Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Petras Plumpa “Artimiausias bičiulis”

Petras Plumpa “Artimiausias bičiulis”

Autorius Petras Plumpa

 

Apie 1964 m. viename Mordovijos politinių kalinių lageryje praktikuojantys katalikai turėjo galimybę gaivintis J. Skriverso (J. Schrijvers, C.SS.R) rekolekcijų knyga “Dieviškasis Bičiulis”. Tas nežinomo kunigo į lietuvių kalbą išverstas rankraštinis tekstas mums atrodė mielesnis už bet kokią kitą knygą: susėdę kur nors nuošaliame užkampy, tuos nuostabius žodžius apie Meilės Šalį konvertitai gerdavo lyg dykumos keleiviai vandenį! Ten, kur klesti prievarta, neteisybė, pažeminimas, kur sklinda įsakymai, grasinimai ir keiksmai, yra didi paguoda skaityti žodžius apie Meilės grožį, didybę ir galybę. Susibūrę maldos grupės nariai ištisas valandas aptarinėdavo šios knygos puslapius, derindami jos mintis su Šv. Raštu ir savuoju gyvenimu. Iš to išsivystydavo įdomiausi ir prasmingiausi pokalbiai.
Po 11 metų patekęs į šiaurės Uralo lagerius, aptikau tos pačios knygos lenkišką variantą. Ją kaliniams dar 1963 m. buvo palikęs ukrainiečių unitų kardinolas Josifas Slipyj, kuomet, sovietiniuose lageriuose atkalėjęs 18 metų, po Šv. Tėvo Jono XXIII asmeniško kreipimosi į N. Chruščiovą, buvo paleistas. Uralo lageriuose lietuviškojo tos knygos varianto jau nebebuvo, todėl ėmiausi ją versti iš lenkų kalbos. Kadangi knygos dvasingas tekstas buvo parašytas trumpais sakiniais, todėl nusprendžiau jungti du ar tris sakinius į vieną, kad stilius geriau atitiktų turinį, o pats skaitymas būtų lyg meilės jūros bangavimas… Vėliau išverstus lapukus įvairiais būdais išsiuntinėjau į Lietuvą, kad galėtų pasinaudoti nelegalių rekolekcijų rengėjai.
Skaitytojai iškart pastebės, jog šių apmąstymų autorius kreipiasi ne į žmogų, bet tiesiog į jo sielą, nes būtent sielai yra skirtas amžinasis gyvenimas. Kuomet krikščionis šią tiesą pamiršta ar nebekreipia į ją dėmesio, tuomet dažnai lemiamą vaidmenį gyvenime apsprendžia tokios žmogiškosios savybės, kurioms neskirta pasiekti amžinybę. Tai reiškia, kad tokio žmogaus siela tarnauja mirtingam kūnui, o ne atvirkščiai, ir tuo pačiu ji sau nulemia pražūtingą likimą.
J.Skriverso rekolekcijų knyga yra parašyta dar gerokai iki Vatikano II Susirinkimo ir daugiau skirta pašvęstojo gyvenimo asmenims, todėl šių dienų pasauliečiams tenka pateikti ketvirtadaliu sutrumpintą tos knygos variantą. Dėl tokio specialaus sutrumpinimo, dėl vertimo iš tarpinės kalbos ir dėl pakeisto stiliaus knyga prarado autentiškumą, bet nepraranda aktualumo. Turint omenyje, kad ši mąstymų knygelė dėl santrumpų bei pakeisto kalbos stiliaus gerokai skiriasi nuo J. Skriverso knygos originalo, ją reiktų laikyti modifikuotu “Dieviškojo Bičiulio” variantu, parengtu specialiai dabartiniams ateitininkams – jų maldos grupių nariams.