Cecilija Pliaterytė (lenk. Cecylia hr. Plater-Zyberk z Broelu h. Plater; 1853 m. gegužės 8 d. Pasų dvare prie Varšuvos – 1920 m. sausio 6 d. Varšuvoje) – pedagogė, visuomenės veikėja, publicistė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės.
Cecilijos tėvai Kazimieras Bartolomiejus Plateris-Zyberkas (Kazimierz Bartłomiej Ba hr. Plater-Zyberk z Broelu h. Plater, 1808–1876) ir Liudvika Teodora Eleonora Berevič (Ludwika Teodora Eleonora Berewicz h. Prus, 1814–1866) 1852 m. iš Šlosbergo dvaro Kurše persikėlė į vieną savo dvarų prie Varšuvos, ten ji ir gimė septintąja šeimoje. Broliai Kazimieras (1840-?), Tadas (1843–1918), Feliksas Konstantinas (1847–1928), Stanislovas Konstantinas (1848–1926), seserys Elžbieta Izabelė Pierchala Pšezdeckienė (1844–1907), Marija Liudvika Pliaterienė (1845–1926).
Nuo vaikystės jodinėjo arkliais, visokeriopai lavinosi, bet ypač artimi buvo religiniai teologiniai klausimai, sąžinės peržvalgos, kurias atlikti liepdavo šveicaras kunigas Gardinas. Jos numylėta didvyrė buvo Emilija Pliaterytė, gyvenusi pas Cecilijos senelį Mykolą Pliaterį, Lietuvos pakanclerio sūnų, kuri 1831 m. sukilime dalyvavo kartu su Ceclijos tėvu.
Trylikametę Ceciliją tėvai atidavė į Jėzaus Širdies (Sacre-Coeur) tarnaičių mokyklą prie Poznanės. Mokėsi puikiai, be to, galėjo lavinti ir savo meninius sugebėjimus – rašė komedijas, dramas, kuriose ir pati vaidindavo, projektavo ir tapė teatro dekoracijas. Tačiau netrukus mirė motina ir nuo 17 metų, gyvendama su tėvu Šliosbergo dvare, perėmė namų šeimininkės pareigas. Ten pradėjo ir savo šviečiamąją veiklą – vadovavo ir dirbo mokyklėlėje dvaro tarnams ir samdiniams, rūpinosi našlaičiais, kuriems suteikdavo prieglobstį ir išsilavinimą.
Tuo metu dvaro kapelionas buvo kunigas J. Tamulevičius, pas kurį vasarą lankydavosi „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Cecilija susidomėjo jo poezija ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jai padėjo kaimynas kunigas Juozas Dovydaitis, buvęs Motiejaus Valančiaus sekretorius. Be lietuvių, ji išmoko kalbėti ir anglų kalba, savo menines žinias gilino Italijoje, vėliau Prancūzijoje.
Sutikusi jaunuolį iš garsios Lenkijos didikų šeimos buvo pradėjusi kurti bendro gyvenimo planus, tačiau abu jaunuoliai nusprendė savo jausmus paaukoti Dievui, jis – kunigystei, o Cecilija – apaštalavimo darbams. Grafaitė nusprendė juos sujungti su patriotine veikla ir pasišvęsti mergaičių auklėjimui krikščionybės ir tautiškumo dvasioje. Jau vaikystėje suprato, kad nuo kilnių minčių ir norų iki veiksmų yra tolimas kelias, kuris reikalauja ištvermingo pasirengimo ir harmoningo jėgų lavinimo. Mirus tėvui paveldėjo jo dvarus ir nutarė dalį turto skirti mergaičių mokyklos įsteigimui Varšuvoje. 1891 m. jos dvarelyje Chyličkuose atidaroma žemės ūkio mokykla mergaitėms, gyvuojanti iki šių dienų.
Kaip testamentą paliko 1200 psl. trilogiją moterims, kurioje pristato harmoningą moters uždavinių puokštę: „Ant vedybinio gyvenimo slenksčio“, „Moteris – židinys“, „Keletas minčių apie auklėjimą šeimoje“. Svarbiausia mintis: per atgimusią moterį – atgimusi šeima, per atgimusią šeimą – atgimusi visuomenė. Moteris, motina, pirmiausiai nurodo moralinę kryptį ir formuoja žmones, kurie ateityje užims vadovaujamus postus visuomenėje, todėl ir pati moteris turi būti sveika fiziškai ir moraliai, privalo turėti aiškiai suformuluotą nuoseklią pasaulėjautą, kad galėtų tapti atgimimo šaltiniu ateinančioms kartoms. Net ir paskutiniais gyvenimo metais, kai teko daug gydytis sanatorijose, pati entuziastingai jodinėdavo žirgais. Ypatingai vengė lepinimosi, būdingo tuometiniam aristokratiniam moterų pasauliui.
Nors didelis dėmesys buvo skiriamas moterims, Cecilija ne mažiau rūpinosi ir vyriško jaunimo atgimimu. Tuo metu jaunimas buvo užkrėstas anarchizmu, praradęs pasitikėjimą vyresne karta, plito moralinis nihilizmas. Atrodė neįmanoma, kad tokiomis aplinkybėmis aristokratė moteris, eidama atvirai, galėtų rasti kalbą su studentija. Tačiau tikra meilė jaunimui parodė jai teisingą kelią, ji suprato, kad geriausia bendrauti su jaunimu per patį jaunimą. Dirbti su katalikišku jaunimu jai padėjo kunigas Jurgis Matulaitis, kuris, pagerėjus sveikatai, ėmėsi pedagoginio darbo, nes mergaičių gimnazija tuo metu buvo netekusi kapeliono. J. Matulaičio įtaka buvo didelė, iš buvusių jo mokinių išaugo daug įžymių ir nusipelniusių moterų. Jam kapelionaujant išaugo ir pati įstaiga, greta gimnazijos buvo įsteigta mergaičių – moterų seminarija ir aukštesnieji moterų kursai. Jų abiejų pastangomis buvo įkurta Jaunimo bičiulių draugija.
1905 m. Cecilija išleido 500 psl. knygą jaunimui, pavadintą „Persilaužimas“, kiek vėliau išleista knyga „Idealas ir jaunimas“. Grafaitės Cecilijos plati ir visapusiška veikla ir pažangios idėjos erzino net kai kuriuos jos sferos asmenis, kurie abejojo, ar tas pažangumas yra suderinamas su pačia katalikybe. Ir čia jai vėl padėjo Friburgo teologijos daktaras kun. J. Matulaitis. Per Rusiją nusiritus 1905 m. revoliucijai, Lenkijoje taip pat pūstelėjo laisvės vėjai. Sujudo ir Bažnyčia, Popiežiaus Leono XIII kviečiama spręsti socialinius klausimus. J. Matulaitis, sulaukęs entuziastingo grafaitės pritarimo, suorganizavo politinės ekonomijos paskaitų ciklą. Tačiau ne visiems patiko lektorių idėjos. Konservatyviųjų katalikų vadas grafas J. Ostrovskis pareiškė, kad dėl Pliaterytės ir kunigo Matulaičio sumanymo jie visi strimgalviais rieda į ereziją ir amžiną prapultį. Sklido kalbos, kad pavojingų teorijų centras yra modernizmu įtariama panos Pliaterytės įstaiga.
Cecilija, galvodama apie merginų atsakomybę ir užduotis vedybiniame gyvenime pergyveno dėl pornografijos rykštės. Pasak jos, pornografija skelbia išnaudojimo kultūrą. Gyvenimas, kuriame naudojamasi moterimi, deformuoja moters vaizdą. O juk kokia moteris, tokia ir visuomenė. Ji daro pastabas merginoms kalbėdama, kad aistros, kurias Dievas įliejo į žmogaus prigimtį, yra kuriančioji jėga, kurią galima panaudoti įvairiomis kryptimis, o teisinga kryptis yra aistros perkeitimas į dvasinę energiją.
Būdama amžiumi žymiai vyresnė, turėdama didelę dvasinę ir gyvenimišką patirtį, ji galėjo padėti kun. J. Matulaičiui. Išvykęs 1907 m. į Petrapilio Teologijos Akademiją J. Matulaitis savo sociologinėse paskaitose lietė ir moterų klausimą. Jis tvirtino, kad moteris jokiu būdu nėra žemesnė už vyrą, bet ji yra kitokia, nes Dievas jai skyrė kitokius gyvenimo uždavinius. Vėliau, tvarkydamas moterų vienuolių įstatus bei instrukcijas, J. Matulaitis stengėsi jas ištraukti iš senoviško užsidarymo kiauto, narių nelygybės ir net iš uniformų. 1904 m. jis padėjo ir jį priglaudusiai bei ligoje globojusiai 1874 m. įsteigtai Jėzaus Širdies tarnaičių vienuolijai, kuriai priklausė ir Cecilija. Jis perredagavo jų įstatus ir 1909 m. gavo Šv. Sosto pritarimą. Šios vienuolijos seserys labai vertino J. Matulaitį ir rūpinosi juo. Kai jis tapo vyskupu, siųsdavo jam maisto į karo nuniokotą Vilnių, aprūpino reikalingiausiais baldais. Su Cecilijos Pliaterytės pagalba 1910 m. vasarą vienuoliai marijonai iš Linksnos grafo Pliaterio išsinuomojo vilą Poguliankoje prie Dauguvos upės netoli Daugpilio, kur įsirengė koplyčią.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Matulaitis norėjo išvykti į Šveicariją, bet pasiekė tik Varšuvą, toliau kelias buvo uždarytas. Jis vėl apsigyveno grafaitės Pliaterytės gimnazijoje, čia jam teko išbūti apie ketverius metus labai intensyviai įsijungus į visuomeninį darbą ir apaštalavimą. Tuo metu Bielianuose šalia Varšuvos kun. J. Matulaičio dėka išaugo pirmieji Lenkijoje atnaujintos Marijonų vienuolijos namai, prie jų našlaičių prieglauda ir mokykla. Grafaitei Cecilijai Pliaterytei mirus Varšuvoje nuo plaučių uždegimo, jos laidotuvėse dalyvavo ir Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis.
