Sukako 25-eri metai, kai Amžinybėn iškeliavo jėzuitas kun. Jonas Lauriūnas (1924–1991) – vienas iš tų sovietmečio kunigų, kuris ne tik pogrindžio veikla, bet ir dvasiniu vadovavimu bei asmeniniu brandaus krikščionio pavyzdžiu padarė didžiulį poveikį ne vienam, turėjusiam laimės jį sutikti.

Kabeliuose – tėvo Karolio Garucko dvasios aidas

Per patį gegužės žydėjimą į Dzūkijos šilais apsuptus Kabelius Jonas Lauriūnas SJ atvyko dešimtaisiais savo kunigytės metais –1964-aisiais. Iš toli, pro sužaliavusius medžius, kaip žaizdras atrodė ryškiaspalvė Švč. M. Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčia. Mediniais statinukais aptvertas šventorius, šone – dviejų tarpsnių varpinė, prie jos pienių galvelės prigludę, toliau takas numintas. Kunigui Jonui lėtai žingsniuojant, kaip balti debesėliai žydru dangumi plaukė atsiminimų laivai. 1952 m., kai trečią kartą pavyko sugrįžti į Kunigų seminariją, Kabeliuose pradėjo darbuotis Kauno jėzuitų gimnazijoje jo mylimas tikybos ir filosofijos mokytojas jėzuitas Karolis Garuckas: „Tėvas Karolis žavėjo ne tiek dėstymo būdu bei erudicija, kiek paprastumu ir betarpišku nuoširdžiu bendravimu su mokiniais: jie jautė ne tiek jo intelektą, kiek širdį. Turėjo kambarį gimnazijoje, ir mokinius kažkas traukė užeiti pas kapelioną.“

„1943 metais, šv. Kalėdų išvakarėse, abu žingsniavome iš Kauno, iš tėvų jėzuitų bendrabučio į gimtąjį Šilelio kaimą,– atsiminimuose rašė Vladas Dautartas. – Ir tada, tą šviesią žiemos naktį, išgirdau: „Būsiu, Vladai, aš kunigu, jaučiu pašaukimą.“ Manęs ši žinia nenustebino. Visi bendrabučio moksleiviai, tarp jų ir aš, matėme karštą Jono pamaldumą, jo artimą draugystę su jėzuitu tėvu Karoliu Garucku.“

1944 m. tėvas Karolis persikelia į Vilnių, Šv.Jonų bažnyčią, kur, pasak jo mokinio, gvildendavo aktualias temas, kalbėdavo atvirai ir drąsiai. O vienuolystės keliu pasiryžęs eiti dvidešimtmetis Jonas Laurusevičius-Lauriūnas su dviem bendramoksliais važiuoja į Pagryžuvį, kur buvusiame grafų Riomerių dvare 1925 m. tėvai jėzuitai buvo įkūrę naujokyną. Magistras ir koplyčios rektorius t. Jonas Danyla, buvęs jėzuitų gimnazijos inspektorius ir direktorius, rašė, jog tuometinis Jėzaus draugijos provincijolas t. St. Gruodis savo pamaldumu, uolumu ir taktu naujokyne sugebėjo išugdyti daug tėvų ir brolių, tarp jų ryškiais įvairiapusiškais gabumais pasižymėjusį t. Lauriūną.

Po dvejų jėzuitiškojo formavimo metų – 1946 rugsėjo 21 d. – pirmieji amžinieji įžadai. Po jų, atrodė, tik ranką paduot iki išsvajotosios kunigystės, tačiau Kauno kunigų seminarijoje, pasibaigus pirmajam filosofijos studijų semestrui, žaibu persmelkė žinia: šalinamas. Kodėl? Pokario metų tikro dvasininkijos „prievaizdo“ Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio kategoriškai mestas „Kunigų seminarija – ne vienuolynas“, – pagrindinis atsakymas. Sesuo Ieva Laurusevičiūtė yra pasakojusi, jog namiškius aplankyti parvažiavęs vyriausias brolis Jonas giliai išgyveno šį pirmą skaudų jo gyvenimo faktą, tačiau nebuvo matyti, kad pasiduotų. Prisistatęs vietinis „stribas“ liepė kitą rytą ateiti į Salomenką (Raudondvario dalis) pas milicijos įgaliotinį: „Brolis grįžo tik vakare, pasakojo, kad iš Kauno atvykęs saugumietis įvairiausiais būdais bandė priversti dirbti saugumui, įrėmęs pistoletą į galvą šaukęs:„ Dirbsi mums ar ne?..“ Brolis atsakęs:„ Jums niekada nedirbsiu.“

Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčioje dveji zakristijonavimo metai, žinoma, išėjo į tarnystės naudą. Viltis įsižiebė 1948 m., gavus pranešimą, jog į seminariją sugrąžintas. Deja, neilgam, per Lietuvą plūstant areštų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarinėjimų bangai, ir jėzuitą Joną ištiko tas pats saugumo kirtis – vėl pašalintas. Ketverius metus pašaukimas buvo brandinamas kūrenant Kauno ligoninės krosnį, į jos kibirkštis žiūrint meldžiantis, skaitant, mąstant. Paskui darbas meteorologinėje stotyje irgi buvo savotiškas ryšys su kūrinija…

Į Kabelius, kur klebonu buvo paskirtas tėvas Karolis Garuckas, atskriejo klieriko Jono laiškas: 1952m. į Kunigų seminariją priimtas, rašyta apie seminarijos dvasios tėvo ir prefekto kun.Vincento Sladkevičiaus (kardinolo) įkvepiančius vakarinius mąstymus, prel. prof. Pranciškaus Kuraičio filosofijos paskaitas, sovietinio rėžimo neįveiktą idealizmą. Pagaliau 1954 m. rugsėjo 12 -oji, Kauno arkikatedra bazilika, kunigystės šventimų iškilmės – vienintelis Lietuvoje buvęs vyskupas Kazimieras Paltarokas uždeda rankas ant šventinamojo Jono Lauriūno galvos… Rugsėjo 30 d. kunigas Jonas atvyksta į pirmąją paskyrimo vietą Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Septyniasdešimtmetis klebonas Pranas Bieliauskas, garsus Vilnijos krašto švietėjas, tautosakininkas, parapijų istorijų užrašinėtojas, vargdienių guodėjas, šiltai priima naująjį vikarą, kuris dar Raudondvario mokykloje visus stebinęs literatūriniais rašiniais, taip pat yra knygos žmogus. Abu dviejų kartų Valkininkų dvasininkai dalijosi džiaugsmu, sužinoję, jog 1955 m. birželio 12 d. popiežius Pijus XII Adutiškio kleboną, Švenčionių dekaną kun. Julijoną Steponavičių ir kun. Petrą Maželį nominuoja vyskupais. Praūžus karui, užėjus sovietinei okupacijai, Bažnyčią daužant stipriai ateizacijos bangai, tai buvo pirmas toks ypatingos reikšmės įvykis, atnešęs vilties proveržį laisviau išpažinti katalikų tikėjimą.

Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru paskirtas J. Steponavičius prieš konsekraciją aštuonių dienų rekolekcijų išvažiavo į Kabelius, kur jo laukė kun. Karolis Garuckas SJ, prieškariu filosofiją studijavęs Vokietijoje, jėzuitų vienuolyne prie Miuncheno, teologijos studijas išėjęs Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje. Asmenybė, turėjusi įtakos ne vienam jaunesnės kartos dvasininkui ir ypač savo buvusiems mokiniams, juos lankydamas atveždavo kokią naują įdomią knygą. Tėvui Karoliui viešint Kabeliuose, klebonijoje aidėdavo galingas jo balsas, plūsdavo srautai minčių.

T. Garuckas, kovotojas už žmogaus teises, tikėjimo laisvę, Lietuvos Helsinkio grupės vienas steigėjų ir jos narys, baimę laikė nuodėme ir visur akcentuodavo sunkų žodį „pareiga“. Kas neš naštas, jei visi jų kratysis? Tokios pačios pozicijos laikėsi ir jo mokinys t. Lauriūnas: „Viena didžiausių silpnybių, kuri daro gėdą krikščionims – tai taikstymasis su menkybe, bailumas, slapstymasis. Šitaip mes išduodame savo brangiausias vertybes ir atidarome vartus blogiui. Mes nenorime būti druska, ir pasaulis ima gesti. Mes norime būti protingi, išmintingi ir Evangeliją išmetame į šiukšlyną. Užuot buvę raugu, mielėmis, mes tampame kisieliumi. Per mūsų bailumą ir ištižimą krikščionybė netenka jėgos. Mes stebimės, iš kur tokie vaikai šiandien, iš kur tokia mūsų visuomenė? Bijome būti druska, bijome išsiskirti iš kitų, bijome pasirodyti visuomenėje su krikščioniška spalva, bijome, kad mūsų namuose niekas neužuostų krikščioniško kvapo, bijome vaikams parodyti Dievą. Užtat mes tapome bespalviai, bestuburiai…“

„Kas nesimoko gyventi, tas pradeda mirti“

„Būti žmogumi – tai reiškia visą savo gyvenimą mokytis gyventi, mokytis išgirsti ir atsiliepti. Kas nesimoko gyventi, tas pradeda mirti. Kiek šiandien yra mirštančių šeimų, nes jose meilė miršta. Krikščioniui būti žmogumi – tai įsiklausyti į Kristų, įsižiūrėti į Jį. Jį nugirsti, širdimi ir sąžine jausti, kad tai, ką aš darau ir matau, yra Dievo valia. Nėra nieko palaimingesnio, kaip girdėti sąžinę sakant: šiuo keliu, kuriuo eini, tu sutiksi Kristų. Lygiai taip pat galime išgirsti, jeigu tik mokėsime klausyti: šiuo keliu, kuriuo eini, tu nesutiksi Kristaus.“ Tai eilutės iš garsaus, savilaidos būdu po visą Lietuvą sklidusio t. Lauriūno pamokslų rinkinio „Žodžiais broliams“. Nuošalioje jo tėvų sodyboje, Raudondvaryje, pušyno paunksnėje, nuo 1969 m. vasaromis buvo rengiamos ne tik rekolekcijos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserims, bet ir Kauno pamaldžių šeimų vaikams (vasarą jų čia atvažiuodavo net iki 30 vienu metu), kunigams, į kurias atvykdavo kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius.

„1969 metų vasarą kun. Jonas Buliauskas įsigijo nuosavą ERĄ, kurią pagamino inžinieriai A. Paliokas ir J. Gudelis, – pasakojo pogrindininkas Petras Plumpa. – Būdamas bedarbis, ėmiau su ERA dirbti nelegaliai. Raudondvary pas ses. Ievą Laurusevičiūtę (kun. J. Lauriūno SJ seserį) ant aukšto įsirengėme darbo kambarį, parsigabenome aparatūrą ir prasidėjo knygų kopijavimas: A. Maceinos „Niekšybės paslaptis“, „Dievo Avinėlis“, J. Girniaus „Žmogus be Dievo“, „Lietuviško charakterio problema“ ir daugelis kitų. Sesuo eucharistietė Monika Gavėnaitė rūpinosi jų įrišimu, o kun. J. Buliauskas – platinimu.“ Reikėtų pridurti, kad sesuo Ieva, vykdama į Kabelius, visada pasiimdavo ryšulį tų knygų. Žinojo, kad brolis Jonas pagal krikščioniškosios filosofijos veikalus pasirengs jo klebonijoje vyksiančioms rekolekcijoms, knygas dalins atvykusiam jaunimui, kitą kartą jas aptarinės, visi diskutuos. Susibūrimai nuošalioje Kabelių parapijos klebonijoje sulaukė valdžios ir saugumiečių dėmesio. Ateistinės valdžios pareigūnams nepatiko tie „rekolekcijų namai“. Mėginta priversti vyskupijos valdytoją kan. Č. Krivaitį iškelti „rekolekcijų namų vedėją“ į atsakingesnę parapiją – Varėną, kur jį būtų lengva stebėti. Bet kun. Jonas Lauriūnas „paaukštinimo“ atsisakė, nors suprato, kad yra sekamas, todėl teko būti ypač apdairiam gabenant pogrindžio literatūrą, dokumentus. Kartą Vilniuje saugumiečiai tiesiog lipte lipo ant kulnų, teko gudrauti, lipti iš vieno troleibuso į kitą, į trečią, šiaip ne taip pavyko jų atsikratyti. Saugumiečiai tikriausiai įtarė jį talkinant „LKB kronikos“ leidėjams.

1973 m. lapkričio 20 d., dar prieš aušrą, pas Kabelių kleboną kun. J. Lauriūną atvyko saugumiečiai padaryti kratą. Jai vadovavo Valstybės saugumo komiteto tardymo skyriaus kapitonas Kazanavičius. Saugumiečiai atsivežė iš Druskininkų kviestinius – Vytautą Žukauską ir Juozą Šliką, kurie faktiškai kratos metu ėjo saugumiečių pareigas. Gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose buvo ieškoma tarybinę santvarką šmeižiančių dokumentų ir literatūros. Kratos metu paimta: dvi rašomosios mašinėlės, 9 juostelės rašomajai mašinėlei, nemažai rašomojo popieriaus, apie 10 religinių knygų („Niekšybės paslaptis“, „Kristus ir krikščioniškoji asmenybė“, „Viešpatie, ateik“ ir kt.) spausdintų rašomąja mašinėle, apie 20 metalinių paveikslėlių ir daug įvairių rašinių. Viename kambaryje net atplėštos grindys. Saugumiečiai, iškratę ir kun. J. Lauriūną, užsipuolė: „Tai ką, Smetonos lauki?“ Mat pamatė ant sienos rankšluostį su V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ tekstu. Kunigas aiškinosi, kad V. Kudirka ir šis eilėraštis figūruoja tarybinėje lietuvių literatūroje ir kad šis rankšluostis esąs iš prieškarinių laikų, Švenčionių krašto lietuvaičių išaustas. Tačiau saugumiečiai audinį nusikabino ir išsivežė kaip „pavojingą“ daiktą… Kabelių parapijos vargonininkė nubausta už tai, kad mokė vaikus giedoti chore, o tos parapijos klebonas J. Lauriūnas už tai, kad leido vargonininkei vaikus mokyti giedoti.

Seseriai Ievai pasakojo, kad kartkartėmis jį aplanko saugumiečiai, sujaukia kleboniją, išmėto daiktus. Kratos jo nebaugino, sielojosi, kai šie išsiveždavo jo pamokslų, religinės ir teologinės literatūros vertimų iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų rankraščius. Tačiau įbauginti nepavyko – tėvas Jonas ir toliau kunigams, vienuoliams, pasauliečiams vedė slaptas rekolekcijas, dėstė pogrindžio kunigų seminarijoje, talkino „Kronikai“, „Aušrai“, „Rūpintojėliui“. Buvo ir išliko dvasiniu autoritetu. „Tikras ryšys su Bažnyčia užsimezgė 1976 metais, kai susipažinau su kun. J. Lauriūnu, padariusiu man didelį įspūdį,– sakė Vilniaus seminarijos rektorius kun. Hansas Friedrichas Fischeris. – Lietuvoje yra žmonių, kurie net patys nežino, kiek jie prisidėjo, kad tapau kunigu. Tėvas Lauriūnas – vienas iš jų.“

1977-aisiais, pradėjus leisti krikščioniškosios minties pogrindžio žurnalą „Rūpintojėlis“, pirmuosius numerius redaguoti padeda kunigai J. Lauriūnas, L. Kunevičius, J. Šapalas. Tėvas Jonas, pasirinkęs Laukio, Jauniaus slapyvardžius tvarko skyrelį „Krikščionybės išugdytieji“, atsiliepdamas į ateistinės spaudos išpuolius, rašo drąsias, mokslinėmis ir istorinėmis žiniomis paremtas publikacijas. Pavyzdžiui, straipsnyje „Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją“ rašo: „Ateistinėje spaudoje galima rasti tvirtinimų, kad vienuoliai yra žmonės su „nusilpusia proto kontrole“, kad jie nugrimzdę „viduramžių miege“, kad tokie gali būti tik žmonės, „blaiviau negalvojantys“ (Komjaunimo tiesa. 1977. Nr. 34, J. Baužio str. „Prisikėlę naujam gyvenimui“). Tiesiog nuostabu, kad šitaip rašo filosofijos mokslų kandidatas, kuriam turėtų būti nesvetima kultūros istorija, rodanti, jog ilgą laiką mokslu rūpinosi daugiausia vienuoliai. Juk ir Vilniaus universitetą įsteigė ir išaugino ne kas kitas, kaip vienuoliai jėzuitai.“ Straipsnyje pristato vienuolį akademiką R. J. Boškovičių ir svarbiausią jo veikalą „Gamtos filosofijos teorija, redukuota į vieningą gamtoje egzistuojančių jėgų dėsnį“, jėzuitą A. Sekį, Romos kolegijos astrofizikos profesorių, šiuolaikinės eksperimentinės astrofizikos pradininką, atominės fizikos ir atominės spektroskopijos pirmtaką, vienuolį E.Solpiterį.

Vladas Balkevičius savo apybraižoje „Inteligentiškos vizijos“ („Nemunas“. 1977. Nr. 10) rašė apie šių dienų žmogų, išaugusį ateizmo klimate ir vis dėlto nepasitikintį ateizmo tiesa, o ieškantį Dievo. Balkevičiaus nuomone, tikintieji – tai žmonės, patyrę „moralinių traumų“, „asmeninių nuoskaudų“, „dvasiškai nepajėgūs“, „sugniuždyti“ individai. T. Lauriūnas, detaliai išanalizavęs apybraižos turinį, pareiškia: „Mikelandželas, dirbęs, kol ranka dar laikė teptuką, savo sonete „Mano gyvenimas svyra į vakarą“ rašė: „Tapau ir kalu, bet širdis nenurimsta: ji veržias į Meilę, kuri nuo kryžiaus mums tiesia rankas…“ Ar galima šį niekieno nepralenktą menininką laikyti „dvasiškai bejėgiu“. Arba generolą De Golį, vokiečių okupacijos metais vadovavusį prancūzų Pasipriešinimo frontui ir vėliau kelis kartus buvusį Prancūzijos prezidentu, kuris kas sekmadienis dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo Komuniją? Ar buvo „gyvenimo palaužti“ tokie žmonės kaip Polis Klodelis (1868–1955), vienas didžiųjų XX a. poetų, jaunystėje išsižadėjęs ateizmo, arba Romenas Rolanas (1866–1944), savo gyvenimo pavakary tapęs kataliku? O gal „moralinių traumų aukos“ buvo Gabrielis Marselis (1889–1973) arba Peteris Vustas, filosofai, jaunystėje išpažinę ateizmą, vėliau tapę Dievo dainiais? Ir šimtai tūkstančių į juos panašių! Tai žmonės, kurie nebėgo iš gyvenimo, o norėjo kažką jam duoti, – juos kankino tiesos troškulys, prasmės problema. Tie žmonės ne bevaliai, o kūrybingi, energingi, mylintys gyvenimą, ieškantys pastovių vertybių, nepakentę gyvenimo lėkštumo, siaurumo. Gyvenimo prasmę ir aukščiausias vertybes jie surado tik pasišvietę religijos žibintu.“

„Ar galima tiesą pirkti melu?“

„Iš pirmo žvilgsnio tas aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs ir tiesiai, aiškiai, atlaidžiai žvelgiąs kunigas krito į akis… Netrukus pas jį keliaudavau jau ne vienas, o su universiteto draugais, studentais, pažįstamais, – pasakojo kunigas jėzuitas dr.Kazimieras J. Ambrasas apie savo pirmąjį apsilankymą Kabeliuose. – Jis mums tapo savotišku dvasios vadu, gražiai patardavo įvairiais moraliniais, etiniais ir kitais klausimais, kurių anuomet kasdien iškildavo įtemptoje, prieštaringoje, ateistinės dvasios persunktoje tikrovėje. Ne vienąsyk apytuštėje klebonijoje, ypač Naujųjų metų ar kitų švenčių išvakarėse, lalėdavo jauni balsai, o kai po ilgų kalbų, mąstymų, pokalbių ir dainų reikėdavo sugulti, tai būdavo ant žemės klojami čiužiniai, tiesiamos lenktutės (lovelės), miegančiųjų buvo pilna visuose pašaliuose. Kunigas nė vieno nesišalindavo, niekada nesakydavo, kad nebus kur pasidėti, trūks ko pavalgyti. Kukliais savo ištekliais, savo gerumu jis sugebėdavo dalytis su visais, kaipmat rasdavo bendrą kalbą su nepažįstamais.“

Visą gyvenimą pasižymėjęs giliu dvasingumu ir inteligentiškumu, tėvas Jonas Lauriūnas turėjo autoritetą tarp Lietuvos intelektualų. Į Kabelius atvykę fizikai, filologai, menininkai su juo aptarinėdavo to meto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo aktualijas: „Žiūrėjau Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Šalia visų šviesių momentų paliko karčių nuosėdų vysk. Ignaco Masalskio asmenybė. Jį tokį sukūrė autorius. Galimas daiktas, kad jis kaip dvasininkas ir nebuvo visai be priekaištų. Bet negi jau toks tamsus, kad būtų galima bjauroti? Juk žinome, kad jis Vilniuje 1775 m. įsteigė mokytojų seminariją. Tai buvo bene pirmoji tokia mokykla Lietuvoje. Jis siūlė panaikinti baudžiavą, kai kuriuose savo dvaruose baudžiauninkus padarė „činšininkais“ – vadinasi, suteikė tam tikro savarankiškumo. Jis siekė, kad Lietuva atsipalaiduotų nuo lenkų, pavyzdžiui, stengėsi, kad bažnytiniuose reikaluose lietuviai būtų nepavaldūs lenkams (Gniezno vyskupui), o tiesiog priklausytų Romai. 1791 gegužės 3d. lenkai paskelbė vienalytės Lenkijos konstituciją, kur Lietuva figūravo tik kaip jos provincija. Lietuvos senatoriai, tarp jų ir du vyskupai – vilniškis Ignacas Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskas – nepasirašė šios konstitucijos. Abu vyskupai tapo tarsi opozicijos šiai lenkų klastai vadai. Kosciuškos sukilimo metu juos abu lenkai išsikvietė į Varšuvą ir pakorė… Kažin ar tinka mirusius prikelti iš kapo tik tam, kad jie būtų apspjaudyti… Ar garbinga matyti kitų tik neigiamybes ir nematyti jų šviesių bruožų? Autorius, be abejo, ieškojo asmens, kuris simbolizuotų ir įkūnytų valdžios idėją, bet ar šiam vaidmeniui būtinai reikėjo vyskupo Masalskio, šitaip nujuodinto?“ Kilus diskusijai dėl didelio susidomėjimo sulaukusio spektaklio, t. Jonas pacitavo R. Gamzatovą: „Kas į praeitį šaudo iš pistoleto, į tą ateitis šaudys iš patrankos.“

„Eina „Mažvydas“. Įdomu ir malonu žvelgti pro istorijos uždangos kraštelį ir stovėti prie lietuviško spausdinto žodžio versmės. Bet ir šį kartą užvaldo dvilypis jausmas – iš spektaklio išeini kaip sumuštas… Kažin, jei prisikeltų Mažvydas, ar jis neskubėtų gultis atgal į kapą, išvydęs save nupieštą Justino Marcinkevičiaus, kuriam dvasininkas būtinai turi būti suvedžiojęs merginą ir palikęs vaiką?! Gal to reikia dramatizmui sustiprinti, bet ar visada ši priemonė yra tiesa? Ką tokia „tiesa“ šiandien duoda žiūrovui, ypač jaunam žiūrovui, kai Bažnyčia yra mušama ir jai atimta teisė apsiginti?..“ Tėvui Lauriūnui buvo skaudu matyti viešai juokiantis iš išpažinties. Tai įžūlus tikinčiojo jausmų įžeidimas. Taip daryti, rodos, draudžia tarybinis įstatymas, tai deklaruojama spaudoje. Ką autorius mano apie tikinčius žiūrovus? Ką žiūrovai pamanys apie autorių? Juoktis iš išpažinties nedrįso net toks pašaipūnas kaip Volteras… „Kažin ar per šiandienės epochos vėjus išneš savo širdyje Lietuvą tas jaunimas, kuris scenoje mato pajuokiamą religiją? Ką šis žodis reikš tautai, įbridusiai į degtinės klaną? O gal ateizmo dozė yra išpirkos mokestis, norint įvesti scenon lietuvišką mintį? Bet ar galima tiesą pirkti melu? Ar melas nėra neapykanta tikrumui ir garbingumui? Ar tai nėra tulžinga pajuoka visko, kas matuojama sąžine? Ar šitaip negrimztama nužmogėjiman, palaiduman, ištižiman, gyvenimo netvarkon? Tikri poetai neprekiauja sąžine ir tiesa. Jie turi drąsos ir nenuolaidžiauti.“

„Vienąkart jau Linkmenyse, kur taip pat būriais susirinkdavo svečių, kunigas Jonas prie ežero parodė vietą, kur iš akmenukų buvo sudėlioti trys kryželiai. Pasak jo, sovietams užėjus, vietinis Lietuvos karininkas, nenorėdamas, kad enkavedistai jį suimtų ir kankintų, kartu su žmona ir savo kūdikiu nusiskandino ežere. Žmonės net sovietmečiu tenai padėdavo gėlių ir sudėliojo pakrantėje iš akmenukų tris kryželius…“ – pasakojo kun. K. Ambrasas SJ. 1983 m. gegužės 25 d. po 19 vaisingiausių metų, praleistų Kabeliuose, kun. Jonas Lauriūnas buvo paskirtas į Linkmenis Ignalinos rajone. Dabar ir ten vasaromis vykdavo slapti dvasiniai susitelkimai, juos rengdavo miškų gilumoje ar kokio ežero pakrantėje. Pedagogė Gražina Mackonienė rašė, jog pas kleboną dažnai atvykdavo svečių, nes jis organizuodavo inteligentų, jaunimo grupelių susibūrimus, kurių metu skaitydavo paskaitas religine ar istorine tema, daug bendraudavo dvasinio gyvenimo klausimais. „Kiekvienas parapijietis, kurį aplankydavo kunigas, pasijusdavo esąs ypatingas, įkvėptas geriems darbams bei kilniems siekiams. Pokalbiai su klebonu dažniausiai būdavę trumpučiai, susidedantys iš paprastų klausimų apie kasdienius užsiėmimus, sveikatą, šeimos narius, tačiau tarp klausimų buvo kažkas neapčiuopiama, kas padėjo išsaugoti atmintyje giedrą ir palaikantį klebono žvilgsnį, kas skatino ieškoti šviesos kasdienybėje.“

Linkmenyse dirbdamas sulaukė Lietuvos atgimimo. Į naująjį darbą įsitraukė su dideliu uolumu. Buvo išrinktas į Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybą, vyskupo Julijono Steponavičiaus buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos konsultoriumi.Tėvo Jono veiklos dirva kaskart vis platėjo. Buvo įtrauktas į Stalinizmo nusikaltimams tirti respublikinę komisiją, skaitė paskaitas garsiame „Gaublio“ diskusijų klube, Vilniuje. Kurį laiką buvo „Katalikų pasaulio“ redkolegijos narys, skyriaus redaktorius. Leidus dėstyti tikybą mokyklose, su dideliu pasisekimu dirbo mokyklose, rengė vadovėlius tikybos pamokoms.

Išaušo 1990-ųjų kovo 11-oji, vyksta istorinis Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Ką tą dieną veikė tėvas Lauriūnas? „Katalikų pasaulyje“ jis rašė: „Šį kartą ne kulkosvaidžiai kaleno, ne minosvaidžiai dundėjo. Šių metų kovo 11 dieną pavasariško vėjo ošimą Labanoro gorioje peršaukė žmonių balsai: iš pušyno tankmės plaukė giesmės, sklido malda, žalių samanų patale sužibo žvakučių jūra…“ 1945 kovo 11 d. „miško brolių“ žemines apsupo reguliarioji kariuomenė, tris dienas iš miško sklido kovų aidai, amžinu miegu užmigo 79 kovotojai. Švenčionių bažnyčioje, pagerbiant žuvusiųjų atminimą, kun. J. Lauriūnas aukojo šv. Mišias.

Daugelis linkmeniškių prisimena, kaip prieš istorinę 1991 m. sausio 13-ąją klebonas palaimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto…

„Liepos 22–26 dienomis Linkmenų bažnyčioje vyko rekolekcijos tėvams jėzuitams ir apylinkių kunigams. Jas vedė tėvas Jonas Lauriūnas SJ. Buvo paskutinė rekolekcijų diena. Paskaitęs priešpaskutinę konferenciją, rekolekcijų vedėjas pasakė ateisiąs po 40 min. ir nuėjo į savo darbo kambarį klebonijoje. Netrukus šeimininkė kunigams pranešė, kad tėvas J. Lauriūnas miršta. Atėję į jo kambarį, kunigai rado tėvą Joną gulintį be sąmonės, su knyga rankose. Mėginta daryti dirbtinį kvėpavimą; atskubėjo vietos felčerė. Tačiau niekas negelbėjo – 11.30 val. kunigas Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę.“

Tokiais žodžiais apie jėzuito Tėvo Jono Lauriūno mirtį Vilniaus arkivyskupijos kunigams pranešė Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis. Tuometinis Jėzaus draugijos provincijolas kun. Jonas Boruta (vyskupas) nekrologe rašė: „Daugelis kunigų Tėvą Joną pažinome kaip darbštumo pavyzdį, maldos riterį – šventojo Ignaco sekėją. Dar ne viena karta iš jo pamokslų knygų semsis tikėjimo šviesos ir išminties, mėgins pažinti tą dvasinę atmosferą, kurioje brendo sunkių priespaudų metų dvasinio pasipriešinimo ateizmui sąjūdis„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ herojai.

Šį kuklų nekrologą norisi baigti paties Velionio žodžiais: „Visa, ką mes darome gražaus ir švento, nedingsta. Kiekviena minutė, šventai praleista, nėra tuščia. Mes išliekame. Kaip išlieka motinos meilė ir ji pati, atsidavusi savo vaikams! Kai Jėzaus gyvenimą palyginame su doro, kilnaus žmogaus mirtimi, žmogaus, pasirinkusio sunkią pareigą, net vargą, o ne dykinėjimą ir žaidžiantį gyvenimą, mums tampa aišku: šlovę reikia įgyti per vargą, per kančią, per mirtį. Tai Evangelijos tiesa. Mes turėtume ją priimti ir tarti – Amen.“