Visą sovietmetį mūsų krašto miestai Venta ir Naujoji Akmenė buvo rodomi kaip ateizmo pavyzdys – miestai be bažnyčios… Ventiškiai melstis važinėdavo į Papilę ir Akmenę, rajono centro tikintieji – į Klykolius, Kruopius, Akmenę. Kelis dešimtmečius ruseno žmonių viltis savo mieste turėti bažnyčią. Ir tik 1989-aisiais Naujojoje Akmenėje įkurta katalikų parapija. Prie jos vairo stojo dvasininkas Antanas Šeškevičius. 1989 metų birželio 1 dieną „Vienybės“ laikraštis (tada jį dar tvirtai valdė partijos rajono komitetas) išspausdino mano interviu su Naujosios Akmenės parapijos pirmuoju klebonu Antanu Šeškevičiumi. Klebonas buvo apsistojęs pas miesto gyventojus Šulminus. Čia vyko ir mūsų pokalbis. Atkuriu kiek sutrumpintą interviu fragmentą.

TIKĖJIMO ŠVIESA

Gerbiamas klebone, malonu pasveikinti Jus, pradėjusį vadovauti ką tik susikūrusiai Naujosios Akmenės parapijai. Laikraščio skaitytojams būtų įdomu su Jumis susipažinti.
Gimiaus 1914 m. Pasvalio rajone. Išaugau aštuonių vaikų šeimoje. Šiuo metu iš gausios šeimos esu gyvas tik aš. Teologijos mokslus baigiau 1943 metais Austrijoje. Mokiausi Italijoje. 14 pastarųjų metų dirbau Gargžduose, o štai dabar paskyrė į Naująją Akmenę.
Pagal tai, kuriose šalyse mokėtės, spėjame, mokate keletą kalbų.
Moku vokiečių, italų, anglų, lotynų, rusų ir lietuvių kalbas. Palaikau ryšius su studijų draugais, susirašinėjame ta kalba, kuria kadaise kalbėjome …Gražiausia iš visų man gimtoji – lietuvių kalba.
Parapija jau susikūrė. Kokioje būklėje bažnyčios statybos, projektavimo darbai?
Bažnyčios, tiesa, dar neturime, o pamaldos vyksta , tuo pasirūpino tikintieji, suteikdami patalpas. Meldžiamės individualaus namo – Čarno gatvės 11 – verandoje.
Kiekviena statyba sudėtinga, o ką bekalbėti apie bažnyčią. Reikia žemės sklypo, projekto, brėžinių reikia medžiagų, rankų, kurios ją statys. Parapijoje pradėjau dirbti balandžio 14 dieną. Po kelių dienų bažnyčios statybos klausimais išsiuntėme pareiškimą kulto reikalų įgaliotiniui prie LTSR Ministrų Tarybos. Tuo pačiu reikalu kreipėmės į TSRS liaudies deputatus K. Prunskienę ir R. Ozolą. Bažnyčios projektavimo darbai paprastai trunka vienerius metus. Norėdami juos paspartinti, prašome leisti statyti tokią bažnyčią kaip Tirkšlių. Suradome architektą, kuris suprojektuotų..
Nenorime modernaus užsienietiško pastato, kuris atrodo kaip karikatūra, o ne kaip maldos namai. Ten po pamaldų geria kavutę, dunda džiazo muzika, vyksta šokiai. Iš Lietuvos išvykę vokiečiai katalikai piktinasi tokiomis moderniomis bažnyčiomis ir su ašaromis norėtų grįžti į lietuvišką tradicinę bažnyčią. Tokią ir mes norime turėti Naujojoje Akmenėje.
O kaip parapijai, bažnyčiai padeda rajono visuomenė?
Pirmiausiai noriu pareikšti nuoširdžiausią padėką visiems geros valios žmonėms už paramą, kurią jaučiame. Kuo galėdami, padeda tikintieji. Už tai jiems Dievas atlygins.
Maloniai mus su problemomis išklausė cemento įmonės generalinis direktorius L. Petravičius ir neatsisakė padėti. Dar daugiau, pasakyčiau, tėviškai išsprendė kai kuriuos klausimus. Laikinam naudojimuisi mums suteikė trijų kambarių butą, pažadėjo padėti statybinėmis medžiagomis. . Maloningai buvau rajono vadovų ir tikinčiųjų sutiktas. Tai teikia man jėgų darbui, nors esu solidaus amžiaus.
Pradėti nuo nieko labai sunku. Malonu, kad tikintieji remia. Jaučiu, kaip maldos namai buvo reikalingi senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams. Šiuo metu į pamaldas susirenka apie 50 tikinčiųjų, yra mokančių giedoti, patarnauti šv. Mišioms. Šitiek metų žmonės buvo be bažnyčios, o visą tą laiką buvo su ja., su jos skelbiama Šventojo Tikėjimo tiesa. Šiuo metu, kol pastatysime bažnyčią, tariamės, kad parapijai laikinai leistų naudotis Telšių „Masčio“ trikotažo susivienijimo (Naujosios Akmenės skyriaus buvusiomis patalpomis ( kai skyrius persikels į naują pastatą).
Kada tikitės naujojoje bažnyčioje laikyti pirmąsias šv. Mišias?
Esu optimistas, tikiuosi, kad statybos klausimai išsispręs operatyviai ir kad maždaug po metų ar dvejų naujoji bažnyčia atvers duris. Vargonus naujajai bažnyčiai tikimės gauti iš Vokietijos.
Bažnyčios statybai labai reikalingos aukos. Prašytume geros valios žmones, darbo kolektyvus, bažnytines bendruomenes , visuomenines organizacijas padėti.
Išreikšdamas tikinčiųjų pageidavimus, drįstu kreiptis į valdžios, organus, prašydamas sudaryti minimaliausias sąlygas šv. Mišias laikyti ligoninėje, kad galėtų savo dvasinius poreikius ligoninėje besigydantys tikintieji. Apgailėtinoje būklėje yra Naujosios Akmenės miesto kapinės. Jas reikia tvarkyti, iš naujo drenuoti.
Kaip vertinate mūsų visuomenėje vykstančius procesus?
Tai, apie ką kalbame – apie bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus – tarsi neįprasta, nes šitiek metų dvasiniai tikinčiųjų poreikiai buvo ignoruojami, nutylimi, apeinami, o ateizmui, neretai grubiam, buvo sudarytos kuo palankiausios sąlygos. Džiaugiuosi, kad dabar dvasingumo reikalai sprendžiami teigiamai, kad valstybė ir bažnyčia randa bendrų sąlyčio taškų žmonių auklėjimo, moralės, tautos blaivystės, gailestingumo ir kitais klausimais. Bažnyčia, tiek metų buvusi nelygioje padėtyje, savo autoriteto neprarado. Jį naujai matome lietuvių tautos atgimdomo fone. Bažnyčia visada laimino ir laimins pažangos žingsnius.
P.S. Tuometinis parapijos klebonas bažnyčiai buvo numatęs teritoriją dabartinėje Žemaitijos gatvėje. Statybos reikalai pajudėjo 1992 metais visai kitoje vietoje – teritorijoje prie „Vaikų pasaulio“. Čia ir išaugo Naujosios Akmenės Šventosios Dvasios Atsiuntimo bažnyčia. Varpus jai padovanojo Vokietijos dvasininkas G. Langė. Bažnyčią 1999 rugsėjo 4 d. konsekravo tuometinis Telšių vyskupas A. Vaičius.
ŠVIESIU RAKURSU Į DVASININKO GYVENIMĄ
Ir po daugybės metų norisi šviesiai atsigręžti į mūsų miesto pirmojo dvasininko Antano Šeškevičiaus asmenybę. Man padėjo ir tam tikri asmeniniai kontaktai.
Sovietmetis iš plačiosios mano giminės represavo dvi pusseseres. Mamos brolio dukra 23-ejų metų Adolfina už ryšius su partizanais ilgai ir žiauriai tardė, galiausiai nuteisė 10 metų kalėjimo ir išvežė bausmę atlikti į Sachaliną. Jos seserį Eufruziną už antitarybinę veiklą – už ryšius su į mišką pasitraukusiais kovotojais už Lietuvos laisvę – 1948-aisiais taip pat nuteisė 10 metų kalėjimo. Bausmę atlikti išvežė į Uralo kalnus – į Vorkutą. Mamos brolio prašoma, joms rašiau laiškus, skaičiau iš tolių atkeliavusius. Po Stalino mirties mano pusseseres perteisė ir jos netrukus išėjo į laisvę. Pagrindinė jų kaltė buvo ta, kad šeima gyveno prie miško. Į tuos namus naktimis ateidavo žmonės iš miško…
Po daugelio daugelio metų Eufruzinos vyras Pijus ėmė manęs teirautis apie Naujojoje Akmenėje ką tik pradėjusį dirbti kunigą Antaną Šeškevičių. Paaiškėjo, kad Vorkutoje jie gyveno viename barake. „Tai tiesiog šventas dvasininkas,-sakė Pijus Puzonas. – Jis tikėjimu stiprino mūsų dvasią. Iš duonos pagamindavo komunikatus ir juos dalindavo po išpažinties. Jeigu ne kunigas Antanas, Vorkutoje mes būtume mirę iš bado. Jį pasiekdavo menki siuntiniai iš Austrijos, iš Vokietijos, nė vieno kąsnelio pats vienas nesuvalgė, išdalindavo lagerio draugams. Jeigu kuris susirgdavome, per naktis prie lovos budėdavo, o rytą kartu su visais eidavo į šachtą dirbti. Aš su juo ilgai sėdėjau vienoje kameroje..“.
Pijus Puzonas kilimo buvo iš Alytaus rajono. Į Vorkutos lagerį jis buvo pasiųstas taip pat už ryšius su partizaniniu judėjimu. Metais ar dvejais anksčiau negu mano pusseserės vyrą Pijų į sovietinį kalėjimą įgrūdo ir jo brolį Liudviką Puzoną – Širvintų rajono Čiobiškio bažnyčios kunigą. Jis aktyviai padėjo pogrindžio kovų dalyviams. L. Puzonas kalėjo Intoje, Uchtoje. Gal todėl, kad turėjo brolį kunigą, ir Pijus Puzonas atkreipė dėmesį į dvasininką Antaną Šeškevičių? „Ne, ne tik todėl, kad jis buvo dvasininkas, turėjo didžiulę lageryje atsidūrusių žmonių pagarbą. Jis išsiskyrė dvasios šviesumu, misionieriška veikla, jis mūsų akyse buvo tiesiog šventasis“,- tikino Pijus Puzonas. Pijus žadėjo atvažiuoti į Naująją Akmenę , labai norėjo pamatyti kunigą AntanąŠeškevičių, su kuriuo išsiskyrė 1956 metais. Nespėjo. Mirtis jį amžinojo poilsio išsivedė anksčiau, negu susiruošė atvykti ir susitikti.
Iš kunigo biografijos
Tačiau po tokių jo pasakojimų pasigilinau į kunigo Antano Šeškevičiaus biografijos faktus. Jis ikikariniu laikotarpiu studijavo filosofiją Insbruko universitete (Austrija), Galaratėje prie Milano (Italija). 1939 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1941 m. sovietams okupavus Lietuvą, slapta perėjo sieną, tęsė teologijos studijas Vienoje. Čia 1943 m. įšventintas į kunigus.1944 m. grįžo į Lietuvą, Šiauliuose įsteigė Jėzaus širdies Sargybos sąjūdį. Autoritetingas dvasininkas mokėjo rasti kelią į jaunų žmonių širdis ir į Jėzaus širdies sąjūdį sutelkė minią jaunuolių. Sovietinė valdžia už „neleistiną veiklą su jaunimu“ jį suėmė ir 1946 m. i nuteisė 25 metams nelaisvės, išvežė į Vorkutą. Čia bebūnant atėjo žinia apie Stalino mirtį. Praėjus metams po Stalino mirties, Vorkutos kaliniai gyveno kaip tremtiniai. Kasykloje dujų matuotoju dirbęs kun. Šeškevičius galėjo pasirūpinti tautiečių dvasiniais reikalais.
1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo kunigą Antaną Šeškevičių paleido į laisvę. Tačiau jis pasuko ne į tėvynę Lietuvą, kurią labai mylėjo, o į ten, kur galėjo daugiausiai nuveikti sielovados srityje. Savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją. Daugelio Vidurinės Azijos vokiečių savo namuose kun. A. Šeškevičiaus portretą kabino šalia šventųjų paveikslų.
Teismai ir kalėjimai
Dar vėliau kunigas A, Šeškevičius persikėlė į Kirgiziją, čia įkūrė bažnyčią ir dirbo trejus metus, kol sovietų valdžia vėl nuteisė penkeriems metams pataisos darbų Ošo mieste. Dirbo gamykloje, o laisvu laiku tarnavo tikintiesiems. 1963 m. vėl nuteisė septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškėse, paskui už kalinių sielovados aktyvią veiklą išvežė į lagerį Permės srityje. 1969 m. grįžo iš lagerio ir dirbo vikaru Molėtuose. 1970 m. sovietiniai pakalikai aptiko kunigą su 17 Pirmajai Komunijai ruošiamų vaikų. Vėl byla, teismas… Apie dvasininko kalbą šiame teisme rašė Amerikos lietuvių išeivių laikraštis ,,Draugas“: ,,Daug kunigų perėjo per sovietinius teismus, kentėjo brutalias bausmes, būdami absoliučiai nekalti, bet nedaug buvo tokių, kurie išdrįso teismo akivaizdoje pasirodyti su drąsiu, logišku, nuginkluojančiu žodžiu. Tai padarė kun. A.Šeškevičius. Jis pasakė klasišką gynybos kalbą, vertą plačiausio dėmesio… Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kun. A.Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei Bažnyčios taisyklėms.“ Kanados lietuvių laikraštis ,,Tėviškės žiburiai“ vedamajame pabrėžė, kad šis teismas buvo kankinio ir budelio susitikimas.
Ramesnis gyvenimo tarpsnis
Ir tik po 1972 metų, kai kunigas išėjęs į laisvę, prasidėjo ramesnis pastoracinis darbas. Antanas Šeškevičius kunigavo Šilalėje, Gargžduose, Naujojoje Akmenėje, dėstė Telšių kunigų seminarijoje. Vyresnio amžiaus Naujosios Akmenės miesto gyventojai šviesiai prisimena nedidelio ūgio, balta it obelis galva kunigą, žiemą vaikščiojusį be kailinukų ar šiltesnio paltuko. Dėvėjo tiktai kostiumą. Su kiekvienu pasilabindavo, nesibodėjo pakalbinti seną ir mažą. Kai pakviesdavo į mokyklas, pirmiausiai perspėdavo: „Nevarykite vaikų varu. Tegul ateina tie, kuriems įdomu“.
Pirmasis Naujosios Akmenės parapijos klebonas nespėjo pastatyti bažnyčios, nors labai svajojo. Tai padarė kiti. Tačiau taip, kaip ir svajojo A. Šeškevičius, ji pastatyta per palyginti trumpą laiką.
Kunigas Antanas Šeškevičius mirė 2002 m. sausio 25 dieną. Į Kauną, kur buvo pašarvoti jo palaikai, važiavo būriai tikinčiųjų iš tų parapijų, kuriose jis dirbo. Naujosios Akmenės bažnyčioje gražiai paminėjo kunigo Antano Šeškevičiaus gimimo 100-ąsias metines. Telšių vyskupas JE J. Boruta per pamokslą citavo dvasininko interviu „Vienybės“ laikraščiui.
Dvasininkas A. Šeškevičius visada svajojo apie ramesnį pastoracinį darbą. Ir tie laikai atėjo. Tikėjimas ir malda padėjo.