Pasiutusio greičio ir užmaršties metu gyvenant,

žmogumi būti vis sunkiau. Būtina nuolat pažvelgti į savo patirties šviesiausias viršūnes – aplink jas siaučia dabartis. Ir supranti, žmogus, kad dabartis silpnesnė už praeitį – silpnesnė jau vien tuo, kad praeitis galingesnė, ji tebelemia dabartį.

Ką tik išėjus Anapilin ANUPRUI GAURONSKUI, negaliu su juo atsisveikinti. Vėl ir vėl prisimenu 2005 metais įvykusį mudviejų pokalbį KARALIAUČIUJE, jo jaukioje klebonijos pastogėje.

(Paskelbta knygoje “Kraštai ir žmonės”. – Vilnius, 2014 m.)

***

ANUPRAS GAURONSKAS ir PAREIGA KARALIAUČIUI

Stipriausio „raugo” lietuvybę Kaliningrade-Kionigsberge-Karaliaučiuje palaiko ir saugo katalikų bažnyčia. Ir jau ne vieną dešimtmetį. Šiandien turime nusilenkti kunigui Anuprui Gauronskui, kurio darbo (švento!) dėka Kaliningrado srityje susibūrė per dvidešimt bendruomenių-parapijų. Dvi naujos – Til­žės ir Karaliaučiaus – bažnyčios yra akivaizdžiausi jo veiklos vaisiai. Jau šešiolika metų šis vyras-kunigas aria apaštalavimo laukus, nesusilaukdamas iš Lietuvos deramos pagalbos ir pamainos. Jaunieji lietuviai kunigai mieliau lekia lengvos „apaštalavimo” duonos į amerikas, pamiršdami, kad čia, kone namuo­se, — darbų darbai.

Mano klausimai trumpi, jo atsakymai – išsamūs:

– Kaip atėjote į Karaliaučiaus kraštą?

Atėjimas neatsiejamas nuo Atgimimo ir Sąjūdžio sujudintos Lietuvos, nuo pa­sikeitusios politikos Tarybų Sąjungoje. Dirbau anuomet savo gimtojoje Žemaitijoje, buvau jo ekscelencijos vyskupo Antano Vaičiaus pavaldume, klebonavau Tirkliuose. Ir pasitaikyk tu man, kad tuo metu, kai atvyko Kaliningrado lietuvių katalikų dele­gacija paprašyti vyskupo pagalbos — kunigo šiam kraštui, — svečiavausi pas vyskupą. Ekscelencija ir sako atvykusiems: „Jeigu kunigas Gauronskas sutiks — siųsiu jį”. Sutikau. Tiesa, pradžioje nei aš, nei vyskupas netikėjome, kad persikelsiu į Kalining­radą gyventi. Tačiau kai atvykau, apsižvalgiau, patiko. Atvykau dar kartą. Ir per metus pasijutau įsikūręs. Štai jau šešiolika metų… Žinote, visi sutikti lietuviai — taip pat atėjūnai. Laimei, gimsta nauja karta.

– Toks gyvenimas vadinamas apaštališkuoju…

Negalvoju apie tai. Čia nearti dirvonai — žmonių sielos usnimis užleistos. Kaip ir daugelis šios žemės laukų. O žmonės ištroškę dvasios peno, laukia, graibo kunigą už rankų, — kaip neatsiliepsi? Važinėjau iš kampo į kampą, aukojau mišias ir lauke, ir kambaryje, ir sandėlyje, ir šalia medžio. 1989-aisiais visas kraštas neturėjo nė vieno katalikų kunigo. Galite įsivaizduoti. Mes aplenkėme ir protestantus. Jie neturėjo nė pastoriaus.

Tiesa, reikia paminėti čia slaptomis dirbusį vienintelį kunigą po paskutiniojo karo. Tai Antanas Ivanauskas.

– Lietuvoje mes tik atgarsius girdėjome. Čia gi, žmonės matydavo jus, laukė, padėjo, globojo. Ar valdžia tuo metu persekiojo, ar jau leido burtis katalikų bendruomenėms?

Ėmiau burti nieko nepaisydamas. Teko eiti ir ten, kur nebuvau kviestas, ieškoti tikinčiųjų, žadinti. Daugiausiai didesniuose miestuose, kur žmonės arčiau vienas ki­to, vienas kitą pažįsta. Toji veikla buvo kone pogrindininko: eini per butus, nakvoji kur papuola, ieškai pažinčių. Žmonės buvo labai gyvi, aktyvūs, nuoširdūs, labai drau­giški. Geras tai buvo metas. Sunkus ir šiltas. Dabar santykiai pakitę… Dėl trukdymų iš šalies? — kaip čia pasakius. Buvo blogos valios žmonių ir lietuvių tarpe, jie skun­dė. Kadangi politika lūžo iš esmės, valdžia nežinojo, ko klausytis. Niekas nežinojo, kuo visa baigsis. Todėl veikiau nepaisydamas laikinų draudimų ir aršesnių valdžios atstovų. Atkakliau paspaudęs, daug pasiekdavau. Dabar vis pagalvoju, kas buvo sunkiausia? Sunkiausiai ėjosi su pirmuoju „dešimtuku” — Šventosios Šeimynos parapi­ja, kurią Kaliningrado srities religinių reikalų įgaliotinis M.Machabaiskis leido įre­gistruoti tik devyniasdešimt pirmųjų rugsėjį. Jis priešinosi, kol neapsilankė mišiose, laikytose Marksizmo-leninizmo skaitykloje, Kaliningrado universitete. Tada jau apie bažnyčių statymą pradėjau kalbėti, ėmiausi pirmųjų žygių ir dėl koplyčios — Svč. Mergelės Marijos apsilankymo pas šv. Elžbietą.

Viename interviu metu pasakiau: „Savas tarp savųjų”. Jokie gąsdinimai, sunku­mai, kuriuos reikėjo įveikti, nebuvo baisūs. Džiaugsmas didesnis. Nublanksta var­gai… Kai pėsčias eidavau, šaltose autobusų stotyse nakvodavau… Pavyzdžiui, į Bolšakovą, esantį už šimto kilometrų, vykstu traukiniu, o iš ten — į Gastelovą jau pės­čiomis. Kad kapuose, ar kambariuose laikyčiau mišias. Beje, Gastelove (Metežery-nuose) stovi pirmasis visos srities katalikų kryžius. Pastačiau jį vos atvykęs.

– Pastatytos bažnyčios — įspūdingi Jūsų veiklos vaisiai. Čia kalnus nuvertėte, tai yra… pastatėte.

Galėjau daugiau. Dabar, kai pažiūriu atgal, matau prarastą galimybę turėti ka­talikų bažnyčią Svetlogorske-Rausene. Gudriau veikiant, galima buvo atgauti ir ka­talikų šventovę, kurioje nuo 1982-ųjų įsikūrusi srities filharmonija. Tik štai ką pasa­kysiu: net geriausias kunigas bažnyčios nesukuria ir tuo labiau nepastato be pagal­bininkų. Aš rizikuodavau. Bet toji rizika susilaukdavo visokios pagalbos. Ir finansi­nės. Gaudavau jos ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Kurį laiką laikiau mišias automobilyje. Vokietija labdarą atsiuntė. Įsivaizduokite: toje koplyčioje ant ratų Popiežius Jonas Pau­lius II prie Kryžių kalno Lietuvoje persirenginėjo, arbatą gėrė.

– Kuri iš pastatytų bažnyčių Jums brangiausia? Ar yra tokia?

Bažnyčia — kunigo širdyje. Tačiau jūsų mintį suprantu: svarbiausia buvo pra­dėti. Pradėjau nuo Tilžės. Ji tapo lyg ir kertiniu mano įsitvirtinimo akmeniu. Dabar neatsistebiu, kaip pavyko. Įsivaizduokite, ką galėjo pagalvoti miesto meras, kai su juo pasirašiau žemės gavimo aktą ir gavau leidimą statyti „katalikų bažnyčią” buvusios vietoje, kurios bokštas nugriautas tik 1983 metais. Prieš pasirašydamas meras ironi­zavo, kad milijonus valdau, jeigu imuosi tokios statybos. Atsakiau jam, kad mano kišenėse vėjai švilpia. Jis pakraipo galvą, pavadina mane bepročiu ir… pasirašo. Ko­dėl? Tikriausiai pamanė, kad bent jau tuo būdu paliksiu jį ramybėje (vis „lindau” su tuo savo „klausimu”), o statybų vis vien nepradėsiu. Ir ką gi? Tą dieną laimingas skren­du pas Sovetsko bendruomenę, rodau: leidimas jau mūsų rankose, ir grįžtu džiūgauda­mas į Kaliningrado „Maskvos” viešbutį (kur gyvenau mažyčiame kambarėlyje ketverius metus). Naktį griebiuosi už galvos: tikrai neturiu nė kapeikos!

– Meras galėjo pagalvoti, kad imatės barono Miunchauzeno veiklos.

Ne vienam taip ir atrodė: „Atgimė Miunchauzenas!” Tą naktį besikankindamas prisiminiau, kad reikia kreiptis į Romualdą Ozolą, kuris tuo metu buvo pirmosios vyriau­sybės vicepremjeras. Kartą mielai su juo pasikalbėjau, ir jis prašė kreiptis, jeigu prireiks. Taigi ir nuėjau — net nesusitaręs, nepranešęs — kaip sniegas ant galvos nukritau. Jis išklausė. Paskambino vienam, kitam, ir atsakė: „Bandysime”. Suvedė mane su Alfonsu Auguliu, lietuviu iš rytinės Lietuvos, Gervėčių krašto. Taip ir prasidėjo. Atėjo Lietuvos biudžeto pinigai. Tilžėje tiesiogiai investavo Lietuvos vyriausybė. Pinigai buvo skirti per labai daug padėjusį tautinių mažumų ir išeivijos departametą, o jo buvęs vadovas Remi­gijus Motuzas nusipelno geriausių žodžių… Tiesa, atsirado ir pagalbininkė iš „Kalining-radgraždanprojekt”. Be jos taip pat nieko nebūčiau padaręs… Mano darbas buvo visai be krašto. Įsivaizduokite, kai ėmėme statyti 1993-iaisias, kasdien vykdavau į Tilžę iš Ka­raliaučiaus, o kas savaitę — į Vilnių. Net nežinau, kada ir miegodavau. Dabar ten, dėkui Dievui, yra mano jaunasis palikuonis — kunigas Audrius Eidintas.

– Visi naujosios Lietuvos nepriklausomybės metai mums išgyventi Tėvynės, kurioje viskas keitėsi O kaip čia? — gal bažnyčia liudija didžiausius pokyčius? Nes gyvenimas čia lyg ir stabtelėjęs. Ir tai gana brangu. Tačiau netrukus Kaliningrado centre išaugs milžiniškas stačiatikių Kristaus Išganytojos soboras. Pokyčiai atūžia, ir katalikai — tarsi konkurentai stačiatikiams.

Mišias laikome ir rusiškai. Kelios žurnalistės rusės jau tapo katalikėmis, jos — pagalbininkės. Išgyvendinti mane iš čia norėta dar ir 1994-aisiais. Buvo skundikų, iš kurių raštų formavosi ir valdiškas požiūris. Skundai keliavo net į Maskvą, pas Rusijos katalikų arkivyskupą Tadeušą Kundrusievičių. Tų metų balandžio 18 dieną jo eksce-lencijos kanceliarija gavo Irinos Kuznecovos, srities gubernatoriaus pavaduotojos, laišką, kuriame štai kas parašyta, matote: „Kunigas A.Gauronskas sistemiškai užsi­ima nebūdinga bažnyčiai veikla, kuri kenkia regiono interesams. Jis palaiko eks­tremistiškai nusiteikusias kaimyninės valstybės grupes, atlieka spaudimą parenkant vi­suomeninių organizacijų vadovus, rengia nacionalistinius Lietuvos jaunimo suvažiavi­mus”. Laiškas baigiamas štai kaip: „Būtina nedelsinat imtis priemonių atšaukti kunigą A.Gauronską iš Kaliningrado srities. Prašome pranešti apie naujo kunigo paskyrimą.”

– Kuo visa baigėsi? Tekstas — kone kaip KGB valdymo metais.

Buvo štai kaip: vyskupas yra baigęs Kauno kunigų seminariją, mudu buvome pažįstami. Pasikalbėjome telefonu, ir jis pasakė, kad nemato priežasties, dėl kurios reikėtų mane atšaukti. Tik patarė pačiam aplankyti I.Kuznecovą. Ištaikęs progą nu­ėjau pakviesti ją į mūsų bažnyčios-koplyčios Kaliningrade pašventinimo iškilmes (jos įvyko per Rusijos nepriklausomybės dieną, tų pačių metų liepos 12 d.) Ji priimė mane neužsimindama apie tą savo laišką, o kvietimą į iškilmes pasitiko su akivaiz­džiu pasitenkinimu. Atėjusi ger kalbąą pasakė. Matote, vadinasi, ne ji tą raštą parašė ar inicijavo. Beje, atminkite, kad 1993 metais liepos 16 dieną leidimą atvežti iš Augs­burgo medinę bažnytėlę ir pastatyti ją Kaliningrade (geroje vietoje, šalia Lietuvių pylimo) davė ir Rusijos Stačiatikių cerkvė, vyskupo Panteleimono vardu. Saugau šį raštą.

– Šiuo metu profesorė Irina Kuznecova dirba universitete, o dienraštyje „Kalining-randskaja pravda” neseniai ji pasisakė net prieš Kaliningrado-Kionigsbergo 750 metų jubiliejaus šventimą. Dėl Liudviko Rėzos būsimo paminklo Kaliningrade ji „argumentavo”: L.Rėza niekam nežinomas net Lietuvoje, o pas mus — paminklas?! Žodžiu, kai istorikė profesorė taip teigia, supranti, kad pasipriešinimas išlikęs.

Taip, nežinojimo ir tamsos dar daug. Bet mes turime daryti viską, kad jos ma­žėtų. Aš dirbau savo darbą, ir jaučiau didelį pasitenkinimą. Lyg saulės spindulys kirto tamsą. Ir dabar daug dar pasipriešinimo, bet situacija perlūžusį…

Grįžkime prie pagalbininkų: jie juk ne vien lietuviai?

Pavyzdžių daug. Kaip minėjau — ir žurnalistų tarpe. Kad ir Karaliaučiaus kop-lyčia-bažnyčia, šalia kurios dabar įsikūrė Maltos ordino pastatai: labdaros valgykla, ambulatorija, dantistai, socialinės pagalbos kabinetas, — viskas padovanota vokiečių. O apmūrijo Valmieros plytomis Šiaulių darbininkai. Tačiau dar nepasakiau svarbiau­sio: visus leidimus gavo ir architektūrinę priežiūrą užtikrino puiki katalikė Natalija Genadijevna Kopyčina-Lorens, viena pagrindinių „Kaliningradgraždanprojekt” architekčių, mokslų daktarė. Ji nepaprastai daug talkino, ir tebetalkina. Be jos pagal­bos nebūtume pastatę Tilžės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Didelis jai dėkui.

– Jūs išvardijote ne visas katalikų bažnyčias srityje. Jeigu neklystu — jų skaičius jau siekia penkiolika. Ir visur jaučiama Jūsų, kunige, ranka?

Buvo ir kurioziškų atvejų. Bolšakove (Skaisgiriuose) buvusią Liuteronų kirchę gavau, kur trąšos buvo saugotos. Ją man atidavė kooperatyvo pirmininkė, o kartu Suz-dalės stačiatikiai, kurį laiką čia glaudęsi. Tik atstatinėdamas radau sienoje kapsulę su dokumentu, kad tai — buvusi kirchė. Įteisinau katalikybę. Beje, be aukų iš užsienio, be pagalbos — daug ko nebūtų. Širdis džiaugiasi. Iš Vokietijos atvežtos ir kitos keturios, tipiškos medinės bažnytėlės, kurios dabar jau stovi Svietlyj, Razdolne, Vavonove ir Za-lesjėje. Beje, tokią ir Ventoje nori pastatyti, mano gimtinėje. Aš tarpininkausiu.

Gal dar grįžkime prie Šventosios Šeimynos bažnyčios, statytos 1907 metais, ku­rios ir po šiai dienai neatgavome. Prie jos sienų (gąsdinami ir ateistų lietuvių) ketverius metus budėjome… Kartais pagalvoju, kad gal reikėjo prisirišti prie Sv.Adalberto bažnyčios, šalia kurios, vis dar neatstatytos, Lietuva įkurs skverą ir šią vasarą pastatys L.Rėzos paminklą, — ją atgauti būtų padėję du vokiečiai broliai, kurie šalia jos uažaugo. Tada dar ir lenkų nebuvo, kurie šiuo metu perėmė vardą ir stato bažnyčią kitoje vietoje. Taigi, ne viską numatysi. Dabar esame Šventosios Šeimynos baž­nyčios bendruomenė. Beveik ketverius metus aukojau mišias prie šios gražios 1907 metais statytos bažnyčios. Per šaltį ir speigą, sningant ir lyjant. Būdavo rankos tiek sustingsta, kad oda limpa prie kieliko — iki kraujo odą galėdavau nuplėšti… Išėjome į laikiną koplyčią ir laukėme, kada atsiras pinigų pastatyti naujus filharmonijos rūmus.

Ne visur aš stačiau. Organizavau. Štai Gvardejske-Tepliavoje ir Cerniachovske-Įsrūtyje bažnyčias be manęs vokiečiai atstatė…

– Ar Jums patinka Kaliningrade?

Prisirišau prie jo. Su gailesčiu iš čia išvažiuočiau. Nors ir pasikeitė žmonės, nors ir pasitraukė daug kas, nors jaunimo ir nedaug ateina į bažnyčią. Kažkas lieka. Visą laiką jaučiu: darbai čia pastebimi. Jautiesi reikalingesnis nei Londone ar Berlyne. Lietuvišką darbą dirbi šalia apaštališkojo. Suprantu, kad Indija, Afrika, net Pietų Amerika — apaštalavimo reikalaujantys kraštai, tačiau Vakaruose lyg ir nebe tikras apaštalavimas. Kai kuris nors kunigas grįžęs į Lietuvą pasiskundžia, kad turi kelias parapijas, nežinau ką ir sakyti. Aš tyliai ištariu: „vienu metu turėjau net dvidešimt parapijų”. Ir dar kokias atstumais tekdavo keliauti iš parapijos į parapiją, dažnai ir be savo transporto. Laimė, vėliau automobilį vokiečiai padovanojo. Galėjau atsipūs­ti — jokių statybų be jo nebūčiau atlikęs. Žodžiu, reikia mylėti — ir daug padarysi, net nepastebėsi sunkumų. O kai aukoji mišias Kionigsbergo katedros griuvėsiuose, kaip 1989 metais. Ir su paskutiniuoju jos klebonu-propsu — tai tiesiog Dievo pa­laima.

– Kaip pailsite?

Prie jūros mėgstu pasivaikščioti. Svetlogorske ir toliau. Tenkyčiuose, kur 1996 metais turėjau laimės pastatyti kryžių šv. Adalbertui. Kryžių šios žemės šventajam-krikštytojui. Tai antrasis kryžius, pastatytas kartu su kunigu Ježiu. Dabar jis metalinis, poilsiautojai nesudegins medinio, kaip būdavo, šašlykui. Nors ir apteršta ten aplinka, bet vieta šventa. Siela trokšta dangaus ir jūros.

– Ar turite dvasios autoritetų — gal taip galime baigti?

Tėvo Stanislovo autoritetas man be išlygų. O taip pat ir kitas tėvas – marijonas Vaclovas Aliulis. Žinoma, ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Ir Biblijos vertėjas Česlovas Kavaliauskas. Visi jie, gyvi ar jau išėję, mano sielos draugai. Labai juos gerbiu. Kai kas prieš juos pasisako, galvoju: „Dievuli, jums toli iki jų”. Dvasios draugai padeda atstatyti žmo­gaus šventovę. Nes juk iš laužo ir šiukšlynų galime pakilti, galime atstatyti medžio ir betono bažnyčias, tačiau kas atkurs dvasios gyvenimą? Tik sielos bičiuliai — tikrosios Bažnyčios statytojai.

Post scriptum

Mums bekalbant, suskambo telefonas ir kunigui pranešė, kad prie savo buto durų apiplėšta vienuolė Angelė — du vaikėzai išplėšė iš jos rankų bažnyčios raktų pundą. Tą pačią naktį į bažnyčią įsilaužta: viskas išvartyta, ieškota aukso ir pinigų, laužtas net tabernakulis… Laimei, nieko neišnešė.

2005 metų žiema

(Lesopilnaja ul. 72, Kaliningrad)