Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Pal. J. Matulaičio maldos mokykla: meilė yra visų dorybių forma
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Data nenustatyta. LCVA nuotrauka.

Pal. J. Matulaičio maldos mokykla: meilė yra visų dorybių forma

Autorius Viktorija Plečkaitytė
Šaltinis bernardinai.lt, 2024 10 17

 

„Geriausia mokykla, kurioje galima išmokti maldos – pati malda“ (pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija De oratione). Įdėmesnis skaitytojas šią t. Jurgio ištarą jau bus pastebėjęs. Ji ėmė ir atsitiktinai įšoko į vieną Maldos mokyklos pamoką.

Rinkdama medžiagą buvau ją pasiėmusi, o baigusi ruošti tekstą tiesiog nepastebėjau, kad porą sakinių – neįpintų, nepanaudotų – pasiliko neištrinti, tartum pakibę teksto pabaigoje. Prasprūdo toji keista uodegėlė pro redaktorių tinklą ir atsidūrė visų skaitytojų akivaizdoj. Tąkart pyktelėjau ant savęs už žioplumą. O šiandien galvoju – gal ir gerai. Mat atėjo laikas kitam t. Jurgio tekstui, kurio pabaigoje – labai panaši ištara: „Meilė ugdoma mylint.“

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis tekstas – t. Jurgio asketinė konferencija iš lenkiškųjų rankraščių kolekcijos „Apie meilę bendrai“ – čia ne visiškai vietoje. Juk akivaizdu, kad ji ne apie maldą. Jos tema: viena iš dieviškųjų dorybių – meilė. O vis dėlto daugeliu atžvilgių ji tartum pratęsia pastarąją pamoką – apie intensyvios veiklos ir gilaus dvasinio gyvenimo derinimą, poreikį ir galimybę melstis visur ir visada, strėlinius aktus, kaip tokios nuolatinės maldos priemonę. O gal – daugiau nei pratęsia. Gal – pavedėja toliau ir giliau. Į pačią mados esmę ir pagrindą:

Koks yra meilės, kaip dorybės, poreikis ir iškilumas? Meilė yra būtina kaip priemonė. Visų pirma kaip priemonė išganymui pasiekti. Meilė – tai vestuvių drabužis, tai lobis ir brangusis perlas. Išganymą rodo tikėjimas, jį parengia viltis, o duoda – meilė. „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Tam, kad mūsų darbai būtų nuopelningi amžinajam gyvenimui, turime būti malonės būsenos, nuo kurios neatskiriama yra meilė. Meilė seka paskui malonę ir kaip veikiančiojo savybė, ir kaip veiksmo principas bei motyvas. Ji – tartum lobis dirvoje, kuria naudojamės, kad krautumės sau lobį danguje. „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3).

Meilė taip pat yra būtina priemonė tobulumui. Pati tobulumo esmė remiasi meile, kuri mus tiesiogiai jungia su Dievu, mūsų tikslu. „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. […] Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 12; 14). Pasak šv. Augustino, kur yra mažai meilės, ten mažai ir šventumo.

Meilė taip pat būtina ir todėl, kad yra įsakymo įvykdymas: „Vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 34–37.)

Meilė – ypatingas įsakymas, skirtingas nuo visų kitų. […] Įsimąstyk, koks išskirtinis yra šis įsakymas. Jau vien tai, kad Dievas leidžia save mylėti, būtų malonė. O Jis dar ir liepia mylėti, netgi įsako, kad mes negalėtume teisintis savo nevertumu. Jis tiesiog mus verčia ir net pragaru gąsdina.

Cathopic.com nuotrauka

Dažnai žadink meilės aktą, sakydamas paprastai: „myliu Tave“. Taip pat ir netiesiogiai: kalbėdamas „Gloria“, kitokiais maldingais atodūsiais ir aktais, pvz.: „Mano Dievas ir mano viskas!“; „O Gėri!“; „O Švč. Trejybe!“. Šv. Pranciškus yra sakęs: viską daryk iš meilės, būk kupinas meilės. Su šiuo meilės įsakymu sujungtas ir įsakymas viską sieti su Dievu: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).

Meilės dorybė – iškilesnė už visas kitas. Evangelijoje pagal Joną skaitome Kristaus žodžius: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Žmogus iš prigimties yra Dievo tarnas. Tačiau per pašvenčiamąją malonę ir meilę – sūnus ir draugas. Kristus mus atpirko ir sugrąžino mums prarastą Dievo bičiulystę. Kuo grindžiama ši draugystė ir koks jos turinys? Visų pirma bičiulystė yra gėrių bendrumas ir dalinimasis jais, abipusis palankumas. Kokia ši bičiulystė iš Dievo pusės? Dievas visuomet mus pralenkia: pirmas pamilo mus amžina meile. Ne tik davė mums prigimtį ir visa, ko jai reikia, bet ir malonę, kuri daro mus Dievo prigimties dalininkais. „Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais […] (2 Pt 1, 4). Tai prasideda čia per malonę, o galutinai išsipildo amžinybėje per garbę.

Meilė yra vidinis aktas, valios, širdies judesys, bet nebūtinai pojūčių reikalas, jausmas. Neatskiriamos yra nuostaba ir meilė. Meilės nustebintas žmogus negali neklausti: „Kuo aš tau atsilyginsiu?..“ Koks turėtų būti mūsų atliepas į Dievo meilę?

Dievas mėgsta būti mylimas. Mes nieko negalime duoti Dievui, kas būtų mūsų, nes viską esame iš Jo gavę, vien tik širdį ir laisvą meilę. Dievas trokšta mūsų širdies.

Iš meilės Dievas mums davė ir duoda viską, kad paskui galėtų mėgautis šiuo mums duotu gėriu. Tad ir mes mylėkime Dievą, nes Jis pirmasis mus pamilo. Tik vienas dalykas yra būtinas: mylėti Dievą ir Jam tarnauti. Turime galią, kurią pasitelkę galime mylėti Dievą: dažnai darykime meilės aktus.

Tebūna mūsų meilė geranoriška. Mylėkime Dievą, nes Jis pats savyje meilės vertas, o ne vien todėl, kad Jis mums geras. Tikėk, kad Dievas yra didžiausias gėris. O tada – mylėk! Apmąstykime Jo gerumą: Jis duoda mums savo Sūnų. Giesmių giesmė pasako viską: „Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano“ (Gg 6, 3). Mokykimės tokio artimo, visiškai pasitikinčio bendravimo su Dievu per dažną Jo artumo prisiminimą, per maldą, o svarbiausia – Šv. Komunijoje. Be galo svarbu taip pažinti Dievą ir Jo slėpinius. Kas kartą geresnis vienas kito pažinimas virsta valios sutapimu. Todėl reikia ieškoti progų ir būdų būti su Dievu.

Pexels.com nuotrauka

Iš tiesų meilės dorybė yra aukštesnė už visas kitas. Jai priklauso pirmoji vieta tarp teologinių dorybių. Dorybė yra tuo tobulesnė, kuo ji yra arčiau galutinio tikslo. Teologinių dorybių objektas yra Dievas, mūsų galutinis tikslas. Todėl jos yra aukščiau nei moralinės. O meilė tobuliau jungia su Dievu nei kitos dorybės. Juk tikime tuo, ko nematome, viliamės to, ko neturime. O meilė jau pati savyje yra gėris, ji artinasi prie Dievo ir ilsisi Jame. „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Meilė yra visų dorybių forma, motina, šaknis, karalienė. Meilė – dorybių forma, nes kitos dorybės jos šviesą kaip daiktai saulės šviesą atspindi. Ji gaivina kitas dorybes, yra tartum jų siela. Meilė – dorybių motina ir šaknis, nes kitos dorybės kyla iš jos. Juk viskam apsisprendžiame iš meilės Dievui. Meilė – karalienė, nes nurodo, ką kitos dorybės turi daryti. Ji yra kitų dorybių tikslas. Ji visas kitas dorybes kreipia į savo tikslą. Juk ir visų įsakymų tikslas – meilė.

Dvasinį darbą reikia pradėti nuo meilės: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Asketinės teologijos vadovėliai pateikia dvejopą tobulėjimo metodą: kalba apie atskiras, pavienes dorybes, kad per jas siela pasiektų meilę, arba atvirkščiai: kalba apie meilę, o jau po to – apie kitas moralines dorybes.

Vis dėlto pradėti reikia nuo meilės. Tai tinkamesnis metodas, nes labiau atitinka Dievo tvarką ir žmogiškąją prigimtį. Žmoguje visas kitas galias valdo valia. Bet ji pati yra valdoma meilės. Kokia meilė, tokia ir valia. Dievo meilė pati aukščiausia, todėl ji ir valią pakelia. Šis metodas taip pat ir veiksmingesnis. Meilė duoda gyvybę, ji viską atgaivina. Be jos ir tikėjimas miręs, ir darbai negyvi. Ji jungia visą veikimą į vienovę, nurodo vienintelį, tikrai reikalingą dalyką. „Mylėk ir daryk, ką nori“, – yra sakęs šv. Augustinas. Meilė, turėdama savo objektu galutinį tikslą – Dievą – įsakmiai viską į Jį kreipia ir Jam pritaiko. Nes kas nori tikslo, nori ir priemonių. Tad, kaip sakyta, kitos dorybės meilės atžvilgiu yra priemonės. Todėl meilė – tartum karalienė, apsupta kitų dorybių palydos. Šis metodas taip pat ir lengviausias. Nes ten, kur yra meilė, nėra darbo, arba pats darbas tampa mylimas. Iš meilės kyla ramybė ir džiaugsmas, o tai yra būtini dalykai tam, kuris nori žengti pirmyn dvasiniame gyvenime.

Cathopic.com nuotrauka

Kaip augti meilėje? Visų pirma augimas meilėje yra Dievo darbas. Tai antprigimtinis dalykas. „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5). Yra du pagrindiniai būdai gauti meilės malonę. Pirmasis – kai malonė gaunama dėl atliekamo veiksmo. Visų pirma Šv. Komunija padaugina pašvenčiamąją malonę, didina uolumą, išlaiko ir augina meilę ir įprotyje, ir veiksme. Todėl raginama kasdien priimti Šv. Komuniją.

Antrasis – dėl asmens, kuris veiksmą atlieka. Meilės reikia nuolat prašyti, visiškai pasitikint Dievu, Šv. Dvasia, kuri savo esme yra Tėvo ir Sūnaus tarpusavio Meilė. Reikia šauktis Švč. Jėzaus Širdies – liepsnojančio meilės židinio, melsti Švč. Mergelę Mariją, tyrosios meilės Motiną. Tam nereikia savęs apsunkinti daugybe maldų, bet įprastas svarbu kalbėti dėmesingai, su atsidavimu ir nuoširdumu. Labai naudingi yra strėliniai aktai. Jie žadina meilę.

Vis dėlto augimas meilėje yra ir mūsų darbas. Meilės ugdymas turi būti ypač svarbi pratyba. Ir lavintis meilėje reikia susitelkus, su ilgesiu ir atsidavimu, su tikru įsimąstymu ir dosnumu. Pirmiausia svarbu trokšti. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys […]: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Kas tikrai trokšta, tas nuoširdžiai griebiasi visų priemonių, kad pasiektų. Norint augti meilėje reikia susikaupimo, kad Dievą girdėtum, ir neskubėjimo, kad Jam atsiduotum. Uolus tikėjimo slėpinių apmąstymas būtinas, kad Dievo mintys ir idėjos taptų mūsų mintimis ir idėjomis. Neaugsime meilėje be didžiadvasiškumo, be dosnios, pasirengusios širdies: „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Meilė ugdoma mylint. Valia pamažu linksta meilės link. Tegu kiekvienas tavo veiksmas būna meilė: įprastų pareigų vykdymas, keliant širdį į Dievą.

Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasitikiu Tavimi!1

Galvoju apie aną kažkurios pamokos pabaigoje prikibusią ištarą. O juk anoji ir šiandienė, sudėtos kartu, ne tik tobulai papildo ir paaiškina viena kitą, bet ir suima bei išsako visą t. Jurgio minties ir žodžio apie maldą esmę. Jei į Jubiliejaus metus širdyse ir mintyse išsineštume šitai – ne vien kaip žodžius, bet kaip patirtį – t. Jurgio maldos mokykla būtų išpildžiusi savo misiją. Taigi: Geriausia mokykla, kurioje galima išmokti maldos – pati malda, nes meilė ugdoma mylint.

1 Parengta pagal: Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija De amore in genere.