Dar vieną auką paviliojo kapai…

Pradinis/Ištikimi Kristui, Ses. Stanislava Lušaitė/Dar vieną auką paviliojo kapai…

 

1975 m. spalio 30 d. ankstyvą rytą, dar esant prietemai, Kaune, ties keltu į Aleksotą, nekantriai slampinėjo žudikas atlikti užduotį…

Stasė Lukšaitė mediniais laiptais lipo nuo Aleksoto šlaito žemyn, ėjo į bažnyčią. Žudikas, nutaikęs patogų momentą, kai arti nesimatė žmonių, lyg išalkęs plėšrusis žvėris puolė savo auką… Parbloškė ją, žiauriai sužalojo ir pabėgo, palikęs pusgyvę auką šalia laiptų gulėti kraujo klane…

Nuvežus į logoninę, mėginta gelbėti jos gyvybę, tačiau dėl per didelio sužalojimo ir nukraujavimo (beveik nerasta kūne sveikos vietos, ypač galvoje), lapkričio 5 dieną kilni siela iškeliavo… Ją priglaudė Tas, kuriam ji visą gyvenimą ištikimai tarnavo.

Palaidota lapkričio 7 dieną Viduklės kapuose.

Į amžino poilsio vietą ją atlydėjo daug žmonių ir būrys mažų vaikučių su gėlėmis rankutėse. Jie atnešė gėles tai, kuri juos labai mylėjo ir mokė.

Stasė Lukšaitė gimė 1917 m. kovo 17 d. Graužų kaime, Viduklės valsč. Vaikystėje buvo angelaitė, o vėliau — pavasarininke. Jausdama pašaukimą savo gyvenimą skirti Dievo tarnybai, ji įstojo į širdiečių vienuolyną. Paskutiniu metu ji dirbo darželyje ir ruošdavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Daugelis tikinčiųjų mano, kad vaikų ruošimas pirmajai išpažinčiai ir buvo pagrindinė S. Lukšaitės nužudymo priežastis.

Lukšaitė ir mirdama paliko ištikima šv. Evangelijai — prieš mirtį- atgavusi sąmonę, pasakė atleidžianti žudikui su šviesiu paltu…

Tie, kurie mėgina žudikus paslėpti, vienai velionės seseriai, iškviestai į tardymą, pareiškė, jog „čia įvykęs nelaimingas atsitikimas, nes lipdama laiptais ji pati paslydusi ir susižeidusi“, šį įvykį aiškinti „paslydimu“ yra tik būtinybė melu užmaskuoti žudikus, kad jie jaustųsi drąsūs ir, kai vėl reikės, darbuotųsi toliau.

Tokius žudikus gimdo abejingieji ir tie, kurie, patys mindžiodami tiesą ir meilę, yra pasiryžę sunaikinti tikėjimą, o mūsų buvusią šventą tėviškės žemę paversti galvažudžių ir vagių urvu…

O tačiau:

Ne viskas sutemose žuvo.
šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklust neišmoko
Mortuos voco!

(Mykolaitis-Putinas)

Tauta nenurims! šių dienų jaunųjų gretose rasis, kurie nepabūgs nei beprotnamių, nei šaltų drėgnų kalėjimų kazematų ar spygliuotų vielų užtvarų, nei žudynių. Nekaltai nužudytųjų kiekvienas pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla, iš kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai. Jie sužaliuos vešliais atžalynais, sužydės ir subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaisius!

Žuvusieji už tiesą, už meilę Kristui ir Jo Bažnyčiai papildys milijonines nežinomų kankinių gretas, puoš Bažnyčią ir praturtins Tautos istoriją.

Prie žuvusiųjų kapo rinksis tautos vaikai
Ir susimąstę tyliai nulenks galvas…
Čia kapų medžiai visad oš ir šlamės
Viešpaties Angelą…

Gėlės melsis: Tėve mūsų…
Ir paukšteliai medžių šakose
Nuo pat ryto čiulbės Amžinąjį atilsį…
O žuvusiųjų sielos kils pas Viešpatį į
amžinybę…