavo“, – sakė J. Kelevišius.

Kraštotyrininkas ėmėsi ieškoti, kas iš K. Kavaliausko gimtųjų Janiškaičių kaimo žmonių galėtų turėti kunigo nuotraukų. Daug šio kaimo buvusių gyventojų jau tapę šiauliečiais. J. Kelevišius kam skambino telefonu, ką ir pats aplankė. Per tą laiką išsiaiškino, jog anuomet dar būsimojo kunigo vaikystė praėjo Lygumų apylinkėse, jis baigė miestelio pradinę mokyklą.

O nuotraukos rasti vis nesisekė, nors prabėgo keli ieškojimų mėnesiai.

„Kartą pasiguodęs pažįstamai Lionei Mažeikienei iš Ruslalių iš jos išgirdau – kunigo Kazimiero dukterėčia dažnai atvažiuoja iš Šiaulių į Lygumus lankyti artimųjų kapų. Kapinėse L. Mažeikienė ir supažindino su K. Kavaliausko dukterėčia Valyte Kavaliauskaite-Antanaitiene“, – prisimena kraštotyrininkas.

J. Kelevišius su V. Antanaitiene susitiko keletą kartų, gavo iš jos kunigo nuotraukų įvairiais gyvenimo laikotarpiais kopijų.

„Giminėje kunigo Kazimiero atminimas labai gerbiamas, nors jis pats į Amžinybę iškeliavo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų ir palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje“, – sakė J. Kelevišius.

Kraštotyrininkas daro išvadą, kad K. Kavaliauskas buvo Lietuvos patriotas ir humanistas: nepritarė fašistinei okupacinei politikai, nelaukė nė grįžtančios bolševikinės Raudonosios armijos. 1944 metais kunigas pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į JAV, iki mirties dirbo lietuvių parapijose Čikagoje.

K. Kavaliauskui po mirties skirti apdovanojimai bei jų dokumentai saugomi Šiaulių vyskupijos kurijoje.

 

Tokią savo fotografiją kunigas K. Kavaliauskas 1956-aisiais atsiuntė iš Čikagos savo dukterėčiai.

Gelbėjo kunigai ir kaimynės

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavus hitlerininkams, Pašvitinio miestelio žydai su šeimomis buvo suvaryti į getą Žagarėje (Joniškio rajonas). Gete atsidūrė ir septyniolikmetė Mera Šneiderytė su tėvais bei broliu.

Mergaitės tėvas, pasinaudodamas žydams netipiška išvaizda, iš geto pabėgo. Jo likimas nežinomas. Meros mama su broliu buvo nužudyti gete. O siaubo apimtai mergaitei būdą išsigelbėti pasiūlė pažįstamas žudynėse dalyvavęs baltaraištis – patarė apsimesti lietuve. Vyrukas pats savo vadui ėmė sakyti, jog Mera į getą pakliuvusi per klaidą.

„Tikriausiai mergaitė buvo nežydiškų bruožų, kaip ir jos tėvas“, – spėja J. Kelevišius.

Kol okupacinė valdžia išsiaiškins, kokios tautybės iš tiesų yra Mera, ji buvo apgyvendinta Žagarės policininko šeimoje. Netrukus virš mergaitės galvos vėl pakibo mirties grėsmė – Pašvitinio akušerė oficialiai patvirtino esant žydaitę.

Policijos daboklėje uždarytą Merą kartais dienomis išleisdavo pabūti vieną miestelio mokyklos klasėje. Čia ją surado kunigas K. Kavaliauskas: paprašė išvardyti, ką iš pašvitiniečių gerai pažįsta ir pažadėjo padėti išsigelbėti.

Po savaitės Merą iš daboklės pasiėmė ta pati ją globojusio policininko šeima: mat atsiradę žmonės, kurie tvirtina ją esant lietuvių kilmės ir reiks laukti teismo sprendimo. Mera buvo supažindinta su pašvitiniete Ona Navickiene bei jos dukra Stanislava, pasivadinusiomis jos motina ir seserimi.

 

Sugalvojo pavainikės dalią

Gelbėtojai sukūrė tokią istoriją: našle likusi O. Navickienė neva slapta artimai bendravo su jaunu „zimagoru“ (grioviakasiu) ir nuo jo susilaukė nesantuokinės dukrelės. Bet, viena augindama vaikus nuo velionio vyro, ir taip skurdo. Todėl nerado geresnės išeities, nei atiduoti pavainikę auginti kaimynams Šneideriams.

Istoriją patvirtino kita pašvitinietė Morta Beleckienė, atseit buvusi pribuvėja per O. Navickienės gimdymą. O tuometinis Pašvitinio klebonas Jonas Teišerskis teisme paporino, jog pakrikštijo mergytę Marijonos vardu, žinodamas, kad ji augs žydų šeimoje.

Teismas pripažino Merą lietuvaite Marijona Navickaite. Išvengusi holokausto, ji liko Žagarės apylinkėse visam gyvenimui – sukūrė šeimą, augino vaikus.

 

APDOVANOJIMAS: Pasaulio teisuolio titulu Kazimieras Kavaliauskas apdovanotas po mirties, apdovanojimo raštas saugomas vyskupijos kurijoje.

Paslaptį atskleidė dukra

Gelbėtojai per daug nesigyrė: net kiti O. Navickienės vaikai, išskyrus Stanislavą, ilgą laiką nežinojo apie šią istoriją. O vienas iš M. Beleckienės sūnų prisimena, kad mama su tėvu važiavę į Joniškio teismą gelbėti kaimynų Meros, tačiau nesakę – kaip.

Tiesa išaiškėjusi po daugelio metų, bet istorija ir likusi Beleckų giminėje.

Istoriją prieš porą dešimtmečių į viešumą ištraukė O. Navickienės dukra Stanislava Motiejūnienė, Pašvitinyje sutikusi ekskursiją lydintį Ch. Bargmaną.

Jis surinko žinias apie M. Šneiderytės gelbėjimą ir išsiuntė į Izraelį.

2001-aisiais K. Kavaliauskas, M. Beleckienė, O. Navickienė (visi – po mirties) ir S. Motiejūnienė buvo paskelbti Pasaulio teisuoliais, o Lietuva pagerbė juos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

 

Kai melas yra šventas

Šia istorija susidomėjęs J. Kelevišius atkreipė dėmesį, jog gelbėtojos dvejojo: ne dėl grėsmės, kurią užtraukia savo šeimoms, bet dėl to, kad reikės meluoti teisme prisiekiant.

„Moteris tuomet nuramino kunigas J. Teišerskis – gyvybę gelbėjantis melas nėra nuodėmė, toks melas – šventas. Šventas dviejų kunigų ir dorų pasauliečių katalikių melas išgelbėjo nuo mirties jauną mergaitę. Lietuviams viešai mestas kaltinimas esant žydšaudžių tauta. Tačiau ne visi tapo žudikais – karo nusikaltėliais. Juk skaičiuojama apie penkis šimtus lietuvių Pasaulio teisuolių, kurių garbei Izraelyje auga medžiai. O kiek tokių istorijų, gelbėtojų vardų visuomenei dar nežinomi?“ – svarsto J. Kelevišius.

Autorės nuotr.