Man atvykus į Maharaštros valstiją Indijoje ir apsilankius Ahmednagaro apskrities miestuose ir miesteliuose, nuo saulės dažnai tekdavo slėptis po didžiulėmis tamarindų medžių šakomis. Jų šešėliai ne tik leido atsikvėpti nuo alinančio karščio, bet ir priminė lietuviškus pėdsakus Indijoje.

Kai kurie iš šių medžių XX a. antrojoje pusėje buvo pasodinti lietuvio jėzuito kun. Donato Slapšio SJ (1921–2010), kuris Ahmednagaro apylinkėse misijonieriavo 60 metų. Šis lietuvis, gimęs nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, Šiauliuose, nuo paauglystės pradėjo jausti pašaukimą sielovadai ir ypač misijoms. Kaip tik tuo metu ėjęs jėzuitų žurnalas „Misijos“ tapo įkvėpimo šaltiniu būsimam kunigui pajusti, ką reiškia dirbti tikėjimo skelbėjo darbą toli nuo gimtojo krašto, nepažįstamoje aplinkoje, kur kultūra, kalba, tradicijos smarkiai skiriasi nuo savųjų.

1937 m. Pagryžuvyje jis įstojo į Jėzuitų ordiną, kur pradėjo savo kaip vienuolio kelią. Kun. D. Slapšys SJ į Indiją išvyko tik po intensyvių studijų Vokietijoje ir JAV, kur baigė teologijos ir pedagogikos studijas. 1950 m. sustodamas Anglijoje, jis laivu pagaliau pasiekė Vakarinę Indijos pakrantę. Taip prasidėjo ilgi tarnystės metai, kelionės visureigiu į sunkiai prieinamus Indijos kaimus, bažnyčių ir koplyčių statymas, žemių pirkimas ir perleidimas neturtingiesiems, jaunų indų evangelizavimas ir švietimo prieinamumo Ahmednagaro apskrityje didinimas.

Sprendžiant iš liudijimų, vieni kun. D. Slapšį SJ mena kaip reikšmingą Dievo žodžio skelbėją, kuris laimindavo kiekvieną sutiktą žmogų, nepaisydamas jo religijos ar kastos, o kiti – kaip dvasininką, kuris ypač rūpinosi socialinės ir ekonominės padėties gerinimu savo kuruojamose parapijose.

Visgi yra liūdnoka, kad Lietuvoje ši asmenybė yra beveik nežinoma. Turbūt misiologija ir lietuvių misionierių istorija mūsų šalyje dar nėra gavusi atitinkamai garbingos vietos, neskaitant keleto darbų apie pačius garsiausius XX a. antrosios pusės misionierius, tokius kaip kun. Aleksandras Bendoraitis, kun. Antanas Saulaitis.

Tarp parašytų tekstų kun. D. Slapšio SJ pavardė paminima tik retsykiais, neskiriant jam daug dėmesio. Galimas daiktas, kad kukli lietuvio asmenybė, kuri nemėgo viešinti savo nuveiktų darbų, prisidėjo prie mažo žinomumo net ir po 1990-ųjų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kita vertus, žinių sklaidą apsunkina ir tai, kad didžioji dalis dokumentų ir žmonių, prisimenančių šį lietuvį, gyvena ne Lietuvoje, o Indijoje.

Jeigu ne Lietuvos ambasadorė Indijoje Diana Mickevičienė ir jos nuoširdus troškimas pažinti užmirštas šalies praeities detales kituose kraštuose bei Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto ir Indijos tyrimų centro akademikų komanda, kuri visuomet pasiryžusi gilintis į Lietuvos ir Azijos kraštų ryšius, žinios apie kun. D. Slapšio SJ pėdsakus Indijoje ir toliau tyliai būtų likusios tūnoti Maharaštros valstijoje.

Taip buvo nuspręsta organizuoti projektą pavadinimu Heritage and cultural memory of Lithuanian Jesuit missionary Fr. Donatas Slapšys in India („Lietuvio jėzuito misionieriaus kun. Donato Slapšio paveldas ir kultūrinė atmintis Indijoje“), skirtą atrasti ir ištirti lietuvio jėzuito kultūrinę veiklą ir paveldą Indijoje.

Kaip vienas iš projekto vykdytojų turiu išreikšti padėką ir Lubov Derczanski Hamied stipendijai, kuri sutvirtino šio projekto įgyvendinimo galimybes.

Projektas susidėjo iš kelių dalių. Pirmiausia reikėjo nuvykti į Indiją ir surinkti kuo daugiau išlikusios medžiagos apie kun. D. Slapšį SJ. Dar prieš išvykstant, kartu su Punės miesto provincijos jėzuitais sudarėme kelionės maršrutą – kokias vietoves reikėtų aplankyti. Tai buvo miestai ir miesteliai, kuriuose parapijos kunigu dirbo lietuvis: Ahmednagaras, Shevgaonas, Sangamneris, Songaonas, Rahata ir kiti. Norėdami dar labiau įprasminti kun. D. Slapšio SJ atminimą Indijoje, vietiniai jėzuitai maloniai talkino man viso darbo Indijoje metu – už tai jiems esu labai dėkingas.

Minėtų miestų bažnyčiose ar parapijų namuose iki šiandien yra išlikę bažnyčių dienoraščiai, vestuvių ir krikšto metrikos, įvairi korespondencija, kuri yra susijusi su šios istorijos pagrindiniu veikėju. Kun. D. Slapšys SJ buvo labai preciziškas žmogus, fiksavo kiekvieną savo veiklą: išvykas į kaimus, visureigio sugedimus, liūtis, kurios nuplaudavo kelius, ar net leopardų išpuolius, kurie sutrikdydavo vietiniams gyvenimą.

Vestuvių metrikų knygose esanti informacija priminė realų Ahmednagaro katalikų socialinį portretą – žmonių amžius, gimimo vieta, profesija, šeimyninė padėtis, išsilavinimas ir t. t. Taip kun. D. Slapšio SJ rašyti dokumentai šiandien ne tik atskleidžia jo darbo pobūdį ir užimtumą, bet ir yra tarsi priemonė, skirta nagrinėti žmonių (indų katalikų), gyvenančių ar gyvenusių Ahmednagaro apskrityje, sociokultūrinę padėtį XX a. antrojoje pusėje.

Be istorinių dokumentų tyrinėjimo, man teko kalbinti labai įvairius žmones, kurie pažinojo kun. D. Slapšį SJ. Interviu buvo imami iš parapijiečių, katechetų ir brolių jėzuitų. Iš atliktų trisdešimties interviu buvo sudarytas įvairiaspalvis lietuvio misionieriaus kultūrinės atminties paveikslas. Jį prisimenantys žmonės su lietuviu turėjo skirtingų patirčių ir kontaktų. Broliai jėzuitai jį prisimena kaip labai konservatyvų kunigą, kuris turėdamas laisvo laiko visuomet jį paskirdavo maldai.

Vienos vienuolės pasakojimas atskleidė, kad kun. D. Slapšio SJ dievobaimingumas pasireiškė net perdėtu atsargumu bendraujant su moterimis. Dažnu atveju pamatęs jauną jėzuitą, laisvai bendraujantį su jaunomis merginomis, jis nevengdavo pagrasinti įskųsti pastarąjį popiežiui. Katechetai jį prisimena kaip labai darbštų ir griežtą dvasios tėvą, kuris nuolatos važinėdavo po įvairias katalikiškas gyvenvietes aukoti Mišių ir rūpintis vargstančiaisiais. Parapijiečių pasakojimai liudijo apie nuolatinį visų žmonių laiminimą, kun. D. Slapšio SJ sugebėjimą laisvai kalbėti marathi kalba ir futbolo žaidimą su vaikais.

Katalikų bendruomenės prisiminimuose buvo jaučiami ypač šilti jausmai, kurie kartais iškreipdavo realybę – pavyzdžiui, pasakojimai apie neegzistuojančių bažnyčių ir mokyklų pastatymus kažkur gretimuose miesteliuose. Visgi skirtinga respondentų socialinė padėtis ir jų santykis su lietuviu atskleidė vis kitas jo būdo savybes, veiklas, kuriomis jis užsiėmė. Pats vietinių užsidegimas pasakoti ir prisiminti misionierių parodė, kokie buvo jo santykiai su žmonėmis. Šiuo atveju kultūrinė atmintis ir neturi būti tolygi ar pastovi, nes jos skirtingumas (ir net iškraipymai), priklausomai nuo apklaustųjų, parodo kun. D. Slapšio SJ asmenybės įvairiapusiškumą.

Šalia istorinių ir atminties tyrimų, taip pat stengiausi įsigilinti į socioekonominius ir kultūrinius ypatumus formuojančią aplinką, kurioje dirbo lietuvis jėzuitas. Susidūrimas su siaurais ir vingiuotais Ahmednagaro apskrities keliais, nuo sausros išdžiūvusių dirbamų laukų ir pievų peizažais, mažais iš molio sukrėstais dalitų nameliais, visur iš fabrikų dvelkiančiu apdorojamų cukranendrių kvapu leido geriau suprasti ir įsivaizduoti, kaip ir kur dirbo kun. D. Slapšys SJ.

Pats savo kailiu pajutau, kad atlaikyti Indijos klimatą yra nelengvas iššūkis. XX a. nemaža dalis europiečių misionierių dėl temperatūros ar musoninės drėgmės paveiktos sveikatos turėjo grįžti į Vakarus gydytis. Visgi kun. D. Slapšiui SJ pavyko prisitaikyti prie tokių sąlygų. Respondentai teigė, kad lietuvis ilgainiui tokį klimatą pakeldavo geriau nei vietiniai – nepaisydamas karščio vidurdienį, kai dalis indų leidžia sau atsikvėpti, jis firmos „Mahindra“ visureigiu dardėdavo į tolimus kaimus aukoti Mišių.

Kita problema buvo susisiekimas tarp gyvenviečių. Dalis kaimų aptariamuoju laikotarpiu iš viso nebuvo pasiekiami automobiliu. Remiantis korespondencija ir apklaustųjų prisiminimais, lietuvis rūpinosi, kad čia būtų nutiesti keliai, kuriais ir man visai nesenai teko važiuoti.

Visgi didžiausia problema, su kuria susidūrė vietos gyventojai, buvo geriamojo vandens stygius. Sunku paaiškinti, kaip, tačiau kun. D. Slapšys SJ sugebėdavo surasti gruntinio vandens atsargų giliai po žeme. Pasitelkdamas metalinį raktelį arba geležinius strypelius, jis atsekdavo, kurioje vietoje reikėtų kasti šulinį. Ar tai buvo slapta technika, ar, kaip teigia vietos gyventojai, – Dievo dovana, man išsiaiškinti nepavyko.

Kun. D. Slapšio SJ aptiktų gruntinio vandens rezervuarų iki pat šiandien dar yra išlikę. Jie neišgaruoja net ir per sausrų sezoną, kuris tęsiasi ne vieną mėnesį. Kaip ir pradžioje minėti aplinką formavę tamarindų medžiai, taip ir nutiesti keliai, iškasti šuliniai yra tarsi atminties vietos, kurios mena lietuvio jėzuito nuveiktus darbus Maharaštros valstijoje.

Po kelionės Indijoje darbas atkuriant kultūrinį paveldą ir atmintį apie kun. D. Slapšį SJ nesibaigia. Laukia ilgas ir nelengvas procesas, skirtas susisteminti ir apdoroti visą surinktą medžiagą, nes kol kas tai tik žavių ir padrikų detalių kratinys.

Antrasis darbo etapas laukia Lietuvoje, kur informacijos apie lietuvį jėzuitą taip pat verta paieškoti. Yra tikimybė, kad dalis korespondencijos, įvairių pranešimų galėjo atsirasti ir Lietuvos archyvuose. Galbūt bus įmanoma surasti medžiagos apie kun. D. Slapšio SJ trumpą grįžimą į gimtinę 1998-aisiais aplankyti čia gyvenančio brolio.

Dėl ilgus dešimtmečius užsitęsusios sovietinės okupacijos kun. D. Slapšiui SJ grįžti į Lietuvą buvo beveik neįmanoma, o nepriklausomybė atvėrė visas duris. Indijoje vienas katechetas man pasakojo, kaip lydėjo jėzuitą darytis nuotraukos kelionės dokumentams, kaip jis jaudinosi ir bijojo nesusikalbėsiąs gimtąja kalba. Visgi atvykęs į tėvynę jis ilgai čia neužsibuvo. Lietuva jam buvo nebeatpažįstama, o po daugybės metų jis jautė didesnį prisirišimą prie Indijos. Tačiau Lietuvos pilietybę, kurią įgavo tarpukariu, jis išlaikė per visą sovietmetį – tai jis laikė tam tikra asmenine rezistencija ir sovietinio režimo nepripažinimu. Tik grįžęs į atkurtą nepriklausomą Lietuvą jis suprato, kad ši jo misija baigta ir dabar jis gali priimti Indijos pilietybę.

Darbas, skirtas sugrąžinti į Lietuvą žinias apie kun. D. Slapšį SJ, dar tik prasideda. Tai bus daroma palaipsniui, pristatant jo biografiją, jo veiklas Indijoje, jo santykį su vietiniais. Norėtųsi, kad šios asmenybės pažinimas nors kiek priartėtų prie to, kas šiuo metu yra Ahmednagaro apskrityje, kur bene visa katalikų bendruomenė prisimena lietuvį kunigą, kurį vadindavo Lapši Baba. Toks mūsų ausiai keistai skambantis pavadinimas kilo iš indams sunkiai ištariamos lietuviškos pavardės ir žodžio Baba, reiškiančio žynį, išminčių.

Taip šiuo straipsniu noriu tarsi atverti vartus į pažintį su kun. D. Slapšiu SJ, kuri skaitytojus gali nuvesti į Indiją.