Ne tik Izraelyje, bet ir Lietuvoje vis dar atsiranda žmonių, vadinančių lietuvius “žydšaudžių tauta”. Paprastai tokie žmonės ir organizacijos, kad ir kaip būtų keista, remiasi sovietinės okupacijos metais išleistais “dokumentų” rinkiniais iš serijos “Buržuazinių nacionalistų nusikaltimai”.

Viena jų, 1965 metais “Minties” leidyklos išleista knyga “Masinės žudynės Lietuvoje”, rėmėsi netgi gerai žinomas Efraimas Zurofas. Šį “dokumentų” rinkinį išleido LTSR Mokslų akademijos (!) archyviniams dokumentams skelbti redakcija ir Archyvų valdyba prie LTSR ministrų tarybos. Knygos autoriai ir redaktoriai – žinomi KGB tokių reikalų specialistai Boleslovas Baranauskas ir žymus NKVD-KGB veikėjas, kaip ir visi panašūs, dar 1967 metais paskelbtas LTSR nusipelniusiu kultūros ir švietimo darbuotoju, 1940-1946 metais dirbęs “administracinį darbą” Kaune, Gorkyje, Krasnodare, Maskvoje, Vilniuje, Eusiejus Rozovskis (Rozauskas). Dėl pernelyg didelio uolumo dirbant tą “administracinį darbą” 1946-aisiais netgi buvo pasodintas į kalėjimą. Tiesa, labai trumpam. Jau 1953 metais vėl dirbo vadovaujantį darbą, 1960-aisiais buvo paskirtas Archyvų valdybos prie Lietuvos TSR ministrų tarybos viršininku. Taigi E.Rozauskas kartu su kitu dar prieškario Lietuvoje dirbusiu Rusijos šnipu B.Baranausku sukurpė “dokumentų” rinkinį, kuriame rašė: “Prie masinio žydų naikinimo prisidėjo ir Katalikų Bažnyčios reakcingieji vadovai, kurie netiesioginiais būdais skatino žudikus. Tai arkivyskupas J.Skvireckas ir jo pagalbininkas vyskupas V.Brizgys. Jie pritarė hitleriniam rasizmui ir tas pažiūras plačiai skleidė, o jos, kaip Bažnyčios vadovų, buvo privalomos kunigams ir klerikalinių organizacijų nariams. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad klerikalai dalyvavo masinėse žudynėse”. Bet labiausiai E.Rozauskui ir B.Baranauskui užkliuvo šviesaus atminimo prelatas Mykolas Krupavičius. Verta pacituoti šių KGB rašinių pateiktą prel. M.Krupavičiaus vertinimą: “Visus tokius žudynių nusikaltėlius įžūlumu, suktumu bei apgaule pralenkia prelatas M.Krupavičius. Jis vadovavo Kalvarijos buržuazinių nacionalistų ginkluotam būriui, o dabar pabėgęs į užsienį aiškina, kad buržuaziniai nacionalistai ir klerikalai ne tik nežudę žydų, bet protestavę prieš jų naikinimą, gelbėję žudomuosius. Tai buvo išgama ir mūsų liaudies priešas”.

Nesinori, žinoma, cituoti tokių kagėbistinių išgamų rašinių masiniais tiražais skelbtos bjaurasties. Tačiau reikia, nes ir dabar dar dirba niekur nedingę E.Rozausko ir B.Baranausko mokiniai. O dėl šmeižto prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovus ir kunigus, kurie neva pritarė ir net patys laimino žydų žudikus, tai būtinai reikia paminėti, jog kas ne kas, o ypač Lietuvos kunigai darė ką tik galėjo gelbėdami žydus. Tą, beje, per neapsižiūrėjimą minėtame leidinyje pateikė ir šio “dokumentų” rinkinio sudarytojai. Pavyzdžiui, paskelbtoje arkivyskupo metropolito J.Skvirecko 1941 m. birželio 28 d. dienoraščio ištraukoje arkivyskupas rašo, jog jis tarėsi su pas jį atvykusiais pulkininku gydytoju Matulioniu ir kunigu Morkūnu, kaip užtarti ir gelbėti žydus ir ieškoti kelių pas galią turinčius asmenis, kad būtų gelbėjami žydai.

Taigi pažvelkime į 2001 metais Vilniaus valstybinio Gaono žydų muziejaus išleistą leidinį “Žydų gelbėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais 1941-1944 m.”. Toje knygoje pateiktas toli gražu ne visas žydų gelbėtojų sąrašas, tarp kurių yra daugybė Lietuvos kunigų. Tai ir arkivyskupo J.Skvirecko dienoraštyje minimas Kauno kunigas Simonas Morkūnas, išgelbėjęs ir šelpęs brolius Grinbergus ir daktarą Benjaminą Zachariną. Iki šiol žinomų žydų gelbėtojų kunigų visoms pavardėms paskelbti nepakaktų kelių mūsų laikraščio puslapių: Telšių apskrities Tenenių parapijos klebonas kun. Adomas Alminas, Telšių apskrities Žemaičių Kalvarijos kunigas Pijus Andziulis, MIC, vienuolyno rūsyje slėpė ir globojo septyniolika žydų. Už tai “išvaduotojų” buvo areštuotas ir kalintas Lukiškių kalėjime. Tauragės apskrities Kaltinėnų parapijos kunigas Stanislovas Aušbikevičius organizavo fiktyvių dokumentų išdavimą žydams. Tauragės kunigas Jonas Beinoris, Panevėžio apskrities Subačiaus kunigas Vincentas Beinoris, Šiaulių klebonas kun. Vincas Byla, Radviliškio kunigas Juozas Bogušas. Sibire nukankintas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius savo namuose slėpė žydus, o kitiems surasdavo ūkininkų, kurie savo namuose sutikdavo juos priglausti. Biržų apskrities Gružių bažnyčios kunigas Bronislovas Bumša, Trakų apskrities Kaišiadorių kunigas Františekas Cibulskis, Trakų apskrities Žaslių klebonas kanauninkas Matas Cijūnaitis, Marijampolės apskrities Sasnavos klebonas kun. Stasys Čėsna, Telšių aps. Alsėdžių klebonas kun. Venceslavas Dambrauskas, Kauno kunigas Paulius Dogelis. Tauragės aps. Vainuto klebonas kun. Dominykas Dundulis už žydų slėpimą ir pagalbą jiems buvo suimtas ir tardomas. Vilniaus kunigas Vincentas Dvaranauskas, MIC, keturiems žydų vaikams parūpino dokumentus. Panevėžio aps. Daujėnų kun. Feliksas Ereminas, Kauno kunigas Karolis Fulstas, Raseinių aps. Lyduvėnų kunigas Bronislovas Gaižutis, Telšių aps. Varnių kunigas Juozapas Gasiūnas, Panevėžio kunigas Antanas Gobis. Vilniaus aps. Idolių kunigas Boleslovas Gramzas sušaudytas už pagalbą žydams.

Marijampolės aps. Skardupių klebonas, vienuolis marijonas Antanas Ylius, Kauno kunigas Povilas Jakas, Telšių aps. Žarėnų kunigas Jardauskas, Kėdainių kunigas Aloyzas Jaunius. Kol kas nežinomas Viduklės klebonas Jonas sušaudytas kartu su savo bažnyčioje paslėptais 30 žydų vaikų. Utenos kunigas Mykolas Jusas, Marijampolės kunigas Klemensas Kačernius, Panevėžio aps. kunigas Zenonas Kareckas, Vilkaviškio aps. Lankeliškių parapijos kunigas Pijus Karalius, Šiaulių aps. Šeduvos klebonas prel. Mykolas Karosas, Alytaus aps. Pivašiūnų klebonas kun. Jonas Kaušyla, Mažeikių aps. Žagarės kunigas Kazys Kavaliauskas, Biržų aps. Pasvalio klebonas kan. Jonas Kriščiūnas, Vilkaviškio aps. Keturvalakių klebonas kun. Jonas Krištolaitis, Kauno kunigas Alfonsas Lapė, Šiaulių kunigas Justinas Lapis, Kauno aps. Garliavos kunigas Pranciškus Leonas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas už viešai skelbiamus protestus smerkiant žydų naikinimą uždarytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur ir mirė. Marijampolės kunigas Rapolas Liukas, Plungės kunigas Petras Lydnugaris, tarp kitų žydų, išgelbėjo dabar Rusijoje ir Europoje žinomą teatro režisierių Kamą Ginką. Mažeikių apskrities Židikų kunigo Vaclovo Marcinkaus poelgis gelbėjant teisininko Jankelio Michnickio ir gydytojos Nechamos Gurvičaitės dviejų mėnesių sūnų vertas romano. Kun. V.Marcinkus pakrikštijo tą žydų vaikelį ir jis buvo įvaikintas Marijos ir Jeronimo Bukontų šeimoje. Dabar tai žinomas Lietuvos poetas Alfonsas Bukontas. Kauno kunigas Vincentas Mielieška už žydų globą vos išvengė sušaudymo. Kauno benediktinių vienuolyno vienuolė Agota Misiūnaitė, Raseinių aps. Viduklės kunigas Algirdas Mocius. Vilniaus aps. Turgelių kunigas Juzefas Obremskis išduodavo fiktyvius gimimo metrikus žydams. Kauno kunigas Juozas Paukštys, Telšių kunigas Venceslavas Paulauskas, Vilniaus kunigas Soltanas-Lucianas Peresviatas, Raseinių aps. Viduklės kunigas Jonas Petraitis, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius Pranciškus Petraitis, Marijampolės aps. Kalvarijos klebonas kun. Vladislovas Polonskis, Plungės klebonas prel. Paulius Pukys, Kauno kunigas Rapolas Pukys parengdavo žydams fiktyvius metrikus. Šiaulių aps. Žeimelės kunigas Tadeušas Radžius, Vilniaus gimnazijos kapelionas Klemensas Razminas, arkivyskupas Mečislovas Reinys nuolat ragindavo tikinčiuosius neliesti žydų, o tiktai gelbėti juos. Kretingos aps. Salantų kunigas Antanas Simaitis, Raseinių aps. Raudonės kunigas Antanas Skeltys, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios kunigas Norbertas Skurkis, Kauno jėzuitų bažnyčios kunigas Jurgis Smilgevičius, Telšių aps. Gintališkės kunigas Ignacijus Spudas, Vilniaus kunigas profesorius, archyvo direktorius Juozas Stakauskas, tarp kitų žydų, išgelbėjo dabar JAV gyvenantį ir visame pasaulyje žinomą dailininką Samuelį Baką bei jo motiną. Šiaulių aps. Šaukėnų kunigas Jonas Stasevičius, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, Alytaus aps. Simno bažnyčios klebonas kun. Vincentas Šeškevičius, Vilniaus aps. Rukainių kunigas Vitoldas Šimkievičius, Kauno aps. Seredžiaus kunigas Klemensas Šorys, Kauno aps. Paštuvos kunigas Pranciškus Šniukšta, Trakų aps. Onuškio kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, Kauno kunigas Stanislovas Tamulaitis, Telšių aps. Alsėdžių kunigas Vladislovas Taškūnas, Šiaulių aps. Pašvitinio kunigas Jonas Teišerskis, Panevėžio aps. Šeduvos kunigas Leonardas Tomašauskas, Trakų aps. Aukštadvario kunigas Kazimieras Trimonis, Telšių aps. Nerimdaičių kunigas Stanislovas Urbelis, Vilniaus kunigas Juozas Vaičiūnas, Trakų aps. Semeliškių kunigas Joanas Vaišnoras, Šiaulių aps. Lauksodžio kunigas Antanas Vaitiekūnas, Kauno kunigas Michaelis Vaitkus, Marijampolės aps. Prienų kunigas Jonas Valaitis, Panevėžio aps. Sidabravo kunigas Mykolas Vembrė, Telšių aps. Sedos kunigas Motiejus Vilutis, Kauno Šv. Antano parapijos klebonas kun. Antanas Želvys, Tauragės aps. Šilalės kunigas Antanas Žvinklys.

Tai toli gražu ne visas Lietuvos kunigų sąrašas, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus. Tas sąrašas negali būti visas, nes sovietinės okupacijos metais tie duomenys ne tik nebuvo renkami, bet ir kunigai paskelbti “liaudies priešais”, netgi sovietinių aktyvistų žudikais. Tuos duomenis surinko ir paskelbė mūsų išeiviai, kurie šį kilnų darbą pradėjo dar būdami Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose. NKVD ir KGB tokie dalykai visai nerūpėjo. Netgi masinėse žudynių vietose, kur buvo pastatyti atminimo ženklai, žodis “žydas” nebuvo minimas. Kauno IX forte buvo skelbiama, jog ten nužudyti “tarybiniai žmonės”. Dar daugiau, ne vienas žydų gelbėtojas po “išvadavimo” atsidūrė Sibiro lageriuose. Na, o tie, kurie ir dabar skelbia esą lietuviai – žydšaudžių tauta, kažkodėl nė žodeliu neužsimena apie Stalino pradėtas žymiausių Sovietų Sąjungos žydų žudynes. Pakanka prisiminti tik pasaulinio garso teatro režisierių Mejerholdą, garsiąją “daktarų bylą”. O ir vėliau, iki pat imperijos žlugimo, vykusią kovą prieš “sionistus”, paskelbtus “tarybinės liaudies” priešais.

Žydų gelbėjimą nacių okupuotoje Lietuvoje geriausiai įvertino ir aprašė buvęs VLIK-o pirmininkas prel. M.Krupavičius, kurį bjauriausiai apšmeižė jau straipsnio pradžioje minėti E.Rozauskas ir B.Baranauskas savo daugybėje publikacijų lietuvių išeivijos spaudoje. Prelatas, įvertindamas tą baisų laikotarpį, dar 1962 metais rašė: “Visa lietuvių tauta su savo išlikusiomis organizacijomis, įstaigomis: Laikinąja vyriausybe, buvusiais tos Vyriausybės nariais, Katalikų Bažnyčia, lietuviškąja spauda, partijomis ir visa visuomenė buvo priešinga nacių politikai ir metodams, taikomiems žydams, žydus rėmė ir gelbėjo bei juos užjautė”.